(1284) Tarp kitko: aktualusis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlis, IV 7 – V 7

— — [tai tęsinys; žodynėlio pradžia čia] — —

¶  (IV 7) [Vakar perskaičiau Sigito Parulskio „Sumokėjau, kad nužudytų rusą“. Teisingas požiūris – savikritiškas; ir klausimai geri užduoti: ar iš tiesų pagalba kitam žmogui reiškia meilę jam, kokia gerumo prigimtis, ir apie gyvenimo prasmę paklausta, ir Lévino mintis tikusi parinkta, ir išvada vėsinanti karštas galvas. Ir dėl žodžių Parulskis teisus: „Žodžiai, skambantys karo metu, dažniausiai yra kokia nors agitacija, propaganda arba sentimentalus snarglėjimasis, tiesą sakant, žodžiai jau pralaimėjo karą su vaizdais, jie vis labiau praranda subtilumą, paslaptingumą, gylį, dabar žodžiai tik komunikacijos, informacijos priemonė, vaizdo priedas.“ Pridurčiau: ir ieškoma vis stipresnių žodžių, kad būtų „kažkas dar negirdėto“ (Iš vakarykščio Mariupolio mero pasisakymo: „Рашисты превратили весь наш город в лагерь смерти. К сожалению, жуткая аналогия получает все больше подтверждений. Это уже не Чечня или Алеппо. Это новый Майданек.“ (cit. iš čia) — Taip veikia mūsų protas: tai, kas vyksta dabar, atrodo svarbiausia; nors po kurio ir nebeatrodys, nes nauji „svarbiausi“ užklos buvusius „svarbiausius“. Nežinau, gal tai apsauginė reakcija, bet kartkartėm vis prisimenu, kad neprošal į daiktus, žmones ar reiškinius pažvelgt ir sub specie aeternitatis – à la „Manęs dar nebuvo – / Alyvos žydėjo – – / Manęs nebebus jau – / Jos vėlei žydės“; gamtos pasaulis kaip atasvara žmonių pasaulio.]

Kaip žmogaus sąmonė reaguoja į spalvas: kai vyko protestai Gudijoj, jų tautinę vėliavą „pamatydavau“ net žvelgdamas į kelininkų naudojamus baltus ir raudonus plastikinius atitvarus. Einant darban, akys vis užkliūva už pienių prie Britų ambasados tvoros (nes geltonai žydi; vakar grįždamas namo po darbo nufotografavau). O kaip ukrainietiškai pienė? Жовтий осот [žovtyj osot]; жовтий – geltonas; осот reikšmė atsiskleidžia per etimologiją: kamienas kaip ir rusiško žodžio острый ar lenkiško ostry (aštrus, smailas; plg. Ostra brama), augalas taip vadinamas dėl lapų formos.

¶  (IV 8) Žodis опір jau buvo – priešinimasis/atspara; pavyzdy paminėta, kieno priešinimasis stebina amerikiečių generolus, – ukrainiečių (manęs nė kiek nenustebino: lietuvių ir ukrainiečių partizanai kovojo ilgiausiai, iki 1953-ių). Prie daiktavardžių linkę prilipt būdvardžiai, prie опір – запеклий [zapėklyj]; verčiant galima rinktis: atkaklus, ryžtingas, įnirtingas, nuožmus, aršus (rinkčiaus: įnirtingas).

¶  (IV 9) Beveik neabejotina: likęs mėnuo iki gegužės 9-os greičiausiai bus lemiamas: arba Rusijai pavyks pasiekt mažąjį tikslą – visiškai okupuot Donecko ir Luhansko sritis, arba ne. (Jei gegužės 9-ą paminėjau: yra toks rusiškas naujažodis победобесие ~ ėjimas iš proto dėl pergalės). Regis, radau, kaip ukrainietiškai lemiamas – вирішальний [vyrišal’nyj]; вирішувати – spręsti, nuspręsti (plg. Internacionalo priedainio pradžią: „Tai jau yr paskutinė, sprendžiamoji kova“).

¶  (IV 10) [Taip yr, bent man taip atrodo: jei žmogui jauti simpatiją, tai noris, kad jis būtų kuo geresnis, kad ir supratingas, ir protingas, ir nuoširdus etc.; jei jauti antipatiją, tai – visokie priešingi dalykai prie jo limpa; simpatiškas vaizduotėj gravituoja angelo link, antipatiškas – velnio; bet vos tik simpatiškas klupteli, ir apninka abejonės: o gal klydau, gal iš esmės dėl to žmogaus klydau? antipatiškas gali daryt ką nori – dėl jo mums viskas iš anksto aišku. Taip būna, galvoj mūsų būna, nors ir supaprastinau.]

Su kuo siejas ukrainiečiai? – su drąsa, ryžtu, su skausmu, kančia; jie kovoja teisingą kovą, jie gina ir mus, jie herojai, herojinio epo veikėjai mūsų, stebinčių iš šalies, lyg Homero Iliadą skaitytume, galvose (pvz., JK Ministras Pirmininkas: „In the last few weeks the world has found new heroes, and those heroes are the people of Ukraine.“). Tik štai bėda: kai kurie jausmai, buvę visai suprantami ir pateisinami, tapo nebepriimtini dabartiniam vad. civilizuotam demokratiniam pasauliui. Ką jaučia absoliuti dauguma Ukrainos piliečių okupantams? Ненависть – neapykantą. Ir jus sutrikdė žinia, kad buvo nušautas tiesioginio pavojaus nebekėlęs Rusijos kareivis? Šiąnakt per Svobodą girdėjau pokalbį su Matvejum Ganapolskiu: regis, net dukart pakartojo, esą per būsimas kovas Donbase Ukrainos kariai galbūt net nebeimsią belaisvių. Žodis, nebesutampantis su rusišku (neapykanta sutampa): помста [pomsta; mot g.] – kerštas; frazė: помста солодка – kerštas saldus. (Jei tiksliai beprisimenu, ką Abraomo Suckeverio prisiminimuos skaičiau: iš Vilniaus geto pabėgę žydai buvo sudarę partizanų būrį, kuris vadinosi tiesiai šviesiai – „Kerštas“.)

¶  (IV 11) Žodis справедливість [spravėdlyvist’] – teisingumas; noris tikėti: справедливість восторжествує. Norėjos tikėti, kad Gudijoj teisingumas laimės, noris tikėti, kad bet Ukrainoj jis laimės. Teisingas pasaulis kaip svajonė, справедливий світ – це мрія.

© Oleksandr Grechov, 2022  [тримаймося – laikomės]

¶  (IV 12) Naujoji simbolika: nuotraukoj – apgriauto namo Borodiankoj – žmonės pastebėjo: ant sienos tebekabo indauja, o ant jos tebestovi molinis gaidys – kaip ištvermės simboliai. Kyjive buvusiam Borisui Johnsonui indaujos nedovanosi, tad gavo kitą подарунок/dovaną – керамічного півника; півник [pivnyk] – gaidys; gaidys gieda – півник співає (спів – ir dainavimas, ir giedojimas). [P.S. IV 18 Indauja su gaidžiu – jau Maidano revoliucijos (kitaip: Революції Гідності) muziejuj: „Символ стійкості українців – кухонна шафа з керамічним півником з деокупованої Бородянки – відтепер надбання музейного фонду України.“]

¶  (IV 13) Buvo daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių, buvo vienas prieveiksmis. Dar nebuvo nė vieno jungtuko. Nors nesavarankiškas, bet l. svarbus – atlieka jungiamąją funkciją, sujungia ar prijungia. Taigi: але; verst gal net nereikia, nes LKŽ yra ×alè (pvz.: Kad ir skaistūs veideliai, ale rūsti širdelė). — Vakar Zelenskis kreipės į mūsų Seimą; girdėjom ne patį Ukrainos Prezidentą, o jo kreipimosi sinchroninį vertimą. Vertėjas tikrai daug žodžių moka, tik kaityt juos sunkokai sekėsi. Manau, ir jums užkliuvo šimtas ir tūkstantis; iškart buvo aišku, kad kalbėta apie šimtus ir tūkstančius. Po kokios valandos atsirado ir tekstiniai pranešimai apie Zelenskio kreipimąsi. Pagalvojau: reikia pasižiūrėt, kaip ten. Pvz., lrt.lt:

„Užfiksuota šimtas atvejų, kai aukos buvo išprievartautos, taip pat ir nepilnametės merginos ar visiškai maži vaikai ir net kūdikis. Baisu kalbėti apie tai, bet tai yra tiesa, taip buvo“, – rusų kariuomenės nusikaltimus Ukrainoje vardijo V. Zelenskis.

Suprantu klaviatūrą baksnojančių žurnalistų norą kuo greičiau paskelbt savo tekstą, ir viršininkai spaudžia, ale... Ar korektiška patvarkytus sinchroninio vertimo gabaliukus pateikt kaip kreipimosi citatas? Jei negali pasitikslint, gal tik persakyt? Jei jau pateikei citatas, gal atsiradus galimybei (kreipimosi tekstas president.gov.ua buvo paskelbtas 13:22) reiktų jas patikslint, taip sakant, atnaujint tekstą?  

Зафіксовані сотні випадків зґвалтувань, зокрема неповнолітніх дівчат, зовсім маленьких дітей... І навіть немовляти! Про це просто страшно зараз говорити.

Але це правда, але це було.

— сотні – šimtai; jungtukas bet pavartotas dukart ir atskiram sakiny = atskiroj pastraipoj. (Ko čia dabar prie žurnalistų pradėjai kabinėtis, gasiliūnai? – Gal ir kabinėjuos, ale nepiktai; tas nelemtas noras, kad viskas kuo tiksliau būtų perteikta.)

¶  (IV 14) Patinka, jei/kai kalbėtojas ar rašytojas ne tiesiog ką nors teigia, o svarsto, samprotauja, jei/kai yra keliami klausimai, pasitelkiama viena vertus – kita vertus, jei/kai, taip sakant, ne iškart išvada pateikiama, o mąstymo vyksmas atsispindi. Ukrainietiškai tai, regis, vadinas міркування [mirkuvannia] – samprotavimas, svarstymas (veiksmažodžio, iš kurio padarytas šis daiktavardis, bendratis – міркувати). Gabaliukas iš vakarykštės Ukrainos Prezidento kalbos:

Чим для Москви забезпечується відчуття безкарності? Впевнений, ви знаєте відповідь на ці питання. Вона очевидна.

З одного боку, Росія користується своїми привілеями в міжнародних структурах. Зокрема, окупованим нею місцем постійного члена Радбезу ООН, щоб блокувати будь-які намагання реально повернути мир у Європу чи в інші регіони, де Росія воює. Саме вона.

А з іншого боку, російське керівництво абсолютно не вірить у те, що Європа здатна притягти Росію до відповідальності.

У Москві просто не вірять, що Європа здатна примусити Росію до миру.

(Beje, Lietuvai buvo skirtas звернення (kreipimasis; address), o Estijai – промова (pasisakymas, kalba, žodis; speech); kieti Zelenskio speechwriteriai.)

¶  (IV 15) Visaip vadinami tie, kurie daro karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui (žvėrys, zombiai etc.); mano supratimu, tiksliausias įvardas toks: „Це не люди, вони нелюди!“ Kaip išverst? Tai ne žmonės, jie... 2022 I 24 paskelbtam prof. Vytauto Landsbergio tekste yra: „Žmonės ir nežmogiai (nieliudi), iš pradžių tik nuožmogiai.“ [Apie nuožmogį esu šį tą subaksnojęs prieš penkerius+ metus; nužmogėti – nekart girdėtas žodis, bet LKŽ yra užfiksuotas ir atžmogėti, t.y. atvirsti žmogum, – nesu girdėjęs, kita vertus:: kas galėtų paneigt tikimybę, kad po karo Ukrainoj koks rusų kareivis taps atgailaujančiu vienuoliu?]

¶  (IV 16) Rusiškai mokančiam išgirdus žodį питання [pytannia] iškart: gal čia susiję su пытать, пытки (pirmoji reikšmė: kankinti, kankinimai)? Ukrainietiškai питання – [tik] klausimas, o kankinimas – катування [katuvannia] (arba тортури; lot. tortare – kankinti); kankinti – катувати (kai kas mano, kad griešno žmogaus dūšią po smerties velniai pekloj kutavos). [P.S. Simboliška, kad užvakar nuskendęs rusų kreiseris vadinos būtent taip – «Москва»; ukrainiečiai iškapstė dar vieną dalyką: jis затонув, galima sakyt, tą pačią dieną kaip ir „Titanikas“ prieš 110 metų (su ledkalniu susidūrė tą pačią, nuskendo naktį iš 14 į 15).]

¶  (IV 17) Сьогоднi Великдень [siohodni vėlykden’] (gr. μεγάλη ἡμέρα [megalē hēmerā]) – Didžioji diena. Pernai atlikto sociologinio tyrimo duomenys: 67% ukrainiečių manė esą tikintys, iš jų 9% siejo save su Katalikų Bažnyčia.

¶  (IV 18) Šiaip juk neblogai būtų, jei prieš ką nors svarbaus nuspręsdami pasitartumėm, bent jau su savim? Ir tai vadintųs нарада [narada] – pasitarimas; patarimas – порада [porada] (удаватися за порадою – kreiptis patarimo; дати пораду – duoti patarimą). Tas pats žodis be priešdėlio рада [rada] reiškia taryba; Ukrainos įstatymų leidžiamoji valdžia – Верховна Рада України (atkreipiau dėmesį: į anglų kalbą abu žodžiai neverčiami – Verkhovna Rada of Ukraine; mes būdvardį verčiam, daiktavardžio – ne) , aukščiausia vykdomoji (kadangi žodis taryba jau panaudotas) – Кабінет Міністрів України. Beje, vakar besiklausant pokalbio ukrainietiškai užkliuvo: žurnalistė klausdama 1991-ais subyrėjusią valstybę vadina Радянський Союз (Tarybų Sąjunga), o istorikas atsakydamas – Советский Союз (Sovietų Sąjunga). [P.S. Galima sakyt, įprastas dalykas, kad kai kuriuos bendrinius žodžius kartais pradedam didžiąja, pvz.: Tėvynė, Nepriklausomybė, Tu, Jūs ir pan. Skaitinėdamas ukrainiečių rašytus tekstus pastebėjau jau nebe tendenciją, o sistemą: kai kurie tikriniai žodžiai dabar visad pradedami mažąja: росія / російська федерація, путін, москва.]

Ukrainos regionai (būdvardžiai vyr. g.), kitaip (su mot. g.):
Східна Україна, Південна Україна, Західна Україна,
Північна Україна ir Центральна Україна

¶  (IV 19) Šįryt Jonas Öhmanas per LRT „Labą rytą, Lietuva“: „Mes turime nugalėti Rusiją, kitų variantų nėr.“ Kol kas iš principo ginamasi (Zelenskis: „Будемо захищатися. Будемо боротися.“). Vakar skaityto teksto pirmas sakinys: „ Російська армія починає іти в наступ на сході, але ЗСУ стримують окупантів.“ Lemiami dalykai dabar vyksta на сході України. — Pasaulio (horizonto) kryptys ukrainietiškai: схід [schid] – rytai (схід сонця – saulėtekis), захід [zachid] – vakarai (захід сонця – saulėlydis), південь [pivdėn’; pusiaudienis] – pietūs, північ [pivnič; pusiaunaktis] – šiaurė. (P.S. Per tą patį „Labą rytą, Lietuva“ Aurimas Navys priminė visiem žinomą dalyką: skubant klystama; Rusija skubės iki gegužės 9-os atsikąsti kuo didesnį Ukrainos gabalą – kad ji beskubėdama paspringtų!)

¶  (IV 20) Yra momentų, kai pritardamas gali cituot Maironio „Šalin, nusiminę dūsavimai skaudūs! / Jie silpnina dvasią paikai.“ Šalin, abejonės-dvejonės! „Я не маю сумнівів, що Україна переможе“ (ne tik Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba taip galėtų pasakyt); nieks nedrįstų ginčytis, kad „сміливий чоловік без вагань береться захищати близьких, країну“. — Сумнів [sumniv] – abejonė, вагання [vahannia; plg. lenkų wahanie] – dvejonė; svyravimas; vykstant karui сумніви ir вагання suvokiami kaip нерішучість [nėrišučist’] – neryžtingumas. Taip ir turi būt, ale... (prisiminiau kovo pabaigoj skaitytą Gudijos rusakalbio rašytojo Sašos Filipenko esę [Prancūzijoj ką tik išėjo jo romano vertimas]; 2004-ais Minske uždarus Europos humanitarinį universitetą, persikraustė studijuot Petrapilin: „Я сомневаюсь – значит, я существую – перефразируя Декарта, учили нас. [...] Со временем я привыкаю, что редкий человек в России имеет привычку сомневаться. [...] Мне кажется (я, конечно, могу ошибаться), что одна из фундаментальных проблем России кроется здесь – сомневаться и признавать свои ошибки – приравнивается к поражению. Русский человек скорее умрет, чем признает, что был не прав. Сомневаться здесь – означает показывать свою слабость, а быть слабым в стране, где веками воспроизводится культ силы – ни в коем случае нельзя.“)

¶  (IV 21) Iš vakar skaitytų oficialių pranešimų labiausiai įstrigo šis: Ukrainos prokuratūra pareiškė įtarimus 17-mečiui iš Bučos rajono dėl державній зраді: держава jau buvo – valstybė, зрада [zrada] – išdavystė. (P.S. dėl juoko. Vakarykštis Europos Vadovų Tarybos pirmininko tweetas: „In Kyiv today. In the heart of a free and democratic Europe.“ [ukr.: „Сьогодні в Києві. У серці вільної та демократичної Європи.“] – Kada širdis bus priimta į kūną?)

¶  (IV 22) Koks likimas ištiks tuos visus žmones – ir civilius, ir karius, kurie likę Mariupolio „Azovstal’“ gamykloj? – ir vakar vakare, ir šįryt vis galvoju (šūdą Putinui savo karių gaila, – bombų [patikslinimas IV 25: klydau; nieko jam negaila]).  Ar kas nors pajėgus juos gyvus išgelbėt, ar viską išspręs laikas? Iš ten kovojančių Ukrainos jūrų pėstininkų vado Serhijaus Volynskio-Volynos kreipimosi balandžio 21-ą: „Потрібно кричати! Просто словами підтримки і глибокими подихами ситуацію вже не врятувати. Вона перейшла критичну межу. Має бути всім соромно [etc.]“ — [Digresija atsispyrus nuo paskutinio citatos žodžio: kol nepradėjau eit į mokyklą, nežinojau tokio žodžio – gėda; tą jausmą vadindavau sarmata; dėdės Vytės (Vytauto) antroji žmona buvo ukrainietė (abu jau a.a.), visai neblogai šnekėdavo šiaurės panevėžiškių tarme, tik kai kuriuos žodžius keistai (mūsų ausims) tardavo – sakydavo ne sarmat, o saramat, t.y. įterpdavo dar vieną balsį; tada nežinojau, kodėl taip tardavo, dabar žinau.] — Gėda (daikt.) – сором [sorom], gėda (priev.) – соромно [soromno]; sarmatytis – соромитися. „Має бути всім соромно [etc.]“ – taip, visiems turėtų būt gėda, tik kad ta gėda iš nevilties ir bejėgystės. (P.S. Lingvistai apie žodžius сором ir III 6 pristatytą ганьба pasakytų: sinonimai.)

                     заспокiйливий засiб – raminamoji priemonė                    

¶  (IV 23) Šiek tiek nustebau pradėjęs (pavėluotai) skaityt velykinį Metų numerį: įžanga – Juliaus Sasnausko OFM (kaip žurnalas prisiviliojo Šiaurės Atėnų autorių? gal kad iš LRS išmes, jei neparašys, pagrasino? aišku, juokauju). Viena mintis pasirodė l. įžvalgi, nors ir ne nauja: „Kryptis į laisvę dar ir dėl to stipresnė už tankus, kad yra labai išradinga, su fantazija ir humoro jausmu. Imperijos neturi vaizduotės, tik kumštį ir primityvų melą“ (p. 5). O kitą pastraipą JulS pradeda: „Nejauku, kad nesu girdėjęs nė vieno anekdoto apie Putiną. Išsiugdė rusų liaudis vidinį cenzorių ar gal atprato juoktis?“ Nežinau, kaip išties dėl anekdotų apie Putiną – yr jų, nėr; gal apsirinku, bet atrodo, kad apskritai anekdotų, kaip atskiro sakytinio žanro, laikas praeina, šilanskų orlauskų laikas praeina; dabar standuperių laikas (o vietoj karikatūrų – memai; tiesa, Sergejaus Jolkino politinės karikatūros dar vis populiarios). Nuklydau, grįžkim prie laisvės ir juoko. — Під час війни українці продовжують жартувати [žartuvaty] – juokauti, pokštauti, šmaikštauti; жарт [žart] – pokštas, pajuokavimas, sąmojis. Iš rašytinių įsiminė šis: „Як свiт спасати в кiно – то США. А як в реалi – то ЗСУ.“ Manau, ne tik ukrainiečiai žavis Oleksijaus Arestovyčiaus ironija su sarkazmo atspalviu. „Сміх на війні – теж зброя“ (juokas kariaujant – irgi ginklas).

¶  (IV 24) 60-a karo Ukrainoj diena, ortodoksai ir graikų apeigų katalikai švenčia Velykas. Ne tik per šventes noris tikėt: „Життя переможе смерть. Правда переможе будь-яку брехню. А зло буде покаране.“ Bet kuo puikiausiai supranti, kad tai tik norai. — III 25 patiekęs žodį опір (priešinimasis, atspara) ėmiau laukt, kada atsiras galimybė aktualiajan žodynėlin įrašyt žodį наступ [nastup] – puolimas. Atspara – tai iš esmės gynyba; o taip noris, kad Rusijos kariuomenė būtų pradėta vyti lauk. Ir ieškai naujienų, panašių į šią:

Олег Синєгубов, голова Харківської ОДА [Telegram, Apr 23 at 10:35]:

Маємо хороші новини з передової. Наші ЗСУ здійснили успішний контрнаступ, вчора зранку розпочали наступальні операції на ворога. Протягом дня тривалі запеклі бої. Наші підрозділи вибили російські війська з населених пунктів: Безруки, Слатине, Прудянка Дергачівського напрямку та закріпилися на позиціях!

Nors viską išmanantis радник голови Офісу Президента Arestovičius ir aiškina (kalbinamas Marko Fejgino; nuo 3:35): esą kariniu požiūriu nesvarbu, ar traukiamės, ar puolam; užduotis – sunaikint kuo daugiau priešų.

¶  (IV 25) Šios dienos žodis: переконання [pėrėkonannia, plg. lenk. przekonania] – įsitikinimai, pažiūros. Štai kodėl būtent šis: (a) jau cituotam Metams skirtam rašiny Julius Sasnauskas OFM prisiminė mons. Alfonsą Svarinską, tvirtindavusį, kad „prieš šėtoną veiksmingiau būtų automatas, ne rožančius“; (b) vakar pakišęs nuosiuntą po žodžiais graikų apeigų katalikai dar pablūdinėjau po oficialią УГКЦ svetainę; daugiausia po skirsnį apie Bažnyčios istoriją, kur radau tekstą „Патріарх Йосиф Cліпий (1892–1984)“. Ir susisiejo (a) ir (b) – prisiminiau ne per seniai skaitytus mons. AlfS atsiminimus Nepataisomasis, kurių pirmoj daly palygint daug rašoma apie arkiv. Josypą Slipyj. Susipažino 1959-ais Mordovijos lagery. Be kita ko, būsimasis arkivyskupas labai mėgęs lietuvių liaudies dainas ir kavą. Kartu aukodavę šv. Mišias, kai tris mėnesius buvo vienoj kameroj, viens kito išpažintis išklausydavę („Būti arkivyskupo nuodėmklausiu buvo mano ‘karjeros viršūnė’! Daugiau gyvenime nesu pasiekęs“, p. 276), kartais ir pirty. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios hierarchas lageriuos iškalėjo 18 metų; paleistas 1963-ais; 1964-ais jau dalyvavo II Vatikano susirinkime. Mirė Romoj 1984-ais. Paskutinė valia: kai Ukraina taps laisva, tegrįžta jo palaikai Tėvynėn.

1992 metų rugsėjo 27–30 dienomis jo palaikai buvo pargabenti į Lvovą. Aš buvau įtrauktas į perlaidojimo komitetą, ir man teko dalyvauti perlaidojant jo palaikus. Dvylikos kilometrų kelią nuo oro uosto, kur atskrido lėktuvas iš Romos su patriarcho palaikais, iki Šv. Juro soboro puošė vienuolika garbės vartų. Pakeliui stovėjo minios, kurios meldėsi ir sveikino garbingą tautietį, grįžtantį į gimtinę, apie kurią svajojo ir dėl kurios kovojo. Visą kelią nuo oro uosto jo karstas buvo nešamas ant pečių. Prie kiekvienų gėlėmis ir žolynais apipintų vartų eisena sustodavo. Prie Kalinių vartų įvyko mitingas, nors tuo metu tarybų valdžia Ukrainoje dar buvo stipri. Po iškilmių stiklinis karstas su balzamuotu kūnu tris dienas buvo paliktas, ir apie pusė milijono iš visos Ukrainos susirinkusių žmonių ėjo atsisveikinti su savo patriarchu.

2012 metai Ukrainoje buvo paskelbti kardinolo J. Slipyj atminimo metais.

Mane sužavėjo, kaip ukrainiečių tauta sugeba pagerbti savo kankinius. Per popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Ukrainoje, net neturėdami tinkamų sąlygų, ukrainiečiai jau kanonizavo 28 kankinius ir palaimintuosius. Peremyšlio vyskupas Georgijus Lakota, su kuriuo aš kalėjau viename lageryje Abezėje, taip pat pakeltas į Altorių garbę. Jaučiuosi kažkiek ramus, nes žinau, jog Danguje ukrainiečiai mane apgins. (Nepataisomasis, d. I, 3-ias leid., 2014, p. 281)

Tam ugcc.ua tekste apie arkivyskupą yra sakinys: „Співв’язні згадували про нього як про людину, що була готова йти до кінця за свою віру та переконання.“ Žmogus, dėl savo tikėjimo ir įsitikinimų pasiruošęs eit iki galo, žodžiu, nepripažįstantis jokių kompromisų. Apibūdinimas, tinkantis ir mons. Svarinskui?

¶  (IV 26) Šiandien: розмови [rozmovy; dgs.] vs рішення [rišėnnia; dgs ir vns. vardininkai sutampa] – šnekos, kalbos vs sprendimai. — 1982-ais (Sovietų Sąjungos 60-mečio proga) Kyjivo centre esančiam parke buvo pastatyta Tautų draugystės arka (iš titano juostų, primenanti vaivorykštę), o po ja – du paminklu: vienas, labiau vidury, – pora aštuonių metrų bronzinių darbininkų (ant kaktų neparašyta, bet turėtumėm suprast: rusas ir ukrainietis) laiko iškėlę sovietinį Tautų draugystės ordiną; kitas akmeninis, skirtas primint Perejaslavo radą (1654; tada esą įvyko „з’єднання України та Росії“, o 1922-ais – „возз’єднання“). Kad ką nors su tais paminklais reikia daryt – šnekos prasidėjo 2016-ais. Kas buvo padaryta? 2018-ais nupaišytas arkos įtrūkimas. Vakar perskaičiau, kad pagaliau priimtas sprendimas: šią savaitę darbininkai iškeliaus, kas iškalta iš raudonojo granito – kol kas bus uždengta, o arką apšvies Ukrainos vėliavos spalvom ir galvos naują pavadinimą. [Įtarpas IV 27 Дружба з Росією закінчена staigiai, IV 26 popiet; arka, pasak Kyjivo mero, vadinsis Арка свободи українського народу.]  (P.S. Ir pora kalbotyros (мовознавство) terminų: vns. – singularis – однина, dgs. – pluralis – множина.)

¶  (IV 27) Karą Ukrainoj vis dar skaičiuojam dienom; nors jau prasidėjo trečias mėnuo. Ką, tarkim, po metų galėsim pasakyt apie užvakar, balandžio 25-ą, 61-ą karo dieną? Ne, po mėnesio ką? Ne ne, po savaitės? Ką šiandien beprisimenam apie užvakar? — Eilinė karo diena, – pasakytum pirmiausia turėdamas omeny žodžio eilinė antrą reikšmę „paprasta, nerinktinė“. Ukrainiečių kalbos žodis наступний [nastupnyj] (день; vyr. g.) turi tik vieną reikšmę, sutampančią su eilinės pirma, – „kuri eina iš eilės“. Galima pasakyt kitaip: ще один день війни росії проти України (dar viena Rusijos karo prieš Ukrainą diena); nėr jokio būdvardžio, vadinas, ta diena niekuo neypatinga, paprasta – звичайний [zvyčajnyj] день, jei tokių gali būt vykstant karui. (P.S. Ir kalbotyros (мовознавство) terminų: vyr. g. – genus masculinum – чоловічий рід; mot. g. – genus femininum – жіночий рід, o jei nei toks, nei tokia – середній рід, pvz., море: ne Чорний, ne Чорна, o Чорне море – Juodoji jūra.)

¶  (IV 28) Yra toks pasakymas netelpa galvon; taip, tai tik žodžiai, toj galvoj vietos yr, tik suvokt kai ką l. sunku, nors ir įmanoma. Perskaitai antraštę „Заміноване дитяче ліжко“ (Užminuota vaiko lovelė): galva neišsijungia, supranti, kokie dabar dažniausi antraščių kūrimo principai, bet vis tiek – sunkiai telpa galvoj kad ir vienetinis toks atvejis. Iš paantraštės aišku, apie ką bus pasakojama: .„з чим зіштовхуються українські сапери?“ Зiштовхуватися [zištovchuvatysia] – susidurti (su kuo nors). Gal klystu, greičiausiai klystu (mokantis ukrainietiškai iškart pasakytų), bet skaitinėjant susidarė įspūdis, kad dažniau vartojamas tą pačią reikšmę turintis žodis стикатися [stykatysia; gal kad „paprastesnis“?]: pvz.: „Із якими найбільшими викликами [didžiausiais iššūkiais] стикаються українські військовослужбовиці на передовій“; „Під час війни багато [daug] українців стикаються з перепадами емоцій“ – ir ne tik su nuotaikų svyravimais стикаються.

¶  (IV 29, 07:05) Keiksnojam JTO (tik valstybių apklausas pajėgi atlikt), pakeiksnojam ir António Guterresą, vakar aplankiusį Borodianką, Bučą ir Irpinę. Ne kaip žmogų (tikiu, vakarykštė jo frazė „War is evil“ nuoširdi, išties jaučia empatiją ir nori padėt ukrainiečiams; ir ne tik ukrainiečiams), kaip pareigūną, kaip aukščiausią pasaulinės organizacijos pareigūną pakeiksnojam. — Dėl Mariupolio: добри бажання [bažannia; vns. ir dgs. vardininkai sutampa] і наміри [namiry; dgs.] – geri norai ir ketinimai („The UN is fully mobilized to help save Ukrainian lives and to assist those in need.“). Ale kodėl juos, norus ir ketinimus, galvoj nelyg didelis ir tamsus debesis mėgina užstot žodis безсилля (bėzsyllia; žr. 2-ą reikšmę] – bejėgystė? (Kaip ir ką reikia šaukt, norint nuginti debesį? Jukš netinka. Gal rusų kariniam laivui skirtas suveiktų? Antrąkart ar besuveikia?) [P.S. V 4, 08:20 Iš Mariupolio išgelbėta (vakar pasiekė Zaporižią) per pusantro šimto civilių, prisidėjo ir JT, ir Raudonojo Kryžiaus atstovai: „Це ще не перемога, але вже результат.“ Pergalė būtų, jei pavyktų visus – ir civilius, ir karius ištraukt iš to pragaro. Ne viskas baigias mūsų pergalėm; kad ir kaip to norėtumėm. V 5, 06:15 Dar trys šimtai su viršum evakuoti; Iryna Vereščuk: „Маріупольська гуманітарна операція триває✊“. V 8 05:50 Evakuota dar apie 500 ir dar apie 50; Vereščuk: „З «Азовсталі» евакуювали всіх жінок, дітей і людей похилого віку“. Civilių evakuacija iš Mariupolio baigta; padaryta daug daugiau, negu tikėjaus: безсилля.]

¶  (IV 30, 07:30) Vis tos sąsajos. Tikriausiai prisimenat: 2001-ais per Putino ir Busho jaunesn. spaudos konferenciją Slovėnijoj JAV galva pasakė apie RF galvą:

I looked the man in the eye. I found him to be very straightforward and trustworthy. We had a very good dialogue. I was able to get a sense of his soul; a man deeply committed to his country and the best interests of his country. (cit. iš čia)

Vakar skaitydamas pokalbio su Ukrainos Prezidento kanceliarijos vadovo patarėju Mychajlo Podoliaku pagrindines mintis, vėl užkliuvau už akių:

Немає очей у росіян. У них білі очі: в них немає світла, немає розуму, і в них читаєш лише нелюдську жагу до вбивств. На жаль, це практично є символом Росії – білі пусті очі. Але я бачу просто неймовірні очі українців. І мені цього достатньо.

Esą rusų (ne tautine, pilietine prasme, t.y. Rusijos piliečių) akys tuščios – nėr šviesos, nėr proto; jose tegalima įžvelgt tik жагу до вбивств – troškimą žudyti. O ukrainiečių akys – tiesiog neįtikėtinos. Ir Podoliakui to gana. Apie kurių rusų akis pasakyta? Tų, su kurias buvo susitikęs kalbėtis Gudijoj, Turkijoj ir nuotoliniu būdu? Norėtųs tikėt, kad ne apie visų. — Tebūnie šįkart ne žodis, o frazė: непереборна жага до перемоги [nėpėrėborna žaha do pėrėmohy] – neįveikiamas troškimas nugalėti; tik kad jis netemdytų proto. O akys telieka romansų mėgėjams.

tos pačios pienės prie Britų ambasados tvoros V 4

¶ (V 1, 08:00) [Vakar buvom sode. Išeina draugė iš šiltnamio su pundeliu ridikėlių rankoj. Vienas geltonas. Sakau: tas geltonas netikras, gal net ne ridikėlis. Žinojai, žodis ridikėlis kilęs iš red? bent dalis ridikėlio turi būt raudona. Taip, nevykęs juokas (buvo: ukr. жарт). Tas atsitiktinai prisimintas angliškas žodis sujudino filologinę smegenų dalį.] Šių metų pradžioj stipriai šoktelėjo žodžių junginio red line vartojimo dažnumas (įdomu, ir prancūzai perėmė, ar vartojo savo la ligne jaune? [tas geltonas – prancūziškas ridikėlis?]). Jei kalbam ne apie šiaip ant popieriaus raudonu pieštuku nubrėžtas linijas, daugiskaita negalima, pagal prasmę negalima, o kiek kartų girdėjom ir skaitėm, esą jau peržengtos visos raudonos linijos. Jei išgirstumėm krepšinio komentatorių sakant, kad metant į krepšį buvo peržengtos visos tritaškio linijos, bent jau šypteltumėm. O sakyt ar rašyt, esą peržengtos visos raudonosios linijos, – ir pagal gramatiką nesusipratimas. Įvardžiuotinę formą pasitelkiam norėdami išskirt: net aš jaučiu skirtumą tarp gražios ir gražiosios suknelės; kartkartėm vis burbuliuoju dėl įvardžiuotinių skaitvardžių: kovo 10 – paprasta diena, todėl 10-a, o va kovo 11 – išskirtinė, todėl 11-oji. Raudona linija – ribos sinonimas (raudonoji linija – sviestuotas sviestas), raudona linija = Rubikonas. Kaip ukrainietiškai ta garsi Gajaus Julijaus Cezario frazė, pasak Plutarcho, ištarta graikiškai, nors dauguma žinom jos lotynišką variantą (iš Svetonijaus): Iacta alea est? – Жереб кинуто [žėrėb kynuto] – Burtas mestas. (Putinas irgi metė burtą; bet caras tik etimologiškai susijęs su caesarius, ne visi carai Gajai Julijai Cezariai.)

¶  (V 2, 06:45) Vakar, sekmadienį, lupant bulves šmėkštelėjo galvoj truizmas: kareiviai fronte neturi išeiginių laisvadienių [pataisyta 17:55, 19 troleibuse apgalvojus Ingos komentarus ir įvertinus savo argumentą kaip per silpną]. Вихідні [vychidni, dgs.] – išeiginės laisvadieniai, pvz.: На війні немає вихідних. Šiandien pirmadienis, civiliams prasideda робочі дні [roboči dni, dgs.] – darbo dienos.

¶  (V 3, 07:20) Kas turi pradžią, turi turėt ir pabaigą. Taip, vėl truizmas. Ir šitas karas baigsis. Turi baigtis kada nors. Žodis майбутнє (ateitis) jau buvo. Visi apie ją galvojam. Jei kas pradeda: bus taip ir taip, – nekelia pasitikinėjimo, nes ateities neįmanoma žinot. Jei kas pradeda: „На мою думку ...“ [na moju dumku] ar „Я думаю так ще ...“ [ja dumaju tak ščė] – to žmogaus atidžiau klausaus; žmogaus, atkreipiančio dėmesį, kad tai, ką pasakys, – tik jo nuomonė, manymas. (P.S. O pradėt „На мій погляд ...“ (Mano požiūriu, ...)  nepatariama.)

¶  (V 4, 06:50) Gyvenimo tarpsniai ukrainietiškai: дитинство [dytynstvo] – vaikystė, юнацтво [junactvo] – jaunystė, зрілість [zrilist’] – branda, старість [starist’] – senatvė. Demokritas mėgino guost(is), įžvelgt privalumų (перевага старості – розквіт розсудливості [cit. iš čia]), – ačiū, bet tiek to: reikėtų išlikt savikritiškam, kiek pajėgi.

¶  (V 5, 06:40) Kas dabar, kai baksnoju klaviatūrą? Ранок [ranok] – rytas. Ukrainiečiai sveikinasi dvejaip, kaip ir mes: Добрий ранок (Labas rytas) arba Доброго ранку (Labą rytą). Bet ar šį, 71-ą karo rytą tinka бажати [bažaty], t.y. linkėti доброго ранку?  Nelabai labas, kai galvoji, kiek gyvų dar likę „Azovstal’“ gamykloje, bet, manau, šioks toks suvaidinimas būtų kaip nors kitaip sveikintis. — Pusryčių nevalgau, bet gal kam pravers, – сніданок [snidanok] (pvz.: Добрий ранок починається зі сніданку.).

¶  (V 6, 06:30) Dienos žodis: вірш [virš] – eilėraštis. Štai kodėl būtent šis.

¶  (V 7, 07:30) Vakarykštis renginys vyko Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Eilėraščiai, šiek tiek prozos, dainų; paskaitėlytė apie ukrainiečių kovą dėl savo kalbos ir spaudos būt netikusi. Tuolab: русифікація або росіянізація, російщення, зросійщення, змоскалення, помоскалення, москалізація українців – daug ilgiau trukęs ir komplikuotesnis reiškinys negu pastangos mus (su)rusint. Konfesinis tapatumas, etninis ir kalbų giminingumas, ta pati rašto sistema – kirilica. Daug sunkiau suvokt ir išryškint savo savitumą, atsiskirti. Rusijos imperijos tautinės politikos bene didžiausias žinovas yra Darius Staliūnas. Jei ką domintų, 2005-ais Naujajam Židiny-Aiduos buvo jos str. „Ukrainiečiai ir lietuviai Rusijos imperijoje“. — Graždanka, uždraudus lotyniškus rašmenis, nelipo prie lietuvių kalbos, nes siejos ne tik su rusų kalba, bet ir Ortodoksų Bažnyčia. Kaip filologui, l. įdomu buvo pasidomėt ukrainiečių kovom grafemų lygmeny: rusai rašo и, mes rašysim i, o kur jie pasitelkia i, mes pasitelksim ї; и vartosim ten, kur jie rašo ы; rusai turi э, mes turėsim apverstą – є ir kt. Žodis: абетка [abėtka] – abėcėlė.

[Prisipažįstu: imu abejot, ar beverta tęst kasdienį žodynėlį. Proga liautis?]

(1283) Tarp kitko: Vytauto Mačernio kapavietė, 1971

— karo pabėgėliai, civilių aukos per apšaudymus; nesant galimybių žuvusį ar mirusį palaidot kapinėse, kasamos duobės gyvenamųjų namų kiemuos, tikintis: po karo bus galima perlaidot — — protas linkęs dalykus gretint – panašiai ir Lietuvoj buvo 1944-ais, frontui slenkant į vakarus — spalio 7-ą, šeštadienį, Vytautą Mačernį užmušė per Žemaičių Kalvarijos parengiamąją apšaudymą  atskridusio patrankos sviedinio skeveldra — jei ne visai priartėjęs frontas, Mačernio kūnas būtų buvęs palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse, būtų palydėjęs ir kunigas, būtų pašventinta kapo duobė (beje, sesuo Valerija yra minėjusi, kad laidojant – spalio 8, sekmadienio vakare, vad. Žyrynėly – dalyvavęs ir pusmetį pas Mačernius slapstęsis pabėgęs karo belaisvis lakūnas Dimitrijus Moisejevas, su kuriuo VytM žaisdavęs šachmatais) —

Kairėj – kaip atrodė VytM kapavietė praeitų metų vasarą.

Dešinėj – mėgėjiška nuotrauka, kurią neseniai už porą eurų nusipirkau vienam internetiniam aukcione. Aišku, norėjos išsiaiškint, kada fotografuota (akis iškart užkliūva: paminklinian akmenin dar neįmontuotas VytM portretas; įsižiūrėjus galima pamatyt: dar tik pažymėtas ovalas). Kad šeima stato paminklą, sesuo Valerija Vytautui Kubiliui pranešė 1971 II 15 rašytam laiške: „O dabar kas dėl paminklo. Dirbėjo aš jo asmeniškai nepažįstu, tik žinau, kad jis yra baigęs kažkokią menininkų mokyklą ir tam darbui labai gabus žmogus. Jis nori, kad ne tik paminklą pastatyti menišką, bet ir jėgų pridėti prie viso šito kalnelio sutvarkymo. Didžiąją dalį sumos, žinoma, mes, šeima, sudėsim, bet dalį ir Jis. Jo pavardė Raštikis. Bus paminklinis akmuo (žinoma, be Šventųjų).“ (LLTI BR, F84-29) Raštikis – Sedoj gyvenęs meistras Vladas Raštikis, ne tik paminkliniu akmeniu pasirūpinęs; 1995–1996-ais įgyvendinęs ir Konstantino Bružo sumanymą – akmens plokštėse iškalęs Vizijų citatas. — Kada galėjo būt fotografuota? Spėčiau, 1971-ų pavasariui baigiantis, gal jau vasarai prasidėjus (Vitas Valatka Vytautui Kubiliui 1971 VI 7: „Ant kapo pastatė artimieji paminklą“, LLTI BR, F84-39). — Ir dar vienas klausimas kyla žvelgiant į tą mėgėjišką nuotrauką: tas ten kairėj, šalia paminklinio akmens ir tiesiai prieš jį gėlėm apsodinto ploto? Gal klystu, bet: ar tai ne senasis kapas, kuris sutvarkius kapavietę buvo sulygintas su žeme?

P.S. Vienintelėj vietoj radau mintį, kad gal vertėtų Vytautą Mačernį perlaidot Žemaičių Kalvarijoj (Konstantino Bružo laiške Vytautui Kubiliui, 1971 VI 14; LLTI BR, F84-25).

(1282) Tarp kitko: aktualusis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlis, III 6 – IV 6

lipdukas ant skelbimų stulpo,
Maironio ir Barboros Radvilaitės gatvių kampas, 2022 III 1 

Prae scriptum Kelis mėnesius nieko naujo šiame tinklarašty nesirodė. Šįryt pagalvojau: verta pamėgint grįžti ir šį tą fiksuot.

Kaip galim підтримати [pidtrymaty – paremti] Ukrainą? Taip, galim paremti moraliai (tik nereiktų užsiimt saviapgaule, esą mes su jumis; mes tik šalia); taip, materialiai (daiktais ar pinigais); taip, kas ką gali, tas tą daro. Pradėjus žiūrėt retransliuojamą TV Украïна 24, dingtelėjo – o jei per dieną išmokčiau po vieną ukrainietišką žodį? Suprantu, toks dalykas nevadintinas parama; gal vadintinas pagarba? (Beje, ukrainiečių–lietuvių kalbų žodyno, regis, nėr, tik pora pasikalbėjimų knygelių. Beje 2: pradžioj įrašo pavadinime buvau subaksnojęs ukrainų–lietuvių, bet pataisiau į ukrainiečių; kiniečiai virto kinais, o ukrainiečiai ukrainais... –  ne, neverta būt užsispyrusiam; ne leksemų forma lemia žodžių prasmę.)

¶  Klausydamiesi žinių, mažiausiai kelis kartus išgirstam žodį вибух [vybuch], dažniau daugiskaitą – вибухи; asociacija pagal skambesį [buch!] mus kreipia teisingom pusėn: sprogimas, sprogimai. Beje, ir lenkai vartoja tą patį žodį wybuch, ir gudai – выбух [vybuch].

¶  Vaizdo įrašuos girdim: prie Rusijos kareivių užgrobtų viešųjų pastatų susirinkę žmonės skanduoja ne tik rusiškai: По-зор!, bet ir ukrainietiškai: Гань-ба! [han’-ba]. – Skanduoja tai, ką mes skandavom prie užgrobtų pastatų Vilniuj 1990–1991-ais: Gė-da! (Tokiai skanduotei patogiausias dviskiemenis žodis; ir gudai turi ганьба, ir lenkai hańba).

¶  (III 7) Jei pastarosiom dienom matom kokius nors puolamo ir niokojamo Charkivo vaizdus, dažniausiai jų centre būna žodis didžiosiom raidėm ТРУХА [trucha] – pavadinimas žinių apie minėtą miestą telegramo kanalo; kiek suprantu, pagrindinė kalba tame kanale, arba sraute, – rusų. Žodis труха yra ir rusų, ir ukrainiečių kalboj. Skambesys veda prie antros žodžio reikšmės – trūnėsiai, o pirma – ta, kuria žodis vartojamas žinių apie Charkivą pavadinime, – pabiros.

¶  (III 8) Kokia didžiausia ukrainiečių svajonė? Manyčiau, перемога [pėrėmoha], pergalė. 2022 III 4–6 atliktos apklausos duomenimis, į klausimą „Чи вiрите Ви у перемогу Укаïни у вiйнi з Росиєю?“ (Ar tikite Ukrainos pergale kare su Rusija?) teigiamai atsakė 77,8% apklaustųjų (netiki 19,4%, neturi nuomonės 2,7%).

¶  (III 9) Kartkartėm galima išgirst ar perskaityt (pvz., čia) žodį рашисти [rašysty; dgs.] – taip pavadinami žmonės, besivadovaujantys rašizmo ideologija; žodis vadintinas neologizmu, bet jau pagyvenusiu; 2022 III 3 rašistas įrašytas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynan, nors vartojamas nuo 2014-ų (pvz., žr. Rimvydo Valatkos tekstą, paskelbtą 15min.lt 2014 X 12). [P.S. IV 22 Rimtas tekstas apie okupantų įvardus.]

2022 III 13 Vakar besiklausant pokalbio su buv. Ukrainos
vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu 9:33 akis užkliuvo už vaizdo
su šūkiu, kurio autorius – prozininkas Pavlo Zahrebelnij (1924–2009):
„Хай живе неоднаковість, слава відмінностям!“
(Tegyvuoja įvairovė, šlovė skirtumams!).
Šis šūkis iš Mariupolio, virtusio pragaru; atsirado 2017-ų rudenį
ant Paazovės valstybinio technikos universiteto sienos (žr. čia).
What do you read, my lord? / Words, words, words.

¶  (III 10) Pergalės nenukrenta iš dangaus; kiekviena pergalė turi savo kainą. Todėl šalia žodžio перемога yra žodis втрати [vtraty, dgs.] – praradimai, netektys; nuostoliai; žala. (Ką tik pagooglinau: втрати – apie 13 500 000 rezultatų.)

¶  (III 11) Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną vargu ar verta ieškot žodžio; aišku: незалежність [nėzalėžnist’] – nepriklausomybė. Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktas (Акт проголошення незалежності України) buvo priimtas 1991-ų rugpjūčio 24-ą. Dabar skaitant tą dokumentą akys sustoja prie teiginio „Територія України є неподільною і недоторканною“ – Ukrainos teritorija yra nedaloma ir neliečiama [?; nežinau, ar tiksliai išverčiau]; bandymai sukurti nepriklausomą valstybę 1918 metais neminimi.

¶  (III 12) Taip, kiekviena gyvybė turi nelygstamą vertę; bet tai tik principas. Kai miršta ar žūsta žmogus (kaip čia pasakius?) jau besileidžiantis gyvenimo nuokalnėn ir kai miršta ar žūsta žmogus, vos pradėjęs gyvenimo kelią – juk skirtingai reaguojam. Šios dienos žodis: дитина [dytyna; mot. g.] – vaikas, kūdikis; frazė: смерть дитини (vaiko mirtis). [III 29: 144 дитини загинули через збройну агресію РФ в Україні]

¶  (III 13) Šiandien trylikta (velnio tuzinas); žodis – пекло [pėklo], kurio nebūtina verst, patys tokį vartojam, nors žodynuose prieš jį dedamas × (esą – nevartotinas). LKŽ nurodoma, kad tai skolinys iš lenkų [nuėję paspausit: Ieškokite]. — Vartojimo pavyzdys: Пекло й армагедон, – мер Маріуполя описав ситуацію в місті (dar žr. vaizdo dešinėj parašą).

¶  (III 14) Kol kas Rusijos karą prieš Ukrainą skaičiuojam dienomis: šiandien 19-ta. Ar pradėsim ir mėnesiais? Šiandienos žodis: майбутнє [majbutniė] – ateitis. Prez. Zelenskis 2022 III 7: „Майбутнє континенту вирішуємо ми. Своїм спротивом. І наші друзі – своєю допомогою.“

¶  (III 15) Kasdieniam gyvenime neprireikia kai kurių žodžių, netgi vengiam juos vartot manydami, kad per skambūs, kad nuolat vartodami juos nupiginsim; tarkim, Himno pirmą eilutę „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Bet būna, kai tokių žodžių labai prireikia, kai jie tampa ypač svarbūs. — Україна – моя/наша (рiдна) країна; моя/наша Батьківщина/Вітчизна [moja/naša (ridna) krajina; moja/naša Bat’kivščyna/Vitčyzna] – (gimtasis) mano/mūsų kraštas, (gimtoji) mano/mūsų šalis; mano/mūsų Tėvynė. (P.S. YouTube 2022 III 10 paskelbtas animacinis filmukas apie Ivaną ir Mykolą – kad ir vaikai suprastų, kas atsitiko ir vyksta.)

 

¶  (III 16) Kai sunku, iš atsargos pašaukiami ir seniai mirę poetai. Ukrainiečiai iš atsargos (literatūros istorijos) pašaukė savo klasiką Tarasą Ševčenko. Pagooglinau. Regis, bene dažniausiai dabar prisimenamas jo posmas iš poemos Kaukazas (1845): 

          Ševčenkos biustas Borodiankoj          
(foto iš telegram.com.ua)

Борітеся – поборете,

Вам Бог помагає!

За вас правда, за вас слава

І воля святая!

Antano Venclovos poetinis vertimas:

Jūs kovokite – laimėsit.
Dievas jus globoja,
Su jumis garbė, teisybė
Ir laisvė šventoji!

(Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka, Eilėraščiai. Poemos. Drama, sudarė [etc.] Birutė Masionienė, serija PLB, kn. 66, 1988, p. 174).

[LLTI galima įsigyt marškinėlius su eilute „Встане правда! Встане воля!“ (Stos teisybė! Laisvė stosis!, vertė Vladas Braziūnas) iš tos pačios poemos.]

Šios dienos žodis: воля [volia] – valia; laisvė.

P.S. Apie Ševčenkos poezijos vertimus į lietuvių kalbą yra vertas dėmesio Irenos Potašenko straipsnis Metuose (2015, nr. 10, p. 131–138).

P.P.S. Piešinį radau googlindamas; atsiprašau, nepavyko išsiaiškint, kas jo autorius.

¶  (III 17) Žodžių poros (be komentarų): будинки [budynky; dgs.] – pastatai, statiniai vs руїни [rujiny; dgs.] – griuvėsiai; будувати [buduvaty; plg. liet. ×budavoti] – statyti vs руйновати [rujnovaty] – griauti. [III 18 Vakar darbo dienos pabaigoj įsimečiau kuprinėn ką tik bibliotekon atkeliavusį naują Metų numerį, trečią. Važiuodamas namo pradėjau skaityt. Vyr. redaktoriaus Antano Šimkaus įžanginio teksto (datuoto 2022 III 6) pirmi du sakiniai: „Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų.“]

¶  (III 18) Kalnų kalnai žodžių prisakyti ir prirašyti apie kovojančią Ukrainą; marių marios paramos žodžių išlietos ir liejamos. Bet jokiais žodžiais neužkimši tanko vamzdžio, jokiais žodžiais nesustabdysi paleistos raketos, kad nukristų kur nors vidur pliko lauko. Šios dienos žodis: зброя [zbroja; dgs. зброи] – ginklas, -ai; junginiai: збройна агресія Росії  – ginkluota Rusijos agresija [ir prieš ją kovojančios] Збройні сили України – Ukrainos ginkluotosios pajėgos.

¶  (III 19) Ukrainiečių, rusų ir gudų kalbos priklauso tai pačiai grupei – rytų slavų. Daug žodžių, kurių nereikia verst, reikšmė ta pati; tarkim, derybos – переговори [pėrėhovory] (rus. переговоры, gud. перамовы/перагаворы); frazė: „За словами Подоляка, переговори йдуть важко, бо позиції сторін різні.“ (Pasak Podoliako, derybos vyksta sunkiai, nes šalių pozicijos skirtingos.) Derybų tikslas turėtų būt sutartis – договір [dohovir] (rus. договор, gud. дагавор). Suprantu, reikia tartis dėl vad. humanitarinių koridorių (ukrainiečiai prašo – rusai kurį laiką tam tikros teritorijos neapšaudo, arba nekreipia dėmesio į prašymą), galbūt galima susitart dėl apsikeitimo belaisviais; bet niekaip neįsivaizduotu sutarties tarp dab. Rusijos ir Ukrainos, tarp agresoriaus ir agresijos aukos, – dėl paprasčiausios priežasties: bet kokia sutartis negali prieštaraut Ukrainos Konstitucijai: „Стаття 2. Суверенітет України поширюється на всю її територію. / Україна є унітарною державою. / Територія України в межах існуючого кордону є цілісною і недоторканною.“ Ar įsivaizduojama, kad dab. Rusija su tuo sutiktų? Sutartis dėl paliaubų? Bet ji nieko neišsprendžia. Taip, karas baisus dalykas, ir jis gali baigtis tik dvejaip: pergale arba pralaimėjimu. (Pastaruoju laiku galvoj sukiojas Broniaus Krivicko eilėraščių eilutės; tarkim, soneto „Kai kovoj kelies tu į ataką“: „Vienas geismas tau širdy tėra: / Priešais mirtį veržtis iki galo, // Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės, // O jei kas pabėgs neištesėjęs, / Tas tikrai bus kovą pralaimėjęs / Ir paženklintas gėdos dėmės.“)

¶  (III 20) Vakar iš ryto per Euronews TV rodytas toks gabaliukas: Salonikuose vykstančiam dokumentinių filmų festivaly pristatytas danų režisieriaus Simono Lerengo Wilmonto filmas A House Made of Splinters (2022) – apie vaikų namus Rytų Ukrainoj, Lisičanske; aišku, sukurtas iki atviro karo pradžios. Euronews žurnalistas pakalbino režisierių apie tai, kas vyksta dabar. Įstrigo: esą jis neįžvelgiąs priežasčių, kodėl Putinui reikėję daryt tai, ką darąs („I can’t see any reasons why Putin would want to do what he is doing.“) Why? Kodėl? Чому? [čomu]. — Penktadienį išėjo naujas Literatūros ir meno numeris, maždaug pusė žurnalo puslapių skirta Ukrainai. Pradžioj – Vyto Dekšnio verstas Tetianos Kolesnyčenko pokalbis su Serhijum Žadanu (*1974, į lietuvių kalbą išverstos trys jo knygos), kuris atsako į tą klausimą: todėl, kad Ukraina ne tokia, kokios nori Rusija – „Rusija niekada nepripažins mūsų suverenumo. Esame jiems tik laikinai prarasta teritorija. Kiekvienas mūsų mėginimas apsispręsti savarankiškai jiems keldavo susierzinimą. Jie ketino Ukrainą paversti nauja Baltarusija – iš pažiūros nepriklausoma šalimi, tačiau visiškai paklūstančia Rusijai. / Pasirinkome savo kelią. Prieš 8 metus aiškiai pasisakėme už integraciją į Europą, ir nuo tada Rusija mūsų neapkenčia. Tvirtai siekia vieno tikslo – sunaikinti Ukrainą kaip savarankišką valstybę.“ („Skamba paradoksaliai, bet iš neapykantos gimsta meilė, tikėjimas...“, LM, 2022 III 18, nr. 6, p. 5)

¶  (III 21) Kad Sergejų Loznicą (kurio pavardė metų pradžioj daug kartų minėta kaip filmo apie Vytautą Landsbergį režisieriaus) išmetė iš Ukrainos kino akademijos – perskaičiau ir 15min.lt, ir lrt.lt; 15min.lt dar supažindino ir su Akademijos galvos (Valdybos pirmininko) Pilipo Illjenkos požiūriu į Loznicą. Bet neteko skaityt (lietuviškai), kaip į šį sprendimą reagavo Loznica. Reagavo rusiškai (savo facebooko paskyroj), reakcija pristatyta ir ukrainietiškai, pvz., čia. Įstrigo Loznicos atviro laiško paskutinis sakinys: „Желаю всем сохранять здравый смысл в это трагическое время.“ Ukrainietiškai: „Бажаю всім зберігати розсудливість у цей трагічний час.“ Lietuviškai: „Linkiu visiems šiuo tragišku laiku išsaugoti blaivų protą.“ — Žodis: розсудливість [rozsudlyvist’] – blaivus protas, sveika nuovoka. [P.S. III 22 Pasirodo, 15min paskelbė Loznicos reakciją, bet vertė, spėju, google translatorius; aukščiau cituotas sakinys išverstas: „Nuoširdžiai linkiu visiems išlikti sveikiems šiuo tragišku laikotarpiu.“]

¶  (III 22) Oxfordo anglų kalbos žodyno rengėjai 2016 metų žodžiu išrinko post-truth; esą vienareikšmių faktų ir tiesos laikai baigės, kiekvienas turi savo faktus ir savo nuomonę, ir visi vienodai teisūs (negrabiai suformulavau). Šitą anglišką žodį prisiminiau galvodamas: o gal Kremliuj tikrai patikėjo, kad pasaulis įžengė į visiško reliatyvizmo laikus? pradėsim karą vadindami jį specialiąja operacija – ir viskas bus gerai, žmonės sutriks ir nesupras, kas iš tikrųjų daros? Nuomonė prieš nuomonę. Bet, regis, šitai neveikia: dar esam pajėgūs atskirt, kas yra tiesa ir kas yra melas? Žodis: брехня [brėchnia] – melas, netiesa, blėnys (vartosenos pavyzdys: Абсолютна брехня: у МВС спростовують фейк про те, що «Київ в оточенні росіян»); брехати [brėchaty] – meluoti, skiesti.

¶  (III 23) Paskaitau, ką rašo gudų seniausias leidinys Naša niva (pirmas numeris išėjo Vilniuj 1906-ais; leidyba atnaujinta 1991-ais; dabar tik internete; vyr. redaktorius Jagoras Marcinočius nuteistas 2,5 metų). Neseniai buvo vienon vieton surinkti vad. memai, susiję su Rusijos karu prieš Ukrainą. Dešinėj vienas jų, paremtas tuo, kad esą žodis паляниця [palianycia] – kalbinis lakmuso popierėlis, padedantis atskirt žmogų, kurio gimtoji kalba ukrainiečių, nuo kitų (yra net specialus terminas šibotel). Kaip išverst – nežinau; apvalus kepinys iš kvietinių miltų; turėtų būt kažkas panašaus į ragaišį? Gal kas galit padėt? [P.S. III 24 Pasirodo, yra ir daugiau tokių ukrainietiškų žodžių diversantams išaiškint; žr. toj pačioj Našoj nivoj.]

¶  (III 24) Vakar buvo tokia situacija (viena iš daugybės panašių): РФ заявила / Україна заперечує (RF pareiškė / Ukraina neigia) – Rusijos URM atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė: „... проведено два обмена пленными между Россией и Украиной.“ (... tarp Rusijos ir Ukrainos įvyko du apsikeitimai belaisviais) / Українська правда žurnalistas paprašė, kad šį teiginį pakomentuotų Ukrainos Ministro Pirmininko pavaduotoja Irinos Vereščuk; pakomentavo: „Ні, у мене немає такої інформації. Росія живе в паралельній реальності, сама проводить обміни, сама про це пише. Ми не проводили обміни.“ (Ne, aš nieko apie tai nežinau. Rusija gyvena paralelioj tikrovėj, pati vykdo apsikeitimus, pati apie tai parašo. Mes nevykdėm apsikeitimų.) — Šįkart du žodžiai: полонений [polonėnyj] – belaisvis (полонити [polonyty] – imti nelaisvėn) ir обмін [obmin] – apsikeitimas (rus. atitinkamai: пленный, пленить ir обмен).

¶  (III 25) Šios dienos žodis ne išgirstas, o rastas einant nuo lietuviško per prancūzišką: atspara/priešinimasis – la résistance – опір [opir]. (Aistis rezistenciją vadino atspara, žr. Milfordo gatvės elegijose. LKŽ prie atsparos 5-os reikšmės pasipriešinimas, atsparumas galima būtų pridėt pirmą Aisčio elegijos sakinį: „Atspara arba rezistencija noriu vadinti atsispyrimą prieš griaunančią, vergiančią ir naikinančią galybę“; reikšmė taptų platesnė.) Vartosenos pavyzdys: Українській опір армії РФ дивує американських генералів (Ukrainiečių priešinimasis/atspara Rusijos Federacijos armijai stebina amerikiečių generolus).

¶  (III 26) Ne žodis – junginys: поховання загиблих [pochovannia zahyblych] – žuvusiųjų laidojimas; поховання загиблого литовського письменника.

¶  (III 27) Vakar vėl buvo apšaudomas Lvivas (naftos bazę priemiesty padegė); Michailo Podoliako vakarykštis teiginys ir retorinis klausimas twittery angliškai ir ukrainietiškai: „... RF is not interested in anything—neither history, nor heritage, nor foreign diplomatic missions. Is Europe really going to ‘pacify’ the barbarians?“ – „... варварів РФ нічого не цікавить – ні історія, ні спадщина, ні іноземні дип/місії. Невже Європа продовжить «умиротворювати»?“ Žodis: цікавить [cikavyt’] – LKŽ, nors ir su x, yra užfiksuoti: ciekavytis, ciekavas ir pan.; save kartais pavadine ciekava Zose; tad žodžio цікавить net nereikia verst.

¶  (III 28) Vakar cituotam teiginy buvo žodis heritage/спадщина [spadščyna] – paveldas. Aišku, svarbiausia žmonės, bet ir paveldas svarbu; paminėjus paveldą, iškart siūlos žodis apsauga – захист [zachyst]. — Як захистити культурну спадщину від війни? (Kaip apsaugot kultūros paveldą nuo karo?) Šitaip mėginama apsaugot Kijeve, o Odesos meras net sugalvojo kreiptis į UNESCO, kad miesto centrą bent laikinai paskelbtų pasaulinės organizacijos saugomu paveldo objektu; пам’ятник Шевченку в Харкові тепер виглядає так.

¶  (III 29) Pagalvojau: dar neužfiksuota, kaip ukrainietiškai žmogus, – людина [liudyna; mot. g.; dgs. люди]; frazė: людина розумна – homo sapiens.

¶  (III 30) Kol 19 troleibusu nuvažiuoju į darbą / grįžtu namo, dukart išgirstu pranešimą ukrainiečių kalba: Ukrainos piliečiai galį važiuot nemokamai; jei kontrolė – turėtų parodyt kokį nors tapatybę liudijantį dokumentą. Žodis: громадянин [hromadianyn; mot. g. громадянка] – pilietis, -ė; pilietybė – громадянство. [Ir gudiškai pilietis – грамадзянін.]

¶  (III 31) Pirmąkart išgirdęs žodį громада [hromada] pamaniau – kažkas tokio didelio/griozdiško, o gal ir labai svarbaus? jei громадянин – pilietis, tai gal громада – valstybė? Pasirodo, ne, – bendruomenė (visuomenė – суспільство; valstybė – державa).

¶  (IV 1) Oficialiai balandžio 1 – tarptautinė juoko diena / міжнародний день сміху; mes vadinam melagių diena, o ukrainiečiai – день усіх дурнів (visų durnių diena); žodis, kurio nebereikia verst: дурень [durėn’]; uk.wikipedia šių metų balandžio 1-ą paskelbė день в Україні, коли рахують Путіна повним бараном – diena Ukrainoj, kai Putinas laikomas visišku avinu (tikėkimės, avinai neįsižeis).

¶  (IV 2) Po truputį, po truputį – ir judi į priekį: savaime suprantami žodžiai, išmokti, dar vieną išmoksti. Sakinys iš Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministerijos pranešimo: „Руйнування [buvo: руїни – griuvėsiai; čia – griovimas] об’єктів культурної спадщини [buvo: paveldo] – воєнний злочин за Гаазькою конвенцією 1954 року.“ — Šios dienos žodis: злочин [zločyn] – nusikaltimas; piktadarybė (зло чинити – bloga/pikta daryti). Lietuva minimą konvenciją ratifikavo 1998-ais.

¶  (IV 3) Regis, ne visose kalbose yra po porą žodžių, kuriais įvardijama gyvenimo baigtis, – mirtis ir žūtis. Vakar perskaičiau: „Загинув документаліст і фотограф [40-metis trijų vaikų tėvas] Макс Левін.“ Šįryt perskaičiau: Ukrainoj žuvo režisierius Mantas Kvedaravičius. Žodžiai: загибель [zahybėl’], загин [zahyn] – žūtis (veiksmažodžiai: загибати, загинути, plg. помирати, памерти – mirti, numirti; tuo ir žuvimo veiksmažodžiai skirias: jei taip galima sakyt, pirmieji reiškia „būseną“, antrieji – „įvykį“; mirtis – смерть).

¶  (IV 4) Taip, suprantama: noris, kad viskas, kas bloga, kuo greičiau baigtųs. Nejučia užsisvajoji: italai jau atstatė Mariupolio dramos teatrą ir ten vyksta karo nusikaltėlių teismas. Bet: у Миколаївській області триває бій за село Олександрівка [jei kaimas būtų Lietuvoj, vadintumėm Aleksandravėle]; у Луганській області триває обстріл житлових кварталів etc. – війна проти України триває. Žodis: тривати [tryvaty] – tęstis; триває (esamasis laikas) – tęsiasi.

¶  (IV 5) JT generalinis sekretorius António Guterresas žinutę twittery pradeda: „I am deeply shocked by the images of civilians killed in Bucha, Ukraine.“ Ukrainiečiai išsivertė: „Я глибоко вражений зображеннями вбитих цивільних осіб у Бучі, Україно.“ Šokiruoja/sukrečia ne žudynės – вбивства [vbyvstva, dgs.; vns. -о], o nužudytųjų atvaizdai – зображення [zobražėnnia, vns. ir dgs. vardininkai sutampa]. (Gal tik man atrodo, kad kažkas šitoj reakcijoj iš esmės negerai? Suprasčiau, jei rašytų homo simplex: pasigirt pasauliui savo jautrumu atvaizdams – įprastas dalykas; bet pasaulinės organizacijos galva lyg ir turėtų reaguot į realybę; ar jau ir joj virtualybė ir realybė susikeitė vietom? Galima sakyt: kabinėjuos prie žodžių, bet kad JT ir tapo tik kalbom užsiimančia organizacija.)

¶  (IV 6) Перейменування [pėrėjmėnuvannia], kitaip: зміна назв [zmina nazv] – pervadinimas, pavadinimų keitimas. Pervadinimų banga prasidėjus karui: ne Ukrainoj – daugiausia gatvių, kuriose įsikūrusios Rusijos Federacijos ambasados, pačioj Ukrainoj – kas siejas su šalim agresore (kurią siūloma net oficialiai vadint nebe Rusija, o Moskovija; plg. Maskolija, maskolis; ukr. москаль, gudų маскаль, lenkų moskal, rumunų ir vengrų muscal), pvz.: у Мукачеві змінять назви вулиць, які названо на честь російських діячів; у Миколаєві з’явиться Маріупольська вулиця замість Московської ir pan. Vietovardžių, ypač gatvėvardžių keitimas – galima sakyt, įprastas dalykas. Kad aktualiajan žodynėlin reiktų įrašyt žodį перейменування nusprendžiau perskaitęs: Londono nacionalinė galerija pervadino vieną Degas paveikslą: Russian Dancers → Ukrainian Dancers. [P.S. IV 14 Šią Didžiąją savaitę, iki Velykų, Ispanijos miestelis Fuentes de Andalucía vadinsis Ucrania, pagrindinės gatvės – Ukrainos miestų vardais.]

— — [jau labai ilgas pasidarė šis įrašas; šičia gan žodžių; tęsinys] — —

(1281) Iš popieryno, lxiv: apie Dantę ir Dostojevskį prieš 100 metų ir kt.

įmet Dantei 700, Dostojevskiui 200. Specialiai nesidomėjau publikacijom, skirtom jubiliejams. Iš to, ką skaičiau, įsiminė Tomo Rikliaus tekstas Naujojo Židinio-Aidų nr. 6 apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į Dantę (perpublikuotas 15min.lt), slunkius būdamas neprisiruošiau rugsėjį pasižiūrėt Giedriaus Kazimierėno tapytų Pragaro ir Skaistyklos giesmių; įdomu buvo skaityt Monikos Bertašiūtės-Čiužienės pokalbį su Dagne Beržaite apie Dostojevskį ir jo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą (VU doc. manymu, „geriausi – L. Žukausko vertimai“; čia tikriausiai korektūros klaida, turėti omeny Leono Žurausko; o aš įsivaizdavau, kad Motiejaus Miškinio, išvertusio Brolius Karamazovus (svarbiausią D. romaną šalia Biesų), be to, ir rašęs (tarkim, Didžiųjų rašytojų siluetuos), ir kalbėjęs apie Dostojevskį: jo paskaitos VU karo metais apie D. daugeliui būsimųjų žemininkų gerai įsiminė. — Bet nėkart nepastebėjau, kad rašant apie Dantę būtų paminėtas Dostojevskis, o rašant apie Dostojevskį – Dante, t.y. kad būtų užfiksuotas koks nors santykis, kokia nors sąsaja tarp šių kūrėjų ar jų kūrinių.

— ir prisiminiau Vydûną (iš jo diplominį rašiau, net Vydūno draugijai jos gyvavimo pradžioj priklausiau; kai dirbau „Vagoj“, buvo pasiūlę sudaryt jo rašinių apie literatūrą knygą serijai „Kritikos biblioteka“; dėtinų sąrašą buvau susidaręs, daugumos kopijas jau turėjau, pavadinimo kelis variantus sugalvojęs, pvz., dabar juokingai skambantį Už dvasingąjį meną; šį pavasarį tvarkydamas popieryną radau tą aplanką, makulatūron išmečiau peržiūrėjęs, tik kelių tekstų kopijas pasilikau, tarp jų – rašinių apie Dantę ir Dostojevskį, paskelbtų vienas po kito paties prirašomam laikrašty tautos dvasiai tvirtinti Darbîmetis – 1921, nr. 4, p. 22–26).

Dostojevskio dar tik šimtmetis tada minėtas; Vydûnas buvo vokiškai skaitęs du jo romanu: Raskolnikoff (t.y. Nusikaltimą ir bausmę) ir Die Brüder Karamasoff; ir užfiksavo sąsają [cituodamas Vydûno vartotas grafemas pakeičiu dabar mum įprastom]:

... šiais metais, kuriuose atsimename Italos poeto Dante, Dostojevskis mano akyse rodosi vis šalia Dantės. Bet tik taip ilgai, kaip skaitai „Pragarą“. Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. Visas Rusijos žmonių kančias jis supasakoja. O taip gyvai, kad ir skaitytoją kuone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tat, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis Rusų tautos pragaras. Sako, Dostojevskis būk paeinąs iš Lietuvių. Nieko tai nereiškia. Jis, gal kaip niekas kitas, parodo Rusų kankyklą, Rusų žmones su visu jų vargu ir visais juos kankinančiais velniais. Ir ką jis numano apie kelią dangun, apsivalymo kelią, yra Rusų kelias. (p. 26)

Taip, jaučiu silpnybę visokiom sąsajom, nors gal ir ne kažin ką iš jų galima išsunkt. — Jei jau pradėjau, dar apie vieną. Bernardinai.lt minėdami Dostojevskio jubiliejų paskelbė publikaciją „Dvasinis artumas: Vytautas Mačernis ir Fiodoras Dostojevskis“ – įvadas + ištrauka iš Aldonos Ruseckaitės romano Dūžtančios formos, kur pasakojama, kaip VytM ėmėsi skaityt rusiškai Brolius Karamazovus; yra Ruseckaitės tekste toks gabaliukas:

Galop 1941 metų sausio septynioliktą dieną užrašomi pamąstymai apie patį Dostojevskį, nors romano dar perskaityta ne taip daug, tačiau asociacijų jau randasi. Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia laukus, …saulė mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. …Į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgnas smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku… taip gyva ir džiaugsminga… Vargu, ar kas kada būtent taip suprato tamsųjį Dostojevskį.

Vargu, ar kas kada ≈ [greičiausiai] niekas niekada (na kaip praleisi progą įžvelgt unikalumą?). — Nežinau, ar galėjo būt Mačernis skaitęs Vydûno rašinį apie Dostojevskį (Telšių gimnazijos bibliotekoj Darbîmetis galėjo būt, čia Vydûnas 1920–1923 nuolat lankydavosi), bet faktas toks: debesys ir dangus jau buvo pasitelkti prieš beveik 20 metų, 1921-ais:

... Dostojevskis duoda savo veikalams ypatingą žmoniškumo pagrindą. Berods jo žmoniškumas kaži-kur toli randasi, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas. (p. 25)

Gal šį palyginimų sąsaja ir atsitiktinė; greičiausiai atsitiktinė. Bet šiaip – įdomus dalykas. Tik įdomus dalykas?/.

P.S. Jei kas užkibtų už šitos temos, VU leistoj Literatūroj (nr. 51(2), 2009, p. 41–58) buvo labai išsamus Margaritos Varlašinos str. „Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas“.

(1280) Užparaštė, li: grįžtant prie to SN sąsiuvinio

Iš komentarų facebooke po 2021 XI 18 transliuotos Laimos Kreivytės rengiamos radijo laidos „Homo cultus. Iš balkono“ – pokalbio su prof. Viktorija Daujotyte „(Ne)atrasta Salomėja Nėris“.

Zilvinas Beliauskas: Dar toj laidoj kalbėjo, kad mažoje nuotraukytėje ant TSRS suvažiavimo deputato pažymėjim poetė labai liūdna, ir tai rodo, kaip jai nesinorėjo į tą suvažiavimą važiuoti. O tap pat liudijmai, kad turi būti tas atleidimo prašantis dienoraštis, ir kunigą jai iškvietė į Kremliaus ligoninę paslapčia. Gaila, negalėjau įdėmiai klausyt, reikės dar kartą. O kaip ten yra faktiškai su tuo dienoraščiu iš tiesų?

Nerijus Šepetys: faktiskai yra labai didelis mitas, uz kurio, tiketina, slypi koks labai mazas faktas. As geranoriskai pasikliauciau praregejimo ligoninej galimybe ir keliu eiluciu pakeverzojimu. Aisku, kunigai ir Oksfordai panasiau i slapia sapna

Zilvinas Beliauskas: laidoj referavo į Oksfordą ir kad gal atsiras toks žygūnas, kuris nukaks tenai ir pagaliau jį parveš. Šiais laikais tiek laukti, iš tiesų keistoka, o gal ir sapniška, kaip sakote.

Paulius V. Subačius: balto žemaituko, aiškiai, neranda.

Nerijus Šepetys: aha, Oksfordas, bet "veze" (idomu kaip, pati Profesore bent kelias versijas isdesciusi, jau apie kitus Gusto linijos sekejus nekalbant) i "Amerika". Tai labas rytas.

Vytas Dekšnys: Užtat koks patrauklus melodramatinis siužetas

— jei manai, kad tik „praregėjimo galimybė“ ir „kelios pakeverzotos eilutės“ tegalėjo būt, o visa kita – „šlapias sapnas“, – nieko daugiau aiškint ir nereikia; jei manai, kad kitaip galėjo būt, – jau reikia išdėstyt įsivaizdavimą, kaip galėjo būt. — Daugiau kaip prieš porą metų užkliuvau už šios temos (svarstybos, kiek žinau, kilo po mėnesio, kai Darius Kuolys parašė facebooke; net iki delfio.lt buvo nuėję); tebemanau, kad tas juodasis sąsiuvinis greičiausiai buvo ir galbūt nukeliavo Anglijon (būtent: greičiausiai buvo, galbūt nukeliavo). Yra du klausimai, į kuriuos reikia pateikt galimus atsakymus, t.y. išdėstyt hipotezes (pasistengsiu kuo glausčiau ir paprasčiau):

(a) ar galėjo SN 1945-ų vasarą gulėdama Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėj turėt kokį storoką prirašytą sąsiuvinį; kas jame galėjo būt? — Kad sirgdama, dar laikinuos namuos ar jau atsidūrusi ligoninėj, būtų prirašiusi sąsiuvinį „išpažinties“ ar „atgailos“ – ne, vargu ar taip galėjo būt, paprasčiausiai dėl senkančių jėgų. Ką suvokęs nebepagydomai sergantis žmogus norėtum dar padaryt? Jei rašei dienoraštį, pavartyt tuos sąsiuvinius ir pasiskaityt, ir galbūt kai kuriuos lapus išplėšt, jei nutarei, kad verta jį palikti; ką daryt su komplikuočiausio laikotarpio dienoraščiu? sunaikint gaila, ir palikt namuos neišeina, nes ten yra daug to, ko geriau nepamatytų kai kurių tave pragyvensiančių įtakingų asmenų akys? Sprendimą atidedi, sąsiuvinį pasiimi su savim, t.y. ligoninėn. — SN Raštų (1984) trečio tomo komentaruos yra toks parengėjo Viktoro Aleknos įrašytas sakinys: „Nuo 1936.IX.6 [iki 1941.VII.18] dienoraštinių įrašų nėra, taip pat neišsiaiškinta, ar poetė juos rašė“ (p. 466).“ Priežasties, kodėl SN tuo laiku galėjo nerašyt dienoraščio (pradėjo rašyt nuo 1921-ų), – nepajėgiu sugalvot, ergo, galėjo būt ir to laikotarpio dienoraštis, atspindintis ir pirmąjį sovietmetį. Būtent tą sąsiuvinį galėjo SN pasiimt ligoninėn. Ir likusi viena palapoj vis paskaitinėt, vis pagalvot apie savo to laiko gyvenimą ir ką su tuo sąs. daryt. — Dėl paskutinės išpažinties, kurią išklausęs kun. Juozas Gustas, – regis, didelių abejonių nėr. Jei SN turėjo dienoraštį, apimantį ir pirmąjį sovietmetį, galėjo atiduot Gustui (paprašydama vis dėlto išsaugot).

(b) jei kun. Gustas paėmė tą dienoraštį, koks galimas jo, to sąsiuvinio juodais viršeliais, tolesnis likimas? — Kalbant apie Juozą Gustą tepaminima, kad kun.; jei Gustas būt buvęs tik kunigas, ir aš labai abejočiau jo galimybėm pasirūpint gauto dienoraščio išsaugojimu, – bet jis buvo ir vienuolis salezietis, SDB. Jau paimdamas dienoraštį galėjo pagalvot apie saleziečiams priklausiusią Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčią ir ten dirbantį brolį, kuris turėjo teisę repatrijuot į Lenkiją. Kad repatriantai daug ką išsivežė – taip; kad būta kelių iš Lenkijos į Angliją po karo – man regis, irgi taip. Anglija buvo (ir tebėr?) suvokiama kaip gera vieta kam nors saugot (jei atmintis nemeluoja, ir dabar nemažai Lietuvos aukso atsargų saugoma Anglijos centriniam banke?). Jei SN dienoraštį perimantis žmogus paklausė, kur Anglijoj tą dienoraštį perduot saugot, Gustas galėjo paminėt Oxfordo kolegiją, kurioj gilino senųjų kalbų žinias (nežinau, kurioj kolegijoj, reikia aiškintis; ten tikrai neprofesoriavo, VDU profesoriavo). — Beje, Oxfordą, kaip kun. Gusto nurodytą juodojo sąs. saugojimo vietą, prisiminė ne tik Juzė Mačiokienė; bernardinuos.lt paskelbtuos Reginos Janaudytės-Vyšniauskienės atsiminimuos yra toks gabaliukas:

Man rūpėjo, kodėl S. Nėris pasuko kairėn, gal tai nebuvo savanoriškas žingsnis. Karo metų lyrikoje ieškodavau jos atgailos ir skausmo eilučių paliudijimo. Tada tėtis [Lionginas Janaudis, 1926–1996] ir papasakojo man, kad S. Nėris nėra tokia, kokią dabar pažįstame, sakė, ateis laikas, ir mes pamatysime jos dienoraščius, kurie slapta buvo nugabenti į Oksfordo universiteto biblioteką. Tą jam yra sakęs kunigas J. Gustas, kuris tuos dienoraščius ir perdavė patikimiems žmonėms.

— gana (gal net per ilgas įrašas išėjo); hipotezes bendrais bruožais išdėsčiau: galėjo būt dienoraščio sąsiuvinis, Anglijon galėjo nukeliaut per brolių saleziečių rankas. Man tos hipotezės atrodo gan logiškos. Kaip kitiem – nežinau (tinklaraštis – ne facebookas, tai vargu ar ir sužinosiu).

(1279) Iš popieryno, lxiii: Vilimaitė apie Ulickają

 au senokai: kai bibliotekon ateina naujas Šiaurės Atėnų numeris, pirmiausia žiūriu, kas antro puslapio apačioj, – yr Juliaus Sasnausko memorabilia ar nėr. Ir beveik kaskart vis mėginu įkalbėt save: imk ir neskaityk šito gabaliuko, palauk, kol išeis knyga; juk tikrai bus knyga, bent šį tą rasi dar neskaityta, – ir tik labai retai pavyksta. Šį penktadienį nepavyko: padangėmis raitėsi dūmai (ne nuo Prūsų šalies, bet prūso nufotografuoti). — Nesusivaldžiau, subaksnojau, nors šito įrašo inspiracija – laikraščio pirmam puslapy.
Naujausio ŠA numerio (2021 IX 10, nr. 17) pirmam puslapy – Kristinos Devoinytės išverstas Liudmilos Ulickajos apsakymas „Laimingieji“. Labai stiprus apsakymas, mano supratimu. Iš pirmosios Ulickajos knygos – apsakymų rinkinio Бедные родственники, išėjusio 1993-iais.

Dabar Ulickaja garsenybė, jos kūrinių išversta daugiau kaip į 30 kalbų, lietuviškai yr, jei gerai suskaičiavau, septynios knygos, visokių premijų gavusi. O 1995-ais, kai tebuvo tik tas minėtas rinkinys ir žurnale Novyj mir 1992-ais paskelbta apysaka Sonečka, kas tada Lietuvoj ja domėjosi, galima sakyt, žavėjosi? – Bitė Vilimaitė. Šiaurės Atėnuos 1995 XII 2, nr. 47, p. 8 buvo jos rašinys „Rašytoja Liudmila Ulickaja ir jos ‘Neturtingi giminaičiai’“ (atmintis taip toli nebūt pasiekusi, tvarkydamas popieryną prie gerus metus vėl perskaičiau šitą tekstą).

Pradžia – taip galėtų prasidėt ir novelė apie rašytoją, kurios asmenvardis sutampa (visiškai atsitiktinai) su tikro žmogaus:

Dievai žino, kaip Liudmila Ulickaja atsidūrė tame grėsmingame Niujorko rajone. Prieš akis buvo laiptai, aukšti ir statūs, primenantys Odesos laiptus iš garsiojo kino filmo, kuriais žemyn nuriedėjo vaikiškas vežimėlis su kūdikiu. Ji kopė aukštyn, nešdamasi nedidelį dailų lagaminėlį, kuriame galima susidėti iš banko pagrobtas brangenybes arba naujausios knygos rankraščius. Taip, šį kartą jame buvo rankraščiai. Aukštyn, aukštyn, liko dar keli laiptų maršai, – ir tu iškopsi tarsi iš duobės į šviesą. Tačiau ten, laiptų viršuje, jos tykojo nauji pavojai. Pusamžis puertorikietis, apsirengęs skarmalais, avintis meksikietiškų sandalų liekanomis, už diržo laisvai užsikišęs peilį nuogais ašmenimis, ištiesė L. U. ranką, – ir ji akimirką suabejojo – ką patikėti tai ištiestai rankai, tam išsišiepusiam puertorikiečiui, – save ar lagaminą? Ir ištiesė jam savąją ranką. Po kelių minučių puertorikietis, vargšas valkata, beteisis emigrantas, atsidavęs turseno šalia L. U., ištikimai nešdamas jos brangųjį lagaminą, būdamas savanorišku vedliu, gidu, nešiku ir šiaip šauniu pakeleiviu, kuris kelio gale netgi kilniai atsisakys priimti kelis dolerius už paslaugas... Štai ir kelionės tikslas – namai, kur gyvena sūnus, atvažiavęs į Niujorką ieškoti laimės ir pirmiausia susiradęs nuostabiausią pasaulyje merginą, tapusią jo žmona, žavią juodaodę, linksmai, nerūpestingai besijuokiančią iš visko – kad trūksta kažko, užmiršo nupirkti, nespėjo susitvarkyti... L. U. gerai prisimena Maupassant’o novelę, kur kaimiečiai tėvai atsisako priimti savo sūnaus išrinktąją, atvežtą parodyti juodaodę nuotaką, – prisimena ir kas iš to išėjo, – ir, pasiraitojusi rankoves, truputį aptvarko jaunosios poros namus...

Kita pastraipa – vienas sakinys: „Svarbiausia – dvasinė ramybė, meilė, užuojauta, švelnumas.“ Kam svarbiausia? — Ir Vilimaitei, ir Ulickajai, – drįsčiau atsakyt.

Tolesnis tekstas apie Ulickają, jos apsakymus, be kita ko, ir „Laiminguosius“:

L. U. visa proza persmelkta begalinės meilės žmogui. Jos apsakymų herojai – tai visa galerija žmonių, atėjusių iš turgaus, iš siuvyklos, iš bibliotekos rūsio, iš kambarėlių, kur sienos prikalinėtos vinių drabužiams sukabinti, kur bekojė ir berankė mergaitė sėdi lange ir renka iš praeivių pinigus, kad galėtų savo mylimajam nupirkti butelį, – tai vis vargšai, Dievo nuskriaustieji, raiši, negražūs; ūsuotos senės, vyrai, stiprybę atgaunantys tik šalia moters, vaikai – mažytės, anksti subrendusios mergaitės, grubūs mažamečiai vyrukai, anksti paragavę meilės ir degtinės, – vienas toks, vos neišprievartavęs tyros žydų mergaitės, guli Maskvos centre kažkokioje sarginėje ant rusiškos krosnies sutrenktomis smegenimis. Kas jį taip sumušė? Atrodo, motina, – alkoholiko vyro iškankinta moteris, auginanti krūvą vaikų gatvei, kolonijai, kalėjimui...

L. U. apsakymai kažkuo primena I. Babelio prozą. Babelio mažas berniukas pogromo metu bėga, glausdamas prie širdies gležną balandį, ir bekojis rusas elgeta ant ratukų, dar tik prieš kelias dienas buvęs berniuko bičiulis, sutraiško tą paukštį, juo smogdamas vaikui, – šiaip sau, tik todėl, kad jam mažiau nei kitiems pavyko prisigrobti turto iš nusiaubtų žydų krautuvėlių...

Šitokią pogromo nuojautą, tykų bodėjimąsi šiurkščia aplinka galima pajusti skaitant L. U. prozą, šen bei ten prasismelkia detalės, liudijančios tą žydų šeimos, kaip bendrijos, gyvenimo, jų jausenos ypatingumą.

„Žydų kvapas“, – pirmą kartą įžengusi į žydų profesoriaus butą nusprendžia dvylikametė, už pinigus parsidavinėjanti mergiūkštė, gyvenanti darbininkų barakuose su motina, nuolat keičiančia sugyventinius. O tame bute kvepia gerais kvepalais, cigarais, vaistais, knygomis. Mergiūkštė valgydinama, jai aiškinama matematika, ir vis tiek ji negali nugalėti tiesiog genuose glūdinčio prasčiokų priešiškumo padoriai, tvarkingai žydų šeimai.

„Ar čia yra tikrai inteligentiškų žmonių? – klausia atvykėlė Sima, būsimoji VRM tualetų valytoja, vežiko išsodinta prie vieno Maskvos namo, kur jai yra paskirtas kambarėlis. Yra! Žinoma, yra! To paties profesoriaus žmona jai ištiesia pagalbos ranką, – ir Sima su savo vaiku gauna viską, ko reikia gyvenimo pradžiai – „nuo primuso iki sagos“.

Žydų sąmonėje yra per šimtmečius susiformavusi nuostata „micva“ – pagalba žmogui, – kiek gali pagelbėk žmogui, atiduok, ką turi, nieko negailėk, jeigu tuo palengvinsi vargšo dalią.

Profesoriaus žmona padeda ir tai pačiai kiemsargei, kurios sūnus neleidžia ramiai praeiti jos dukrai, kasdien pastodamas jai kelią ir klausdamas: „Už ką jūs nukryžiavote Kristų?“ Ir jo veidas yra bukas, suktas, klastingas, niekšiškas. Pas gimines reguliariai lankosi silpnaprotė, „kvailai išsidažiusi“ Asia Šafran, ir ji išsineša savo „dalį“ – krūvą gerų drabužių (juos ji, parėjusi namo, tučtuojau sugadins, visur prisiuvinėdama kaspinėlių) ir šimtinę voke. Visa tai dar tą pačią dieną nunešama dar bejėgiškesniam žmogui, – negalinčiai vaikščioti invalidei senutei... Kitame apsakyme su krepšiu niekada nesiskirianti Genelė iš paskutinių santaupų kasmet perka Velykoms nupenėtą vištą ir, paruošusi iš jos daugybę patiekalų, viską neša savo našlaujančiam broliui, turinčiam nesveiką sūnų. Taip ji ir miršta, kartą nebenunešusi savo didžiųjų dovanų... Tai vis „micva“.

Reikia tikrai didelio talento pavaizduoti visą tų žmonių šeimą, kaip gyvą, pulsuojantį organizmą, kurios vienintelis ginklas prieš gyvenimo negandas, prieš ore tvyrantį priešiškumą, tamsuolišką aplinkinių įtarumą – meilė, gerumas, susiklausymas, „micva“.

Kaip gera eiti lankyti savo vienintelio tragiškai žuvusio sūnaus kapelį senajai Bertai su savo vyru Matijum! Tai savotiškas ritualas su arbatos gėrimu „mirusiųjų mieste“ ant velėnų suolelio. Ir iš aplinkinių antkapių žvelgia gitara grojantis jaunas pulkininkas ir pora apsikabinusių senukų, keistai numirusių tą pačią dieną. Jokio priekaišto likimui, jokios nevilties. Tik jau dešimt metų kabo namie ant vaikiškos kėdutės atkaltės maža striukelė, persiūta iš seno tėvo Matijo švarko... Kitame apsakyme mažoji despotė Viktorija nori atsikratyti dvynės sesers, kad jai atitektų visa tėvų meilė, ir toji mažylė sesuo žiemos naktį randa prieglobstį zoologijos sode tarp asilams ir zebrams skirto šieno briketų... Niekas L. U. apsakymuose žydų šeimoje vaikų nebara ir nemuša. Juos valgydina, glosto, šildo, glaudžia prie širdies. Tik, stipriau susijaudinus, senelei virpa briliantiniai auskarai ausyse... Vaikams plakama grietinėlė, jiems atiduodama žaisti skrynios su puošniais vakariniais drabužiais, atvežtais iš užjūrio... Tėvai, bijodami sugriauti, sutrikdyti subtiliai besimezgančias švelniausias meilės gijas tarp senelio ir anūkės, įspėdami vienas kitą, pirštu stukteli į stalą ir pakelia į viršų ištiestą delną; tai – tarsi sutartinis ženklas, bežodis pranešimas... Vaikams atiduodama kas geriausia, ir jie už tai atsilygina pasitikėjimu ir meile.

Dar pora pastraipų apie Sonečką, kurios tikriausiai žurnalinį variantą Vilimaitė buvo skaičiusi, ir pabaiga:

... Mūsų pokalbis vieną rytą Vilniuje, virtuvėje Tilto gatvės name, po grandiozinio baliaus buvo per trumpas, kad sužinočiau viską, kas nutiko jos „Vargšų giminaičių“ herojams toliau.

– Koks tolesnis mažosios Viktorijos likimas? – paklausiau, nes man tikrai buvo neramu. – Juk ji jau išaugo, tikriausiai ištekėjo? O gal ji dar tik paauglė?.. Ir ta jos vargšė sesuo?.. Kaip joms sekasi? – (Taip, manau, gali paklausti rašytoja rašytojos.)

– Apie jas dabar bus mano kita knyga, – atsakė Liudmila Ulickaja.

Nekantriai lauksiu tos knygos.

Nežinau, gal klystu, bet skaitant Vilimaitę atrodo, kad apie Ulickajos apsakymus ji pasakoja taip, kaip kalbėtų apie pačios parašytus, ne, gal – į ką atkreiptų dėmesį pasakodama apie savo noveles. 2006 XI 28 bernardinai.lt buvo paskelbę verstinį pokalbį su Ulickaja, kurio pavadiniman iškeltas sakinys: „Mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o žmogus“ (googlinau, lyg ir nebėr svetainėj to teksto). „Ir mane“, – spėju, perskaičiusi galėjo pridurt penkiom dienom vyresnė Bitė Vilimaitė.

(Pagalvojau: ar yr kas klausęs Ulickajos apie Vilimaitę (pažįstamos buvo)? Ar yr kas mėginęs paprašyt kad ir trumpų atsiminimų? Nežinau.)

P.S. Popieryne prie išplėšos iš ŠA radau dar vieną – iš tų pačių metų Literatūros ir meno, – 1995 V 27 išėjusiam numery, p. 7, buvo Valdo V. Petrausko išversta anglakalbės kanadietės Saros Sheard (*1953) novelė „Draugiška ir gundanti“. Pristatydamas autorę, vertėjas pamini du jos romanus, o tada: „Sarah Sheard iškart mane sudomino kaip trumpos novelės meistrė, tiek stiliumi, tiek nuotaika, tiek prozos psichologiškumu savotiškai primenanti Bitę Vilimaitę.“ (Štai ir tema kokiam bakalauriniam darbui.)

(1278) Tarp kitko: šis tas apie brolius Mačernius, Vytautą ir Vladą, ir memorialą Kryžkalny

2021 VII 29

Prae scriptum Šįmet, minint VytM 100-metį, daug visokių publikacijų jubiliejaus proga; vienos įdomesnės, kitos, panašu, tik iš reikalo, visokių yr. O kai kurios įjungt galvą paskatina. Prieš atostogas kaunorašytojuos.lt radau iš XXI amžiaus perskelbtą pokalbį su muziejininke ir rašytoja Aldona Ruseckaite.

Atsakymo į pirmą klausimą „Kaip manote, kas lėmė, kad toks jaunas žmogus, gyvenęs vos 23 metus, taip aiškiai įsitvirtino lietuvių literatūros klasikų olimpe?“ pradžia:

Vytautas Mačernis klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. Mano mokslo ir studijų metais niekas oficialiai nekalbėjo apie Mačernio kūrybą, būdami studentai, jo eilėraščius nusirašinėdavome vieni nuo kitų paslapčiomis. Mačernis netiko tarybų valdžiai, kaip galima rašyti: „Aš esu girtuoklis, palaidūnas, / Be garbės ir sąžinės žmogus…“ (Žiemos 20-asis sonetas) arba „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės…“ (Rudens 25-asis sonetas). Juk tarybinis žmogus turėjo tik su „prasme“ gyventi… Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas.

(Atsakydama AldR okupuotą Lietuvą turi omeny, egzily 1960-tinių pradžioj VytM įgavo klasiko statusą, kai Chicagoj išėjo Kazio Bradūno parengta jo Poezija.) — Ar tik tos dvi paminėtos priežastys lėmė, kad Mačernis „klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties“? – štai koks klausimas susidėstė.

Manyčiau, paminėtinos dar dvi priežastys. Netiko vad. socialinė kilmė – iš „stambių buožių“: Mačerniai turėjo per 100 ha žemės ir nemažą gabalą miško. Kita, „baisiausia“ VytM nuodėmė, aišku, sovietinės valdžios supratimu, – kad brolis buvo net ne šiaip „banditas“, o „ginkluotos nacionalistų bandos vadas“ – tėvo vardą gavęs vyriausiasis – Vladislovas Mačernis-Miškinis (*1919 X 30, žuvo 1948 VII 15 [kitur radau 14]).

¶ Iki šios vasaros nebuvau buvęs prie Vytauto Mačernio kapo. Per praeitas atostogas pablūdinėjom po Aukštaitiją, šįmet, pasiūliau draugei, pavažiuokim Žemaitijon, po Plungės rajoną pasibastykim. O kelionės galutinis taškas tebūnie Šarnelė.

Lipdamas laiptais į kalnioką, pagalvojau: ir kaip užsiropšdavo Mačernienė? Tokia statybė! Vargas baisiausias būdavo; nelyg į Juozapatos kalną.

O viršuj, slampinėdamas pakraščiais ir apžiūrinėdamas atsiveriančius apylinkės vaizdus, prisiminiau pluoštą popierių – jau senokai susidėstė, praeitą žiemą popieryną tvarkant, – apie vieną legendą, susijusią su šia vieta: kad čia ne tik VytM kaulai ilsis. Reiktų užfiksuot tinklarašty. — Tą ir darau.

— pirma citata iš Bernardo Aleknavičiaus straipsnio, rašyto 1990-ais. Prisimena, kaip 1971 VI 12 pirmąkart viešai buvo paminėtas VytM jubiliejus (perpiet aplankyta Šarnelė, o popiet – renginys Telšiuos, teatro salėj); iš lankymosi Šarnelėj įspūdžių: 

O prie senosios Mačernynės trobos durų staktos tarsi Pieta rymojo poeto motina Elžbieta Mačernienė ir žvelgė į netikėtai sugužėjusius svečius, kurie susikaupę jau žingsniavo į kalnelį, prie, jos žodžiais tariant, Vytuko kapo. Ne vien prie Vytuko kapo žingsniavo šie žmonės. Šiame kalnelyje motinos širdį varstė du kraujuojantys kalavijai, du sūnūs gulėjo čia greta vienas kito.

Nelengvais rezistencijos metais vyriausias Mačernienės sūnus Vladas kovojo su okupantais, vadovaudamas partizanų būriui. Sunku buvo skirti pelus nuo grūdų. Ir kapitono Vlado Mačernio psichinė įtampa neatlaikė. Išprotėjo. Gydyti vadą nebuvo galimybių. Ir jis turėjo mirti. Kovotoją dėl Lietuvos laisvės Vladą Mačernį laidojo nakčia greta poeto Vytauto Mačernio.

Anais laikais apie tai nedaug kas žinojo. Žinojo tai tik Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka ir dar vienas kitas patikimas žmogus. Todėl poeto Vytauto Mačernio 50-metis sutapo su jo brolio Vlado, kovojusio dėl Lietuvos laisvės, paminėjimu. (BernA, „Žemaičių žemės Rūpintojėliai (2)“, Klaipėda, 1990 XII 22, p. 3)

— viena iš tų žinojusių, „patikimų žmonių“ buvo ir mokytoja, vėliau bibliotekininkė Zita Paulauskaitė; iš jos rašinio „Mačerniai“, paskelbto 1992-ų vasarą:

Jau anais laikais buvo kalbama apie poeto brolį Vladą – pokario metais žuvusį partizaną. Tada sklandė legenda, kad, esą, žuvusį Vladą motina palaidojo ant to paties kalnelio viename kape su Vytautu. Gal todėl saugumiečius apimdavo siutas, sužinojus apie valstybinio masto nusikaltimą: basos moterys su gėlėmis rankose vėl išėjo tenai!.. Legenda buvo graži, ir niekas tada per daug nesvarstė, ar tai tiesa. Manau, ne vienas, nešdamas gėlelę Poetui, nuoširdžiai tikėjo nešąs gėlę ir žaliajam miško broliui Vladui. Mūsų minčių tada rausvažandis putlus draugas iš partkomo agitacijos ir propagandos skyriaus negalėjo išgirsti ir suprasti. Jei būtų sužinojęs, apie ką mes mąstome lyjant lietui nešdami gėles prie kapo, tikriausiai būtų pastatęs milicijos kordonus arba liepęs buldozeriais nušluoti nuo žemės paviršiaus kapą. Taip, kaip anais metais buldozeriais vertė Orvydų sodybos akmenis ir kryžius. Jie tada buvo tokie galingi. Galingi be Dievo ir sąžinės, galingi be Lietuvos. Stiprūs savo uolia tarnyste okupantams.

O brolio Vlado tenai, Šarnelėje, nebuvo. Jį nužudė enkavedistai kartu su kitu partizanu Kostu Jonaičiu-Galiūnu, kilusiu nuo Barstyčių, 1948 m. liepos 15 d. ir užkasė miške netoli Godelių kaimo. Sesuo Valerija prisiminė, kad jiems būnant Sibiro tremtyje, kartu su jais buvęs toks Ignas Norvaišas. Ten, tremtyje, jam prisisapnavo, kad Vladas prašo jį perlaidoti. Iš Sibiro jis grįžo anksčiau už Valeriją. O kai ji sugrįžo į Tėvynę, sužinojo, kad ten, toje vietoje, kur buvo manoma esant pakastus Vlado palaikus, žemė buvo iškasinėta. Kažkas, matyt, bandė surasti Vlado kūną ir palaidoti kapinėse. Su Ignu Norvaiša Valerija daugiau nebuvo susitikusi. Vladą giminės surado tik 1991 metų paskutinėmis gegužės dienomis. Geri žmonės miške medyje, po kuriuo buvo pakasti abu vyrai, buvo išskaptavę ženklą ir įsidėmėję tą vietą. Negiliai žemėje surado abiejų kaulus, surinko, nuvalė. Atvažiavo K. Jonaičio dvi seserys ir brolis, Mačernių giminaičiai. Keista buvo stebėti po medžiais susitikusius dviejų iki šiol viena kitos nepažinusių šeimų atstovus ir susipažinusius čia, miške prie Godelių kaimo, kur buvo atkasti jų brangiausių žmonių kauleliai po ilgų nežinomybės dešimtmečių jau laisvoje Lietuvoje.

Partizano Kosto Jonaičio kaulelius seserys ir brolis išvežė į Šates, kad palaidotų šalia tėvo, o Vladą parvežė į seną namą Šarnelėje. Sudėjo kaulus į karstą, uždengė trispalve vėliava ir giedojo giesmes. Buvo liūdna ir graudu girdėti tas giesmes, matyti trispalvę, išlydėti kartu su giminėmis ir kaimynais Vladą Mačernį pro senuosius sodybos medžius, pro sulinkusią trobą į Žemaičių Kalvarijos kapines. Tiek keiktas prakeiktas partizanų būrio vadas Vladas Mačernis dar kartą apraudotas atgulė savo gentainių kape. Kai per miestelį vyrai ant rankų nešė trispalve apdengtą karstą, kai bažnyčioje orūs, daug kentėję vyrai sustojo garbės sargyboje, Žemaičių Kalvarijos komunistai dar kartą iš pykčio ir neapykantos sugriežė dantimis. Tautos išdavikų nelaidoja taip gražiai, juos be varpų ir giesmių pakasa į žemę. Partizanus ir po ilgų neapykantos dešimtmečių suranda, aprauda ir apdengę kaulus vėliava palaidoja šventoje Lietuvos žemėje. (Saulutė, 1992 VI 25, nr. 26, p. 5; už kopiją ačiū Pranui V.)

— prisisapnuojantys ir prašantys žmoniškai palaidot partizanai! juk ir Broniaus Krivicko palaikai buvo palaidoti kapinėse tik todėl, kad vienam raguviškiui prisisapnavo su BrKr kartu žuvęs ir miške eglišakiais užmestas Mykolas Blinkevičius ir to paprašė. — O apie Vlado Mačernio žūtį buvo galima pasiskaityt ir tų pačių 1992-ų pavasarį Literatūroj ir mene. — Rozalija Preibytė-Valiūnienė paskelbė tokį tų metų sausį išklausytą Plungėj gyvenusios partizanų ryšininkės (1946–1950), 1950–1956-ais kalėjusios Mordovijoj, Serepinos Pakalniškytės (*1921) pasakojimą (šis tas kartojasi, bet negi imsi kupiūruot):

Buvo turbūt (gerai nepamenu) 1948 metų vasara. Tuo metu V. Mačernis-„Miškinis“ slapstėsi pas mūsų tėvus – Oną ir Antaną Pakalniškius, gyvenančius Plungės rajono Videikių [= Vydeikių] kaime. Namo rūsyje buvo įrengtas bunkeris: viename iš rūsio aruodų padaryta landa į slėptuvę, uždengiama dangčiu.

Pas V. Mačernį-„Miškinį“ iš Vilniaus atvažiuodavo „Algimantas“ [saugumo agentas, Juozo Markulio-Erelio-Dr. Narutavičiaus įgaliotinis; žemaičiai kur kas ilgiau negu kitų sričių partizanai manė palaikantys ryšius su tikru Lietuvos pasipriešinimo centru]. Jie susitikdavo ne pas mus, todėl V. Mačernio slaptavietės „Algimantas“ nežinojo. Vieno tokio apsilankymo metu jis buvo atvežęs daug tautinių juostelių su Vyčio kryžiais ir įsakė, kad kiekvienas partizanas po tokią juostelę prisisiūtų prie uniformas ar švarko atlapo. Pasak jo, taip sutiktus partizanus atskirtų amerikonai, išsilaipinę Baltijos krante, kad esą savi... Daugeliui partizanų aš tas juosteles buvau ir prisiuvusi.

1948-ųjų liepos mėnesį kapitonas V. Mačernis-„Miškinis“ (toks jo karinis laipsnis) labai laukė su gerom naujienom atvažiuojančio „Algimanto“. Pastarasis ir keletas jo palydovų turėjo susitikti su partizanais Gudelių [= Godelių] kaime esančiame Jonauskio kuityje (miškelyje). Į šį susitikimą turėjo ateiti 12 partizanų, o atėjo tik du: V. Mačernis-„Miškinis“ ir Kostas Jonaitis-„Galiūnas“ [jei gerai išsiaiškinau, tuolaik Mačernis ėjo Žemaičių apygardos štabo Žvalgybos skyriaus vado pareigas, o Jonaitis buvo jo pavaduotojas]. Šiedu partizanai su „Algimantu“ ir kitais vilniečiais susitiko pas Gudelių kaimo gyventoją Igną Norvaišą. V. Mačernis-„Miškinis“ ir „Algimantas“ kaip seni pažįstami pasisveikino, pasibučiavo ir ilgai nelaukę patraukė į susirinkimo vietą – Jonauskio kuitį. Užėjus už Norvaišo sodybos tvarto, „Algimantas“ pasakęs: „Na, dabar tu eik pirmas, vesk“. Kai V. Mačernis paėjo į priekį, pasigirdo šūviai... V. Mačernis krito vietoje, o K. Jonaitį-„Galiūną“ sužeidė. Į Jonauskio kuitį čekistai nuvilko abi aukas: negyvąjį partizaną V. Mačernį užkasė, o K. Jonaitį-„Galiūną“ taip kankino, kad net visas miškelis skambėjo nuo kankinamojo šauksmo ir aimanų. Kai nukankino, užkasė tame pačiame miškelyje ir toje pačioje vietoje, kur V. Mačernį. („Laisvės kaina“, LM, 1992 III 7, nr. 10, p. 12; nuotraukos dešinėj – buvo prie tos publikacijos)

Beje, šį pasakojimą užfiksavusi Preibytė-Valiūnienė, kaip partizanų ryšininkė pati kurį laiką buvus papuolusi į Markulio voratinklį, yra parašiusi „Vyturio“ išleistus atsiminimus Ir aš ten buvau... (1992); knygoj apie Vlado Mačernio žūtį perpasakojama.

¶ Iš Šarnelės Vilniun grįžom pro Kryžkalnį; pagalvojau: noriu savo akim pamatyt tą partizanams skirtą memorialą, dėl kurio prasmės esu pareiškęs abejonių dar kol jis nebuvo atidengtas; be to, ogi imsiu ir patikrinsiu, ar ten įamžintas Vladas Mačernis-Miškinis. 

— takas visos Lietuvos partizanams skirto memorialo link veda pro kalvos viršūnėj stovinčią koplyčią, aplink kurią plokštės su lengvai perskaitomais vardais, pavardėm, slapyvardžiais, gimimo ir žūties ar mirties datom, – pro kun. Alfonso Svarinsko iniciatyva atsiradusį Kęstučio apygardos partizanų memorialą (baigtas 2018-ų vėlų rudenį). Viskas tvarkoj, viskas savo vietoj. Nuo kalvos viršūnės žvelgiant į Tado Gutausko įgyvendintą sumanymą atrodo, kad tai gal koks papildas, tęsinys ar kas panašaus. Nors turėtų būt lyg ir priešingai – anas memorialas iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyt pagrindinis, nes skirtas visos Lietuvos partizanams. (Drįsiu pajuokaut: kęstutėnų atminimui nuskilo – praktiškai toj pačioj vietoj pagerbti dukart: ir vienur, ir kitur paminėti.)

Iš toliau žvelgiant, kaip kad nufotografavau, vaizdas lyg ir nieko. O va kai prieini artyn turėdamas tikslą rast konkretaus partizano paminėjimą, ir prasideda kebeknės. Žmonės turėtų būt surašyti abėcėlės tvarka iš kairės į dešinę, lemiantis asmenvardžio dėmuo – pavardė. Būtų viena tų Vyčio kryžių eilė, būt paprasta, o dabar – kalavijo link jų vis daugiau, ir akys turi ne tik eit iš kairės į dešinę, bet ir aukštyn žemyn slankiot. Buvom liepos pabaigoj, apie šeštą, dar šviesu, bet vis tiek  jau sunkoka įžiūrėt raides-išpjovas, ypač aukščiau; pavardė (atskaitos taškas) asmenvardžio vidury – tarp vardo (ar dviejų vardų) ir slapyvardžio (ar net dviejų slapyvardžių), vienas asmuo – tai dvi, tai trys, tai keturios eilutės. Ieškoti tikrai sunku (bent man buvo).

Pavardžių, prasidedančių Mač-, yra ir kairėj, ir dešinėj kalavijo pusėj, netoli nuo kalavijo. Dešinėj pastebėjęs kelis Mačėnus, ėmiau ieškot aplinkui, akys dar labiau į dešinę norėjo eit ieškodamos Mačernio. — Pasirodo, iš pirmo karto nepastebėjau, akys neužkliuvo: Vyčio kryžius, kuriame išpjauta: Vladislovas Mačernis-Miškinis, buvo kairėj kalavijo pusėj, tiksliau, šeštoj eilėj nuo apačios 12 kryžius į kairė nuo kalavijo, – grįždamas iš abėcėlės galo pradžion pamačiau. (Dar brolių Krivickų ir Indriliūnų ieškojau, – kaip sekės, čia nebepasakosiu.)

— pasakęs sau: gana ieškot, priėjau prie informacinio stendo, įkasto šone (užrašymą virš 11 000, manau, pakomentuos Inga; neturėtų būt tokių kliurkų viešam tekste). Nufotografavau, kad neužmirščiau interneto svetainės adreso. Pažiūrinėjau grįžęs namo (baltos raidės juodam fone – sunku skaityt). Pasirodo, ten yra paieška: įrašai vardą irba pavardę irba slapyvardį – ir tau parodo, kurioj memorialo vietoj, kur esančiam kryžiuj tas žmogus įrašytas. Stende priklijuotas QR kodas – spėju, nuvedantis ton svetainėn. Tad dar nebuvusiems apžiūrėt memorialo patarimas: jei norėsit ką nors rast, pasinaudokit ta paieška – ir laiko, ir nervų sutaupysit. (Dabar naudojantis paieška, t.y. įrašius asmenvardį ir paspaudus Rasti, perspėjama: „Informacija, kurią ketinate pateikti, nesaugi / Kadangi ši forma teikiama naudojant nesaugų ryšį, jūsų informacija bus matoma kitiems.“ – Tatai svetainės administratorių problema? Kažko nepratęsė, už kažką nesumokėjo?)

— draugė, irgi žiūrinėjusi tuos kryžius su įrašais, padėjusi ieškot, jau kai ėjom atgal į mašinų stovėjimo aikštelę, ėmė ir paklausė: „O ką, tiek daug buvo partizanų, kurių vardai nežinomi? Šitiek kryžių, skirtų nežinomiem.“ Ne, atsakiau daug negalvojęs, nebent vienas kitas nežinomas turėtų būt likęs, na, kokie 5, gal 10 nuošimčių, kurie iš tolimesnių vietų buvo atklydę, kurių žmonės nepažinojo. Ir tik vėliau, interneto svetainėj apsilankius, viskas paaiškėjo. Stende rašoma, kad memoriale įamžinti daugiau kaip 11 000 partizanų vardai, o svetainėj – kad memorialo idėja – įamžinti visus 20 000 partizanų; vadinas, kryžiai su įrašais Nežinomas partizanas turėtų būt pakeisti kryžiais su asmenvardžiais? (Bet jei kryžiai su naujais asmenvardžiais bus tvirtinami tose vietose, kur dabar yra su įrašais Nežinomas partizanas, – iš kraštų, sugrius visa abėcėlės tvarka, jau dabar nelabai nuosekli; gal bus perdėliojami? neįsivaizduoju.)

Pagooglinau. Akurat: Po skambaus Kryžkalnio memorialo atidarymo – skurdi realybė: lėšų trūksta net likusių laisvės kovotojų pavardžių įamžinimui. Informacinio paviljono-muziejaus statyba nepradėta. — Po perkūnais! Jei nesam pajėgus pabaigt, ką pradėję, tai verčiau nepradėt. Nebent jei tikslas tik vienas – kad įvyktų iškilmingas atidarymas, kuriame dalyvautų pirmieji valstybės asmenys.

(1277) Pakeliui į darbą, xxiii: mintigalis apie popierinius laikraščius

Pasižiūrėk internete, kada tas tavo 19 troleibusas važiuoja, – vis paprotina draugė, – kitaip ilgai teks laukt. Bet iš ryto tai dar tas, tai dar tą, ir iškrenta iš galvos protingas patarimas. Pikčiausia, kai reikiamas troleibusas pravažiuoja tau stovint kitoj gatvės pusėj ir laukiant žalio šviesoforo. Taip vakar ir atsitiko.
Na, galvoju, nelauksiu kito, perlipdamas iš vieno į kitą judėsiu Antakalnio link. Štai A2g – gerai, iki Spaudos rūmų pavažiuosiu, tada kokiu nors iki Narbuto stotelės, tada A4g – nors nesustoja Šeimyniškių stotelėj, bet ir nuo Tuskulėnų ne per toli iki Žirmūnų tilto.
Išlipu Spaudos rūmų stotelėj. T7 atvažiuojančio nematyt. Ir pradedu apžiūrinėt Lietuvos spaudos kioską. Nors priklauso Norvegijos kapitalo įmonei, bet pavadinime yr žodis Lietuvos, o dar rašoma, kad LS – didžiausias, visą Lietuvos teritoriją aprėpiantis spaudos leidinių pardavimo tinklas, kad prekiaujama apie 600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių.

Ir iš kokių šviežių laikraščių siūlo rinktis? Du rusiški, vienas lenkiškas ir vienas lietuviškas. Lietuviškas pirmam puslapy siūlo pasiskaityt apie kultūrinį chunveibinizmą.

O jei užsinorėtum šiaip ko pasiskaityt? Pasiūla matyt iš nuotraukos dešinėj. Dalis tų „600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių“.  Ar tikrai šitie kioskai priklauso Norvegijos kapitalo įmonei? Ne Rusijos? Ir ne tik apačioj kampe išdidžiai vieniša ant balto padėklo gulinti Petro imperatorė tokį klausimą kelia; šalia net triskart Lovoj su caru.

— įrašo pavadinime žadėtas pakeliui į darbą galvoj besisukiojęs mintigalis toks: per greit taip stipriai sumažėjo lietuviškų popierinių laikraščių, nebeliko įvairovės (šeštadienį buvom į Rimi Molėtų plente užsukę; pasirinkimas: Vakaro žinios už puseurį arba 30-čia centų brangesnis Lietuvos rytas, – jau vis šis tas); pagalvojau: lyg ir nėr Vilniaus laikraščio; sostinė be savo laikraščio – ar čia viskas gerai? (visi rajonai turi, kai kurie net po du; laikas, kai Vilniaus viešajam transporte nemokamai platintas 15 min, – jau kaip tolima praeitis atrodo); kiek nuošimčių žmonių norėtų skaityt palygint nebrangų popierinį dienraštį rinkdamiesi bent iš kokių trijų? – nežinau, ar tokia apklausa buvo daryta; pervertinama internetinė žiniasklaida, manyčiau; štai kad ir dėl to vad. galimybių paso – kiek daug žmonių patys nesugebėjo prie jo internetu prisikast ir atsispausdint. — Gal ir klystu, gal viskas gerai, gal taip ir turi būt, bet tai, ką mačiau Lietuvos spaudos kioske prie Spaudos rūmų (tikrai tas pastatas dar taip vadintinas?), nelabai džiugiai nuteikė.

Betyrinėdamas pasiūlą sulaukiau kito T19, sustojančio arčiausiai Žirmūnų tilto; T7-ą, kuriuo ketinau pavažiuot iki Narbuto stotelės, matyt, pražiopsojau.