(914) Pakeliui į darbą, i: kas dabar skaito Metus?

pakeliui į darbą, atsigręžus atgal, 2016-10-18

pakeliui į darbą, atsigręžus atgal, 2016-11-10

Naujajam, 11 Metų numery – gabalas iš Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio“: nuo 1969-ų rašytų pastabų, kurias leido skelbt tik praėjus 25 metams po mirties.
Būtų kiti laikai – žurnalo numeris būtų bemat iššluotas iš spaudos kioskų, bibliotekininkės pasijustų svarbios, sudarydamos eiles, kam duot skaityt, žiūrėk, gal net turguose už trigubą kainą būtų imta siūlyt... O dabar – nebent jei koks iš populiariųjų portalų kokį gabaliuką paskelbs, tada gal kas ir paskaitys.
1978-10-17 iš Rygos pasiekia Baltušį žinia, kad jo bičiulis pačiame centre buvęs užpultas chuliganų ir sumuštas iki sąmonės netekimo. Reakcija:

Štai ką reiškia rusų antplūdis į Rygos miestą. Ir į visą respubliką bei visą Pabaltijį. Dori rusai neskuba iš namų, bėga iš gimtosios žemės vien paskutinės šiukšlės. ir suneša čionai mums visą purvą, alkoholizmą, kriminalinius nusikaltimus, visišką palaidumą darbe ir buityje. tebūnie prakeikta toji rusifikacijos politika, taip aktyviai nūnai vystoma TSRS respublikose. (p. 114)

1978-ų rudenį sprendėsi Sakmės apie Juzą likimas: leis–neleis. Leidykla siunčia žinią, kad gauti tokie nurodymai: „viską vaizduoti taip, kad išvežimų [1941-ais] tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teiginius! – piktinasi Baltušis. – Jeigu niekas nekaltas nenukentėjo, tai iš kur tie tūkstančiai reabilituotų? [...] Nieko nebrauksiu iš ‘Sakmės apie Juzą’, kur liečiama ištrėmimų tema. Tegu nors pasikaria visi!“ (p. 124–125)
Iš užrašų 1978-11-29:

Iš įvairių redakcijų pasipylė skambučiai: užsakinėja, prašo pasisakymų, straipsnių, surištų su LKP ir tarybų valdžios įkūrimo 60 metų sukaktim, kuri nuskirta paminėti gruodžio 15 d. Įdomiausia, kad dauguma prašo parašyti apie kūrybos laisvę, kokios susilaukėme tarybų valdžios dėka. Kūrybos laisvė! [...] Laisvė meluoti žmonėms, skelbti netiesą, reikalingą „aukštosioms institucijoms“. Nieko niekam nerašysiu. Net jeigu ir nesirgčiau. (p. 127)

Galvojant apie Baltušį kaip to laiko aktyvų ir spontanišką žmogų: išsilieja, išsikeikia popieriuj pats sau, ir vėl gyvena, vėl viešai kalba pagal galiojančias taisykles; o kur dėsies, jei jau gyveni sovietinėj Kairabalėj ir tikrai neturėsi drąsos, o gal ir principai neleistų imt ir išvažiuot pas dukrą Australijon (įdomu, 1981-ų ar vėlesniuos užrašuos nėr tokios minties užfiksuota?).
P.S. (2016-11-17, 6:15; pamaniau, kad gal reiktų užfiksuot) Vakar rankraštynan buvo atėjęs dr. B. raštų skaitytojas E.R. „Besitrukdydami“, t.y. besišnekėdami ir už pradėtų skelbt Baltušio dienoraščių buvom užkliuvę. E.R. (išgaravo iš galvos tikslesnė jojo formuluotė) mintis, kaip supratau, lyg ir tokia buvo: ar šie „antitarybiniai“ išsiliejimai neužtušuos žmonių galvose to, ką Baltušis darė ir kalbėjo viešai? – Visaip ir visko gali būt, vien į užrašus „sau ir amžinybei“, t.y. į špygą kišenėj žvelgiant, galima tikrą rezistentą nutapyt. (Pasakiau tai ar tik pagalvojau?) – Bėda ta, kad dažnai mūsų svarstymai (apie žmones ypač) kažkokie akvareliniai būna: kaip nenudžiūstančios akvarelės, liejamos vandens prigirdytu teptuku: dar brūkšt – ir smelkias naujas potėpis į ankstesnius, keisdamas jųjų spalvas ir apribus (Valdo P. mėgstamą žodį prisiminus); norėtųs kažko panašesnio į grafiką: vakare trokštąs kūrybos laisvės (pirmiausia, aišku, sau), dieną aiškina Jonui Avyžiui, kad taip, kaip anas rašo Chameleono spalvose, nevalia rašyt, kitaip reikia, ir prabyla tų laisvę varžančių „aukštųjų institucijų“ balsu: „Jeigu romanas pasirodytų tokiu pavidalu, tai būtų šventė mūsų tarybinės literatūros priešams.“ Gerai įžvelgė Alė Naginskaitė-Vajegienė: ta katė tą pelę, ta pelė tą grūdą etc., ir nė viena avižėlė neliks nekulta. – Kad ryškėtų kontrastai, prieštaravimai, o ne darytųs murzini blynai galvoj.

(913) Epizodai, xv: šnekesys isoloj di Capri apie lietuvių liaudies dainas 1910-ų pavasarį

ekmadienį LRT TV nuo 12:00 rodė dokumentinį filmą iš ciklo „Erdvės. Pasaulio žavesys“. Apie Capri salą. Atvirukiškai gražu, prabangu, turtuolių vilos ir pan. Kai nebuvęs, aišku, visai įdomu. Nors ir trukdo gėrėtis vaizdais visokie iš atminties lyg iš pelkės kylantys burbulai. Burbteli Jono Aisčio „Isola di Capri“ iš Intymių giesmių pradžia: „Virpa tavo žodžiai dyvinai numėlę – / Tujen, mielas drauge, tu – mielų miela! / Atvirutėj Viktoras Emanuelis / Ir danguj ir jūroj skendinti sala...“ etc. – Kokį atviruką su Italijos karalium turėjo omeny Aistis?
Bet čia ne epizodas; epizodas štai koks – turėjo toks būt:
— Maksimas Gorkis klausia Konstantino Jasiukaičio, ar yra išversta į rusų kalbą lietuvių liaudies dainų ir kur tų vertimų galima būtų pasiskaityt? Jasiukaitis sutrinka, nežinodamas tikslaus atsakymo, ir prašo luktelt – jis žinąs, ko galima būtų apie tai paklaust. Nusiperka cartoliną postale Italiana ir rašo Vilniun dr. Basanavičiui (nežinodamas B. adreso, per Lietuvos ūkininko redakciją):

Gerbiamasis Tamsteli! M. Gorki interesuojasi ir klausė manęs – ar yra lietuvių tautiškos dainos verstos į  rusų kalbą? Aš jam tikro nieko negalėjau pasakyti. Rasi, tamsta parašytum man – ar yra vertimai ir kur galima gauti, kuriuose metuose išleistos Juškos dainos? Lieku su tikra pagarba
KonstJasiukaitis
Adresas: S^r C. Jasiukaitis / Capri (Napoli) / Italia [LLTI BR, F2-1033]

1910-03-26 [pagal Grigaliaus kalendorių] išsiųsta carte postale Vilnių pasiekia 1910-03-18 [pagal Julijaus kalendorių], per savaitę. Greičiausiai Jasiukaitis apšvietė Gorkį apie lietuvių liaudies dainas rusiškai, nes ant gauto atvirlaiškio dr. B. užsirašė, ką reiktų pranešt: Jonas Juška 1867-ais 33 dainų vertimus paskelbęs, Vsevolodas Milleris ir Filipas Fortunatovas 1872-ais dar 100; pridūrė ir dvi vokiškas nuorodas – Nesselmanno 1853 ir Franzo Tetznerio 1903. — Nieko čia tokio, nors va žiūrint TV – yra ką prisimint. — Įdomus to Konstantino Jasiukaičio likimas: 1906-ų rudenį Vilniaus kalėjime pasėdėjęs (už pacifistinį „Kareivio pasakojimą“), 1907–1912-ais po Europą pasiblaškęs; pakariavęs; paskui apsiraminęs, iš revoliucingo socialdemokrato tarnautoju (ligonių kasos direktorium) tapęs; galų gale ant pašto ženklo įamžintas – simboliniu personažu virtęs →
(Romualdas Budrys 2004-ais, minint spaudos lotyniškais rašmenim atgavimo 100-metį, Žmuidzinavičiaus „Per kiaurą naktį“ epochos simboliu yra pavadinęs, nors pats paveikslas niekaip su spaudos draudimu nesusijęs; eskizas tapytas žiūrint į kartais nakčiai dailininko nuomojamame bute likdavusį Konstantiną Jasiukaitį [Literatūra ir menas, 2004-03-26, p. 15; rašinio citatoj iš 1961-ais išleistų A.Ž. atsiminimų Paletė ir gyvenimas pavardė Janulaitis – korektūros klaida; knygoj, p. 104, gerai: Jasiukaitis.] — 1948-ais ir 1959-ais jo Raštai išleisti, 1969-ais ir 1984-ais – rinktinės; nepriklausomybės laikais juo, regis, nieks nesidomėjo; nebent koks Naujosios kairės atstovas ar atstovė susidomėtų, bet kad tarp jaunųjų literatūros tyrėjų tokios pažiūros gal nepopuliarios; įdomi ta praeito amžiaus pradžios literatūra, kad ir kaip tuolaik sklandžiusių gyvenimo pertvarkymo idėjų atspindys, tarkim; Jasiukaitis šiuo požiūriu būtų labai „dosnus“.)
P.S. 2006-02-24 per knygų mugę pristatant pirmąją Paulinos Pukytės knygą Jų papročiai (2005), buvau prisiminęs Jasiukaičio feljetonų ciklus „Kitažemio laiškai iš Rusijos“ ir „Prašaliečio laiškai iš Rusijos“, kurie ėjo Chicagoj leidžiamoj Lietuvoj 1906–1908 metais. Dabar žiūrėdamas į Žmuidzinavičiaus paveikslą drįsčiau spėt: kodėl Jasiukaitis rašė per naktį nepakeldamas akių? – todėl, kad vėlavo išsiųst Amerikon tekstą (kas savaitę vis naują reikėjo parašyt).

(912) Dėl juoko: Borgeso Pramanytų būtybių knygos papildas

augiau už Borgesą žinojusio rašytojo, matyt, nebuvo ir greičiausiai nebus, – gal net jojo vertėjas lietuvių kalbon Linas Rybelis nesakytų, kad toks teiginys – nesąmonė; kad persūdytas – taip, pripažįstu.
Vakar užėjus nesuprantamam norui bent dalį knygų iš krūvų ant grindų sugrąžint į lentynas, ir Borgeso Pramanytų būtybių knyga gulimąją padėtį pakeitė į stovimąją. Ir prisiminiau, kad kai ją skaičiau, 2009-ų vėlų rudenį, lryte.lt buvo Tomo Vaisetos pokalbis su Vytautu Ališausku.
Daug visokių gyvačių Borgesas užfiksavęs, būt tikusios ir lietuviškosios, apie kurias Ališauskas pasakojo:

Svetimšaliai keliautojai mini, kad lietuvių garbinamos gyvatės ar žalčiai buvo keturkojai. Mitologijos tyrinėtojai sakė, kad tai yra žmonių, kurie visai nesigaudė Lietuvos realijose, fantazijos. Bet aš atkreipiau dėmesį į tai, kad seni folkloriniai užrašymai (nežinau, kaip jų niekas iki šiol nepastebėjo) mums liudija tą patį. Kalbama apie gyvates ar žalčius, kurie ne tik buvo keturkojai, bet netgi turėjo kailiuką ir snukutį kaip katės. Tad užsieniečiai nefantazavo.
Tarp draugų, kurie biologiją išmano geriau negu aš, netgi buvo kilusi diskusija, ar tai negalėtų būti kokios žebenkštys. Man sunku pasakyti, bet nebūčiau tikras, ar pasitvirtins stereotipas, kad naminės gyvatės ar žalčiai buvo tie patys padarai, kaip mes juos įsivaizduojame šiandien. Tai lieka viena iš didžiųjų religijos istorijos mįslių.

Prastai išmanau lietuvių mitologijos pasaulį, geriau išmanantis gal ir daugiau Borgesą dominusių būtybių galbūt paminėtų.

(911) Visiškai tarp kitko: „Griūk, aš tave nušoviau!“

[Prieš išmetant makulatūron: Metai, 2015, nr. 2]. — Gal tik porą kartų vaikystėj esu žaidęs karą. Nebuvau tas, be kurio negalėtų apsieit bendraamžiai, o ir man nelabai reikėjo kompanijos – smagiau važinėtis dviračiu, jei tik išeina – pažvejot ar patyrinėt tvenkinio gyvius (dusios labai įdomios), paskui atsirado triušiai. Bet frazę „Griūk, aš tave nušoviau!“ atsimenu. Buvau vokietukas su pagaliu, ir labai greit mane nušovė iš už medžio iššokęs tik iš matymo pažįstamas su mediniu PPŠ, tik nesupratau iškart, kad jau viskas, man žaidimas baigtas, tad buvau paragintas pripažint įvykusį faktą. Iš principo, regis, rusai turėdavo laimėt, bet apibendrinimui trūksta patirties. Nors sovietiniuos filmuos (kad ir nenorom?) simpatizuodavom vokiečiams, nes juos labai dažnai vaidindavo lietuviai; ir nemačiusiam tikro vokiečio vaidenos, kad tikras vokietis turi būt tik toks, kaip Algimantas Masiulis.  Играют мальчики в войну – tokia daina buvo ar kas.
— Kodėl iš atminties ėmė lįst tokie dalykai? Nes frazę, kuri įrašo pavadinime, radau ir José Emilio Pacheco (1939–2014) autobiografinėj apysakoj Mūšis dykumoje (1981; tame Metų numery yra jos vertimas iš ispanų kalbos Broniaus Dovydaičio, frazė p. 65, tik be šauktuko): paauglio akimis žvelgiama į praeito amžiaus penkto dešimtmečio pabaigos Meksiką.

Per pertraukas valgydavom grietinines bandeles, kokių dabar jau nėra ir niekada nebus. Žaisdami susiskirstydavome į dvi grupes – arabus ir žydus. Ką tik [1948-ų pavasarį] buvo susikūrusi Izraelio valstybė, ir izraeliečiai kariavo su Arabų lyga. Vaikai, kurie tikrai buvo kilę iš arabų ar žydų šeimų, nuolatos tyčiojosi vieni iš kitų ir pešėsi. Mūsų mokytojas, Bernardas Mondragonas, jiems aiškino: „Jūs esate gimę šioje šalyje. Esate tokie pat meksikiečiai, kaip ir jūsų draugai. Neperimkite svetimos neapykantos. Po viso to, kas buvo, – masinės žudynės, koncentracijos stovyklos, atominė bomba, milijonai žuvusiųjų – ateities pasaulyje – pasaulyje, kuriame jums teks gyventi, kai užaugsite, nebebus karų, nusikaltimų, pažeminimo.“ Tuomet galinėse eilėse kažkas sukikendavo. Mondragonas liūdnai žvelgdavo į mus, turbūt svarstydamas, kokie mes tapsime, metams bėgant, kiek negandų ir bėdų dar teks mums patirti. (p. 64)

Nežinau, ar visi vaikai visur žaidžia (žaidė/tebežaidžia) karą; dalis, manau, visur turėtų, bent jau noras žaist turėtų būt; gal dabar lietuviukai jau skirstos į partizanus ir stribus? Įdomu būtų pasižiūrėt į pasaulio istoriją pagal tai, kieno karus žaidžia vaikai; vėluojantis istorijos atspindys. Tarkim, ar bendraamžiai čekai irgi virsdavo rusais ir vokiečiais?
Digresija. Dviratį paminėjęs prisiminiau: liepos pradžioj buvau parašęs jaunėliui el. laišką:

Sveikas,
regis, per daug prie Tavęs nesikabinėju su pamokymais, o šįkart pagalvojau: imsiu ir pasiūlysiu.
Visai atsitiktinai nulindau į tokią vadinamą sendaikčių parduotuvę naftalinas.lt ir radau kelias nuotraukas žmonių su dviračiais. Štai šita tik 60 eurocentų kainuoja; yra dar kelios, irgi, manau, pigiai prašo.
Ir pagalvojau: o jei kas nors, pvz., Tu, imtų kaupt teminę nuotraukų kolekciją „XX amžiaus lietuviai su dviračiais“? Manau, tokio daikto, kolekcijos, vertė laikui bėgant tik augtų. Jeigu dar pavyktų išsiaiškint kokios informacijos papildomos, kada, kur, kas ką fotografavo, būtų pridėtinė vertė, kurios po kokių 10 metų net labiausiai norėdamas nebesurasi (tarkim, paprašyt iš naftalino.lt kokio el. pašto adreso ar tel. žmogaus, kuris pardavė, ir jo paklaust; jei tik šis tas būtų sužinota – ir tai jau gerai).
Tiesa, dar vieną liuks nuotrauką esu matęs delcampe.net, bet ta jau 5 eurus kainuoja.
Štai toks pasiūlymas. Pamaniau, o gal užkibsi? Manau, ir investicija, kad ir per ilgą laiką, turinti duot pelno būtų.
Tėvas

Neužkibo sūnus; bet vis tiek tebemanau, kad visai įdomią kolekciją būtų galima sukaupt.

(910) Pakeliui namo, xxxvi: apie paskutinę viltį pabendrauti

-4G → T-16; oras bjaurus, lyja, regis, ir kelias šlapias snaiges jau mačiau; Ruokytė turėtų būt visai nebloga kultūros ministrė; temsta; o Salienė? – nebus blogiau už Pitrėnienę, tikrai;  iš ryto girdėjau, kad saulė turėtų leistis apie šeštą, kaip tik dabar, nors kam tai žinot tokią dieną; kirsdamas Laisvės prospektą prisiminiau, apie ką buvau pagalvojęs tądien, kai laidojo Jurą Poželą.
Ir Kukulo kūnas sudegintas, ir Donskio, ir vis daugiau bus sudegintų, ir aš norėčiau; ir dingsta paskutinė viltis, kurią Jonas Strielkūnas dar puoselėjo:

Visi pavirsime į nieką.
Bet gūdy požemio gilaus
Gal atpažins dar sliekas slieką
Ir tartum brolis prisiglaus.

Be vilties, bet kažkaip gražiau: nebenaudojamus daiktus verčiau degint, o ne pūdyt.

(909) Epizodai, xiv: Juozas Grušas ir Justas Paleckis aptaria gyvenimą Rusijoj 1934-ais

1977-10-01 grupei Mažvydo klubo bibliofilų Juozas Grušas pasakojo apie kelionę Sovietų Sąjungon 1934-ais. Vladas Žukas užsirašinėjo:

1933 m. atėjus Hitleriui į valdžią, suiro Lietuvos ir Vokietijos santykiai – vokiečiai nustojo pirkti kiaules, sviestą. Prasidėjo byla su Klaipėdos krašto vokiečiais. Iškilo karo grėsmė. Reikėjo ieškoti politinės paramos, gerinti santykius su Tarybų Sąjunga, Pabaltijo valstybėmis. Tarybų Sąjunga tam buvo nusiteikusi. 1934 m. ji pakvietė po dešimt žurnalistų iš Pabaltijo valstybių. Lietuvai atstovavo Jonas Kardelis („Lietuvos žinios“), Ignas Šeinius („Lietuvos aidas“), Vytautas Steponaitis („Mūsų žinynas“), Eduardas Turauskas, Albertas Gerutis, Justas Paleckis... Aš patekau kaip rašytojų draugijos atstovas. Gerai sutariau su kairiaisiais, dalyvaudavau TSRS atstovybėje priėmimuose, nieko prieš tą šalį nebuvau parašęs. Turėjom diplomatinius pasus. Litai buvo priimami kaip užsienio valiuta.
     Vežėmės lagaminus maisto – dešrų, sūrio, – bet jo neprireikė. Bigosove, pirmoje stotyje už Daugpilio, atvyko rašytojų, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, orkestrėlis pagrojo. Pakvietė į stoties restoraną vakarienės – puikiausi valgiai. Paklausėme, ar visą laiką taip maitinsite. Pasakė, kad taip – „Inturistas“ maitins.
     Per mėnesį aplankėm Maskvą, Leningradą, Charkovą, Rostovą prie Dono, Baku, Tbilisį, Jaltą, Sevastopolį, Chersoną. Visur priėmimai, labai gerai maitino. Rusijoj tuo metu buvo baisios dienos – badas po kolektyvizacijos. Po vieno priėmimo Justas Paleckis manęs klausia: „Kaip atrodo?“ Atsakiau: „Blogai.“ – „Taip, tačiau kaltas ne socializmas, bet rusų tauta, nemokanti tvarkytis.“ („Susitikimai su Juozu Grušu“, Metai, 2009, nr. 10, p.118–119)

Idėjiniai žmonės. Jie visada žino, kas yra gerai ir negali būt blogai, ir viskas; ir tas „gėris“ nebūtinai socializmas, gali būt ir „lietuviška“ mėsa, ir priklausymas nepriklausomų rašytojų sąjungai; gerai, ir viskas.
P.S. Algirdas Julius Greimas labai aiškiai apie šitą bėdą yra rašęs:

Kiekviena ideologija yra susijusi su troškimu apaštalauti, su noru vesti žmones į geresnį ir gražesnį rytojų. Idėjinis žmogus yra įsitikinęs, kad jo idėja yra geriausia ir kad ją įgyvendinus šioje ašarų pakalnėje bus galima pasieki i daugiausia laimės ir gėrio. Antra, idėjinis žmogus, būdamas nuoširdus ir nuoseklus (nesakau, logiškas, nes ten, kur protą ir veiksmus vairuoja idėja, negali būti kalbos apie logiką), mano, kad tik jo atstovaujama idėja yra geriausia ir kad visos kitos idėjos tėra tik klaida, arba herezija. Jis bando kitus įtikinti, kad jie klysta, nepripažindami jo ideologijos arba neidami tuo keliu, kuriuo jis pasiryžęs vesti. Bet kadangi ten, kur nėra logikos, sunku kokiais nors racionaliais argumentais įtikinti žmones, tad lieka daug paprasčiau juos priversti galvoti (tą žodį šia prasme taip pat reikia paimti kabutėse) taip, kaip jis galvoja, Žodžiu, reikia prievarta bandyti juos pastatyti ant tikro kelio, kuris pagaliau ir jiems patiems išeis į naudą. Tokios laimės per prievartą idėją gražiai išreiškė Bielinskis: „Liaudis, sako jis, yra tokia kvaila, kad būtina ją jėga vesti į laimę“. Ir pasisavino pilnai tą idėjinės literatūros kritikos atstovo receptą idėjinės politikos atstovai, kurie per konclagerius veda žmoniją į rojų. („Pagrėbstai“, Šviesa, nr. 7, 1949, p. 24; parašas: Sirius)

(908) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, liii

Klausiu Laimos A.:
– Kas geriausias dabar aforistas, II Lietuvos Respublikos Romas Striupas?
Ir atsakau:
– Gintaras Zinkevičius.
– O įrodymai?
– Nenori – netikėk.

(907) Pakeliui namo, xxxv: apie Sieną

asdien (savaitgalis – ne diena) T-19 grįždamas namo pravažiuoju pro Tado Gutausko pamūrytą Sieną. Beje, spalio 22-ą bus jau šešeri metai nuo jos vad. atidengimo.
Kai „Laisvės kelias“ ėmė įgaut pavidalą, 2010-ų vasarą, buvo paniurzgėjimų – ne tik dėl akcijos „Pirk plytą“, bet ir dėl pačios idėjos. Per Lietuvos radijo „Kultūros savaitę“ išgirdęs nac. premijos laureato skulptoriaus Mindaugo Navako svarstymus – „[...] mes visi labai gerai žinome, kad laisvės idėja yra susijusi su sienų griovimu, išsilaisvinimas natūraliai susijęs su sienų griovimu. [...] O čia autorius, norėdamas išreikšti laisvės idėją, stato sieną. Tai savotiškai absurdiška ir paradoksalu. Tuo remdamasis tvirtinu, kad šitas meninis sprendimas yra labai nevykęs“ – atsimenu, pagalvojau: taip, teisus Navakas, siena ir ėjimas į laisvę tikrai nesisieja.
Bet vakar, dar neprivažiavus žiedo prie buv. Pedagoginio, ištiko nušvitimas: štai kodėl Siena! Ir kodėl to, ką dabar skaitau, neprisiminiau tada? – juk mažiau negu pusmetis buvo praėjęs, Kultūros barų pirmą numerį buvau nusipirkęs; negi tiesiog praverčiau pačioj pradžioj, p. 2–7, esantį Virgilijaus Čepaičio tekstą „Apie teisę ir tiesą: Kaip išeita į Baltijos kelią“? Greičiausiai.
— O buvo taip. 1989-ų pavasarį Sąjūdžio Seimo taryba pritarė idėjai, kad reikia surengt visų trijų laisvės siekiančių sesių prie Baltijos kokią nors grandiozinę akciją, dar iškalbingesnę negu 1988-09-03 vykęs žaliųjų surengtas Baltijos apkabinimas, – nelyg referendumas būtų. Ir kažkas pirmiausia pasiūlė (Čepaitis nemini kas), kad „galima išsirikiuoti Lietuvos, Latvijos, Estijos pasienyje su Gudija ir Rusija, gyvąja siena atidalijant tris Baltijos respublikas nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau gyvąją grandinę tektų tiesti miškais, pelkėmis ir laukais. Gal geriausia gyvąją sieną ‘pastatyti’ ant magistralinių plentų nuo Talino per Rygą iki Vilniaus?“ Ir, spėju, ta pradžioj išdygusi, bet atmesta „gyvoji siena“ taip užsifiksavo svarsčiusiųjų galvose, kad ir liko, nors būsimasis veiksmas ir buvo patrauktas iš pasienių. 1989-08-16 per TV „Atgimimo bangą“ žmonės išgirdo (Čepaitis cituoja iš Sąjūdžio leistos Ekspres informacijos):

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kviečia Lietuvos žmones rugpjūčio 23-iosios vakarą į Vilniaus–Rygos plentą, kur Gyvąja Siena paminėsime 50-metį nuo tos dienos, kai dvi to meto didžiosios valstybės pasidalino Estiją, Latviją ir Lietuvą. Ta Gyvąja Siena mes primename pasauliui, susitaikiusiam su trijų suverenių valstybių žūtimi, kad trys tautos ne tik gyvos, bet ir pasiryžusios pačios lemti savo likimą.

Nesiknisau ieškodamas patvirtinimo, bet galima įtart, kad nei latviai, nei estai jokios sienos kviesdami į Baltijos kelią neminėjo (beje, pirmąkart išgirdę apie siūlomą būtent tokią bendrą akciją [1989-ų gegužės 13–14 per Taline vykusią Baltijos Asamblėją], latviai iškart sutiko, o estai idėją atmetė, pavadindami „tipiškai lietuviška“ ir „barokiška“).
Taigi, nors Navako išsakyta mintis ir logiška, ne iš Gutausko piršto išlaužta ta Siena. (Pravažiuodamas kartkartėm pagalvoju, kad tam gale, kur į Ukmergės pusę, buvo galima dar pridurt dvi eiles plytelių – su Latvijos ir Estijos vėliavom, pratęst Laisvės kelią.)