Pernai šitam žurnale per tris numerius buvo spausdinama Utenoj gimusio Chaimo Kurickio (1921 I 8 – 2017 VIII 30) atsiminimų knygos Išgyventi ir papasakoti pradžia (atsiminimai buvo paskelbti hebrajų kalba, išversti į anglų ir rusų). Pirminis šaltinis – jo paties jidiš kalba tuoj po karo daryti užrašai, kuriuos emigruodamas iš Sovietų Sąjungos 1972-ais išsivežė ketindamas padovanot Jad Vašem muziejui, bet prof. Dovas Levinas prikalbino juos išverst į hebrajų ir paskelbti. — Atsiminimai pateikiami padieniui, pradedant nuo birželio 22-os, sekmadienio. Kurickių šeima nusprendė trauktis nuo artėjančių vokiečių. Iš užrašų apie birželio 24-ą:
Kai pasiekėme Radeikių miestelį, esantį už dešimties kilometrų nuo Utenos, pradėjome jausti įtampą ir nuovargį. Valandėlę pailsėję pajudėjome į priekį. Pabėgėlių srautas padidėjo. Dauguma keliavo pėsti, tik šen bei ten buvo įsiterpusių įvairių transporto priemonių. Vienas iš tokių pasirodė pusiau tuščias autobusas, kuriuo važiavo komunistų partijos nariai iš Kauno. Važiavusieji parodė dėmesį ir trumpam sustojo. Mes pagalvojome, kad leis mums įlipti. Tačiau susikrimtome sužinoję, kad vykstantieji ima tik komjaunuolius ir partinius. Mano sesuo Chaja, dirbusi partiniame komitete ir turėjusi tai įrodantį dokumentą, įsiropštė į autobusą. Mano mama ir aš nusivylėme. Mano geras draugas, bendramokslis hebrajų mokykloje Icikas Vainermanas, mūsų miesto komunistų partijos iždininkas, taip pat buvo autobuse. Jis buvo pasiėmęs visus pinigus iš sąskaitos, norėdamas pervežti į Rusiją, tačiau ir jo prašymų buvo maža, kad mus įsodintų. Mūsų maldavimai nepadėjo. Mes guodėme save, kad bent Chaja ir Sara [anksčiau ugniagesių mašinon įsiprašiusi] turėjo galimybę išvažiuoti ir tikėjomės, kad jos sėkmingai pasieks Rusijos sieną. (Indraja, 2018, nr. 1, p. 38–39 [versta iš rusų, vertimas nelabai koks])(Chaimas K. su motina nespėjo pasitraukt: pasiekė Daugpilį, pavyko įlipt traukinin, važiuojančian į Rygą, bet jį netrukus sustabdė vokiečių desantas ir išlaipino visus žydus.) Šitas epizodas su autobusu iš Kauno įstrigo, nes apsipynė klausimais: ar buvo duotas koks nurodymas besitraukiantiems sovietiniams aktyvistams iš principo neimt „pašalinių“, tesirūpint, kaip patiems išnešus sveiką kailį? Argi nebuvo aišku, kokia grėsmė kyla žydams apskritai? O gal tame autobuse tiesiog važiavo bailūs apsidraudėliai? Nežinau atsakymų.
Traukėsi nuo vokiečių į Rusiją, o Daugpilyje įlipo į traukinį, važiuojantį į Rygą?
AtsakytiPanaikintiKlaida pavardėje žymose.
Pavardę pataisiau, ačiū.
PanaikintiO dėl traukimosi maršruto, tai taip supratau: tiesiog kad kuo toliau atsidurtum, ypač jei veža (motina prasta ėjikė buvo, sūnus jokiu būdu palikt vienos nenorėjo); jei nieks neveža į priekį, tai bent į šoną – gal taip pavyks išvengt vokiečių, gal tikėjosi, kad iš Rygos bus transporto, judančio Rusijos pusėn.
Vietų buvo mažai, besitraukiančių - daug, tai ėmė tik savus. Neprisimenu jau kieno atsiminimuose teigiama, kad ir V. Montvila netilpo į rašytojus vežusį transportą, todėl pasiliko Lietuvoje, o ne kad apsisprendė nevažiuoti. Tik spėlioju. O žydai kaip tokie turbūt apskritai nerūpėjo - gi tarp jų ir buržujų visokių buvo. Svarbiausia - klasinė sąmonė.
AtsakytiPanaikintiViskas lyg ir taip, todėl ir užsifiksavo autobusas, kuris buvęs pustuštis.
PanaikintiO kiek dar kelyje laukia draugų, kuriuos reikės paimti?
PanaikintiApie galbūt rezervuotas vietas nepagalvojau.
PanaikintiŽinant, kaip karštligiškai vyko traukimasis, abejoju, kad buvo realiai rezervuotų vietų. Manau, mąstyta paprastai: laikyti vietas saviems, visokių pakeleivių neimti - visų neišgelbėsi. Žiauriai ir tikslingai.
Panaikinti