(1216) Visiškai tarp kitko: paralelė ir digresija

apkričio vidury būdamas Biržuos muziejaus kasoj nusipirkau knygą Vladas Jakubėnas: Dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga (parengė Irena Skomskienė, 1999). Aišku, dėl laiškų ir atsiminimų pirkau (nors jo muzikos kritika irgi verta paskaityt nesusijusiam su muzika).
Chicagoj gyvenantis VlJ 1965 IV 14 rašo Vilniuj gyvenančiam jaunystės laikų draugui Baliui Dvarionui, teisinas, kodėl neketinąs važiuot Lietuvon:

Atsimeni gal „Mes be Vilniaus nenurimsim“ laikus. Privačiai galėjai kalbėti, kad trūkumas santykių su lenkais yra nenormalus, nuostolingas ir beprasmiškas. Bet pamėgink viešai... Taigi yra tam tikro paralelizmo ir dabar. Aš pragyvenu daugiausia iš lietuvių ir turiu būti atsargus. Gyvenant ir dirbant kur nors universiteto ar miesto konservatorijoje tarp amerikonų, daug kas būtų kitaip, o gal net priešingai. Yra tai savotiškas paradoksas: pagalvok, daug ką suprasi. (p. 164)

Nežinau, gal ir kas kitas yr vedęs paralelę: [lenkų užgrobtas] Vilnius – [sovietų užgrobta] Lietuva, bet neatsimenu. Santykio paralelė, manyčiau, čia esminė.
Digresija Jakubėnas bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoj, kurią dažnai vadinam Bostono ar bostoniške. Neseniai popieryne radau išsiplėštą tokį Alberto Laurinčiuko rašinį „Trupiniai, kurių nesulesa paukščiai: Pokalbiai su istoriku Vincu Trumpa ant Ramiojo vandenyno kranto“ (Kultūros barai, 1996, nr. 5, p. 61–64). Yr ten toks Trumpos, irgi enciklopedijos bendradarbio, pasvarstymas apie LE (atkreipus dėmesį, kad „[p]anašios enciklopedijos Amerikoje neišleido nė viena kita šioje šalyje gyvenanti tautinė mažuma“):

Pirmuosius tomus išleisti nebuvo labai sunku, nes turėjome nepriklausomoje Lietuvoje išleistos enciklopedijos keletą tomų. Reikėjo juos tik papildyti, atnaujinti. Vėliau dirbti buvo sunkiau. Kai kas šią Lietuvių enciklopediją vadina Kapočiaus vardu. Tai labai darbštus žmogus, neseniai atšventęs 90 metų jubiliejų. Be jo daugiatomis veikalas nebūtų išvydęs šviesos. Vokiečiai, pagerbdami savo tautietį, vieną enciklopediją vadina Brockhauso vardu, prancūzai taip pat – Larousse’o. Manau, kad ateityje, pagerbiant toli nuo Lietuvos parengtos šios 37 tomų enciklopedijos leidėją, oficialiai ją vadinsime Kapočiaus enciklopedija. (p. 64)

Šitam tinklarašty ikšiol būdavo vartojamas junginys bostoniškė enciklopedija; nuo šiol vartosiu įvardą Kapočiaus enciklopedija. — Suprantu, kad tai neturės jokios įtakos, bet paprasčiausiai dėl smagumo: manau, kad toks įvardas prasmingiausias (siet darbą su žmogum teisinga). Juozas Kapočius mirė 1996 V 22; Trumpos siūlymo tikriausiai nespėjęs perskaityt.

(1215) Pakeliui į darbą, xxii: atvaizdas su digresija

užfiksuota 2019 IX 11

Jei atmintis neapgauna dėl laiko, vasaros pabaigoj ant elektros stulpo prieš pat Žirmūnų tiltą šis lapelis buvo užklijuotas (ir kitur buvo panašių lapelių priklijuota, net didesnių, pvz., viešojo transporto stotelių laukimo paviljonuos, tik iš ten greit dingo, nespėjau nufotografuot). Dabar nebėr to lapelio – arba atlipo ir vėjas nunešė, arba kas nors nuplėšė. Pagooglinau, kas per žmogus. Užstojo mitinge dalyvavusius žmones, kad nesučiuptų civiliais rūbais vilkintys milicininkai.
Ir maždaug tuo pat metu popieryne užtikau Algirdo Landsbergio rašinį apie tai, kaip buvo eita iki 1989 V 11, – „Lietuvos PEN centras – pusšimtį metų užtrukusio gimdymo istorija“. Gabaliukas apie tai, kas vyko po 1968-ų, po Prahos pavasario:

Keitėsi ir patsai Tarptautinio PEN pobūdis. Kai kurie jo nariai skundėsi (ne be pagrindo), kad PEN ima virsti ne tiek literatūrine, kiek žmogaus teisių organizacija. PEN Kalinamųjų rašytojų komitetas tapo svarbiausiuoju organizacijos skyriumi. Iš Lietuvos, ypač nuo 1972 m., ėmė sklisti žinios apie savilaidą, demonstracijas, taikingą pasipriešinimą. Čekų vertėjo ir artimo bendradarbio George’o Theinerio Londone redaguojamas žurnalas „Index on Censorship“ noriai spausdino lietuvišką medžiagą. Visa tai lengvino pastangas įtikinti PEN narius, kad Lietuva turi būti priimta į pasaulinę rašytojų organizaciją.
     Tapęs nuolatiniu PEN Kalinamųjų rašytojų komiteto nariu, jį užverčiau į anglų kalbą išverstomis ištraukomis iš Lietuvos savilaidos. Nepaisydamas kai kurių centrų protestų, PEN nutarė, kad savilaidinės spaudos darbuotojai, kaip „žurnalistai“, nusipelno PEN dėmesio ir paspirties. Gajauską, Iešmantą, Terlecką, Petkų ir kitus garbės nariais priėmė švedų, anglų, amerikiečių, škotų etc. centrai. Jų šeimoms buvo siunčiami siuntiniai, o jų kalintojams – nesiliaujantys paklausimai apie įkalinimo „teisėtumą“ ir kalinių sveikatą. (Šiaurės Atėnai, 1998 IX 12, nr. 35, p. 10; persp. iš Brooklyne ėjusio Darbininko, 1998 VII 24, nr. 28, p. 3, 4, pabaiga kitos savaitės nr., p. 3)

— jei kam dingtelėtų, kad gasiliūnas čia neakivaizdžiai priekaištauja dabartiniam Lietuvių PEN centrui, pastaruoju laiku pareiškusiam nuomonę tik dėl savų – Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus, – na ką, norit tikėkit, norit netikėkit, bet: ne, neturiu jokios moralinės teisės ko nors tikėtis iš kitų; tuolab: Baranovičius nei rašytojas, nei žurnalistas – santechnikas; — gal klystu, bet toks bendresnis dalykas liūdnokai nuteikia: apskritai mūsų akys kuo toliau, tuo labiau krypsta į savo bambą: o kas mums iš to? principai ir vertybės vs nauda.

Papildas (2019 XII 23) →
Vakar iš ryto, pakeliui į darbą, Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj pamačiau; regis, tokių, juodai baltų ant A3 lapų, buvo išklijuota ir vasaros pabaigoj ar rudens pradžioj.

2019 XII 27 Jau nuplėšti.

(1214) Visiškai tarp kitko: apie kalbos švarą

daugiau kaip mėnesį nebuvo jokio įrašo; mėnuo, kai beveik visą laiką prieš darbą ir po darbo skyriau Broniui Krivickui ir Mamertui Indriliūnui;
BrKr šimtmečio minėjimų virtinė – nepakenčiu kartotis, tai vis ieškai kito požiūrio kampo, kitaip perdėlioji pasirinkęs iš galvos medžiagą; parengti ir jau spaustuvėj MI raštai; atspausta bus 300 egzempliorių, platins Biržų Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, pardavinėt neturės teisės; MI šimtmetis kitų metų sausio 28-ą; mirk gyvenk reikėjo šitą knygą parengt – tik vienon vieton sukaupti rašto darbai gali suteikt galimybę nujaust šio žmogaus, žuvusio 25-erių, minties potenciją; ir dar dėl vieno dalyko džiaugiuos: aa. Audrius Naujokaitis (1961–2012) 1991-ais, prieš išskrisdamas Amerikon pas Joną Meką, išraižė viršelius BrKr ir MI raštams; ir vienus, ir kitus pradžioj svajojom išleist kaip Sietyno bibliotekėlės knygas; BrKr pirmas tomelis išėjo 1993-iais, ir viskas sustojo; dabar ir MI raštams išraižytas viršelis, gulėjęs pas mane vos ne 30 metų, panaudotas
(kalbėdami apie laiką, dažniausiai vartojam žodžius, susijusius su bėgsmu: pralėkė, prašvilpė diena ir pan.; frazė iš Jono Aisčio laiško studijų Grenobly draugui Apolinarui Rocevičiui 1944 XII 17: „diena taip ir sutirpsta nepastebint“ – laiko nyksmas; toks požiūris į laiką pasirodė esąs arčiau tiesos)

--------------------------------------------------------

(popierynas; vis ką nors peržiūrėjęs išmeti, o jis nė kiek nemažėja – jokių akivaizdžių nyksmo požymių) — Metai, 2002, nr. 5/6; Petro Dirgėlos eseistinių gabaliokų „Kas bus?“ tęsinys; (19) Ant kalno / 1993 gegužė – 2000 rugpjūtis – 2002 kovas, iš jo:

Iki šiol saugau seną poetės Danutės Paulauskaitės iš Skuodo laišką: „Kokia bus Tavo tėvų senatvė? Tik tada suprasi mane. Aš niekur niekada nemačiau rožinės, švelnios senatvės. (...) Esu mirtinai pervargusi nuo darbų ir nuo motinos. Kol rašau Tau laišką, per stalą bėga skruzdė, turbūt aš parsinešiau ją plaukuose, ji išbėgs pro pravirą langą. Motina su kėde važiuoja per visus kambarius, taip: džrr džrr džrr...“ / [...]
     Poetei D. Paulauskaitei jaučiu ir meilę, ir pagarbą. Ir ne todėl, kad ji buvo kurso draugė universitete. Iš jautrios ir drovios moters – kaip iš Jobo – gyvenimas atėmė beveik viską. Paliko tik vienatvę ir skurdą. Ir visa tai ji pakelia. Rašo eilėraščius, švaresnius nei Juditos Vaičiūnaitės (anot kritikų, J.V. poezijos švarumas – neprilygstamas). (p. 160)

Rašyti švariai, kalbėti švariai – o ne, tai (beveik) nesusiję su kalbos taisyklingumu, į ką kai kas lenkė; taisyklingumas susijęs su forma, o sakant švariai turimas omeny kitas lygmuo, bet kaip jį įvardint? Kai sakai/rašai tai, ką manai; kai vartoji savo žodžius ir kuo tikslingiau, t.y. tuos, kurie tau atrodo tiksliausiai išreiškiantys mintį ar jausmą; kai pasitelki tik tuos ir tik tiek – būtinuosius ir kuo mažiau; vargu ar įmanoma tiksliai nusakyt, bet juk pajuntam klausydamiesi ar skaitydami – švari ar šiukšlina kalba; ne kas plaukia paviršiuj lemia (Vaičiūnaitės tartis buvo gan „kaunietiška“, bet ar tai lemia jos eilėraščių „nešvarumą“? aišku, ne). Švarumas siejas su tikrumu, kad ir ką šitas žodis reikštų. (Teko daug viešai kalbėt šį mėnesį, tai va ir kliūva mintis ne už Jobo dramos, o už jos raiškos.)

(1213) Visiškai tarp kitko: apie du broliu

Lukiškių aikštė, 2019 X 16

— tapytojo Jono/Juano R.
(Esu užsisakęs Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos naujienlaiškius; pirmiausia dėl virtualių parodų; X 1 atkeliavo žinia apie ne virtualią – Lukiškių aikštėj surengtą „Pasaulio lietuviai: Urugvajus ir Argentina“ – apie ten gyvenčius dailininkus. Buvau nuėjęs pasižiūrėt, bet ten nebuvo nuotraukos to, apie kurio brolį noris papasakot ne savo žodžiais; nors su Argentina ir susijęs, bet jau aa.)
Būsimojo pintor lituano tėvas Antanas Rimša iš Svėdasų buvo siuvėjas; apie 1920-us, grįžęs iš Rusijos, kur su šeima buvo pasitraukęs prieš užeinant vokiečiams, Kaune atidarė siuvyklą, garsėjo kaip vienas geriausiai siuvančių frakus. Puoselėjo viltį, kad vyresnysis sūnus Jonas bus įpėdinis: 1924-ais išsiuntė Austrijon, Wienon – kad pasimokytų drabužių sukirpimo akademijoj. Bet vyresnėlis, nors grįžo namo su tos akademijos diplomu, pasuko ne tėvo numatytu keliu – persimetė prie dailės, išvyko Paryžiun, po kurio laiko išplaukė Brazilijon, 1929-ais persikraustė Argentinon etc. – žodžiu: ir tapo garsiu dailininku. (Kas čia surašyta, surašyta pagal Jono Rimšos biogramą anykštėnuos.lt.) — O dabar apie brolį:

Talentingojo Jono Rimšos tėvas, tuometinio Lietuvos prezidento kostiumų siuvėjas, nusivylęs savo sūnumi, visas viltis sudėjo į jaunesnį savo sūnų Vladą. Tas buvo paklusnesnis, ir tėvo nenuvylė: atsidūręs Argentinoje tapo šalies prezidento Perono siuvėju.

Tai pastraipa iš Alberto Laurinčiuko straipsnio „Vandenyne neužgesusi žvaigždė: Dailininko Jono Rimšos pėdsakais“ (Literatūra ir menas, 1995 VIII 12, p. 14–15). — Kuriuo sūnum tėvas labiau didžiavos – lyg ir savaime aišku.

— rašytojo Juozo B.
Spaudinius, kuriuos nusipirkt galėdavai knygyne ar kioske, – laikraščius, žurnalus, knygas anais laikais cenzūravo Glavlitas. Ypač rašytojai apie to laiko cenzūrą visko yr prisiminę pripasakoję. O kitàs, kurių žmonės negalėjo taip paprastai imt ir nusipirkt, bet ne savilaidines – oficialiai spausdintas, liturgines? Tiesą sakant, prieš kokį mėnesį paklaustas būčiau spėjęs: gal irgi Glavlitas? Nea. — Popieryne atkapsčiau Ramunės Sakalauskaitės pokalbį su kun. Vaclovu Aliuliu MIC, 2004-ais šventusiu kunigystės 60-metį („Likimo palaimintas kunigystei“, Lietuvos žinios, 2004 VI 26, p. 20). Kun. VacA 1969–1975 metais buvo Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos sekretorius, 1980–1990 pirmininkas; būtent ši komisija ir rūpinos knygų rengyba ir leidyba: „Labai padėjo Vatikano antrasis susirinkimas, leisdamas liturgijoje vartoti tautines kalbas. Vyskupai tuo naudodavosi ir išsiderėdavo, o mūsų Liturginės komisijos darbas būdavo parengti ir žiūrėti, kad tekstai būtų tinkami, stilingi ir be korektūros klaidų.“ Toliau – gabaliukas iš pokalbio:

Cenzūra
– Kam reikėjo nešti cenzūruoti knygas?
– Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigai. Liturginį maldyną valdžios pareigūnai neoficialiai ėmė iš anksto po gabalą. Aš pasakiau Liturginės komisijos pirmininkui, kad to iš manęs reikalaujama, jis leido duoti.
Su įgaliotinio pavaduotoju Eduardu Juozėnu (Juozo Baltušio brolis – aut.), kuris prižiūrėjo spaudą devintajame dešimtmetyje, kartais dėl smulkmenų pavykdavo pasiderėti.
– Ar Juozėnas išmanė bažnytinę literatūrą?
– Nežinau (juokiasi – aut.). Jis cenzūravo politiniu požiūriu tas knygas, kurios skiriamos tikintiesiems: maldynus, katekizmą.
– Ar teisingai supratau, kad Juozo Baltušio brolis daug kraujo Jums nesugadino?
– Kad specialiai būtų gadinęs? Ne. Buvo komiškų situacijų. Pavyzdžiui, apie įsakymą sekmadienį švęsti parašėme, kad nusideda tas, kas be būtinos priežasties sekmadienį dirba arba kitus verčia dirbti. Jis pareikalavo ir antrą kartą įrašyti „be būtinos priežasties verčia dirbti“, kad kolūkiečiai negalėtų prieš pirmininką remtis katekizmu, kuris oficialiai išspausdintas sovietiniais metais.
Jis siūlydavo patiems save cenzūruoti. Aš atsakydavau: „Mes tai žiūrime, betgi jūs esate specialistai“. Jie išbraukdavo apie ketvirtadalį to, prie ko buvo galima manyti prikibs.
Gudraudavom įvairiai. Juozėnas vyskupams sakydavo: „Ak, tas jūsų kunigas Aliulis, jam sakai, sakai, jis nusišypso ir vėl savo daro“.

Nežinau, gal kur yr išsamiau surašyta apie Liturginės komisijos ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos santykius; galima spėt, kad labiausiai kliūdavo tekstai Katalikų kalendoriuos-žinynuos, pvz., aa. kunigų biografijos. O gal Eduardas/Edvardas Juozėnas irgi rašė ką nors panašaus į Vietoj dienoraščio? nors vargu.
Digresija Kai neseniai net pasitelkiant įžeidinėjimus buvo piktinamasi, kodėl vieno romano I dalis nepapuolė į Metų knygos penketuką, prisiminiau senus laikus, 1990-tinių vidurį, kai išėjus Vytauto Kubiliaus XX amžiaus [lietuvių] literatūrai skaitančioji bendruomenė buvo pasidalinus į kubilininkus ir antikubilininkus – kai kurie rašytojai manė, kad jie esą nepakankamai įvertinti, o kiti pervertinti, net kolektyvinius laiškus, pareiškimus rašė; kiti, ir rašytojų, ir skaitytojų tarp tų kitų buvo, tą literatūros istoriją laikė visom prasmėm geru veikalu. Polemikon buvo įsiterpęs ir kun. Aliulis – kaip visad, stengdamasis būt sine ira et studio; ana polemika jau nebeaktuali, bet patarimas, kaip derėtų diskutuot, – oi koks aktualus, manyčiau:

Norėčiau pasiūlyti pasvarstyti, ar netiktų mūsų draugiškiems ir mažiau draugiškiems pokalbiams pritaikyti lojalaus dialogo gaires, kurias prisimenu iš fundamentalaus penkiatomio sielovadinės teologijos vadovo, Austrijoje išleisto apie 1970 m., kuris buvo dar labai šviežias, kai iš jo turėjau sulasyti reikalingiausius dalykus Kauno teologijos fakulteto studentams. II Vatikano Susirinkimo paraginti, mokėmės ir mokėme meno kalbėtis su kitaip manančiais – pasaulėžiūrinio dialogo meno. Tolesnė patirtis rodė, kad minimosios gairės padeda ir asmeniniuose pokalbiuose, ir platesnėse diskusijose. Nebetrumpo amželio patirtis leidžia teikti anas mintis nelyginant savas. Štai jos.
Įmanoma kalbėtis su skirtingai manančiuoju, jeigu:

— pripažįstu, kad nesu vienintelis visažinis, kad galiu ir aš suklysti, kaip ne kartą pastebiu kitus klystant;
— pripažįstu, kad mano pašnekovas yra protingas žmogus, jo požiūris į dalykus gali praturtinti mano supratimą (nors ir puikiausią);
— esu susiderinęs su mintimi, jog nebūtina kiekvieną kartą man laimėti visais punktais; jau bus gerai, kad apsikeisime nuomonėmis, požiūriais;
— laikau pašnekovą padoriu žmogumi, nesiekiu būtinai jo nutildyti ar apjuokinti; mano sąmojus turi pralinksminti ir jį;
— klausausi pašnekovo taip pat atidžiai, kaip norėčiau, kad jis manęs klausytųsi; stengiuosi jo žodžius suprasti pagal jo mintį, o ne iškreipti jų prasmę taip, kad galėčiau jį sumalti;
— tikiuosi, kad mano pašnekovui rūpi tiesa ir bendras gėris, kas žino – gal ne ką mažiau kaip man...

Kai trūksta panašaus į šį nusiteikimo iš abiejų pusių, nebus dialogo, tik polemika (kuri, beje, neišvengiama Seime) ar mažų mažiausia prasilenkiantys monologai. Kai bent vienas iš pašnekovų turi tokį nusiteikimą, jis gali mėginti „užkrėsti“ juo ir savo oponentus – klausytojai ar skaitytojai pajus. („Apie diskusiją ir polemiką“, Šiaurės Atėnai, 1996 III 16, nr. 11, p. 2)

Na, dauguma gal sakytų, kad jau seniai praėję tokių diskusijų laikai, dabar polemistai mokos iš late-night talk show vedėjų; bet juk turim dar teisę būt ir retrogradai?

(1212) Visiškai tarp kitko: dėl paminklų

Darbo Lietuva, 1940 VIII 1, nr. 30, p. 1

1: Cvirkos
„Matei, tau Darius K. facebooke padėką įrašė?“ Na kaip sutramdysi norą pamatyt? Nepajėgiau numalšint – partizaniškai įlindau pasižiūrėt. — Šiaip tokiose „diskusijose“, kur nesusitarta, dėl ko diskutuojama – literatūros ar rašytojo paminklo, nelabai yr prasmės dalyvaut. Jei teisingai supratau, tai buvo dalis diskusijos dėl paminklo. Tas vos pradėtas romanas pasitelktas kaip argumentas, kad paminklą reiktų palikt. Tuolab ir komentarų tokių yra: Cvirkai paminklas esą pastatytas ne už tai, ką parašė, o ką padarė – ne už guodžiamąjį sakinį „Brolybės sėkloj“, o kad važiavo Maskvon Stalino saulės parvežt.
Dėl paminklo – tuoj tuoj, pirmiausia dėl argumento. Nežinau, gal klystu, bet nekritiškas šitos ano laiko propagandinės frazės kartojimas (ne citavimas), manau, pavojingas dalykas, temdantis suvokimą, kas iš tiesų 1940-ais įvyko. 1940 VIII 3, kai vad. Liaudies seimo delegacija prašė Lietuvą „priimt“ į Sovietų Sąjungą, „Stalino saulė“ jau kuris laikas buvo Lietuvoj – ją „atvežė/atnešė“ Raudonosios armijos daliniai, polpriedas Pozniakovas ir kt., kuriems dera okupanto vardas. Vad. Liaudies seimas, vad. delegacija Maskvon – tai okupacijos įforminimas, nieko bendra neturinti su laisvos valios apraiškom. Kartodami frazę, esą Cvirka ir kiti važiavo Stalino saulės parvežt, mes sakom, kad Lietuva savo noru prašėsi priimama Sovietų Sąjungon. Kiekvienas, besivadovaujantis logika, juk tokią išvadą turėtų padaryt? Taip, Cvirka vadintinas kolaborantu, bet buvo kitų asmenų, užimančių valstybines pareigas Lietuvos Respublikoj, kurių atsakomybė dėl okupacijos, manau, nepalyginamai didesnė negu prozininko Cvirkos ar poetės Nėries.
O dėl paminklo – nei palikt, kaip yra, nei išvežt Grūto parkan. Pritariu tiems, kurie siūlo ieškot trečio kelio – apie tai yra rašiusi Paulina Pukytė 7 meno dienose gegužės pabaigoj (bet šito rašinio populiarieji portalai, regis, nepaplatino). Štai apie ką reiktų diskutuot, manyčiau: kaip paminklą-teiginį paverst paminklu-klausimu.
P.S. (dėl juoko) Iš Jono Šimkaus reportažo apie delegacijos išlydėtuves Kauno geležinkelio stoty:

– Atvežkite mums amžiną laimę! – pasigirsta linkėjimas.
– Nepamirškite ir ikros, – kažkas su jumoru pastebi.
(J.Š., „Širdis išvažiavo su jais“, Darbo Lietuva, 1940 VII 31, nr. 28, p. 1)

[Jei kas paklaustų nuomonės apie to Cvirkos romano užuomazgą: manau, pro „idėjinę sąmonę“ (kontroliavusią ranką, rašančią „Brolybės sėklą“, „Deputatą“ ir kitus pan. apsakymus) prasimušė realisto talentas – perskaitęs, ką parašė, pats ėmėsi braukyt; grįžusieji iš Rusijos Lietuvon parsivežė ir baimę; nesvarbu, kokias pareigas jie čia užėmė.]

2: partizanams
[jei jau pradėjau apie paminklus, tai dar dėl vieno, kol kas nepastatyto]
2019 X 7 per „Panoramą“ buvo parodytas reportažas iš Kryžkalnio, kur „pradedamas statyti Lietuvos partizanų memorialas – čia bus įamžintas 20 tūkstančių laisvės kovotojų partizanų atminimas. Per metus iškils obeliskas, o atminimo sienoje bus iškaltos žuvusiųjų laisvės kovos dalyvių pavardės“ (toks anonsas). Šmėkštelėjo ir būsimojo obelisko eskizas (žr. printscreeną kairėj).
Kas užkliuvo? Kad „atsispindi“ tik viena laisvės kovos pusė – ginkluota kova. Partizanai turėjo dviejų rūšių garbės ženklus: pirmos rūšies – su kardais, antros – su ąžuolo lapais. Bronius Krivickas – kapitonas Gintaras-Vilnius buvo apdovanotas antros rūšies II laipsnio Laisvės Kovos Kryžium (žr. Juozo Šibailos-Dieduko rašytą nekrologą, Prie Rymančio Rūpintojėlio, 1953 II, nr. 1(23), p. 15–16). Tas įsmeigtas kalavijas, mano supratimu, tesimbolizuoja „pirmos rūšies“ kovą; ir nė užuominos apie „antros rūšies“ partizanų kovą – kovą laisvu žodžiu, ypač rašytiniu, o pastaroji truko daug ilgiau negu ginkluota; ir tęsės iki nepriklausomybės atkūrimo. Obeliskas, kurį ketinama pastatyt, mano supratimu, siųstų pusinę žinią apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. — Apie tai diskusijų neteko skaityt. Nebent jos vyko ir tebevyksta facebooke.

(1211) Užparaštė, clv: apie Mačernį post mortem

(Coll. Pranas aplankęs tėviškę dažniausiai grįžta su pluošteliu popierinių Kalvotųjų Žemaitijų. Yr ir internete KŽ, bet argi žmogus viską sužiūrėsi.)
Kalvotojoj Žemaitijoj, 2019 X 5, nr. 76, p. 8 – Leono Budrio str. „Sovietų saugumas buvo bejėgis užgožti poeto Vytauto Mačernio talentą“. Parašytas remiantis KGB įgaliotinio Plungės rajone papulkininkio Albino Černeckio raportais Vilniun. Nemažai įdomių dalykų užfiksuota.
√ Kita vertus, yr ir pavyzdžių, primenančių: ir KGB toli gražu ne viską išsiaiškindavo, ypač regioniniai padaliniai. Štai citata iš Černeckio raporto:

Savo eilėraščius Mačernis užkasė į žemę šalia namo. Pokario metais užrašus iškasė ir su savimi pasiėmė tokia Vildžiūnaitė (buvusi poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė – aut. pastaba), gyvenanti Kaune. Ji dalį eilėraščių kažkokiu būdu perdavė į JAV, kur buvo išleista knyga.

Straipsnio autorius nieko nepriduria tikriausiai manydamas, kad kas skaito Kalvotąją Žemaitiją, tas skaito ir Metų žurnalą: Donata Mitaitė, remdamasi Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomais Eugenijaus Matuzevičiaus laiškais Kaziui Bradūnui, įrodė tai, kas šiaip buvo žinoma: Matuzevičius Mačernį persiuntė Amerikon Bradūnui. — Kad to nežinojo rajono įgaliotinis, nieko keista, bet: ar Vilnius buvo perpratęs, ką daro Matuzevičius? Gal EugM reikia vadint konspiracijos meisteriu?
√ Ir dar viena citata – kaip turintis pomėgį ieškot ko nepametęs užkliuvau:

1966 metų vasarą radijo stotis „Amerikos balsas“ plačiai propagavo poeto Vytauto Mačernio veiklą. Reakcingieji lietuvių emigrantų sluoksniai rengė „piknikus“ ir susitikimus, kuriuose buvo skaitomi Mačernio eilėraščiai, jis buvo aukštinamas kaip Lietuvos patriotas, tapęs „raudonųjų auka“. Reakcingų užsienio laikraščių iškarpos su rašiniais apie iškilmes Mačerniui atminti buvo nusiųstos jo motinai, gyvenančiai Plungės rajono Šarnelės kaime. Tas iškarpas persiuntė kažkokia Striaupienė, gyvenanti Telšiuose, Daukanto g. 20.

„Kažkokia Striaupienė“ – gyvenčiau Telšiuos, tikrai pamėginčiau sužinot, ar tokiu adresu 1966-ais gyveno toks žmogus. Susirašinėjo su giminėm Amerikoj? Tie atsiųsdavo iškarpų iš laikraščių? Buvo pažįstama su Mačerniene? etc. O gal siuntė kas nors kitas, tik va tokį atgalinį adresą užrašė norėdamas sumėtyt pėdas? — Aišku, galima tokius klausimus vadint ir tuščiu smalsumu.

(1210) Susieji – ir [pagalvoji apie pagundas viens du nuspręst], xxxvii

(a) Akiračiuos 1990-ais buvo redaktoriaus Liūto Mockūno pokalbis su mėnraščio red. kolegijos nariu Henriku Žemeliu apie DP laikų spaudą; daugiausia apie Memmingene ėjusią Mintį, kurią ir Žemeliui teko redaguot („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, nr. 5, p. 8–10; nr. 6, p. 16, 15). Paklaustas apie jo, kaip redaktorius, nepasisekimus, Žiemelis prisiminė ir tokį atvejį:

Mintis, 1948 II 14, nr. 17(400), p. 16

Kitas nemalonus atvejis buvo su poetu J. Aisčiu. Vieną kartą A. Rūkas straipsnyje apie literatūrą, neminėdamas pavardės, truputį kritiškai atsiliepė apie J. Aistį. Netrukus gavau J. Aisčio ilgą laišką redakcijai, kuriame jis jau nekalbėjo apie literatūrą, bet smarkai užsipuolė A. Rūką, išvadino jį komunistų suokalbininku ir ištisai pacitavo jo parašytą eilėraštį Stalino garbei.
       Atsidūriau prieš neišsprendžiamą dilemą. Iš vienos pusės, šio laiško paskelbimas būtų pirmas atsitikimas tuolaikinėje spaudoje, kada būtų duota proga asmeniškų sąskaitų suvedinėjimams. Iš kitos pusės, to laiško neskelbdamas, turėčiau sulaužyti pagrindinį principą, jog kiekvienas, ypač paliestasis, turi teisę pareikšti savo argumentus. Prasidėjo ilgas susirašinėjimas su J. Aisčiu. Bandžiau jį įtikinti, kad ji sušvelnintų savo laiško turinį, idant nereikėtų pradėti Mintyje asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo, bet J. Aistis buvo neįtikinamas. Jis, pats neišgyvenęs pirmosios bolševikų okupacijos, negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, veržiantis rusų kariuomenei, nesipriešino ir ypač piktinosi kai kuriais kultūrininkais bei rašytojais, kurie nuėjo tarnauti bolševikams. Ir taip, deja, J. Aisčio bendradarbiavimas su Mintimi nutrūko. (nr. 5, p. 9)

Darbo Lietuva, 1940 VIII 16, nr. 56, p. 10

Ką jau tokio parašė Rūkas? Kokį jo eilėraštį citavo Aistis?
— Mintis yra epavelde.lt, bet per daug laiko atimtų Rūko rašinių paieška ir skaitymas (jei kas susigundytų, reiktų ieškot po 1948 II 16; šitai progai skirtame numery dar abu – ir Rūkas, ir Aistis yr).
— 2004-ais išėjusiuos Jono Aisčio Laiškuos, 1929–1973 to laiško nėr (apskritai tarp adresatų Henriko Žemelio nėr). Bet beveik neabejotina: citavo „Mes su Stalinu“ – eilėraštį, kuris laimėjo pirmą premiją 1940-ais paskelbtame žodžių naujoms dainoms konkurse (žr. dešinėj). Antrą premiją – Andriaus Kirtiklio = Kazio Jakubėno „Negrįš ta diena, kur praėjo“ (DL, 1940 VIII 17, nr. 58, p. 5), trečią – Jurgio Vaičiaus = Antano Miškinio „Išsilaisvinimas“, ketvirtą – Jono Pakluonio = Juozo Krūmino „Liaudies kariuomenės daina“ (abu tekstai DL, 1940 VIII 18, nr. 59, p. 5).

(b) Praeitos savaitės pabaigoj gavau el. laišką iš Anykščių – AntV prašo užmest akį į LLTI BR saugomus 1988-ais rašytus vertėjo Antano Dambrausko atsiminimus apie Antaną Miškinį (F131-40): gal kartais juose prisimenama, kaip trys Antanai (Miškinis, Kučingis ir Dambrauskas) iš lagerio rašę laišką Antanui Vienuoliui (baigiama rengt knyga apie Vienuolio pagalbą tremtiniams). Ne, nieko apie tai neradau; bet radau užfiksuotą istoriją, susijusią su tekstu, apie kurį (a) daly šnekėta.
1945-ais suimtas būsimasis Homero ir Vergilijaus vertėjas AntD buvo gavęs 10 metų lagerių; 1949-ų kovą etapu pervarytas iš Karagandos į Spasko lagerį, kur nuskilo palygint lengvas darbas – gręžt rašalių skyles. Tame pačiame rašalinių ceche dirbo ir 1947-ais 25-erius metus lagerio gavęs Juozas Gražulis.

Ir štai monotoniško girgždėjimo metu Gražulis ima ir užtraukia:

Žalios lankos, žalios girios,
Sodai lūžta obuoliais.
Užsimojo šaunūs vyrai
Žengti Stalino keliais.
               Tai dainuok, šalie gimtoji,
               Tai į darbą su daina,
               Tegu žydi, tegyvuoja
               Mūs tarybų Lietuva.

Ši daina buvo populiarinama 1940–1941 metais.
– Klausyk, Dambrauskai, kas parašė šią dainą? Ar tik ne Miškinis? – Deja, aš nežinojau ir Gražuliui atsakyti nemokėjau. Tačiau jau buvome girdėję gandą, kad Miškinis sėdi, gavęs dvidešimt penkerius. [AntM suimtas buvo 1948 II 12, kalintas Kaune, 1948 VII 21 Ypatingasis pasitarimas davė 25-erius lagerio; 1949 III 27 viešai, Tiesoj, liaudies priešu išvadintas.] Nors teigiamo atsakymo negavęs, po pusvalandžio Gražulis užtraukė:

Plūsta ašarom gimtinė,
Velka katorgos ratus,
Tai dainuok dabar, Miškini,
Dvidešimt penkis metus... (l. 3)

1951-ų rudenį AntD susitiko Gražulio apdainuotą poetą, atkeliavusį etapu iš Mordovijos lagerio. Pažįstami buvę nuo Kauno laikų. Kasdien laisvu laiku eidavę pasivaikščiot ar barako pašaly pasėdėdavę. Ir kartą Dambrauskas padainavęs tą dainą su Gražulio pridurtu posmu.

– Sudėta neprastai, – ramiausiai atsakė Miškinis. – Tik, deja, anosios dainos autorius ne aš, o Antanas Rūkas, dabar išrūkęs į Vakarus. (l. 11)

— na ir kas čia tokio? ne, nieko. Pagalvojau apie to žodžių naujom dainom konkurso laureatus: Rūkas ir Krūminas pasitraukė, Jakubėnas ir Miškinis liko; likusiems tas dalyvavimas konkurse nieko nepadėjo. — Nespręsk apie paukštį iš vienos plunksnos, – nesvarbu, iš sparno ar iš uodegos ji būt išpešta; labai dažnai per greit mes norim nuspręst.

(1209) Visiškai tarp kitko: apie gėrimą kaip laikyseną

Prieš keletą dienų archyvuos.lt paskelta Balio Sruogos 1945 V 16 rašyto laiško Antanui Sniečkui dėl likimo draugo Vlado Jurgučio kopija (rastas Lietuvos ypatingajam archyve, 1945 XI NKVD užvestoj VlJ operatyvinio stebėjimo byloj).
Suprasdamas, kokia VlJ veikla sovietinei valdžiai atrodys neatleistiniausia, Sruoga imasi advokataut:

2. Vokiečių okupacijos metu prof. Jurgutis, be jo žinios, buvo paskirtas Ūkio Tarėju, kuriuo išbuvo palyginti trumpą laiką. Būdamas Tarėju jisai:
a) stengėsi gelbėti iš gestapo nagų mūsų krašto piliečius, – kad ne prof. Jurgučio pagalba, ir aš į koncentracijos lagerį būčiau patekęs metais anksčiau ir, žinoma, jau seniai būčiau pro krematorijaus kaminą išlėkęs;
b) sabotavo darbą, trukdydamas vokiečiam mūsų kraštą plėšti: organizavo sandėliuose surinktų ekonominių vertybių slėpimą, kad okupantai negalėtų jomis pasinaudot; rašė vokiečiam memorandumą po memorandumo, – rašė tonu, kuris iš rašytojo anuo metu reikalavo ne tik drąsos, bet ir herojizmo, nes visa tai dvelkė koncentracijos lageriu su natūraliais tokio lagerio vaisiais;
c) Darbo metu ir tarnybinėse patalpose demonstratyviai sistematiškai girtuokliaudavo, – ne tik pats paprastai nuo 11 v. ryto būdavo nesukalbamas, bet ir bendradarbius įtraukdavo į tokią laikyseną;
d) Dėl visų šitokių veiklos savybių prof. Jurgutis okupacinei vokiečių valdžiai buvo virtęs itin odiozine figūra.

Iš pirmo žvilgsnio (c) argumentas gali net šypseną sukelt; bet tik iš pirmo žvilgsnio: jei ko nors nepadarai todėl, kad prisigėrei, būdavo bent iš dalies atleistina; ir vokiečiai, matyt, žiūrėjo į tai pro pirštus, kol nesibaigė kantrybė. Beje, dabar konkretus pavyzdys neateina į galvą, bet: tokiu pat būdu – užgerdami ir kai kurie rašytojai išvengdavo privalomų komandiruočių ar agituot už kolchozus, ar už vienintelį komunistų ir nepartinių bloko kandidatą prieš vad. rinkimus. (Verta istorikų dėmesio tema, manyčiau.) Dabar tai būtų sunkinanti aplinkybė, o tada buvo lengvinanti: ko iš to girtuoklio norėt...