Kai „Laisvės kelias“ ėmė įgaut pavidalą, 2010-ų vasarą, buvo paniurzgėjimų – ne tik dėl akcijos „Pirk plytą“, bet ir dėl pačios idėjos. Per Lietuvos radijo „Kultūros savaitę“ išgirdęs nac. premijos laureato skulptoriaus Mindaugo Navako svarstymus – „[...] mes visi labai gerai žinome, kad laisvės idėja yra susijusi su sienų griovimu, išsilaisvinimas natūraliai susijęs su sienų griovimu. [...] O čia autorius, norėdamas išreikšti laisvės idėją, stato sieną. Tai savotiškai absurdiška ir paradoksalu. Tuo remdamasis tvirtinu, kad šitas meninis sprendimas yra labai nevykęs“ – atsimenu, pagalvojau: taip, teisus Navakas, siena ir ėjimas į laisvę tikrai nesisieja.
Bet vakar, dar neprivažiavus žiedo prie buv. Pedagoginio, ištiko nušvitimas: štai kodėl Siena! Ir kodėl to, ką dabar skaitau, neprisiminiau tada? – juk mažiau negu pusmetis buvo praėjęs, Kultūros barų pirmą numerį buvau nusipirkęs; negi tiesiog praverčiau pačioj pradžioj, p. 2–7, esantį Virgilijaus Čepaičio tekstą „Apie teisę ir tiesą: Kaip išeita į Baltijos kelią“? Greičiausiai.
— O buvo taip. 1989-ų pavasarį Sąjūdžio Seimo taryba pritarė idėjai, kad reikia surengt visų trijų laisvės siekiančių sesių prie Baltijos kokią nors grandiozinę akciją, dar iškalbingesnę negu 1988-09-03 vykęs žaliųjų surengtas Baltijos apkabinimas, – nelyg referendumas būtų. Ir kažkas pirmiausia pasiūlė (Čepaitis nemini kas), kad „galima išsirikiuoti Lietuvos, Latvijos, Estijos pasienyje su Gudija ir Rusija, gyvąja siena atidalijant tris Baltijos respublikas nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau gyvąją grandinę tektų tiesti miškais, pelkėmis ir laukais. Gal geriausia gyvąją sieną ‘pastatyti’ ant magistralinių plentų nuo Talino per Rygą iki Vilniaus?“ Ir, spėju, ta pradžioj išdygusi, bet atmesta „gyvoji siena“ taip užsifiksavo svarsčiusiųjų galvose, kad ir liko, nors būsimasis veiksmas ir buvo patrauktas iš pasienių. 1989-08-16 per TV „Atgimimo bangą“ žmonės išgirdo (Čepaitis cituoja iš Sąjūdžio leistos Ekspres informacijos):
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kviečia Lietuvos žmones rugpjūčio 23-iosios vakarą į Vilniaus–Rygos plentą, kur Gyvąja Siena paminėsime 50-metį nuo tos dienos, kai dvi to meto didžiosios valstybės pasidalino Estiją, Latviją ir Lietuvą. Ta Gyvąja Siena mes primename pasauliui, susitaikiusiam su trijų suverenių valstybių žūtimi, kad trys tautos ne tik gyvos, bet ir pasiryžusios pačios lemti savo likimą.Nesiknisau ieškodamas patvirtinimo, bet galima įtart, kad nei latviai, nei estai jokios sienos kviesdami į Baltijos kelią neminėjo (beje, pirmąkart išgirdę apie siūlomą būtent tokią bendrą akciją [1989-ų gegužės 13–14 per Taline vykusią Baltijos Asamblėją], latviai iškart sutiko, o estai idėją atmetė, pavadindami „tipiškai lietuviška“ ir „barokiška“).
Taigi, nors Navako išsakyta mintis ir logiška, ne iš Gutausko piršto išlaužta ta Siena. (Pravažiuodamas kartkartėm pagalvoju, kad tam gale, kur į Ukmergės pusę, buvo galima dar pridurt dvi eiles plytelių – su Latvijos ir Estijos vėliavom, pratęst Laisvės kelią.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą