(1188) Visiškai tarp kitko: Miłoszas – veislinis arklys ar grynakraujis žirgas?

akar dingtelėjo: reikia patikrint, ar Witoldas Gombrowiczius nemini Dienorašty Felikso Zahoros-Ibiańskio, apie kurį šį tą užfiksavau ankstesniam įraše? Patikrint lengva, nes 3 tomo pabaigoj yra rodyklė. Ne, nemini – nei Zahoros, nei Ibiańskio.
Ir, kaip dažnai būna, nuklydau. Irenos Aleksaitės išverstas Gombrowicziaus Dienoraštis išėjo 1998–1999-ais serijoj „Atviros Lietuvos knyga“, su Arūno Sverdiolo įžanga. O anksčiau? Šis tas buvo ir anksčiau. Nors vos vos abejoju, gal ir klystu, bet: ar ne Antanas Ramonas pirmasis pristatė Dienoraštį?
7 meno dienose 1993-iais dvejuos numeriuos (IV 9 ir 16, nr. 14 ir 15) buvo paskelbta Ramono verstų ištraukų iš 1953–1956 metų dienoraščio, ir įvadėlis buvo. Kaip AntR gerbėjui, tas tekstukas gražus atrodo:

Witoldas Gombrowiczius (1904-1969), nors gimęs kaime, gražiose Sandomiro apylinkėse, nuo vaikystės jautėsi esąs miesto žmogus. Baigęs teisę, šiek tiek apsitrynė Paryžiuje, bet nei verslininku, kaip tėvas, nei teisininku netapo. 1939 metais, rugpjūčio mėnesį išplaukė laivu į Argentiną, tikriausiai nenujausdamas, kad į Lenkiją niekada nebegrįš. Beje, W. Gombrowiczius kilęs, kaip ir daugelis žymių Lenkijos žmonių, iš senos lietuvių bajorų giminės. Jo protėviai šimtus metų pešėsi, bylinėjosi, uliojo Upytės paviete.
     W. Gombrowiczius rašė apysakas, apsakymus, dramas (“Ferdydurke”, “Trans-Atlantyk”, “Pornografia”, “Šlub”), bet turbūt labiausiai pagarsėjo savo “Dienoraščiu”, kurį daugelį metų spausdino lenkų emigrantų žurnalas “Kultura”, iki šiol tebeleidžiamas Paryžiuje irgi lietuvių Giedraičių palikuonio. W. Gombrowicziaus “Dienoraštis” - tai ne savęs ieškojimas, kaip, sakysim, Kafkos ar Kierkegaardo dienoraščiai, tai pašnekesys su kitu žmogumi, tarsi tęsinys tų pokalbių, kuriuos taip mėgo rašytojas Argentinos kavinėse. “Dienoraštis” - labai savitas literatūros kūrinys, gal kiek primenantis Montaigne’io “Bandymus”. Ne veltui jis ir prasideda tuo įžūliai ir ironiškai kartojamu: aš aš aš. “Dienoraštyje” autorius pašiepia, nevengdamas grotesko, šiuolaikinės kultūros, tautinius, visuomeninius mitus. Taip pat blaiviai, ironiškai žvelgia ir į save, savo nelengvą, vienišo emigranto gyvenimą. W. Gombrowiczius neturėjo asmeninio gyvenimo, namų, tėvynės, kurioje buvo laikomas išdaviku ir antikomunistu - vienintelė jo gyvenimo esmė ir prasmė - literatūra. Rašytojas dažnai šokiruoja sąmoningai (jo mintys apie tapybą, poeziją), tarsi kviesdamas skaitytoją pažvelgti savo akimis į žmones, meną, susidaryti savo nuomonę apie viską, kitaip tariant, būti laisvu žmogumi.
     1964 m., jau sunkiai sirgdamas astma, W. Gombrowiczius persikėlė į Vence miestelį netoli Nicos Prancūzijoje. Buvo pristatytas Nobelio premijai kartu su S. Beckettu, bet laureatu, kaip žinome, tapo Beckettas. Vence ir mirė 1969 metų karštą vasarą. Paprašė žmonos įjungti ventiliatorių. Oro srovė gaivino veidą, kedeno plaukus. Tai jam priminė vėją Argentinos kavinių terasose. (7MD, 1993 IV 9, nr. 14, p. 4)

O dėl vertimo, ėmiau ir palyginau vieną gabaliuką – gal atsimenat, iš 1953-ių pabaigos, iš VI skirsnio: Gombrowiczius polemizuoja su Czesławu Miłoszu dėl literatūros paskirties, santykio su istorija – kaip ir apie ką derėtų rašyt lenkui. — Versta Ramono:

Dar sako (vis tos išprotautos vizijos apsėstas, kuriai taip priešinasi visos geriausios jo savybės): - Mes, lenkai, galime šiandien iš aukšto ir drąsiai kalbėti Vakarams, “todėl tiesiai (cituoju pažodžiui), kad mūsų kraštas - laukas svarbiausių permainų, kokios tik gali būti, ir tose permainose girdi “ateities balsą” (...)” Į tai atsakyčiau, kad tegu pritaiko tą mintį Bulgarijai arba Kinijai, kurios taip pat yra istorijos avangardas. Ne, Miloszai, jokia istorija neatstos tau savo patyrimo, subrendimo, gilumos, niekas kitas už tave neatpirks tavųjų nuodėmių. Ir jei viduje jautiesi tikras, nors ir konservatyviausiame pasaulio taške gyventum, tavo liudijimas apie gyvenimą bus tikras: ir jokia istorijos kultuvė neišmuš iš nesubrendusio žmogaus tikrų žodžių.
     Visa tai sunku padaryti, daug kas abejotina, neaišku šiais mūsų komplikuotos sofistikos laikais; bet atrasime savo krištolinį aiškumą, jeigu suprasime, kad šiandien nerašome kaip nors naujai, kitaip, bet taip pat, kaip buvo rašoma nuo pačios pasaulio pradžios. Ir jokia koncepcija neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija neatstos literatūrai jos genealoginio medžio, kurio vardų gausybė sukelia tiek minčių. Nėra pasirinkimo: galima rašyti tik taip, kaip rašė Rabelais, Poe, Heinė, Racine’as arba Gogolis, arba ne. Tos didžiosios genties palikimas, tekęs mums, - vienintelis mus valdantis įstatymas. Aš čia nesiginčiju su Miloszu, tuo grynakrauju žirgu, polemizuoju su jo pavalkais, su vežimu, pilnu skrupulų, kurį jam prikabino praeitis. (ibid.)

— Versta Aleksaitės:

Ir jis sako (tebebūdamas tos išprotautos vizijos valdžioje, vizijos, kuri jame grumiasi su vertingiausiais jo asmenybės bruožais):
     – Mes, lenkai, šiandien galime iš aukšto ir drąsiai prabilti į Vakarus „paprasčiausiai todėl (čia cituoju pažodžiui), kad mūsų krašte vyksta svarbiausi, kokie tik gali vykti, pokyčiai, ir kad tie pokyčiai – „ateities grėsmė“, kuri visa jėga suskambės tuomet, kai žlugs Maskvos viešpatavimas“.
     Atsakydamas į tai jam patarčiau šią mintį pritaikyti Bulgarijai arba Kinijai, kurios juk irgi yra tame istorijos avangarde. Ne, Miloszai: jokia istorija tau neatstos tavo paties suvokimo, subrendimo, gilumos, niekas neatleis tau už tave patį. Jei tu kaip asmenybė esi svarbus, tai gali gyventi nors pačiam konservatyviausiam žemės rutulio kampelyje, vis tiek tavo liudijimas apie gyvenimą bus svarbus; tačiau jokios istorinės brūžkos neišspaus svarbių žodžių iš nesubrendusių žmonių lūpų.
     Visa tai, užgriuvus komplikuotai mūsų laikų sofistikai, tampa abejotina, sunku, tamsu, supainiota; bet atgauna savo krištolinį aiškumą, kai tik suprantame, kad šiandien nekalbame, nerašome kokiu nors nauju ir ypatingu būdu, o tik taip, kaip šitai buvo daroma nuo pat pasaulio sukūrimo. Ir jokios koncepcijos neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija nepakeis literatūrai jos genealoginio medžio, turtingo keliančiomis pasididžiavimą pavardėmis. Pasirinkimo nėra: galima rašyti tik taip kaip Rabelais, Poe, Heine, Racine’as ar Gogolis – arba visai nerašyti. Tos didžios rasės paveldas, kuris buvo perduotas mums, yra vienintelė teisė, kuria mes vadovaujamės. Bet čia aš nepolemizuoju su Miłoszu, kuris yra veislinis arklys, – polemizuoju tik su jo pavalkais, su tuo pilnu skrupulų vežimu, kurį jam prikabino jo praeitis. (t. 1, p. 108–109)

Lenkiškai tik vos graibaus, tad net nemėginau lygint su originalu; dėl kitko šitą gabaliuką pasirinkau – trys dalykai užkliuvo:
(a) Ramonas vertė iš dar kupiūruoto teksto?: jei būt buvusi lenkiškai ta frazė apie Maskvos viešpatavimo baigtį, neabejotinai būt buvusi išversta; Aleksaitė vertė iš naujausio tuolaik Dzienniko leidimo, Krokuvoj 1997–1999-ais išėjusio;
(b) literatūra kaip tikras liudijimas, tikras žodis vs svarbus liudijimas, svarbus žodis – nežinau, tikras ir svarbus lyg ir skirtingi dalykai;
(c) grynakraujis žirgas ar veislinis arklys? – va šita dilema linksmiausia. „Na, iš išvaizdos, tai, sakyčiau, arklys“, – paklaustas pasirinko coll. Pranas.