(907) Pakeliui namo, xxxv: apie Sieną

asdien (savaitgalis – ne diena) T-19 grįždamas namo pravažiuoju pro Tado Gutausko pamūrytą Sieną. Beje, spalio 22-ą bus jau šešeri metai nuo jos vad. atidengimo.
Kai „Laisvės kelias“ ėmė įgaut pavidalą, 2010-ų vasarą, buvo paniurzgėjimų – ne tik dėl akcijos „Pirk plytą“, bet ir dėl pačios idėjos. Per Lietuvos radijo „Kultūros savaitę“ išgirdęs nac. premijos laureato skulptoriaus Mindaugo Navako svarstymus – „[...] mes visi labai gerai žinome, kad laisvės idėja yra susijusi su sienų griovimu, išsilaisvinimas natūraliai susijęs su sienų griovimu. [...] O čia autorius, norėdamas išreikšti laisvės idėją, stato sieną. Tai savotiškai absurdiška ir paradoksalu. Tuo remdamasis tvirtinu, kad šitas meninis sprendimas yra labai nevykęs“ – atsimenu, pagalvojau: taip, teisus Navakas, siena ir ėjimas į laisvę tikrai nesisieja.
Bet vakar, dar neprivažiavus žiedo prie buv. Pedagoginio, ištiko nušvitimas: štai kodėl Siena! Ir kodėl to, ką dabar skaitau, neprisiminiau tada? – juk mažiau negu pusmetis buvo praėjęs, Kultūros barų pirmą numerį buvau nusipirkęs; negi tiesiog praverčiau pačioj pradžioj, p. 2–7, esantį Virgilijaus Čepaičio tekstą „Apie teisę ir tiesą: Kaip išeita į Baltijos kelią“? Greičiausiai.
— O buvo taip. 1989-ų pavasarį Sąjūdžio Seimo taryba pritarė idėjai, kad reikia surengt visų trijų laisvės siekiančių sesių prie Baltijos kokią nors grandiozinę akciją, dar iškalbingesnę negu 1988-09-03 vykęs žaliųjų surengtas Baltijos apkabinimas, – nelyg referendumas būtų. Ir kažkas pirmiausia pasiūlė (Čepaitis nemini kas), kad „galima išsirikiuoti Lietuvos, Latvijos, Estijos pasienyje su Gudija ir Rusija, gyvąja siena atidalijant tris Baltijos respublikas nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau gyvąją grandinę tektų tiesti miškais, pelkėmis ir laukais. Gal geriausia gyvąją sieną ‘pastatyti’ ant magistralinių plentų nuo Talino per Rygą iki Vilniaus?“ Ir, spėju, ta pradžioj išdygusi, bet atmesta „gyvoji siena“ taip užsifiksavo svarsčiusiųjų galvose, kad ir liko, nors būsimasis veiksmas ir buvo patrauktas iš pasienių. 1989-08-16 per TV „Atgimimo bangą“ žmonės išgirdo (Čepaitis cituoja iš Sąjūdžio leistos Ekspres informacijos):

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kviečia Lietuvos žmones rugpjūčio 23-iosios vakarą į Vilniaus–Rygos plentą, kur Gyvąja Siena paminėsime 50-metį nuo tos dienos, kai dvi to meto didžiosios valstybės pasidalino Estiją, Latviją ir Lietuvą. Ta Gyvąja Siena mes primename pasauliui, susitaikiusiam su trijų suverenių valstybių žūtimi, kad trys tautos ne tik gyvos, bet ir pasiryžusios pačios lemti savo likimą.

Nesiknisau ieškodamas patvirtinimo, bet galima įtart, kad nei latviai, nei estai jokios sienos kviesdami į Baltijos kelią neminėjo (beje, pirmąkart išgirdę apie siūlomą būtent tokią bendrą akciją [1989-ų gegužės 13–14 per Taline vykusią Baltijos Asamblėją], latviai iškart sutiko, o estai idėją atmetė, pavadindami „tipiškai lietuviška“ ir „barokiška“).
Taigi, nors Navako išsakyta mintis ir logiška, ne iš Gutausko piršto išlaužta ta Siena. (Pravažiuodamas kartkartėm pagalvoju, kad tam gale, kur į Ukmergės pusę, buvo galima dar pridurt dvi eiles plytelių – su Latvijos ir Estijos vėliavom, pratęst Laisvės kelią.)

(348.1) Paramaironiana: Maironio parkas atidarytas, biustas pašventintas

Buvau prisigalvojęs, pasirodo, visokių nepagrįstybių. Parkas – patvarkytas; o skulptūra? – biustas, ir ... tiek (savom akim nematęs, nesiryžtu lygint su esančiais Kaune ir Tytuvėnuos; ar su ankstesniu T.G. sukurtu biustu). Atidengė, pašventino, ir pasaulis nesugriuvo. :)
P.S. Raseinių rajono savivaldybės svetainėj aprašant Maironio parko atidarymą ir biusto atidengimą, daug cituojama Marcelijaus Martinaičio – giria ir biustą, ir jo autorių. Ir tokia pobjaurė mintis dingtelėjo: ar tik ne tėvą, Leonardą Gutauską, turi galvoj M.M.? (Atsiprašau.)

(348) Paramaironiana: koks bus Gutausko Maironis?

dail. Rytas Jonas Belevičius

Delfyje.lt perskaičiau Tado Gutausko žodžius: „[...] netrukus Raseiniuose atsiras mano kurta Maironio skulptūra“ ir, kaip čia pasakius, nelabai ramu pasidarė. Pagooglinau: konkursas Maironio paminklui sukurti. Deja, nieko. Negi vėl be konkurso, svarstymų? Nesu skaitęs ar girdėjęs, kad kas nors panašaus būtų vykę. Bet gal pražiopsojau? (Valstybinėje Maironio metų programoje minimas tik biustas poeto tėviškėje.) Nors ir iš tų konkursų dažniausiai nieko gero (plg. paminklą broliams Vileišiams).

P.S. Ryt Lietuvos bankas į apyvartą išleis 50 litų sidabrinę kolekcinę monetą, skirtą Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Sprendimas įdomus, bet skyrybos ženklų vis dėlto, manyčiau, nereikėjo atsisakyt.

Prieduras (09-25). Vakar, nieko neradęs apie būsimą Maironio skulptūrą, ėmiau ir paklausiau Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistės Evelinos Kasperaitės, be kita ko, organizuojančios visokius Maironio metams skirtus renginius, gal ji ką žinanti. Šiandien gavau atsakymą:

Kaip žinia, poeto Maironio tėviškė ir gimtinė yra Bernotų ir Pasandravio kaimai, esantys Raseinių rajone. Šie kraštai įkvėpė poetą Maironį kūrybai, todėl Raseinių rajono savivaldybės taryba nusprendė naujai tvarkomam Raseinių miesto parkui suteikti Maironio vardą, taip pagerbiant poetą ir paminint jo 150-ąsias gimimo metines. Mano žiniomis, suvokdami parko pavadinimo svarbą ir tai, kad šiame krašte nėra Maironio garbei skirto paminklo, kaip tarkime Kauno rotušėje, šalia Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys Jordanas Kenstavičius privačia iniciatyva inicijavo Maironio paminklo pastatymą Raseinių miesto parke. Labai džiugu, kad galėsime pagerbti poeto atminimą ir įamžinti jį Raseinių miesto širdyje. Tai tokia istorija mano žiniomis. Galbūt daugiau informacijos galėtumėte sužinoti kreipdamiesi į patį iniciatorių.

Ačiū už pasiūlymą, bet ką čia besikreipsi; šaukštai popiet; 10-06 paminklas bus jau šventinamas (tikėkimės, arkivysk. Sigito Tamkevičiaus SJ estetinis skonis nebus įžeistas).
Beje, o su paminklu apsisukta oi kaip spėriai! Kristinos Bendžiūtės rašiny apie 08-02 vykusį savivaldybės tarybos posėdį yra ir tokia pastraipa:

Tarybos narys Jordanas Kenstavičius pripažino, kad dabar ne pats geriausias laikas suteikti parkui vardą, o ir parko modernizavimo darbai vyksta ne taip, kaip tikėtasi. Tačiau, jo nuomone, Maironio vardo suteikimas parkui taptų rimtu argumentu projekto finansavimui gauti. J. Kenstavičius prisiminė visuomeninio judėjimo RASAI rinkėjams duotą pažadą pastatyti Maironio paminklą. Jis pažymėjo, kad jau šiemet bus skelbiamas konkursas dėl paminklo, kuris bus statomas ne Savivaldybės, o rėmėjų lėšomis. „Vadovaujantis jūsų logika, gal ir kelią nuo Ariogalos per Paliepius, Ilgižius iki Betygalos pavadinkime Maironio vardu, tada bus galimybė greičiau jį išasfaltuoti, jei mes tik Maironio vardu prisidengę ieškome pinigų parkui“, – replikavo tarybos narys Liudas Kavaliauskas.

Ir dar pridurta:

P.S. Istoriniai šaltiniai nutyli, kad Jonas Mačiulis Maironis kada nors būtų vaikštinėjęs po Raseinių miesto parką. Kaip teigia kultūros vertybių ekspertas Viktoras Vitkus, iki 1932 m. dabartinio parko teritorija priklausė cerkvei ir jokio parko ten nebuvo. Žinotina, kad mūsų tautos šauklys Maironis kaip tik tais metais iškeliavo į Dangaus Karalystę, o ieškoti aukšto katalikų dvasininko sąsajų su stačiatikiais būtų tiesiog šventvagiška.

Va tiek papildomos informacijos pavyko sužvejot. Na, vis šis tas aiškiau tapo.