(1188) Visiškai tarp kitko: Miłoszas – veislinis arklys ar grynakraujis žirgas?

akar dingtelėjo: reikia patikrint, ar Witoldas Gombrowiczius nemini Dienorašty Felikso Zahoros-Ibiańskio, apie kurį šį tą užfiksavau ankstesniam įraše? Patikrint lengva, nes 3 tomo pabaigoj yra rodyklė. Ne, nemini – nei Zahoros, nei Ibiańskio.
Ir, kaip dažnai būna, nuklydau. Irenos Aleksaitės išverstas Gombrowicziaus Dienoraštis išėjo 1998–1999-ais serijoj „Atviros Lietuvos knyga“, su Arūno Sverdiolo įžanga. O anksčiau? Šis tas buvo ir anksčiau. Nors vos vos abejoju, gal ir klystu, bet: ar ne Antanas Ramonas pirmasis pristatė Dienoraštį?
7 meno dienose 1993-iais dvejuos numeriuos (IV 9 ir 16, nr. 14 ir 15) buvo paskelbta Ramono verstų ištraukų iš 1953–1956 metų dienoraščio, ir įvadėlis buvo. Kaip AntR gerbėjui, tas tekstukas gražus atrodo:

Witoldas Gombrowiczius (1904-1969), nors gimęs kaime, gražiose Sandomiro apylinkėse, nuo vaikystės jautėsi esąs miesto žmogus. Baigęs teisę, šiek tiek apsitrynė Paryžiuje, bet nei verslininku, kaip tėvas, nei teisininku netapo. 1939 metais, rugpjūčio mėnesį išplaukė laivu į Argentiną, tikriausiai nenujausdamas, kad į Lenkiją niekada nebegrįš. Beje, W. Gombrowiczius kilęs, kaip ir daugelis žymių Lenkijos žmonių, iš senos lietuvių bajorų giminės. Jo protėviai šimtus metų pešėsi, bylinėjosi, uliojo Upytės paviete.
     W. Gombrowiczius rašė apysakas, apsakymus, dramas (“Ferdydurke”, “Trans-Atlantyk”, “Pornografia”, “Šlub”), bet turbūt labiausiai pagarsėjo savo “Dienoraščiu”, kurį daugelį metų spausdino lenkų emigrantų žurnalas “Kultura”, iki šiol tebeleidžiamas Paryžiuje irgi lietuvių Giedraičių palikuonio. W. Gombrowicziaus “Dienoraštis” - tai ne savęs ieškojimas, kaip, sakysim, Kafkos ar Kierkegaardo dienoraščiai, tai pašnekesys su kitu žmogumi, tarsi tęsinys tų pokalbių, kuriuos taip mėgo rašytojas Argentinos kavinėse. “Dienoraštis” - labai savitas literatūros kūrinys, gal kiek primenantis Montaigne’io “Bandymus”. Ne veltui jis ir prasideda tuo įžūliai ir ironiškai kartojamu: aš aš aš. “Dienoraštyje” autorius pašiepia, nevengdamas grotesko, šiuolaikinės kultūros, tautinius, visuomeninius mitus. Taip pat blaiviai, ironiškai žvelgia ir į save, savo nelengvą, vienišo emigranto gyvenimą. W. Gombrowiczius neturėjo asmeninio gyvenimo, namų, tėvynės, kurioje buvo laikomas išdaviku ir antikomunistu - vienintelė jo gyvenimo esmė ir prasmė - literatūra. Rašytojas dažnai šokiruoja sąmoningai (jo mintys apie tapybą, poeziją), tarsi kviesdamas skaitytoją pažvelgti savo akimis į žmones, meną, susidaryti savo nuomonę apie viską, kitaip tariant, būti laisvu žmogumi.
     1964 m., jau sunkiai sirgdamas astma, W. Gombrowiczius persikėlė į Vence miestelį netoli Nicos Prancūzijoje. Buvo pristatytas Nobelio premijai kartu su S. Beckettu, bet laureatu, kaip žinome, tapo Beckettas. Vence ir mirė 1969 metų karštą vasarą. Paprašė žmonos įjungti ventiliatorių. Oro srovė gaivino veidą, kedeno plaukus. Tai jam priminė vėją Argentinos kavinių terasose. (7MD, 1993 IV 9, nr. 14, p. 4)

O dėl vertimo, ėmiau ir palyginau vieną gabaliuką – gal atsimenat, iš 1953-ių pabaigos, iš VI skirsnio: Gombrowiczius polemizuoja su Czesławu Miłoszu dėl literatūros paskirties, santykio su istorija – kaip ir apie ką derėtų rašyt lenkui. — Versta Ramono:

Dar sako (vis tos išprotautos vizijos apsėstas, kuriai taip priešinasi visos geriausios jo savybės): - Mes, lenkai, galime šiandien iš aukšto ir drąsiai kalbėti Vakarams, “todėl tiesiai (cituoju pažodžiui), kad mūsų kraštas - laukas svarbiausių permainų, kokios tik gali būti, ir tose permainose girdi “ateities balsą” (...)” Į tai atsakyčiau, kad tegu pritaiko tą mintį Bulgarijai arba Kinijai, kurios taip pat yra istorijos avangardas. Ne, Miloszai, jokia istorija neatstos tau savo patyrimo, subrendimo, gilumos, niekas kitas už tave neatpirks tavųjų nuodėmių. Ir jei viduje jautiesi tikras, nors ir konservatyviausiame pasaulio taške gyventum, tavo liudijimas apie gyvenimą bus tikras: ir jokia istorijos kultuvė neišmuš iš nesubrendusio žmogaus tikrų žodžių.
     Visa tai sunku padaryti, daug kas abejotina, neaišku šiais mūsų komplikuotos sofistikos laikais; bet atrasime savo krištolinį aiškumą, jeigu suprasime, kad šiandien nerašome kaip nors naujai, kitaip, bet taip pat, kaip buvo rašoma nuo pačios pasaulio pradžios. Ir jokia koncepcija neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija neatstos literatūrai jos genealoginio medžio, kurio vardų gausybė sukelia tiek minčių. Nėra pasirinkimo: galima rašyti tik taip, kaip rašė Rabelais, Poe, Heinė, Racine’as arba Gogolis, arba ne. Tos didžiosios genties palikimas, tekęs mums, - vienintelis mus valdantis įstatymas. Aš čia nesiginčiju su Miloszu, tuo grynakrauju žirgu, polemizuoju su jo pavalkais, su vežimu, pilnu skrupulų, kurį jam prikabino praeitis. (ibid.)

— Versta Aleksaitės:

Ir jis sako (tebebūdamas tos išprotautos vizijos valdžioje, vizijos, kuri jame grumiasi su vertingiausiais jo asmenybės bruožais):
     – Mes, lenkai, šiandien galime iš aukšto ir drąsiai prabilti į Vakarus „paprasčiausiai todėl (čia cituoju pažodžiui), kad mūsų krašte vyksta svarbiausi, kokie tik gali vykti, pokyčiai, ir kad tie pokyčiai – „ateities grėsmė“, kuri visa jėga suskambės tuomet, kai žlugs Maskvos viešpatavimas“.
     Atsakydamas į tai jam patarčiau šią mintį pritaikyti Bulgarijai arba Kinijai, kurios juk irgi yra tame istorijos avangarde. Ne, Miloszai: jokia istorija tau neatstos tavo paties suvokimo, subrendimo, gilumos, niekas neatleis tau už tave patį. Jei tu kaip asmenybė esi svarbus, tai gali gyventi nors pačiam konservatyviausiam žemės rutulio kampelyje, vis tiek tavo liudijimas apie gyvenimą bus svarbus; tačiau jokios istorinės brūžkos neišspaus svarbių žodžių iš nesubrendusių žmonių lūpų.
     Visa tai, užgriuvus komplikuotai mūsų laikų sofistikai, tampa abejotina, sunku, tamsu, supainiota; bet atgauna savo krištolinį aiškumą, kai tik suprantame, kad šiandien nekalbame, nerašome kokiu nors nauju ir ypatingu būdu, o tik taip, kaip šitai buvo daroma nuo pat pasaulio sukūrimo. Ir jokios koncepcijos neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija nepakeis literatūrai jos genealoginio medžio, turtingo keliančiomis pasididžiavimą pavardėmis. Pasirinkimo nėra: galima rašyti tik taip kaip Rabelais, Poe, Heine, Racine’as ar Gogolis – arba visai nerašyti. Tos didžios rasės paveldas, kuris buvo perduotas mums, yra vienintelė teisė, kuria mes vadovaujamės. Bet čia aš nepolemizuoju su Miłoszu, kuris yra veislinis arklys, – polemizuoju tik su jo pavalkais, su tuo pilnu skrupulų vežimu, kurį jam prikabino jo praeitis. (t. 1, p. 108–109)

Lenkiškai tik vos graibaus, tad net nemėginau lygint su originalu; dėl kitko šitą gabaliuką pasirinkau – trys dalykai užkliuvo:
(a) Ramonas vertė iš dar kupiūruoto teksto?: jei būt buvusi lenkiškai ta frazė apie Maskvos viešpatavimo baigtį, neabejotinai būt buvusi išversta; Aleksaitė vertė iš naujausio tuolaik Dzienniko leidimo, Krokuvoj 1997–1999-ais išėjusio;
(b) literatūra kaip tikras liudijimas, tikras žodis vs svarbus liudijimas, svarbus žodis – nežinau, tikras ir svarbus lyg ir skirtingi dalykai;
(c) grynakraujis žirgas ar veislinis arklys? – va šita dilema linksmiausia. „Na, iš išvaizdos, tai, sakyčiau, arklys“, – paklaustas pasirinko coll. Pranas.

(1097) Visiškai tarp kitko: digresija skaitant Lukos Lesauskaitės rašinį

„Lietuvos (ne)vizija“, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui, Naujajam Židiny-Aiduos (š.m. nr. 4, p. 10–12).
Po Kovo 11-osios gimusieji ir turėtų svarstyt apie tą laiką, kuris mum praeitis, o jiem istorija. Teisėju savo byloj nieks negali būt, nebent advokatu. Mūsų prisiminimai, tuolaikiai pasvarstymai tik tyrimo šaltiniai, o ne tyrimas. – Mintis šonan nuklydo nuo šių pastraipų:

Taigi trys išskirtos idėjos – materialinės gerovės, moralinio apsivalymo ir teisinio atkūrimo – galėtų būti pavadintos savotiškais nepriklausomos Lietuvos (pro)vizijos elementais, tačiau savaime aišku, kad jie neaprėptų visų tų ateities vaizdinių, kurie kūrėsi ir keitėsi tiek viešojoje erdvėje, o turbūt dar svarbiau – privačiuose pokalbiuose ir intymiose svajonėse. Visi žinome vieną iš Atgimimo metais atsiradusių idėjų – „gyvensime kaip Švedijoje“. Tačiau tyrinėjant to meto šaltinius tokie pasvarstymai išnyra tarsi iš miglos, nes kas taip pasakė ir kur tai parašyta, surasti labai sunku. Tai svarbu ir simptomiška, nes sufleruoja mums, kokiais pavidalais anuomet vizijos kūrėsi ir sklido visuomenėje, į ką rėmėsi ir kaip mitologizavosi, o gal pirmiausia atsirado kaip mitai ar anekdotai, nors iš tikrųjų apeliavo į pačią sovietinio žmogaus esmę – jo troškimus ir baimes. Tokios vizijos, kaip „gyvensime tarsi Švedijoje“, gal neturėjo konkretaus šauklio ir aiškaus turinio, bet jos tūnodamos šešėlyje ar išnaudojamos (vėlgi) instrumentiškai paramai pritraukti (ir negalvojant apie tolimas pasekmes), formavo ir nešė į priekį kitas – gal net galėtume sakyti – tam metui politiškai korektiškas vizijas.
Aišku viena, kad visas idėjas jungė bendras siekis – sugriauti tai, kas yra, atlyginti skriaudas ir žalą, o tada jau bus galima kurti Lietuvą. Visi norėjo išsilaisvinti ir gyventi geriau. Kaip geriau, niekas nežinojo, bet norėjo negyventi taip, kaip gyveno iki tol. Tai lyg ir paaiškintų žodžių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ kilmę: ne už tokią, nes nežinojome, už kokią, neturėjome bendro visuotino plano Lietuvai, ką norime pasiekti, kaip ji turi atrodyti, kaip kurti ateitį. Žmonės turėjo skirtingus įsivaizdavimus, parsineštus iš savo „kolbos“, todėl ir interpretuoja kiekvienas iš savo perspektyvos. (p. 12)

Mėginau prisimint, kokios idėjos siejos su nepriklausomos Lietuvos vaizdiniu mano galvoj: žodžio ir sąžinės laisvė; kaip pasiklosim, taip išsimiegosim, t.y. patys būsim atsakingi už savo gyvenimus; daugiau teisingumo. Bet ne apie tai šita digresija. — Apie posakį „gyvensim kaip Švedijoj“, kas turėta omeny. Manyčiau, migla galėtų prasisklaidyt susiejus jį su labai didelei tautos daliai neklystančio autoriteto statusą turėjusio (ir tebeturinčio?) Justino Marcinkevičiaus prisiminimais apie tuos laikus nuo Kovo 11-osios praėjus 10-mečiui (jau nebeinančio Dialogo, mokytojams skirto savaitraščio, visas 2000 III 10 numeris tam jubiliejui buvo skirtas):

Baltijos kelias, – ne Kovo 11-oji – man buvo aukščiausias emocinis ir pilietinis patyrimas. Tada buvo taip didinga ir taip paprasta. [...] Man atrodė, kad su nepriklausomybės atgavimu įžengsim į rojų. Bet įėjom į žemę. (JustM, „Žemėj gyvenimas žemiškas“, p. 14)

Tikrai daug tą laiką išgyvenusių, manau, labai panašiai įsivaizdavo. Taigi ne konkreti valstybė, o gyvenimas (kad ir žemiškam, bet) rojuj turėtas omeny sakant „gyvensim kaip švedijoj“; būtent mažąja raide tą švediją ir reiktų rašyt. Ši svajonė įžengt į rojų paaiškintų ir troškimą vienybės ir santarvės, kai jų nebegali iš principo būt, politikos kaip iš esmės nešvaraus dalyko suvokimą, gal ir dar ką.
P.S. Bebaksnodamas prisiminiau Daniilą Charmsą: „Jegorovas pasėjo saulėgrąžą ir ėmė laukti, kada iš jos išaugs medis“; DCh – bene vienintelis rusų rašytojas, kuris neabejotinai turėjo geros įtakos ne tik lietuvių literatūrai, bet ir apskritai kai kurių lietuvių pasaulio suvokimui nuo kokių, spėčiau, 1980-ų; pamatyt padaro ar reiškinio metamą absurdo šešėlį; ciniškas požiūris – net į sveikatą (Sloterdijko Ciniškojo proto kritika lietuviškai pasirodė tik 1999-ais, Gombrowicziaus Dienoraštis 1998–1999-ais; ačiū už finansinę paramą Sorosui); ir Vytauto V. Landsbergio Rudnosiukas, ir Lino Poškos, Gintaro Beresnevičiaus istoriniai anekdotai, ir Sigito Parulskio atsiminimai apie XX amžių (regis, nebeegzistuojančiam omni.lt pirmąkart skelti?; Parulskis ir vertė Charmsą), ir dar ką nors tikriausiai užmiršau, – ar klysčiau sakydamas, kad pasaulėmatos principo ieškotina 1942-ais mirusio Daniilo Junačiovo rašymuos? (Erlickas? Gal ir Erlickas: Charmso Misterija buf VU Kiemo teatre pastatyta 1980-ais, Prisypkiną vaidino garsusis Petras Navickas; Erlickas su Gailium Kličium buvo parašę Petro Navicko išpažintį, pastatytą 1975-ais; Kodėl? išėjo 1979-ais.) — Kam patinka Charmsas, tas niekad nesakys, esą ne už tokią Lietuvą kovojo.

(112) Apie dvi lenkiškas knygas ir kt.

Varšuvoj prasidėjo festivalis „Mrożek na XXI wiek“. Nei matysiu, nei ką. Kitkas sudomino – išleidžiamas jo Dienoraščių pirmas tomas. Būsią greičiausiai trys. Ar kada nors pasirodys lietuviškai? „Baczna obserwacja współczesności i unikalna kronika epoki“, – turėtų būt įdomu. Gombrowicziaus dienoraščiai buvo nuostabus skaitinys.
Paminėjus Sławomiro Mrożeko (1930–2008) pavardę, bent man, pirmiausia – Tango. Nemačiau Jono Jurašo pastatymo, nuimto 1968-ais po Prahos pavasario. Nemačiau ir po Tango Jurašo pastatos Kazio Sajos Mamutų medžioklės, stilistiškai vis dėlto artimos Mrożeko principams: absurdas su politiniu pamušalu, dėl kurio (pirmiausia) ir kildavo ažiotažas.(Vaikas buvau, pjeses perskaičiau jau vėliau.)
Vienoj mokslinėj konferencijos teko klausytis pranešimo apie Sajos dramaturgiją. Prelegentė persakė ir paties autoriaus dabartinę savijautą: esą jaučiasi užmirštas, nustumtas, nieks jo pjesių nebestatąs ir pan. Bet ar yra prasmė mėgint antrąkart įbrist į tą patį vandenį? Kas buvo, tas buvo: vos pakeitus 110 įraše cituotą Levo Rubinšteino sakinį, драматургу и режисёру горе, слава и честь, если он высунется не „вовремя“. Vėl ta pati teksto ir konteksto problema.
Beje, jei kas pamėgintų dabar pastatyt Mamutų medžioklę, būtinai eičiau žiūrėt. Tekstą tai esu skaitęs, bet kaip jis skambėtų dabarties kontekste? Talentingas režisierius, manau, pajėgtų padaryt, kad suskambėtų. Viliuos.

Paskelbtas finalistų, pretenduojančių į literatūros premiją NIKE (vieną prestižiškiausių Lenkijoj), sąrašas. Iš septynių net trys poetai (o dar sakoma, kad mes nepanašūs:-)). Kas sudomino? Magdalenos Grochowskos biografija Jerzy Giedroyc: Do Polski ze snu. Jei bus verčiama, kaip rašyt: Jerzy Giedroyc? Jurgis Giedraitis? O jei tokį variantą pasirinkus: Jerzy Giedraitis?
Beje, šįmet „Mintis“ išleido jo susirašinėjimų su Czesławu Miłoszu pirmąjį tomą (1952–1963; iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila) – gardus patiekalas tam tikro skonio tekstų mėgėjams. Skaitydamas gali apkabinėt tekstą įvairiausiom virtualiom digresijom, pastabom paraštėse; ko daugiau reikia?
Paminėjau Miłoszą, tai jei kam įdomu, yra tokia svetainė, skirta jo metams. Kalbos: PL, EN ir RU.
Mes, matyt, darysim ką nors atskirai; gal darysim, jei LR Seimas, be kita ko, „siekdamas suaktyvinti kultūrinį Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą“, 2010-03-30 nutarimu nr. XI-719 paskelbė 2011 metus Česlovo Milošo metais. Bet Milošo, ne Miłoszo.
(2004-08-27 Šv. Jonų bažnyčioj skaitydamas eilėraštį „Filologija“, skirtą Konstantino Sirvydo SJ atminimui, jį suvokiau kaip Czesławo Miłoszo [*2004-08-14] kūrinio vertimą į lietuvių kalbą, Tomo Venclovos padarytą. Atminimą kvadratu.)

P.S. Čia galima pasižiūrėt animuotą Lenkijos istoriją (per 8:30 min). Happy endas tikrai juokingas. O šiaip – nežinau, man nepatiko. Vis kariauja, kariauja, o gyvent mažai laiko lyg būtų turėję.