(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

Rodomi pranešimai su žymėmis Antanas Šimkus. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Antanas Šimkus. Rodyti visus pranešimus

2022-03-06

(1282) Tarp kitko: aktualusis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlis, III 6 – IV 6

lipdukas ant skelbimų stulpo,
Maironio ir Barboros Radvilaitės gatvių kampas, 2022 III 1 
Prae scriptum Kelis mėnesius nieko naujo šiame tinklarašty nesirodė. Šįryt pagalvojau: verta pamėgint grįžti ir šį tą fiksuot.
Kaip galim підтримати [pidtrymaty – paremti] Ukrainą? Taip, galim paremti moraliai (tik nereiktų užsiimt saviapgaule, esą mes su jumis; mes tik šalia); taip, materialiai (daiktais ar pinigais); taip, kas ką gali, tas tą daro. Pradėjus žiūrėt retransliuojamą TV Украïна 24, dingtelėjo – o jei per dieną išmokčiau po vieną ukrainietišką žodį? Suprantu, toks dalykas nevadintinas parama; gal vadintinas pagarba? (Beje, ukrainiečių–lietuvių kalbų žodyno, regis, nėr, tik pora pasikalbėjimų knygelių. Beje 2: pradžioj įrašo pavadinime buvau subaksnojęs ukrainų–lietuvių, bet pataisiau į ukrainiečių; kiniečiai virto kinais, o ukrainiečiai ukrainais... –  ne, neverta būt užsispyrusiam; ne leksemų forma lemia žodžių prasmę.)

 Klausydamiesi žinių, mažiausiai kelis kartus išgirstam žodį вибух [vybuch], dažniau daugiskaitą – вибухи; asociacija pagal skambesį [buch!] mus kreipia teisingom pusėn: sprogimas, sprogimai. Beje, ir lenkai vartoja tą patį žodį wybuch, ir gudai – выбух [vybuch].
  Vaizdo įrašuos girdim: prie Rusijos kareivių užgrobtų viešųjų pastatų susirinkę žmonės skanduoja ne tik rusiškai: По-зор!, bet ir ukrainietiškai: Гань-ба! [han’-ba]. – Skanduoja tai, ką mes skandavom prie užgrobtų pastatų Vilniuj 1990–1991-ais: Gė-da! (Tokiai skanduotei patogiausias dviskiemenis žodis; ir gudai turi ганьба, ir lenkai hańba).
  (III 7) Jei pastarosiom dienom matom kokius nors puolamo ir niokojamo Charkivo vaizdus, dažniausiai jų centre būna žodis didžiosiom raidėm ТРУХА [trucha] – pavadinimas žinių apie minėtą miestą telegramo kanalo; kiek suprantu, pagrindinė kalba tame kanale, arba sraute, – rusų. Žodis труха yra ir rusų, ir ukrainiečių kalboj. Skambesys veda prie antros žodžio reikšmės – trūnėsiai, o pirma – ta, kuria žodis vartojamas žinių apie Charkivą pavadinime, – pabiros.
  (III 8) Kokia didžiausia ukrainiečių svajonė? Manyčiau, перемога [pėrėmoha], pergalė. 2022 III 4–6 atliktos apklausos duomenimis, į klausimą „Чи вiрите Ви у перемогу Укаïни у вiйнi з Росиєю?“ (Ar tikite Ukrainos pergale kare su Rusija?) teigiamai atsakė 77,8% apklaustųjų (netiki 19,4%, neturi nuomonės 2,7%).
  (III 9) Kartkartėm galima išgirst ar perskaityt (pvz., čia) žodį рашисти [rašysty; dgs.] – taip pavadinami žmonės, besivadovaujantys rašizmo ideologija; žodis vadintinas neologizmu, bet jau pagyvenusiu; 2022 III 3 rašistas įrašytas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynan, nors vartojamas nuo 2014-ų (pvz., žr. Rimvydo Valatkos tekstą, paskelbtą 15min.lt 2014 X 12). [P.S. IV 22 Rimtas tekstas apie okupantų įvardus.]
2022 III 13 Vakar besiklausant pokalbio su buv. Ukrainos
vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu
 9:33 akis užkliuvo už vaizdo
su šūkiu, kurio autorius – 
prozininkas Pavlo Zahrebelnij (1924–2009):
„Хай живе неоднаковість, слава відмінностям!“
(Tegyvuoja įvairovė, šlovė skirtumams!).
Šis šūkis iš Mariupolio, virtusio pragaru; atsirado 2017-ų rudenį
ant 
Paazovės valstybinio technikos universiteto sienos (žr. čia).
What do you read, my lord? / Words, words, words.
  (III 10) Pergalės nenukrenta iš dangaus; kiekviena pergalė turi savo kainą. Todėl šalia žodžio перемога yra žodis втрати [vtraty, dgs.] – praradimai, netektys; nuostoliai; žala. (Ką tik pagooglinau: втрати – apie 13 500 000 rezultatų.)
  (III 11) Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną vargu ar verta ieškot žodžio; aišku: незалежність [nėzalėžnist’] – nepriklausomybė. Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktas (Акт проголошення незалежності України) buvo priimtas 1991-ų rugpjūčio 24-ą. Dabar skaitant tą dokumentą akys sustoja prie teiginio „Територія України є неподільною і недоторканною“ – Ukrainos teritorija yra nedaloma ir neliečiama [?; nežinau, ar tiksliai išverčiau]; bandymai sukurti nepriklausomą valstybę 1918 metais neminimi.
  (III 12) Taip, kiekviena gyvybė turi nelygstamą vertę; bet tai tik principas. Kai miršta ar žūsta žmogus (kaip čia pasakius?) jau besileidžiantis gyvenimo nuokalnėn ir kai miršta ar žūsta žmogus, vos pradėjęs gyvenimo kelią – juk skirtingai reaguojam. Šios dienos žodis: дитина [dytyna; mot. g.] – vaikas, kūdikis; frazė: смерть дитини (vaiko mirtis). [III 29: 144 дитини загинули через збройну агресію РФ в Україні]
  (III 13) Šiandien trylikta (velnio tuzinas); žodis – пекло [pėklo], kurio nebūtina verst, patys tokį vartojam, nors žodynuose prieš jį dedamas × (esą – nevartotinas). LKŽ nurodoma, kad tai skolinys iš lenkų [nuėję paspausit: Ieškokite]. — Vartojimo pavyzdys: Пекло й армагедон, – мер Маріуполя описав ситуацію в місті (dar žr. vaizdo dešinėj parašą).
  (III 14) Kol kas Rusijos karą prieš Ukrainą skaičiuojam dienomis: šiandien 19-ta. Ar pradėsim ir mėnesiais? Šiandienos žodis: майбутнє [majbutniė] – ateitis. Prez. Zelenskis 2022 III 7: „Майбутнє континенту вирішуємо ми. Своїм спротивом. І наші друзі – своєю допомогою.
  (III 15) Kasdieniam gyvenime neprireikia kai kurių žodžių, netgi vengiam juos vartot manydami, kad per skambūs, kad nuolat vartodami juos nupiginsim; tarkim, Himno pirmą eilutę „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Bet būna, kai tokių žodžių labai prireikia, kai jie tampa ypač svarbūs. — Україна – моя/наша (рiдна) країна; моя/наша Батьківщина/Вітчизна [moja/naša (ridna) krajina; moja/naša Bat’kivščyna/Vitčyzna] – (gimtasis) mano/mūsų kraštas, (gimtoji) mano/mūsų šalis; mano/mūsų Tėvynė. (P.SYouTube 2022 III 10 paskelbtas animacinis filmukas apie Ivaną ir Mykolą – kad ir vaikai suprastų, kas atsitiko ir vyksta.)
 
  (III 16) Kai sunku, iš atsargos pašaukiami ir seniai mirę poetai. Ukrainiečiai iš atsargos (literatūros istorijos) pašaukė savo klasiką Tarasą Ševčenko. Pagooglinau. Regis, bene dažniausiai dabar prisimenamas jo posmas iš poemos Kaukazas (1845): 
          Ševčenkos biustas Borodiankoj          
(foto iš telegram.com.ua)
Борітеся – поборете,
Вам Бог помагає!
За вас правда, за вас слава
І воля святая!
Antano Venclovos poetinis vertimas:
Jūs kovokite – laimėsit.
Dievas jus globoja,
Su jumis garbė, teisybė
Ir laisvė šventoji!
(Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka, Eilėraščiai. Poemos. Drama, sudarė [etc.] Birutė Masionienė, serija PLB, kn. 66, 1988, p. 174).
Šios dienos žodis: воля [volia] – valia; laisvė.
P.S. Apie Ševčenkos poezijos vertimus į lietuvių kalbą yra vertas dėmesio Irenos Potašenko straipsnis Metuose (2015, nr. 10, p. 131–138).
P.P.S. Piešinį radau googlindamas; atsiprašau, nepavyko išsiaiškint, kas jo autorius.
  (III 17) Žodžių poros (be komentarų): будинки [budynky; dgs.] – pastatai, statiniai vs руїни [rujiny; dgs.] – griuvėsiai; будувати [buduvaty; plg. liet. ×budavoti] – statyti vs руйновати [rujnovaty] – griauti. [III 18 Vakar darbo dienos pabaigoj įsimečiau kuprinėn ką tik bibliotekon atkeliavusį naują Metų numerį, trečią. Važiuodamas namo pradėjau skaityt. Vyr. redaktoriaus Antano Šimkaus įžanginio teksto (datuoto 2022 III 6) pirmi du sakiniai: „Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų.“]
  (III 18) Kalnų kalnai žodžių prisakyti ir prirašyti apie kovojančią Ukrainą; marių marios paramos žodžių išlietos ir liejamos. Bet jokiais žodžiais neužkimši tanko vamzdžio, jokiais žodžiais nesustabdysi paleistos raketos, kad nukristų kur nors vidur pliko lauko. Šios dienos žodis: зброя [zbroja; dgs. зброи] – ginklas, -ai; junginiai: збройна агресія Росії  – ginkluota Rusijos agresija [ir prieš ją kovojančios] Збройні сили України – Ukrainos ginkluotosios pajėgos.
  (III 19) Ukrainiečių, rusų ir gudų kalbos priklauso tai pačiai grupei – rytų slavų. Daug žodžių, kurių nereikia verst, reikšmė ta pati; tarkim, derybos – переговори [pėrėhovory] (rus. переговоры, gud. перамовы/перагаворы); frazė: „За словами Подоляка, переговори йдуть важко, бо позиції сторін різні.“ (Pasak Podoliako, derybos vyksta sunkiai, nes šalių pozicijos skirtingos.) Derybų tikslas turėtų būt sutartis – договір [dohovir] (rus. договор, gud. дагавор). Suprantu, reikia tartis dėl vad. humanitarinių koridorių (ukrainiečiai prašo – rusai kurį laiką tam tikros teritorijos neapšaudo, arba nekreipia dėmesio į prašymą), galbūt galima susitart dėl apsikeitimo belaisviais; bet niekaip neįsivaizduotu sutarties tarp dab. Rusijos ir Ukrainos, tarp agresoriaus ir agresijos aukos, – dėl paprasčiausios priežasties: bet kokia sutartis negali prieštaraut Ukrainos Konstitucijai: „Стаття 2. Суверенітет України поширюється на всю її територію. / Україна є унітарною державою. / Територія України в межах існуючого кордону є цілісною і недоторканною.“ Ar įsivaizduojama, kad dab. Rusija su tuo sutiktų? Sutartis dėl paliaubų? Bet ji nieko neišsprendžia. Taip, karas baisus dalykas, ir jis gali baigtis tik dvejaip: pergale arba pralaimėjimu. (Pastaruoju laiku galvoj sukiojas Broniaus Krivicko eilėraščių eilutės; tarkim, soneto „Kai kovoj kelies tu į ataką“: „Vienas geismas tau širdy tėra: / Priešais mirtį veržtis iki galo, // Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės, // O jei kas pabėgs neištesėjęs, / Tas tikrai bus kovą pralaimėjęs / Ir paženklintas gėdos dėmės.“)
  (III 20) Vakar iš ryto per Euronews TV rodytas toks gabaliukas: Salonikuose vykstančiam dokumentinių filmų festivaly pristatytas danų režisieriaus Simono Lerengo Wilmonto filmas A House Made of Splinters (2022) – apie vaikų namus Rytų Ukrainoj, Lisičanske; aišku, sukurtas iki atviro karo pradžios. Euronews žurnalistas pakalbino režisierių apie tai, kas vyksta dabar. Įstrigo: esą jis neįžvelgiąs priežasčių, kodėl Putinui reikėję daryt tai, ką darąs („I can’t see any reasons why Putin would want to do what he is doing.“) Why? Kodėl? Чому? [čomu]. — Penktadienį išėjo naujas Literatūros ir meno numeris, maždaug pusė žurnalo puslapių skirta Ukrainai. Pradžioj – Vyto Dekšnio verstas Tetianos Kolesnyčenko pokalbis su Serhijum Žadanu (*1974, į lietuvių kalbą išverstos trys jo knygos), kuris atsako į tą klausimą: todėl, kad Ukraina ne tokia, kokios nori Rusija – „Rusija niekada nepripažins mūsų suverenumo. Esame jiems tik laikinai prarasta teritorija. Kiekvienas mūsų mėginimas apsispręsti savarankiškai jiems keldavo susierzinimą. Jie ketino Ukrainą paversti nauja Baltarusija – iš pažiūros nepriklausoma šalimi, tačiau visiškai paklūstančia Rusijai. / Pasirinkome savo kelią. Prieš 8 metus aiškiai pasisakėme už integraciją į Europą, ir nuo tada Rusija mūsų neapkenčia. Tvirtai siekia vieno tikslo – sunaikinti Ukrainą kaip savarankišką valstybę.“ („Skamba paradoksaliai, bet iš neapykantos gimsta meilė, tikėjimas...“, LM, 2022 III 18, nr. 6, p. 5)
  (III 21) Kad Sergejų Loznicą (kurio pavardė metų pradžioj daug kartų minėta kaip filmo apie Vytautą Landsbergį režisieriaus) išmetė iš Ukrainos kino akademijos – perskaičiau ir 15min.lt, ir lrt.lt; 15min.lt dar supažindino ir su Akademijos galvos (Valdybos pirmininko) Pilipo Illjenkos požiūriu į Loznicą. Bet neteko skaityt (lietuviškai), kaip į šį sprendimą reagavo Loznica. Reagavo rusiškai (savo facebooko paskyroj), reakcija pristatyta ir ukrainietiškai, pvz., čia. Įstrigo Loznicos atviro laiško paskutinis sakinys: „Желаю всем сохранять здравый смысл в это трагическое время.“ Ukrainietiškai: „Бажаю всім зберігати розсудливість у цей трагічний час.“ Lietuviškai: „Linkiu visiems šiuo tragišku laiku išsaugoti blaivų protą.“ — Žodis: розсудливість [rozsudlyvist’] – blaivus protas, sveika nuovoka. [P.S. III 22 Pasirodo, 15min paskelbė Loznicos reakciją, bet vertė, spėju, google translatorius; aukščiau cituotas sakinys išverstas: „Nuoširdžiai linkiu visiems išlikti sveikiems šiuo tragišku laikotarpiu.“]
  (III 22) Oxfordo anglų kalbos žodyno rengėjai 2016 metų žodžiu išrinko post-truth; esą vienareikšmių faktų ir tiesos laikai baigės, kiekvienas turi savo faktus ir savo nuomonę, ir visi vienodai teisūs (negrabiai suformulavau). Šitą anglišką žodį prisiminiau galvodamas: o gal Kremliuj tikrai patikėjo, kad pasaulis įžengė į visiško reliatyvizmo laikus? pradėsim karą vadindami jį specialiąja operacija – ir viskas bus gerai, žmonės sutriks ir nesupras, kas iš tikrųjų daros? Nuomonė prieš nuomonę. Bet, regis, šitai neveikia: dar esam pajėgūs atskirt, kas yra tiesa ir kas yra melas? Žodis: брехня [brėchnia] – melas, netiesa, blėnys (vartosenos pavyzdys: Абсолютна брехня: у МВС спростовують фейк про те, що «Київ в оточенні росіян»); брехати [brėchaty] – meluoti, skiesti.

  (III 23) Paskaitau, ką rašo gudų seniausias leidinys Naša niva (pirmas numeris išėjo Vilniuj 1906-ais; leidyba atnaujinta 1991-ais; dabar tik internete; vyr. redaktorius Jagoras Marcinočius nuteistas 2,5 metų). Neseniai buvo vienon vieton surinkti vad. memai, susiję su Rusijos karu prieš Ukrainą. Dešinėj vienas jų, paremtas tuo, kad esą žodis паляниця [palianycia] – kalbinis lakmuso popierėlis, padedantis atskirt žmogų, kurio gimtoji kalba ukrainiečių, nuo kitų (yra net specialus terminas šibotel). Kaip išverst – nežinau; apvalus kepinys iš kvietinių miltų; turėtų būt kažkas panašaus į ragaišį? Gal kas galit padėt? [P.S. III 24 Pasirodo, yra ir daugiau tokių ukrainietiškų žodžių diversantams išaiškint; žr. toj pačioj Našoj nivoj.]
  (III 24) Vakar buvo tokia situacija (viena iš daugybės panašių): РФ заявила / Україна заперечує (RF pareiškė / Ukraina neigia) – Rusijos URM atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė: „... проведено два обмена пленными между Россией и Украиной.“ (... tarp Rusijos ir Ukrainos įvyko du apsikeitimai belaisviais) / Українська правда žurnalistas paprašė, kad šį teiginį pakomentuotų Ukrainos Ministro Pirmininko pavaduotoja Irinos Vereščuk; pakomentavo: „Ні, у мене немає такої інформації. Росія живе в паралельній реальності, сама проводить обміни, сама про це пише. Ми не проводили обміни.“ (Ne, aš nieko apie tai nežinau. Rusija gyvena paralelioj tikrovėj, pati vykdo apsikeitimus, pati apie tai parašo. Mes nevykdėm apsikeitimų.) — Šįkart du žodžiai: полонений [polonėnyj] – belaisvis (полонити [polonyty] – imti nelaisvėn) ir обмін [obmin] – apsikeitimas (rus. atitinkamai: пленныйпленить ir обмен).
  (III 25) Šios dienos žodis ne išgirstas, o rastas einant nuo lietuviško per prancūzišką: atspara/priešinimasis – la résistance – опір [opir]. (Aistis rezistenciją vadino atspara, žr. Milfordo gatvės elegijose. LKŽ prie atsparos 5-os reikšmės pasipriešinimas, atsparumas galima būtų pridėt pirmą Aisčio elegijos sakinį: „Atspara arba rezistencija noriu vadinti atsispyrimą prieš griaunančią, vergiančią ir naikinančią galybę“; reikšmė taptų platesnė.) Vartosenos pavyzdys: Українській опір армії РФ дивує американських генералів (Ukrainiečių priešinimasis/atspara Rusijos Federacijos armijai stebina amerikiečių generolus).
  (III 26) Ne žodis – junginys: поховання загиблих [pochovannia zahyblych] – žuvusiųjų laidojimas; поховання загиблого литовського письменника.
  (III 27) Vakar vėl buvo apšaudomas Lvivas (naftos bazę priemiesty padegė); Michailo Podoliako vakarykštis teiginys ir retorinis klausimas twittery angliškai ir ukrainietiškai: „... RF is not interested in anything—neither history, nor heritage, nor foreign diplomatic missions. Is Europe really going to ‘pacify’ the barbarians?“ – „... варварів РФ нічого не цікавить – ні історія, ні спадщина, ні іноземні дип/місії. Невже Європа продовжить «умиротворювати»?“ Žodis: цікавить [cikavyt’] – LKŽ, nors ir su x, yra užfiksuoti: ciekavytis, ciekavas ir pan.; save kartais pavadine ciekava Zose; tad žodžio цікавить net nereikia verst.
  (III 28) Vakar cituotam teiginy buvo žodis heritage/спадщина [spadščyna] – paveldas. Aišku, svarbiausia žmonės, bet ir paveldas svarbu; paminėjus paveldą, iškart siūlos žodis apsauga – захист [zachyst]. — Як захистити культурну спадщину від війни? (Kaip apsaugot kultūros paveldą nuo karo?) Šitaip mėginama apsaugot Kijeve, o Odesos meras net sugalvojo kreiptis į UNESCO, kad miesto centrą bent laikinai paskelbtų pasaulinės organizacijos saugomu paveldo objektu; пам’ятник Шевченку в Харкові тепер виглядає так.
  (III 29) Pagalvojau: dar neužfiksuota, kaip ukrainietiškai žmogus, – людина [liudyna; mot. g.; dgs. люди]; frazė: людина розумна – homo sapiens.
  (III 30) Kol 19 troleibusu nuvažiuoju į darbą / grįžtu namo, dukart išgirstu pranešimą ukrainiečių kalba: Ukrainos piliečiai galį važiuot nemokamai; jei kontrolė – turėtų parodyt kokį nors tapatybę liudijantį dokumentą. Žodis: громадянин [hromadianyn; mot. g. громадянка] – pilietis, -ė; pilietybė – громадянство. [Ir gudiškai pilietis – грамадзянін.]
  (III 31) Pirmąkart išgirdęs žodį громада [hromada] pamaniau – kažkas tokio didelio/griozdiško, o gal ir labai svarbaus? jei громадянин – pilietis, tai gal громада – valstybė? Pasirodo, ne, – bendruomenė (visuomenė – суспільство; valstybė – державa).
  (IV 1) Oficialiai balandžio 1 – tarptautinė juoko diena / міжнародний день сміху; mes vadinam melagių diena, o ukrainiečiai – день усіх дурнів (visų durnių diena); žodis, kurio nebereikia verst: дурень [durėn’]; uk.wikipedia šių metų balandžio 1-ą paskelbė день в Україні, коли рахують Путіна повним бараном – diena Ukrainoj, kai Putinas laikomas visišku avinu (tikėkimės, avinai neįsižeis).
  (IV 2) Po truputį, po truputį – ir judi į priekį: savaime suprantami žodžiai, išmokti, dar vieną išmoksti. Sakinys iš Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministerijos pranešimo: „Руйнування [buvo: руїни – griuvėsiai; čia – griovimas] об’єктів культурної спадщини [buvo: paveldo] – воєнний злочин за Гаазькою конвенцією 1954 року.“ — Šios dienos žodis: злочин [zločyn] – nusikaltimas; piktadarybė (зло чинити – bloga/pikta daryti). Lietuva minimą konvenciją ratifikavo 1998-ais.
  (IV 3) Regis, ne visose kalbose yra po porą žodžių, kuriais įvardijama gyvenimo baigtis, – mirtis ir žūtis. Vakar perskaičiau: „Загинув документаліст і фотограф [40-metis trijų vaikų tėvas] Макс Левін.“ Šįryt perskaičiau: Ukrainoj žuvo režisierius Mantas Kvedaravičius. Žodžiai: загибель [zahybėl’], загин [zahyn] – žūtis (veiksmažodžiai: загибати, загинути, plg. помирати, памерти – mirti, numirti; tuo ir žuvimo veiksmažodžiai skirias: jei taip galima sakyt, pirmieji reiškia „būseną“, antrieji – „įvykį“; mirtis – смерть).
  (IV 4) Taip, suprantama: noris, kad viskas, kas bloga, kuo greičiau baigtųs. Nejučia užsisvajoji: italai jau atstatė Mariupolio dramos teatrą ir ten vyksta karo nusikaltėlių teismas. Bet: у Миколаївській області триває бій за село Олександрівка [jei kaimas būtų Lietuvoj, vadintumėm Aleksandravėle]; у Луганській області триває обстріл житлових кварталів etc. – війна проти України триває. Žodis: тривати [tryvaty] – tęstis; триває (esamasis laikas) – tęsiasi.
  (IV 5) JT generalinis sekretorius António Guterresas žinutę twittery pradeda: „I am deeply shocked by the images of civilians killed in Bucha, Ukraine.“ Ukrainiečiai išsivertė: „Я глибоко вражений зображеннями вбитих цивільних осіб у Бучі, Україно.“ Šokiruoja/sukrečia ne žudynės – вбивства [vbyvstva, dgs.; vns. -о], o nužudytųjų atvaizdai – зображення [zobražėnnia, vns. ir dgs. vardininkai sutampa]. (Gal tik man atrodo, kad kažkas šitoj reakcijoj iš esmės negerai? Suprasčiau, jei rašytų homo simplex: pasigirt pasauliui savo jautrumu atvaizdams – įprastas dalykas; bet pasaulinės organizacijos galva lyg ir turėtų reaguot į realybę; ar jau ir joj virtualybė ir realybė susikeitė vietom? Galima sakyt: kabinėjuos prie žodžių, bet kad JT ir tapo tik kalbom užsiimančia organizacija.)
  (IV 6) Перейменування [pėrėjmėnuvannia], kitaip: зміна назв [zmina nazv] – pervadinimas, pavadinimų keitimas. Pervadinimų banga prasidėjus karui: ne Ukrainoj – daugiausia gatvių, kuriose įsikūrusios Rusijos Federacijos ambasados, pačioj Ukrainoj – kas siejas su šalim agresore (kurią siūloma net oficialiai vadint nebe Rusija, o Moskovija; plg. Maskolija, maskolis; ukr. москаль, gudų маскаль, lenkų moskal, rumunų ir vengrų muscal), pvz.: у Мукачеві змінять назви вулиць, які названо на честь російських діячіву Миколаєві з’явиться Маріупольська вулиця замість Московської ir pan. Vietovardžių, ypač gatvėvardžių keitimas – galima sakyt, įprastas dalykas. Kad aktualiajan žodynėlin reiktų įrašyt žodį перейменування nusprendžiau perskaitęs: Londono nacionalinė galerija pervadino vieną Degas paveikslą: Russian Dancers → Ukrainian Dancers. [P.S. IV 14 Šią Didžiąją savaitę, iki Velykų, Ispanijos miestelis Fuentes de Andalucía vadinsis Ucrania, pagrindinės gatvės – Ukrainos miestų vardais.]
— — [jau labai ilgas pasidarė šis įrašas; šičia gan žodžių; tęsinys] — —

2019-09-05

(1198) Iš popieryno, lviii: apie Grinkevičiūtę ir teatrą

raėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioj bent jau porą metų (1992–1993), o gal ir ilgiau Valdas Kukulas buvo Lietuvos ryto skiltininkas; kas savaitę (rodos, penktadieniais) rodydavos jo tekstai – kai kuriuos išsikirpdavau, pasilikdavau; Lietryčiui rašė iš esmės apie kultūrą, o kai vėliau tapo Respublikos skiltininku (kartu su Ričardu Gaveliu) – iš esmės apie politiką.
1992-ų gegužio pabaigos tekstas. Esą reiktų rašyt apie Poezijos pavasarį, bet nesinori – net moksleiviai ėmę kurt patriotinius eilėraščius, kaip įsitikinęs per jųjų, moksleivių, poezijos skaitymus, ir liūdna pasidarę. Todėl nuo dabarties šokteli prie istorijos:
Šiandien rytą iš Laukuvos paskambina A[ldona] Šulskytė, D[alios] Grinkevičiūtės reikalų patikėtinė. Ir praneša: šiandien ji tvarkanti kambarį, kuriame gyveno D. Grinkevičiūtė, nes jai, jei būtų gyva, sukaktų 65-eri. Kas yra D. Grinkevičiūtė, manau, nereikia aiškinti: jei nebūtų jos „Lietuvių prie Laptevų jūros“, su gerokai didesne pagarba šiandien skaitytume kitus ištremtųjų prisiminimus. Niekas jos talento čia dar nepralenkė. Ir todėl paprašiau A. Šulskytę, kad leistų ką nors pacituoti iš jos laiškų. Manau, kad liudijimai – ne man, o istorijai.
Nuostabiausias pasaulyje darbas – teatro kasininko. Kaip aš norėčiau pardavinėti bilietus į teatrą! Ir žiūrėti į laimingus žmonių veidus, kai jie paima į rankas bilietą į teatrą. Tebeturiu didžiąją dalį jos studentiškų užrašų. Viename puslapyje, kur fiksuojami medikui svarbūs profesiniai įrašai, septynis kartus parašyta: į teatrą, į teatrą, į teatrą... Matyt, tai buvo viena iš tų laimingųjų dienų, kai kišenėj jau buvo bilietas į teatrą. Kauno miesto telefonų knygoje jos ranka buvo apibrėžtas Dramos teatro kasos numeris, viršuj – jos pačios telefono numeris.
     Aš nesuprasdavau, kaip Ji pati gauna bilietus į rečiausius spektaklius, ypač atvažiavusi į didžiuosius miestus tik dienai, kitai. Kai klausdavau, šypsodavosi, juokdavosi, ir tik tiek.... Nuo Jos sklisdavo specifinis kvapas. Teatro kvapas. Kaip vabzdžiai ūseliais atpažįsta vienas kitą, taip Ją atpažindavo teatro žmonės ir padėdavo „kaip savai“. Veidas, laikysena, natūralios artistės manieros, manau, buvo tas raktas, kuriuo Ji atrakindavo visų teatrų duris.
     Prisimenu, kaip 1965 m. gavom bilietus į „Artūrą Alį“ [turėtų būt: „Arturą Ui“ – turimas omeny Brechto groteskas Der aufhaltsame Aufstieg des Arturo Ui, kurį 1963-iais Leningrado Didžiajame dramos teatre pastatė lenkų režisierius Erwinas Axeris; rusiškai vadinos Карьера Артуро Уи; pagrindinį Arturo Ui vaidmenį atliko toliau laiške minimas Jevgenijus Lebedevas]. Buvo pavasaris. Aš tada baigiau savo antruosius „mokslus“ Klaipėdoj. Buvo Medicinos mokyklos išleistuvės. Auštant išbėgau iš pobūvio, kad galėčiau bent porą valandų nusnūsti. Tik atsiguliau – beldžias į duris: „Greičiau, laikas į aerouostą“. Tai, aišku, daktarė Dalytė. Girdi, Ji susiskambinusi su Rygos opera, – gal dar šiandien pateksime į Oneginą...
Manoma, kad Arturas Ui buvęs vienas
geriausių Jevgenijaus Lebedevo vaidmenų
(nuotr. iš ru.wikipedijos)
     Operą mes pamatėm.... Visą naktį kratomės traukiniu į Leningradą. O ten lyja, pila kaip iš kibiro. Stovim eilutėje prie taksi. Liko dvidešimt minučių iki spektaklio pradžios. Bilietų neturim. Sakau daktarei Dalytei: „Juk matai – absoliučiai beviltiška. Grįžtam į viešbutį. Jei nenori, aš grįšiu viena“. Ji purto galvą: „Aš atvažiavau dėl L[e]bedevo“.
     – О чем речь, девушки, – prabyla į mus šalia stovintis aukštas, stambus vyriškis.
     Mes viena per kitą aiškinam situaciją.
     – Неужели еще есть люди, которые специально ездят в театры?
     Išsitraukia užrašų knygelę, kažką parašo, paduoda daktarei Dalytei. Spaudžia mums rankas, sodina į taksi...
     Teatre perskaito raštelį, apžiūri mus, atneša pristatomas kėdes. Moteris, atnešusi tas kėdes, japonų maniera sudeda delnus ir lankstydamasi, atbula pasitraukia nuo mūsų.... Ji negalėjo atskleisti savo talentų. Santvarka ir valdžia laikė suveržusi jos talentus geležiniais lankais: kad tik nepasirodytų politkalinė šviesesnė, gražesnė, aukštesnė už partinę pilkumą. Ji buvo scena. Aš – žiūrovų salė. Vykdavo monospektakliai vienam žiūrovui.
Tai dar ne viskas. Jei A. Šulskytė leis, bus progų įsitikinti, kad apie klasikinio mąstymo literatę galima parašyti nemažiau klasiško mąstymo įspūdžius. Lieku tos nuomonės: D. Grinkevičiūtės atsiminimai liks lietuvių literatūros „aukso fonde“. Pridurti galiu tik tiek: kai kurie A. Šulskytės liudijimai yra taip pat literatūros faktas (labai atsiprašau autorės už kai kuriuos sintaksės pakoregavimus). Ir džiaugiuosi, kad, nepaisant šios savaitės kultūros įvykių gausos, galiu „įvesti“ į kultūrinę apyvartą naują datą: D. Grinkevičiūtės gimtadienį.
Pagaliau mums visiems reikia apsispręsti, kas yra tautos likimo istorija ir kas yra literatūra. D. Grinkevičiūtės atsiminimai – ne istorijos, o literatūros faktas. (ValdK, „Kuo netikime ir kuo tikime“, Lietuvos rytas, 1992 V 29, nr. 104, p. 5)
Dalios Grinkevičiūtės gimtadienis gegužės 28-ą, vadinas, rašyta, taip sakant, tiesiai į numerį.
Beje, 41-am Colloquia numery paskelbti septyni laiškai Valdui Kukului – rašytojų ir vienos skaitytojos. Pasak publikaciją parengusio Antano Šimkaus, ValdK-ui adresuotų laiškų išlikę apie du šimtu ir tai esanti, ko gero, įdomiausia archyvo dalis. Klustelėjau el. laišku, o kiek Aldonos Šulskytės, ar jie kur publikuoti (be to pacitavimo Lietuvos ryte 1992-ais).
P.S. (2019 IX 30) Deja, tų laiškų ValdK archyve kol kas nepavyko rasti. Bet viltį laidot esą dar per anksti.

2014-04-04

(606) Visiškai tarp kitko: apie atpažinimo džiaugsmą ir pan.

Šios dienos Literatūros ir meno numery yra Rimanto Gučo detektyvinė esė apie A5 formato lapą, rastą buv. Garelio gatvėj prieš keletą dešimtmečių. Tam lapigaly –  mašinėle spausdintas tekstas, ko reiktų prašyt iš Ministrų Tarybos rašytojų labui, o ranka rašyta – poezija. Ir esės autorius prašo (1) nemėtyt pro langą rankraščių, taip pat (2) atsiliept poetą, išmetusį pro langą tą popiergalį.
Perskaitęs publikaciją ir vos užmetęs akį į iliustracijas (nuskenuoti ir pateikti to A5 lapelio recto ir verso), pasakiau sau: matyta rašysena; po poros minučių patikslinau: nebegalės atsiliept, a.a., Juozas Macevičius (99,9 proc.).
Sureaguot galėsiu tik kitą trečiadienį, kai šitas LM numeris bus paskelbtas ir internete. – Va dabar pagalvojau: ar beverta bus rašyt komentarą? [04-10: vis dėlto parašiau]; pasakiau ką perpratęs collegei D.M., ta paskambino J.M. našlei Ramutei Skučaitei, kad nusipirktų šitą LM numerį.

Atpažinti rašyseną, susieti tekstą su konkrečiu žmogum, – tai vienas iš rankraščius globojančio asmens privalomų bruožų; tokios mintys sukiojos galvoj ir atsakinėjant į Antano Šimkaus klausimus. Pokalbis buvo išspausdintas prieš knygų mugę išėjusioj Kelionėj su Bernardinais.lt (2014, nr. 1(24), p. 74–77; čia; pavadinimai su kabutėm, o ne italicu iš pagarbos leidiniui).

2010-10-21

(122) Memorialiniai muziejai: Vilnius vs Ryga

Bernardinuos.lt skaitydamas Antano Šimkaus užfiksuotą pokalbį apie Vilniaus memorialinius muziejus, priėjau Kristinos Ulevičiūtės, savivaldybės Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktorės, pasisakymą:
Miestas šiandien pats sau kelia labai aukštų uždavinių, ir jei šiandien kalbėtume apie memorialiką, tai memorialinis muziejus ir apskritai muziejų kultūra yra labai siauras spektras. Aš nesakyčiau turizmo departamento šefui: „Būkim malonūs, ir įtraukime į tą leidinį būtent memorialinius muziejus kaip lankytinas vietas.“ Kodėl? Todėl, kad nė viena turizmo kompanija nesiimtų, tiesiog atsisakytų šitos paslaugos. Aš sakau labai atsakingai.
Memorialika nėra užsienio turistams, turizmo rinka labai pretenzinga, jinai ignoruoja mūsų žmones, mūsų visuomenę.
Ir prisiminiau iš Rygos turizmo informacijos centro šiąvasar draugės pasiimtą brošiūrą, kurioj siūloma aplankyt ne vieną nac. memorialinį muziejų (daiktas angliškas, išeitų, skirtas turistams; ir muziejų pavadinimus pateikiu angliškai, po jais pakišdamas nuorodas į internetinius puslapius, jei turi):
Išvada peršasi tokia: Rygos turizmo organizatoriai geresnės nuomonės apie atvykstančiuosius, tikrai nemano, kad jie a priori „ignoruoja mūsų žmones, mūsų visuomenę“.
P.S. Grįžęs iš Rygos, norėjau palygint, kiek su literatūra susijusių muziejų siūloma aplankyt Vilniaus svečiams ir viešnioms. Rugsėjį užsukau į informacijos centriuką, kuris glaudžias tame pat statiny kaip ir R-Kioskas šalia Katedros aikštės ir paprašiau analogiško – Vilniaus muziejų angliškai. – „Neturime tokio.“ Ir pasiūlė Vilnius: Visitor’s Guide. Ten teradau du:
  • Alexander Pushkin Literature Museum (Subačiaus Str. 124),
  • Museum of Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) of the Vilnius University Library (Bernardinų Str. 11).
Pozicija aiški: venclovų, mykolaičių-putinų, krėvių etc. net neverta siūlyt – niekam nebus įdomu.
Tiesą sakant, visada šiek tiek pykteliu, jei kas lepteli: „Ai, šitas tau tikrai bus neįdomu.“ – Nespręsk už mane, pats galiu (ir noriu)!
O grįžtant prie Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktorės pozicijos, galima tarstelt (irgi labai atsakingai): nespręskite apie kitus pagal save.

P.P.S. Tarpžemyniniai tinklaraštininkų mainai: aš Miniui lietuvišką numeruotą medį, jis man – miškinę šlepetę iš Ohio valstijos.