(1188) Visiškai tarp kitko: Miłoszas – veislinis arklys ar grynakraujis žirgas?

akar dingtelėjo: reikia patikrint, ar Witoldas Gombrowiczius nemini Dienorašty Felikso Zahoros-Ibiańskio, apie kurį šį tą užfiksavau ankstesniam įraše? Patikrint lengva, nes 3 tomo pabaigoj yra rodyklė. Ne, nemini – nei Zahoros, nei Ibiańskio.
Ir, kaip dažnai būna, nuklydau. Irenos Aleksaitės išverstas Gombrowicziaus Dienoraštis išėjo 1998–1999-ais serijoj „Atviros Lietuvos knyga“, su Arūno Sverdiolo įžanga. O anksčiau? Šis tas buvo ir anksčiau. Nors vos vos abejoju, gal ir klystu, bet: ar ne Antanas Ramonas pirmasis pristatė Dienoraštį?
7 meno dienose 1993-iais dvejuos numeriuos (IV 9 ir 16, nr. 14 ir 15) buvo paskelbta Ramono verstų ištraukų iš 1953–1956 metų dienoraščio, ir įvadėlis buvo. Kaip AntR gerbėjui, tas tekstukas gražus atrodo:

Witoldas Gombrowiczius (1904-1969), nors gimęs kaime, gražiose Sandomiro apylinkėse, nuo vaikystės jautėsi esąs miesto žmogus. Baigęs teisę, šiek tiek apsitrynė Paryžiuje, bet nei verslininku, kaip tėvas, nei teisininku netapo. 1939 metais, rugpjūčio mėnesį išplaukė laivu į Argentiną, tikriausiai nenujausdamas, kad į Lenkiją niekada nebegrįš. Beje, W. Gombrowiczius kilęs, kaip ir daugelis žymių Lenkijos žmonių, iš senos lietuvių bajorų giminės. Jo protėviai šimtus metų pešėsi, bylinėjosi, uliojo Upytės paviete.
     W. Gombrowiczius rašė apysakas, apsakymus, dramas (“Ferdydurke”, “Trans-Atlantyk”, “Pornografia”, “Šlub”), bet turbūt labiausiai pagarsėjo savo “Dienoraščiu”, kurį daugelį metų spausdino lenkų emigrantų žurnalas “Kultura”, iki šiol tebeleidžiamas Paryžiuje irgi lietuvių Giedraičių palikuonio. W. Gombrowicziaus “Dienoraštis” - tai ne savęs ieškojimas, kaip, sakysim, Kafkos ar Kierkegaardo dienoraščiai, tai pašnekesys su kitu žmogumi, tarsi tęsinys tų pokalbių, kuriuos taip mėgo rašytojas Argentinos kavinėse. “Dienoraštis” - labai savitas literatūros kūrinys, gal kiek primenantis Montaigne’io “Bandymus”. Ne veltui jis ir prasideda tuo įžūliai ir ironiškai kartojamu: aš aš aš. “Dienoraštyje” autorius pašiepia, nevengdamas grotesko, šiuolaikinės kultūros, tautinius, visuomeninius mitus. Taip pat blaiviai, ironiškai žvelgia ir į save, savo nelengvą, vienišo emigranto gyvenimą. W. Gombrowiczius neturėjo asmeninio gyvenimo, namų, tėvynės, kurioje buvo laikomas išdaviku ir antikomunistu - vienintelė jo gyvenimo esmė ir prasmė - literatūra. Rašytojas dažnai šokiruoja sąmoningai (jo mintys apie tapybą, poeziją), tarsi kviesdamas skaitytoją pažvelgti savo akimis į žmones, meną, susidaryti savo nuomonę apie viską, kitaip tariant, būti laisvu žmogumi.
     1964 m., jau sunkiai sirgdamas astma, W. Gombrowiczius persikėlė į Vence miestelį netoli Nicos Prancūzijoje. Buvo pristatytas Nobelio premijai kartu su S. Beckettu, bet laureatu, kaip žinome, tapo Beckettas. Vence ir mirė 1969 metų karštą vasarą. Paprašė žmonos įjungti ventiliatorių. Oro srovė gaivino veidą, kedeno plaukus. Tai jam priminė vėją Argentinos kavinių terasose. (7MD, 1993 IV 9, nr. 14, p. 4)

O dėl vertimo, ėmiau ir palyginau vieną gabaliuką – gal atsimenat, iš 1953-ių pabaigos, iš VI skirsnio: Gombrowiczius polemizuoja su Czesławu Miłoszu dėl literatūros paskirties, santykio su istorija – kaip ir apie ką derėtų rašyt lenkui. — Versta Ramono:

Dar sako (vis tos išprotautos vizijos apsėstas, kuriai taip priešinasi visos geriausios jo savybės): - Mes, lenkai, galime šiandien iš aukšto ir drąsiai kalbėti Vakarams, “todėl tiesiai (cituoju pažodžiui), kad mūsų kraštas - laukas svarbiausių permainų, kokios tik gali būti, ir tose permainose girdi “ateities balsą” (...)” Į tai atsakyčiau, kad tegu pritaiko tą mintį Bulgarijai arba Kinijai, kurios taip pat yra istorijos avangardas. Ne, Miloszai, jokia istorija neatstos tau savo patyrimo, subrendimo, gilumos, niekas kitas už tave neatpirks tavųjų nuodėmių. Ir jei viduje jautiesi tikras, nors ir konservatyviausiame pasaulio taške gyventum, tavo liudijimas apie gyvenimą bus tikras: ir jokia istorijos kultuvė neišmuš iš nesubrendusio žmogaus tikrų žodžių.
     Visa tai sunku padaryti, daug kas abejotina, neaišku šiais mūsų komplikuotos sofistikos laikais; bet atrasime savo krištolinį aiškumą, jeigu suprasime, kad šiandien nerašome kaip nors naujai, kitaip, bet taip pat, kaip buvo rašoma nuo pačios pasaulio pradžios. Ir jokia koncepcija neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija neatstos literatūrai jos genealoginio medžio, kurio vardų gausybė sukelia tiek minčių. Nėra pasirinkimo: galima rašyti tik taip, kaip rašė Rabelais, Poe, Heinė, Racine’as arba Gogolis, arba ne. Tos didžiosios genties palikimas, tekęs mums, - vienintelis mus valdantis įstatymas. Aš čia nesiginčiju su Miloszu, tuo grynakrauju žirgu, polemizuoju su jo pavalkais, su vežimu, pilnu skrupulų, kurį jam prikabino praeitis. (ibid.)

— Versta Aleksaitės:

Ir jis sako (tebebūdamas tos išprotautos vizijos valdžioje, vizijos, kuri jame grumiasi su vertingiausiais jo asmenybės bruožais):
     – Mes, lenkai, šiandien galime iš aukšto ir drąsiai prabilti į Vakarus „paprasčiausiai todėl (čia cituoju pažodžiui), kad mūsų krašte vyksta svarbiausi, kokie tik gali vykti, pokyčiai, ir kad tie pokyčiai – „ateities grėsmė“, kuri visa jėga suskambės tuomet, kai žlugs Maskvos viešpatavimas“.
     Atsakydamas į tai jam patarčiau šią mintį pritaikyti Bulgarijai arba Kinijai, kurios juk irgi yra tame istorijos avangarde. Ne, Miloszai: jokia istorija tau neatstos tavo paties suvokimo, subrendimo, gilumos, niekas neatleis tau už tave patį. Jei tu kaip asmenybė esi svarbus, tai gali gyventi nors pačiam konservatyviausiam žemės rutulio kampelyje, vis tiek tavo liudijimas apie gyvenimą bus svarbus; tačiau jokios istorinės brūžkos neišspaus svarbių žodžių iš nesubrendusių žmonių lūpų.
     Visa tai, užgriuvus komplikuotai mūsų laikų sofistikai, tampa abejotina, sunku, tamsu, supainiota; bet atgauna savo krištolinį aiškumą, kai tik suprantame, kad šiandien nekalbame, nerašome kokiu nors nauju ir ypatingu būdu, o tik taip, kaip šitai buvo daroma nuo pat pasaulio sukūrimo. Ir jokios koncepcijos neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija nepakeis literatūrai jos genealoginio medžio, turtingo keliančiomis pasididžiavimą pavardėmis. Pasirinkimo nėra: galima rašyti tik taip kaip Rabelais, Poe, Heine, Racine’as ar Gogolis – arba visai nerašyti. Tos didžios rasės paveldas, kuris buvo perduotas mums, yra vienintelė teisė, kuria mes vadovaujamės. Bet čia aš nepolemizuoju su Miłoszu, kuris yra veislinis arklys, – polemizuoju tik su jo pavalkais, su tuo pilnu skrupulų vežimu, kurį jam prikabino jo praeitis. (t. 1, p. 108–109)

Lenkiškai tik vos graibaus, tad net nemėginau lygint su originalu; dėl kitko šitą gabaliuką pasirinkau – trys dalykai užkliuvo:
(a) Ramonas vertė iš dar kupiūruoto teksto?: jei būt buvusi lenkiškai ta frazė apie Maskvos viešpatavimo baigtį, neabejotinai būt buvusi išversta; Aleksaitė vertė iš naujausio tuolaik Dzienniko leidimo, Krokuvoj 1997–1999-ais išėjusio;
(b) literatūra kaip tikras liudijimas, tikras žodis vs svarbus liudijimas, svarbus žodis – nežinau, tikras ir svarbus lyg ir skirtingi dalykai;
(c) grynakraujis žirgas ar veislinis arklys? – va šita dilema linksmiausia. „Na, iš išvaizdos, tai, sakyčiau, arklys“, – paklaustas pasirinko coll. Pranas.

(1187) Iš popieryno, lvii: trys, gyvenę Argentinoj

aisus dalykas tas popierynas; geriausia būtų nejudint, nekilnot, neskaitinėt. Ėmei ir ištrenkei viską iškart. Bet kad valios vis pritrūksta: imi žiūrinėt, vartinėt.
Va praeitą savaitę pasipainiojo sąsiuvinis, kuriame šio to prisirašyta iš Argentinos lietuvių balso = La voz de los lituanos en la Argentina – kaip patys leidėjai įvardijo 1966 I 6 išėjusiam numery, „nepartinis, seniausias ir plačiausiai skaitomas lietuvių laikraštis Pietų Amerikoje“. Prisirašyta sėdint Vrublevskių periodikos (buv. specfondinės?) skaitykloj greičiausiai apie 1995-us (dabar ten antram aukšte tais laipteliais palipus ar ne buhalterija?). Ir signatūra pasižymėta, jei vėl prireiktų:  P 082728.
Visokios nuotrupos – štai trys skelbimai iš vieno laikraščio numerio (1948 XII 23, p. 2, 3, 5):

• Reikalaukite Visuose Merkaduose / ONIX Kepyklos / juodos, pusjuodės ir baltos duonos. / V. Marcinkevičius ir S. Rutkus, savininkai. / Jeigu norite būti sveiki, valgykit ruginę LIETUVIŠKĄ DUONĄ!
• IEŠKANT POILSIO SALOSE IBICUY, / atostogas galit praleisti gražioje vietoje, trijų upių santakoje, moderniškame pensione / „L I E T U V A“; [jei netinka Vyt. Nalinaikos pensionas, galima rinktis kitą variantą:] Atostogos salose pas / A. J. Burokus / Švarūs kambariai, erdvus valgomasis etc.

Kai pamatai, atrodo: o! įdomu, bet ką su tokiu įdomumu daryt? Gatavų kostiumų pardavėjas Jonas Saladžius, kirpėjas Enrique Lukaševičius, lietuviškai kalbantis chirurgas, Berlyno ir Córdobos u-tų absolventas dr. E. Levinas, stogdengys Petras Varnas, laikrodininkas ir auksorius Aronas Resnikas, pianinų derintojas Leonas Mušketas, filatelistas ir žurnalistas K. Klustauskas etc. – žmonės, žmonės, žmonės. — Neseniai buvo pasipainiojęs Šiaurės Atėnų lapas, tiksliau – 1994 I 28 išėjusio numerio pirmas puslapis su ištraukom iš apie 1430 metus rašytų poeto ir vienuolio Yoshido Kenko Nuobodžio užrašų:

Sėdėti vienam lempos šviesoj su atversta knyga ir artimai bendrauti su nematomų epochų žmonėmis – tai nenusakomas malonumas! (iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka)

Šiek tiek žinių + vaizduotė – labai nedaug tereikia, kad galėtum leistis malonuman.

(a) Stasys Miščikas
Metuose 2005-ais, nr. 8/9 buvo paskelbti Salomėjos Nėries bendraklasio Vinco Laurynaičio atsiminimai  „Vilkaviškio ‘Žiburio’ gimnazija, 1919.IX.1–1922.XI.1“, parengti Jono Šlekio. Prisimindamas mokslų gimnazijos mišrioj klasėj pradžią, VincL sumini bendramoksles ir bendramokslius, tarp kurių – ir StM:

Pirmame suole sėdėjo judrus kaip gyvsidabris Stasys Miščikas ir karštuolis Stasys Matulevičius. Nors buvo mažiausi, bet klasėje didžiausi „kertukai“ (p. 156)

Prie Miščiko pavardės parengėjas prirašė išnašą:

V. Laurynaitis taip jį charakterizuoja: „Vilkaviškio siuvėjo sūnus. <...> VI klasėje pasiskaitęs Z. Angariečio „Istoriją“, <...> rašomajame darbe apie Maironį <...> ir patį poetą, ir savo tiesioginį mokytoją kun. J[uozą] Juraitį išvadino liaudies mulkintojais, <...> pašalintas iš gimnazijos. Vis dėlto <...> Kaune pavyko baigti gimnaziją. Pamatęs, kad Lietuvoje nepavyks pasižymėti, vedė žydaitę Marijampolskaitę, išsidangino į Argentiną <...>. Griebėsi žurnalistikos. Tam turėjo gabumų. Gana vykusi jo apybraiža „Raudona lempa Argentinoje“, išspausdinta „Lietuvos žiniose“. <...>  Duoną pelnė matracų dirbtuvėje. Kilo mintis keliauti <...>. Įsitaisė asilą ir ryžos leistis į Argentinos, Brazilijos džiungles. Kaip tolimesnis to tarzano gyvenimas susiklostė, nežinau“ (Atsiminimų rankraštis, l. 75, 118–120).

ALB 1963 XI 7, p. 5 yra StM-ko lyg nekrologėlis: gimęs 1904-ų pabaigoj Vilkaviškyje, sudegintas Chacarito krematoriume 1963 X 21 (kada tiksliai mirė – nenurodyta; spėtina, kad ir palaidotas Chacarito kapinėse).  Argentinon atvyko 1929-ais su sužadėtine Rakele Marijampolskaite, kuri dirbo Buenos Aires žydų ligoninėj. StM redagavo Rytojų, daug rašė Lietuvos žinioms. Slp.: Šarūnas, Žiemys (radau Rytojuj daug str., pasirašytų M. Šarūnas; jo slp. Stasys Žiemys ir kt. užfiksuoti Lietuviškuosiuose slapyvardžiuose, 2004, o Šarūnas neminimas; ir mirties data nenurodyta). Apie rašytinį palikimą: „Be daugybės laikraštinių dar nespausdintų straipsnių, scenos vaizdelių, Stasys paliko kapitalinį veikalą – Argentinos Istoriją lietuvių kalba.“ — Balažin, koks jo popierių likimas.

(b) Feliks Zahora-Ibiański
Lenkas Argentinoj, kurį žino lietuviai? – Gombrowiczius. O galima būtų žinot dar vieną. Ten leisto Kurier Polski redaktorių, kilusį nuo Kėdainių.
ALB, 1966 IV 21, p. 7, straipsnelis, pasirašytas N.G.:

Paskutinis Lietuvos stabmeldys
Buenos Aires lenkų savaitraščio Kurier Polski (J.A.A. de Melo 2573; TE: 83-3844) redaktorius Feliks Zahora parašė apysakaitę „Ostatni poganin na Litwie“ (Paskutinis stabmeldys Lietuvoje), kuri tilpo minėto laikraščio laidoje iš 27.5.1965. Ji taipgi buvo atspausdinta ir lenkų parapijos laikraštyje „Bóg i Ojczyzna“.
Autorius prisimena Adomą Skirgailą, Radzvilus, Vendžiogalos kleboną kun. [Kazimierą] Mockų, bet daugiausia vietos pašvenčia Lietuvių Bajorų Draugijai, kurios pirmininkas buvo Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis Klausutis.
Kaip žinoma, to ilgo vardo kunigaikštis buvo Perkūno garbintojas. Dėl to p. Zahora ir vadina paskutiniu Lietuvos stabmeldžiu. Paduota kai kurios smulkmenos apie jo gyvenimą. Autorius yra gyvenęs Lietuvoje ir puikiai moka lietuvių kalbą. 

Beje, 1967 VIII 4 numery prie „gerai kalbantis lietuviškai“ pridurta: „išvertęs lenkų kalbon Krėvės Mickevičiaus Gegutę ir kitų lietuvių rašytojų darbų“.

(c) Jonas Vasinauskas
ALB, 1966 IV 21, p. 8:

Jonas Vasinauskas, buvęs cirke „Kaunas“ Argentijoje, su vėlioniu rašytoju Matu Šalčium važinėjęs po įvairias Pietų Amerikos šalis, kaipo olandų laivyno jūrininkas gydęsis Anglijoje ir lygiai prieš 20 metų grįžęs Lietuvon gyvena iš 23 rublių mėnesinės pensijos Kaune. Jis norėtų atvykti į Chaco arba Misiones ūkininkauti. Peru respublikoje buvo vedęs jauną piace Gonzalez, bet ryšiai nutrūko. Kas iš Argentinoje gyvenančių buvusių jo draugų norėtų jam parašyti ar padaryti kvietimą, štai jo adresas: Ūmėdžių gatvė 12A, Kaunas, Lituania – Liet. T.S.R.

Mažvydo bibliotekos Rankraštyne, kiek išsiaiškinau, yra saugoma keletas jo laiškų Šalčiui, rašytų 1936 ir 1937 iš Paragvajaus, Urugvajaus ir Argentinos; kelionė po Pietų Ameriką Šalčiui tapo paskutinė – mirė 1940-ais Guayarameríne, Bolivijoj. (Nieko daugiau apie kelionės palydovą neišsiaiškinau; bet kur gyveno Kaune – aišku; vis šis tas.)
[trupiniai, trupiniai, trupiniai – matyt, prigimtis kaip kokio žvirblio, jei ir tiek gana]

(1186) Pakeliui į darbą, xxi: apie konferenciją ir dar šį tą

Prisispausdini visokių popierių – kvietimų, programų – manydamas: o gal pavyks nueit? Aišku, nei pavyksta, nei ką. Besiknaisiodamas po kuprinę užtikau praeitą savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, VU ir VDU vykusios konferencijos „Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Bronius Krivickas: likiminiai kartos pasirinkimai“ programą. Apie 30 pranešimų, Krivicko pavardė minima pavadinimuos keturių:

• Dalia ČIOČYTĖ „Broniaus Krivicko poetinio subjekto laikysena ‘dūžtančiose formose’“ (VU)
• Dalia JAKAITĖ „Buvimo katarsis Alfonso Nykos-Niliūno ir Broniaus Krivicko eilėraščiuose“ (ŠU)
• Indrė ŽAKEVIČIENĖ „B. Krivicko ir V. Šlaito pasirinkimai: metafora prieš nuogą žodį“ (VDU)
• Eugenija VALIENĖ „Bronius Krivickas iš šiandienos perspektyvos: kūrybos recepcija ir refleksija viešajame diskurse“ (VDU)

Nykos-Niliūno ne visuos likusiuos, dešimties, buvo ir bendresnių, ir kitom temom. Ne, ne kabinėtis norėdamas pradėjau skaičiuot; tiesiog šiaip mintigaliai ėmė sukiotis galvoj.
Likiminiai kartos pasirinkimai nebuvo tik du – arba iš Lietuvos, arba į mišką; buvo toks pasirinkimas kaip Eduardo Mieželaičio, irgi 1919-ais gimusio, apie kurio kūrybą pranešimą skaitė Elena Baliutytė; buvo ir kitoks – kaip Alberto Dilio (1920–2000), perėjusio Karagandos lagerį, – Tėvą konferencijoj prisiminė dukra Ona Dilytė. Suprantu, konferencijos organizatoriai pavadinime paminėjo pavardes gimusių prie 100 metų. Gal lengviau gaut paramą, jei jubiliatams skirta konferencija? Kitąmet vėl: „Henrikas Nagys ir Gediminas Jokimaitis: likiminiai kartos pasirinkimai“? Nežinau, matyt, nemoku projektiškai galvot. Jei apie kartą, jos atstovų pasirinkimus, tai vis dėlto reikia imt maždaug 1917–1922-ais gimusius, kad ir Eugenijus Matuzevičius, ir Leonas Švedas, ir Jonas Sereikis, ir Pranutė Aukštikalnytė, ir nemažai kitų papultų, – va tada pasirinkimų/apsisprendimų spektras gali išsiskleist.
O kad apie Nyką kalbėjo dvigubai daugiau žmonių negu apie Krivicką – viskas labai suprantama: (a) Nyka mirė 2015-ais, dešimtą dešimtį įpusėjęs, Krivickas žuvo 1952-ais, 33-ejų nesulaukęs (pagal dabartinę sampratą – jaunasis rašytojas); rašytiniai palikimai ir įvairove, ir apimtim kaip reikiant skirias, (b) Nykos tekstai – ir eilėraščiai, ir dienoraščiai, ir kt. – „tinkamesni“ visokiems apkalbėjimams, interpretacijoms: būties erozija etc. – ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš viršaus, ir iš apačios gali ieškot prieigų, kaip sakoma, o Krivicko akistata su nebūtim šiek tiek trikdanti, estetikon neatskiriamai įsiterpia etika, lyg įpareigojanti labai atsakingai rinktis aptariamuosius žodžius. — —
— dešinėj – Nyka, 1948-ais Freiburge nupaišytas Viktoro Simankevičiaus (1921–2006); šitas atvaizdas buvo įdėtas prie jo eilėraščių publikacijos Aiduos, 1979, nr. 1, p. 3. Neatsimenu, kad kur kitur piešinys būtų buvęs skelbtas (gal ir buvo); mano supratimu, taip ir turėtų atrodyt Praradimo simfonijas parašęs ir išleidęs poetas :) (Antrasis Nykos eilėraščių rinkinys Orfėjaus medis išėjo 1953-ais jau Amerikoj.)

(1185) Visiškai tarp kitko: galimas 1992-ų Metų žodis

[Sustojo Lietuvos žinios, įsteigtos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio ir pradėjusios eit 1909 VI 19 (ar kas bepaminės 100 110-ąsias metines?), užsiraukė ir lzinios.lt, kur vykdavo Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai, šįmet ir kandidatai buvo pristatomi. Toks lyg kontekstas šito įrašo.]
— jei būt buvęs renkamas 1992-ų Metų žodis, vienas iš rimtųjų kandidatų, neabejoju, būt buvęs varis.
Gimtojo krašto savaitrašty, dažniausiai trečiam puslapy, būdavo skiltis „Savaitė“; 1992 X 22 pasirodžiusiam numery praėjusią savaitę apžvelgia Marcelijus Martinaitis; pradžia:

Tikriausiai Lietuva jau tapo žymiausia varį eksportuojančia šalimi. Tiek dabar išvežama šio metalo, taip vagiama visa, kas blizga, šviečia, pažaliuoja nuo drėgmės, kad greitai liksime be rankenų, vandentiekio čiaupų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų. Kažkas Lietuvoje pasirodžiusį neandartalietį išmokė lydyti metalą, ir šis sulydys viską – varpus, žvakides, varinius papuošalus, žymių žmonių biustus, neturėdamas jokio supratimo apie šimteriopai didesnę antikvarinę, sakralinę ar žmogiškąją jų vertę. Liūdna dabar važiuoti per Lietuvą, lankyti miestukus, net ir kapines, šventas vietas. Ten pamatai ką nors nusukta, nuplėšta, kur nors dungso tuščias postamentas, styro nupjauti laidai. Ko vertos visos kalbos apie pagarbą, garbę, ištikimybę, kai apvagiami mirusieji, kai išniekintojai pasirodė ten, kur giedama, meldžiamasi, verkiama. Apiplėšiamas jau ir Maironis – dreskiama varinė skarda nuo stogastulpių prie tako į Pasandravį. Prieš keletą dienų tai pamačius, pirma mintis buvo: štai vėl pažeminama mano tauta. Štai eina per Lietuvą antrasis, išsigimęs ir degradavęs išniekintojų ešelonas, pakeitęs pirmąjį, svetimą ir galingą, kurį jau nutrenkė laisvės perkūnija.
Per mūsų tėvų kapines, per šventoves, mūsų namus ir darbovietes su laužtuvu ir replėmis eina vidinis okupantas.

nuotr. gauta iš coll. Aušros Martišiūtės-Linartienės

Ir sakinys iš šiek tiek vėliau rašyto Valdo Kukulo straipsnio „Mohikanas – lietuviškas žodis: Poetui Jonui Graičiūnui – 90“:

Graičiūnas eiliuoja taip, kad jo strofa būtų verta vagystės nelyg koks vario laidas ar varinė lenta:

Ir motinos ranka, ir maištas Prometėjo
Vedžiojo ieškantį mane savų takų:
Visad giedrų vilčių iliuzijos lydėjo
Ir saulės šviesulys virš tėviškės laukų.
                           „Pro Domo Sua“

(Lietuvos rytas, 1993 VI 12, p. 9)

Praeis dar kiek laiko, ir jaunesni skaitytojai ims stebėtis: kokį keistą palyginimą sugalvojo kritikas.

P.S. Ne iš vario, iš bronzos lietas Balio Sruogos reljefinis portretas iš antkapinio paminklo Rasose (skulptorius Petras Aleksandravičius) buvo išluptas 2001-ais; dabar jo vietoj, regis, dažytas plastikas. Beje, Balio ir Vandos Sruogų kapas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2000-ais, kodas 25353; nuotraukos kvr.kpd.lt puslapy vėlesnis, su plastikiniu bareljefu. Ar jau atėjęs laikas nebebijot, kad vėl bus pavogtas kitas bronzinis? Nežinau. Kad būtų atsarga, gal iškart atliet du?

(1184) Iš popieryno, lvi: kas svarbiausia

orėjau pradėt: keista, bet kas čia keisto, jei ir artėdamas prie 60-ties vis kartkartėm pasvarstai, kas gyvenime išties svarbu, nors jau lyg ir turėtum būt išsiaiškinęs. Lyg ir jau išsiaiškinęs, bet vis abejoji, tikslinies.
Šiaurės Atėnų 1995 XII 9 numery buvo Elvyros Kučinskaitės parengtas puslapis – ištraukų iš 1906-ais dab. Wrocławe gimusio, 1945-ų pavasarį Flossenbürgo koncentracijos stovykloj pakarto evangelikų liuteronų kunigo Dietricho Bonhoefferio knygos Widerstand und Ergebung (Pasipriešinimas ir nuolankumas; išleista 1951-ais, sudėti paskutinių dvejų gyvenimo metų tekstai); ElvK išvertė porą laiškų fragmentų ir kelis gabaliukus iš apmąstymų, pavadintų „Praėjus dešimčiai metų“. Citata iš tų apmąstymų gabaliuko „Kokybės jausmas“:

Svarbiausia – apvalyti ir išlaisvinti sielos gilumoje palaidotą kokybės patirtį, svarbiausia – atkurti tvarką, remiantis kokybe. Kokybė – užkeiktas masiškumo priešas. Socialiniam lygmeny tai reiškia lenktynių dėl padėties visuomenėje atsisakymą, nusigręžimą nuo bet kokio žvaigždžių kulto, nešališką žvilgsnį tiek aukštyn, tiek ir žemyn (ypač pasirenkant siaurą draugų ratą), privataus, intymaus gyvenimo džiaugsmą, bet ir drąsą visuomeniniame gyvenime. Iš kultūros pozicijų kokybės patirtis reiškia grįžimą nuo laikraščių ir radijo prie knygos, nuo skubėjimo prie laisvalaikio ir tylos, nuo išsiblaškymo – prie koncentracijos, nuo sensacijos – prie apmąstymo, nuo virtuoziškumo idealo – prie meno, nuo snobizmo – prie kuklumo, nuo saiko jausmo trūkumo – prie saikingumo. Kiekybinės savybės prieštarauja viena kitai, kokybinės – viena kitą papildo. (nr. 48, p. 4)

Norėjau pridurt: nežinau, bet kad žinau, tiksliau – esu įsitikinęs: toks požiūris teisingas.

(1183) Iš popieryno, lv: kas gražu

[Prieš porą, ne, jau prieš tris savaites vienas žmogus paklausė, ar teberašau tinklaraštį. Išgirdęs, kad taip: Na ir ką tu gali protingesnio už Valatką parašyt apie prezidento rinkimų kampaniją? – Tai kad aš apie tokius dalykus nerašau. – O tai apie ką? – Apie niekus visokius. (Kaip kitaip galėjau atsakyt?)]
Buvo Šiaurės Atėnuos tokia rubrika, turėjusi pastovią vietą (antro puslapio dešinės skilties apačioj), – „Gelmė“ (dabar jau kaip pretenzingas toks įvardas atrodo), koks prozos gabaliukas būdavo įdedamas.
1993 IX 3 numery toj vietoj, net daugiau puslapio erdvės skiriant – per visas tris skiltis, įdėta gabaliukų iš X–XI amžių sąvartoj gyvenusios Sei Shonagon rinkinio Priegalvio užrašai, verstų Loretos Poškaitės [nežinau, ar jos vertimai išleisti atskira knyga; 2007-ais išėjo kito žmogaus vertimas iš anglų, neskaičiau, nelyginau]; vienas jų:

Kas gražu
Baltai pamuštas baltas apsiaustas ant šviesių lelijų spalvos drabužio.
Laukinės žąsies kiaušiniai.
Saldžiojo karklo sirupas su smulkiais ledukais naujame metaliniame puodelyje.
Krištolinių karoliukų rožančius.
Kininės visterijos žiedai.
Apsnigti slyvų žiedai.
Simpatiškas vaikutis, valgantis žemuoges.

Kvaila būtų leistis į kokius nors svarstymus, bet va nesulaikiau: lubinai, nors ir invaziniai, kai žydi, gražu – pagalvojau: žiedo ir žiedyno formos labai panašios į kininės visterijos, tik ne svyrantys žemyn; autorė tikriausiai turėjo omeny baltai žydinčias visterijas, nors, graikišką žodį prisiminus, glicinijų yr ir įv. atspalvio mėlynų; šis įrašas ir užuomina, už ką balsavau per rinkimus.

(1182) Tarp kitko: šis tas apie Bronių Krivicką – jo rankraščius, tėviškę ir kt.

1
Antradienį buvo pristatytas šių metų Poezijos pavasario almanachas, vadinas, jau išėjo. Yr jame ir —vg— rašinys apie Broniaus Krivicko du rankraščiu (BrKr 100-osios gimimo metinės, tai viena sudarytojų paprašė ką nors parašyt). Kadangi jokios sutarties su almanacho leidėjais nesu pasirašęs, jokio atlygio negavęs, tai lyg laisvos rankos, galiu skelbt, kur noriu (velniškai sunku tokius, sakytum, proginius tekstus rašyt; ne tik dėl grafofobijos; nesinori kartotis, be to, kažkokios bendrinės frazės kaip musės įkyriai lenda ir nori tūpt tekstan).

Br. Kr., F1-7477 ir F59-780
Yra toks 1951-ais parašytas Broniaus Krivicko (1919–1952) sonetas – negali sakyt, kad iš geriausiųjų, bet tinkamiausias kaip šio rašinio įžanga:

Kaip jūreivis, kai praryt grasina
Vėtroje jo laivą vandenai,
Bonką, užtaisytą aklinai,
Meta į bekraštį vandenyną:

Gal bent žinią vandenų plakimas
Kada nors išplaus ligi krantų, –
Taip ir aš, klaikios audros metu
Plaukdamas, kada nuožmus likimas

Nesiliauja mirtimi man grasęs,
Šiuos žodžius, vienan pluoštan surašęs,
Į neramų sūkurį metu,

Kad, jei vėtroj man pražūti tektų,
Kruvina banga bent juos išplaktų
Lig šviesių naujos dienos krantų.

Aišku, svarbiausia – ką parašai, kūrinys svarbiausia. Daliai rašytojų to ir užtenka, bent jau sako, kad gana. O kitiems noris, kad kūrinys būtų ir išgirstas ar perskaitytas, – ne tik sau juk rašytas. Bronius Krivickas – iš tų kitų. Jau gimnazijoj pradėjęs reikštis viešai – ir dalyvaut literatų vakaruose, ir spausdintis, ir redaktoriaus darbo ėmęsis: nuo šapirografu dauginto gimnazijos Literato iki svarbiausio kultūros leidinio karo metais – Kūrybos žurnalo (nebeišėjusio 1944-ų nr. 5 korektūros, saugomos nacionalinės Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuj, jo ranka taisytos) – žmogus staiga dingsta iš viešumos, bet nesiliauja kūręs, – aišku, kad noras dalintis savo kūryba išlieka.
     1944-ų pabaigoj, gavęs kvietimą atvykt į NKVD Biržų skyriaus būstinę, gimnazijos mokytojas Br. Kr. pasitraukia į viešo gyvenimo: slapstos pas žmones įrengtuos bunkeriuos ar girioj. Esu prisiklausęs nemažai istorijų apie krosnin metamus jo dovanotus sąsiuvinius su perrašytom satyrom nežinia kam beldžiantis į duris, apie stiklainiuos užkastus rankraščių pluoštus, kurių nebegalima rast, nes dingęs orientyras, tarkim, sodybos kryžius. Bet vis dėlto nemažai Br. Kr. rankraščių, „mestų neramian sūkurin“, pasiekė „naujos dienos krantus“. Du jo kūrybos pluoštus, dabar saugomus LLTI bibliotekos rankraštyne (signatūros rašinio pavadinime užfiksuotos) šįkart norėtųs prisimint.
     Iki 1951-ų rugpjūčio Biržų krašto partizanai laikės atskirai, nebuvo susisieję su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu, nebedaug jų ir likusių buvo; tada Biržų girion atėjo pasiuntiniai nuo Panevėžio, iš Vyčio apygardos štabo su pasiūlymu: kurkit savo tėvūniją, tapkit mūsų apygardos dalim. Atsirado Pilėnų tėvūnija, bet joj neliko Broniaus Krivicko. Apygardos atstovai pasiūlė/pakvietė/pageidavo, kad keliautų su jais – tokių žmonių (su aukštuoju, humanitarų, turinčių redaktoriaus patirties) kaip oro reikia aukštesniam Sąjūdžio lygmeny (prisimintina: tuo laiku bene svarbiausiu partizanų ginklu buvo likęs žodis – sakytinis ar rašytinis, veiksmų būdavo imamasi tik užklupus priešui, ginantis). Prie Panevėžio atsidūręs Bronius Krivickas tapo LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo Visuomeninės dalies viršininku Vilnium, kurio svarbiausias darbas – rūpintis spauda: nuo 1952-ų ėmė eiti daugiau patiems partizanams skirta Laisvės kova (dauginta rašomąja mašinėle, numeris apie 30 puslapių, galima sakyt, žurnaliukas), atgaivinta Aukštaičių kova, skirta platint žmonėse (dauginta rotatorium, dabartiškai šnekant, perlenktas A3 lapas, 4 puslapiai, laikraštėlis; iš principo toks, kokių leidyba buvo vėl atgijusi antrojo Lietuvos Atgimimo laikais). Ir dar vienas svarbus dalykas: atsirado nepalygint daugiau ryšių, net tokių, apie kuriuos anksčiau vargu ar buvo bent menkiausias pagrindas svajot: tarkim, tavo laišką paima, nuveža iki Kauno ir nepastebimai įmeta pašto dėžutėn.
     1952-ų rugsėjo 1-ą Kauno centriniam pašte buvo antspauduoti du laiškai. Ant vieno voko užrašyta: Drg. prof. Mykolaičiui-Putinui / Vilnius / Valstybinis Universitetas (šitas vokas išlikęs), ant kito (nors neišlikęs, bet adresatė sakė gerai prisimenanti): Diktorei D. Rutkutei / Vilnius / Radijas. Aišku, jokių atgalinių adresų. Dana Rutkutė iškart pažinusi rašyseną, profesorius, atplėšęs voką, pamatė: Br. Kr.
     Kodėl siuntė jiems? – Paprasčiausioji priežastis, kad nebūtina nurodyt tikslų adresą, gana: Universitetas ar Radijas; antra: žinojo, kad dirba būtent ten, darbovietėn atkeliavęs vienas iš laiškų nepastebimesnis. Kodėl Mykolaičiui-Putinui – suprantama: Rūsčių dienų autorius (beveik neabejotina, kad Br. Kr. šio rinkinio eilėraščius buvo skaitęs),  karo metais Universiteto literatų globėjas, norėjęs, kad Krivickas taptų jo, kaip profesoriaus, asistentu. Kodėl Danai Rutkutei? Br. Kr. buvo liudininkas tuokiantis Danai Rutkutei ir jo geram draugui Eugenijui Matuzevičiui 1942-ais Šv. Mikalojaus bažnyčioj Vilniuje, žavėjos ja kaip „Vaidilos“ ir Vilniaus miesto teatro aktore (1989-ais išklausiau pasakojimą ir apie šį laišką, ir kaip buvo dėl jo tardoma, nes kolega iš radijo pranešė atitinkamai įstaigai, ir kt.; deja, nusiųsti autorizuot atsiminimai grįžo su vertiktu, kad nespausdintini).
Tas laiškas – tai trys A4 formato lapai eilėraščių, abiejose lapų pusėse po dvi skiltis. Dana Rutkutė šitą pluoštą buvo davusi paskaityt ir Eugenijui Matuzevičiui (nors jau buvo išsiskyrę, Matuzevičius antrąkart vedęs). Broniaus Krivicko bičiulis nuo gimnazijos laikų juos perrašė mašinėle nurodydamas autorystę; vėliau vieną perrašo egzempliorių kartu su savo popieriais atidavė saugot Literatūros ir meno archyvan. Būtent iš šio pluošto buvo parinkta eilėraščių pirmajai Br. Kr. poezijos publikacijai 1989-ais Sietyno nr. 5 – liūdnų ir išdidžių, kaip įvardijo įžangos žody jo buvęs mokinys Biržų gimnazijoj prof. Vytautas Kubilius. Kelis iš tų eilėraščių paskelbus ir rajoniniam Biržiečių žodyje, gavau laišką iš palatvijo (perpasakoju): mano a.a. mama turėjo ir saugojo tokį eilėraščių sąsiuvinį, apie kurį nieko man nepasakojo; tame sąsiuviny yra eilėraščių, kurie paskelbti Biržiečių žody, vadinas, tą sąsiuvinį mamai padovanojo... (Rašytojų sąjungos leidykla ketino net išleist tą sąsiuvinį faksimiliniu būdu – labai daili, lengvai įskaitoma Br. Kr. rašysena, bet nieko neišėjo; dabar jis irgi saugomas LLTI bibliotekos rankraštyne.)
     Komplikuočiau susiklostė laiško-eilėraščių pluošto Vincui Mykolaičiui-Putinui istorija. Kad ir toks buvęs, išgirdau iš rezistencijos istoriją tyrinėjusios Nijolės Gaškaitės, šį faktą užfiksavusios ir knygoj Žuvusiųjų prezidentas (1998). Mėginau ieškot tikrindamas įvairių archyvų katalogus. Nieko. Gal sunaikino manydamas, kad tai gali būt įkaltis? Juk jautė, kad yra sekamas, ir išties buvo sekamas, net atliekamos kratos Vilniaus bute, kai išvykdavo į Kačerginę. Ir tik neseniai, prieš trejetą metų, atsitiktinai, vartydamas LLTI bibliotekos rankraštyne esančio Mykolaičio-Putino fondo inventorinę knygą skilty Autorius pamačiau: Br. Kr. – Taip, tai tas iš miško prie Raguvos per Kauną Vilniaus universitetan atkeliavęs laiškas, net vokas išsaugotas; Emilija Mykolaitienė jį atidavė kartu su kitais a.a. vyro popieriais, tik tvarkęs archyvą žmogus neišrašė kataloginės kortelės, nes eilėraščių autorius be pavardės, o katalogas pagal asmenvardžius.
     Nesijaučiu pajėgus leistis poezijos analizėn (Rita Tūtlytė puikiai yra Krivicko poeziją analizavusi), tad tik keli mintigaliai, atsispyrus nuo tų iš viso šešių lapų.
     1952-ų rugsėjo pradžioj Vilnių pasiekę poezijos pluoštai – greičiausiai paskutiniai, perrašyti Broniaus Krivicko ranka. Bet spekuliacijos apie „testamentiškumą“ (žuvo rugsėjo 21-ą), manyčiau, būtų nieko vertos: Br. Kr. gyveno nuolat suvokdamas, kad šita diena gali būt paskutinė. Nebent pasvarsčius, kas ir kodėl pasirinkta perrašyt? Pirmiausia: kūriniai nesikartoja; pluoštų struktūra panaši: pradžioj iš eilėraščių, po to iš sonetų. Abu prasideda rudeniu: „Rudens lygumose“ (Putinui) / „Rudens gitara“, „Rudens melodija“ (Rutkutei).
     Pluoštas Rutkutei – „lengvesnis“, lyriškesnis, daugiau apie meilę, ypač parenkant sonetus, ir įvairesnis – dar priduriama iš vad. eiliuotų margumynų poilsio valandai ir keturi Goethės vertimai („Mignon“, „Kristutė“, „Džiaugsmas ir kančia“, „Mylimojo artuma“); nors įterpta ir tekstų, iš kurių galima suprast, kokioj situacijoj atsidūręs poetas: sonetai „Mano dienos nebūtin pasvirę“, „Kai kovoj kelies tu į ataką“, perrašyta ir vieniša viltingoji „Nauja pilis“ (1951).
     Pluoštas Putinui – „sunkesnis“, filosofiškesnis, jei tinka šis žodis: „Žiaurusis Dievas“, „Šaulio tragedija“, skirta Čiurlioniui, ilgieji „Šėtono monologai“ (1946) ir „Jo atsakymo žodis“ (1951; šie eilėraščiai suvoktini kaip diptichas); noras pasakyt, kaip suvokia pasaulį, jo prigimtį – vykstanti amžina dviejų lygiaverčių pradų – dieviškojo gėrio ir šėtoniškojo blogio – kova; ir iš sonetų parinkti daugiausia tie, kurie atskleidžia lyrinio subjekto santykį su Juo. Kadangi tekstai datuoti, net galima mėgint įžvelgti lyg ir raidą: maištas, jo įveika per meilę ir Dievą, išdidus susitaikymas su likimu; žvilgsnio trajektoriją: žemė–dangus–žemė.
     Pagalvojau: jei tik šie du Broniaus Krivicko poezijos pluoštai būt išlikę? Ir jų užtektų susidaryt paskutinių septynerių kūrybos metų vaizdą (nėr nė vieno poetinio teksto, datuoto 1952-ais; užėmus svarbias pareigas, neliko laiko kūrybai?).
     Ir dar (prisiminus Br. Kr. diplominį darbą apie Jono Aisčio idėjų pasaulį). Aisčio poeziją, grubiai tariant, dažniausiai perlaužiam į ankstyvąją (pro homo) ir vėlyvąją (pro patria); Krivicko poezija šiuo požiūriu beetapė: abu dalyku, ir žmogus, ir tėvynė, rūpi sykiu. O mums jo poezijoj? Norėdami pristatyt tautos atsparą okupacijai, renkamės atitinkamus eilėraščius: kova, laimėjimas net per mirtį ir pan. O ar ne svarbiau patirt, kad kova, net mirtina kova neužgožia amžinųjų žmogaus egzistencijai kylančių iššūkių: klausimų apie save ir kitą, apie Jį?
     Ir antrąkart dar. Tarkim, Kazys Bradūnas kas? – poetas žemininkas. O Bronius Krivickas? – žemininkų kartos poetas. Na ir ką? Argi ne taip? Žemininkai tie, kurių kūrybos skelbta antologijoj, o kiti – jų bendrakarčiai. Nežinau, bet šis argumentas primena galimą teiginį, kad rašytojai tie, kurie priklauso Rašytojų sąjungai.
     Ar būt pagadinęs antologiją 1950-ais sukurtas sonetas (siųstas Putinui) žmogaus, pajutusio skirtumą buvimo ant žemės ir po žeme, žemėj (ir žuvusio po žeme, bunkery):

Gera žemėj. Mes prie jos krūtinės
Visada prigludę artimai.
Gera žemėj. Žemė mūs namai,
O padangtė jų – dangaus žydrynės.

Gera žemėj. Kai jos kelią kuklų
Miname su meile ir džiaugsmu,
Prasivėrę mum lig gilumų,
Šviečia erdvės, kupinos stebuklų,

Kad nuo šito siauro žemės tako
Vis matytum, kaip žvaigždynai teka
Ir kaip saulė keliasi rytais,

Ir, žėruojant ugniai jų slaptingai,
Tu ant kelių pultumei maldingai
Po žydrais Jo šventnamio skliautais.

Beje, Arūno Sverdiolo kalbinamas Juozas Girnius yra sakęs: Mamertas Indriliūnas (1920–1945) šiaip jau būt buvęs tinkamiausias rašyt Žemės lydimąjį straipsnį; jis ėmęsis tik todėl, kad nebuvę kam kitam siūlyt.
     P.S. Kai 1993-ais Sietynas išleido Broniaus Krivicko raštų pirmą tomelį, nusiunčiau ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. „Broniaus laikysena, jo aktyvus pesimizmas (Jūsų [parašytos] biografijos perspektyvoj) visiškai sutampa su tuo, ką jis man kalbėjo 1944 m. liepos mėnesyje sutiktas Kaune. Jis buvo tipiškas veiklos žmogus – blaivus ir praktiškas nenuorama“ (iš 1994 IX 2 laiško). Visokių epitetų prie Br. Kr. lipdyta; aktyvus pesimistas, manyčiau, vienas tiksliųjų.

2

Arūno Švelnos nuotr. iš panskliauto.lt

Praeitų metų pabaigoj Panevėžio krašte buvo Vitos Savickienės straipsnis apie Bronių Krivicką „Aplenkti iškilius savo mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei“ [kaip tas „sportinis“ mąstymas įsiėdęs kalbon]. Pradedama nuo BrKr gimtųjų namų Parvalkuos/Pervalkuos, ir nuotrauka įdėta. Nekaip atrodo tas gimtinio namo galas iš gatvės pusės. Mėginau el. laišku klaust vieno žmogaus Pasvaly: gal ką žinąs, ar minint 100-ąsias metines pavyks ką nors padaryt, tarkim, kokį atminimo ženklą pritvirtint, bent šiek tiek tą namo galą patvarkyt? Atsakymo nesulaukiau; greičiausiai nieks nepasikeitę, kaip ir 2015-ais: „Broniaus Krivicko tėviškėj joks atminimo ženklas nepriimamas“ (taip parašė Parvalkuos gyvenusi aa. Vitalija Kazilionytė 737 įrašo komentare). — Ir nieko čia nepadarysi. Jei nenori žmonės, tai nenori. Ne visada taip gražiai viskas susiklosto, kaip BrKr draugo Mamerto Indriliūno, kurio 100-metis kitąmet, atveju – jo tėviškę Gataučiuos turiu omeny.
— minėtas rašinys apie Krivicką buvo perskelbtas lryte.lt pakoreguotu pavadinimu: „Pranokti iškilius mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei ir sovietinių smogikų ranka“. Ir sulaukė vienuolikos komentarų (žinodamas, kad po kurio laiko jų neliks, XII 20 padariau printscreenus). Anksčiau tik kažkaip teoriškai pasigalvodavo apie tai, kas rašo komentarus populiariuosiuos portaluos. Šįkart konkrečiau: ar rašantieji išties taip mano, ar tyčia rašo norėdami paerzint, ar rašo tai, už ką kas nors moka, o gal čia kokia programa, atpažinusi raktinius žodžius skelbiamam tekste, parenka iš ruošinių ir įdeda?

P.S. (2024 VII 8) Birželio pabaigoj Parvalkuos buvo pastatytas informacinis stendas apie BrKr; bičiulė Bronė L. el. laiškelį parašė, kad Pasvalio krašto muziejaus paskyrą facebooke pasižiūrėčiau.

Stendas ne per toli, bet ne greta gimtinio namo.

Padėkojęs už žinią, be kita ko, ir tokį mintigalį subaksnojau: „O svajonę, kad gal kada gimtinio namo bent tam gale, kur į gatvę, atsiras BrKr muziejėlis, manau, reikia palaidot. Nelemta. Taip viskas klostos. Yr, kaip yr.“

(1181) Epizodai, xxxiv: kaip komunistai su kom. jaunuoliais 1941-ų birželį iš Lietuvos važiavo

su jau ne kartą gerų žodžių sakęs apie regioninius kultūros leidinius, ir dar galiu: Utenoj leidžiamas ketvirtinis žurnalas Indraja geras, tik sunku juos sugaudyt. Coll. Prano V. rūpesčiu, coll. Gražinai K., Užpalių vidurinę baigusiai, tarpininkaujant, biblioteka turi pilną ar artipilnį Indrajos komplektą.
Pernai šitam žurnale per tris numerius buvo spausdinama Utenoj gimusio Chaimo Kurickio (1921 I 8 – 2017 VIII 30) atsiminimų knygos Išgyventi ir papasakoti pradžia (atsiminimai buvo paskelbti hebrajų kalba, išversti į anglų ir rusų). Pirminis šaltinis – jo paties jidiš kalba tuoj po karo daryti užrašai, kuriuos emigruodamas iš Sovietų Sąjungos 1972-ais išsivežė ketindamas padovanot Jad Vašem muziejui, bet prof. Dovas Levinas prikalbino juos išverst į hebrajų ir paskelbti. — Atsiminimai pateikiami padieniui, pradedant nuo birželio 22-os, sekmadienio. Kurickių šeima nusprendė trauktis nuo artėjančių vokiečių. Iš užrašų apie birželio 24-ą:

Kai pasiekėme Radeikių miestelį, esantį už dešimties kilometrų nuo Utenos, pradėjome jausti įtampą ir nuovargį. Valandėlę pailsėję pajudėjome į priekį. Pabėgėlių srautas padidėjo. Dauguma keliavo pėsti, tik šen bei ten buvo įsiterpusių įvairių transporto priemonių. Vienas iš tokių pasirodė pusiau tuščias autobusas, kuriuo važiavo komunistų partijos nariai iš Kauno. Važiavusieji parodė dėmesį ir trumpam sustojo. Mes pagalvojome, kad leis mums įlipti. Tačiau susikrimtome sužinoję, kad vykstantieji ima tik komjaunuolius ir partinius. Mano sesuo Chaja, dirbusi partiniame komitete ir turėjusi tai įrodantį dokumentą, įsiropštė į autobusą. Mano mama ir aš nusivylėme. Mano geras draugas, bendramokslis hebrajų mokykloje Icikas Vainermanas, mūsų miesto komunistų partijos iždininkas, taip pat buvo autobuse. Jis buvo pasiėmęs visus pinigus iš sąskaitos, norėdamas pervežti į Rusiją, tačiau ir jo prašymų buvo maža, kad mus įsodintų. Mūsų maldavimai nepadėjo. Mes guodėme save, kad bent Chaja ir Sara [anksčiau ugniagesių mašinon įsiprašiusi] turėjo galimybę išvažiuoti ir tikėjomės, kad jos sėkmingai pasieks Rusijos sieną. (Indraja, 2018, nr. 1, p. 38–39 [versta iš rusų, vertimas nelabai koks])

(Chaimas K. su motina nespėjo pasitraukt: pasiekė Daugpilį, pavyko įlipt traukinin, važiuojančian į Rygą, bet jį netrukus sustabdė vokiečių desantas ir išlaipino visus žydus.) Šitas epizodas su autobusu iš Kauno įstrigo, nes apsipynė klausimais: ar buvo duotas koks nurodymas besitraukiantiems sovietiniams aktyvistams iš principo neimt „pašalinių“, tesirūpint, kaip patiems išnešus sveiką kailį? Argi nebuvo aišku, kokia grėsmė kyla žydams apskritai? O gal tame autobuse tiesiog važiavo bailūs apsidraudėliai? Nežinau atsakymų.