aisus dalykas tas popierynas; geriausia būtų nejudint, nekilnot, neskaitinėt. Ėmei ir ištrenkei viską iškart. Bet kad valios vis pritrūksta: imi žiūrinėt, vartinėt.Va praeitą savaitę pasipainiojo sąsiuvinis, kuriame šio to prisirašyta iš Argentinos lietuvių balso = La voz de los lituanos en la Argentina – kaip patys leidėjai įvardijo 1966 I 6 išėjusiam numery, „nepartinis, seniausias ir plačiausiai skaitomas lietuvių laikraštis Pietų Amerikoje“. Prisirašyta sėdint Vrublevskių periodikos (buv. specfondinės?) skaitykloj greičiausiai apie 1995-us (dabar ten antram aukšte tais laipteliais palipus ar ne buhalterija?). Ir signatūra pasižymėta, jei vėl prireiktų: P 082728.
Visokios nuotrupos – štai trys skelbimai iš vieno laikraščio numerio (1948 XII 23, p. 2, 3, 5):
- Reikalaukite Visuose Merkaduose / ONIX Kepyklos / juodos, pusjuodės ir baltos duonos. / V. Marcinkevičius ir S. Rutkus, savininkai. / Jeigu norite būti sveiki, valgykit ruginę LIETUVIŠKĄ DUONĄ!
- IEŠKANT POILSIO SALOSE IBICUY, / atostogas galit praleisti gražioje vietoje, trijų upių santakoje, moderniškame pensione / „L I E T U V A“; [jei netinka Vyt. Nalinaikos pensionas, galima rinktis kitą variantą:] Atostogos salose pas / A. J. Burokus / Švarūs kambariai, erdvus valgomasis etc.
Sėdėti vienam lempos šviesoj su atversta knyga ir artimai bendrauti su nematomų epochų žmonėmis – tai nenusakomas malonumas! (iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka)Šiek tiek žinių + vaizduotė – labai nedaug tereikia, kad galėtum leistis malonuman.
(a) Stasys Miščikas
Metuose 2005-ais, nr. 8/9 buvo paskelbti Salomėjos Nėries bendraklasio Vinco Laurynaičio atsiminimai „Vilkaviškio ‘Žiburio’ gimnazija, 1919.IX.1–1922.XI.1“, parengti Jono Šlekio. Prisimindamas mokslų gimnazijos mišrioj klasėj pradžią, VincL sumini bendramoksles ir bendramokslius, tarp kurių – ir StM:
Pirmame suole sėdėjo judrus kaip gyvsidabris Stasys Miščikas ir karštuolis Stasys Matulevičius. Nors buvo mažiausi, bet klasėje didžiausi „kertukai“ (p. 156)Prie Miščiko pavardės parengėjas prirašė išnašą:
V. Laurynaitis taip jį charakterizuoja: „Vilkaviškio siuvėjo sūnus. <...> VI klasėje pasiskaitęs Z. Angariečio „Istoriją“, <...> rašomajame darbe apie Maironį <...> ir patį poetą, ir savo tiesioginį mokytoją kun. J[uozą] Juraitį išvadino liaudies mulkintojais, <...> pašalintas iš gimnazijos. Vis dėlto <...> Kaune pavyko baigti gimnaziją. Pamatęs, kad Lietuvoje nepavyks pasižymėti, vedė žydaitę Marijampolskaitę, išsidangino į Argentiną <...>. Griebėsi žurnalistikos. Tam turėjo gabumų. Gana vykusi jo apybraiža „Raudona lempa Argentinoje“, išspausdinta „Lietuvos žiniose“. <...> Duoną pelnė matracų dirbtuvėje. Kilo mintis keliauti <...>. Įsitaisė asilą ir ryžos leistis į Argentinos, Brazilijos džiungles. Kaip tolimesnis to tarzano gyvenimas susiklostė, nežinau“ (Atsiminimų rankraštis, l. 75, 118–120).ALB 1963 XI 7, p. 5 yra StM-ko lyg nekrologėlis: gimęs 1904-ų pabaigoj Vilkaviškyje, sudegintas Chacarito krematoriume 1963 X 21 (kada tiksliai mirė – nenurodyta; spėtina, kad ir palaidotas Chacarito kapinėse). Argentinon atvyko 1929-ais su sužadėtine Rakele Marijampolskaite, kuri dirbo Buenos Aires žydų ligoninėj. StM redagavo Rytojų, daug rašė Lietuvos žinioms. Slp.: Šarūnas, Žiemys (radau Rytojuj daug str., pasirašytų M. Šarūnas; jo slp. Stasys Žiemys ir kt. užfiksuoti Lietuviškuosiuose slapyvardžiuose, 2004, o Šarūnas neminimas; ir mirties data nenurodyta). Apie rašytinį palikimą: „Be daugybės laikraštinių dar nespausdintų straipsnių, scenos vaizdelių, Stasys paliko kapitalinį veikalą – Argentinos Istoriją lietuvių kalba.“ — Balažin, koks jo popierių likimas.
(b) Feliks Zahora-Ibiański
Lenkas Argentinoj, kurį žino lietuviai? – Gombrowiczius. O galima būtų žinot dar vieną. Ten leisto Kurier Polski redaktorių, kilusį nuo Kėdainių.
ALB, 1966 IV 21, p. 7, straipsnelis, pasirašytas N.G.:
Paskutinis Lietuvos stabmeldysBeje, 1967 VIII 4 numery prie „gerai kalbantis lietuviškai“ pridurta: „išvertęs lenkų kalbon Krėvės Mickevičiaus Gegutę ir kitų lietuvių rašytojų darbų“.
Buenos Aires lenkų savaitraščio Kurier Polski (J.A.A. de Melo 2573; TE: 83-3844) redaktorius Feliks Zahora parašė apysakaitę „Ostatni poganin na Litwie“ (Paskutinis stabmeldys Lietuvoje), kuri tilpo minėto laikraščio laidoje iš 27.5.1965. Ji taipgi buvo atspausdinta ir lenkų parapijos laikraštyje „Bóg i Ojczyzna“.
Autorius prisimena Adomą Skirgailą, Radzvilus, Vendžiogalos kleboną kun. [Kazimierą] Mockų, bet daugiausia vietos pašvenčia Lietuvių Bajorų Draugijai, kurios pirmininkas buvo Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis Klausutis.
Kaip žinoma, to ilgo vardo kunigaikštis buvo Perkūno garbintojas. Dėl to p. Zahora ir vadina paskutiniu Lietuvos stabmeldžiu. Paduota kai kurios smulkmenos apie jo gyvenimą. Autorius yra gyvenęs Lietuvoje ir puikiai moka lietuvių kalbą.
(c) Jonas Vasinauskas
ALB, 1966 IV 21, p. 8:
Jonas Vasinauskas, buvęs cirke „Kaunas“ Argentijoje, su vėlioniu rašytoju Matu Šalčium važinėjęs po įvairias Pietų Amerikos šalis, kaipo olandų laivyno jūrininkas gydęsis Anglijoje ir lygiai prieš 20 metų grįžęs Lietuvon gyvena iš 23 rublių mėnesinės pensijos Kaune. Jis norėtų atvykti į Chaco arba Misiones ūkininkauti. Peru respublikoje buvo vedęs jauną piace Gonzalez, bet ryšiai nutrūko. Kas iš Argentinoje gyvenančių buvusių jo draugų norėtų jam parašyti ar padaryti kvietimą, štai jo adresas: Ūmėdžių gatvė 12A, Kaunas, Lituania – Liet. T.S.R.Mažvydo bibliotekos Rankraštyne, kiek išsiaiškinau, yra saugoma keletas jo laiškų Šalčiui, rašytų 1936 ir 1937 iš Paragvajaus, Urugvajaus ir Argentinos; kelionė po Pietų Ameriką Šalčiui tapo paskutinė – mirė 1940-ais Guayarameríne, Bolivijoj. (Nieko daugiau apie kelionės palydovą neišsiaiškinau; bet kur gyveno Kaune – aišku; vis šis tas.)
[trupiniai, trupiniai, trupiniai – matyt, prigimtis kaip kokio žvirblio, jei ir tiek gana]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą