(911) Visiškai tarp kitko: „Griūk, aš tave nušoviau!“

[Prieš išmetant makulatūron: Metai, 2015, nr. 2]. — Gal tik porą kartų vaikystėj esu žaidęs karą. Nebuvau tas, be kurio negalėtų apsieit bendraamžiai, o ir man nelabai reikėjo kompanijos – smagiau važinėtis dviračiu, jei tik išeina – pažvejot ar patyrinėt tvenkinio gyvius (dusios labai įdomios), paskui atsirado triušiai. Bet frazę „Griūk, aš tave nušoviau!“ atsimenu. Buvau vokietukas su pagaliu, ir labai greit mane nušovė iš už medžio iššokęs tik iš matymo pažįstamas su mediniu PPŠ, tik nesupratau iškart, kad jau viskas, man žaidimas baigtas, tad buvau paragintas pripažint įvykusį faktą. Iš principo, regis, rusai turėdavo laimėt, bet apibendrinimui trūksta patirties. Nors sovietiniuos filmuos (kad ir nenorom?) simpatizuodavom vokiečiams, nes juos labai dažnai vaidindavo lietuviai; ir nemačiusiam tikro vokiečio vaidenos, kad tikras vokietis turi būt tik toks, kaip Algimantas Masiulis.  Играют мальчики в войну – tokia daina buvo ar kas.
— Kodėl iš atminties ėmė lįst tokie dalykai? Nes frazę, kuri įrašo pavadinime, radau ir José Emilio Pacheco (1939–2014) autobiografinėj apysakoj Mūšis dykumoje (1981; tame Metų numery yra jos vertimas iš ispanų kalbos Broniaus Dovydaičio, frazė p. 65, tik be šauktuko): paauglio akimis žvelgiama į praeito amžiaus penkto dešimtmečio pabaigos Meksiką.

Per pertraukas valgydavom grietinines bandeles, kokių dabar jau nėra ir niekada nebus. Žaisdami susiskirstydavome į dvi grupes – arabus ir žydus. Ką tik [1948-ų pavasarį] buvo susikūrusi Izraelio valstybė, ir izraeliečiai kariavo su Arabų lyga. Vaikai, kurie tikrai buvo kilę iš arabų ar žydų šeimų, nuolatos tyčiojosi vieni iš kitų ir pešėsi. Mūsų mokytojas, Bernardas Mondragonas, jiems aiškino: „Jūs esate gimę šioje šalyje. Esate tokie pat meksikiečiai, kaip ir jūsų draugai. Neperimkite svetimos neapykantos. Po viso to, kas buvo, – masinės žudynės, koncentracijos stovyklos, atominė bomba, milijonai žuvusiųjų – ateities pasaulyje – pasaulyje, kuriame jums teks gyventi, kai užaugsite, nebebus karų, nusikaltimų, pažeminimo.“ Tuomet galinėse eilėse kažkas sukikendavo. Mondragonas liūdnai žvelgdavo į mus, turbūt svarstydamas, kokie mes tapsime, metams bėgant, kiek negandų ir bėdų dar teks mums patirti. (p. 64)

Nežinau, ar visi vaikai visur žaidžia (žaidė/tebežaidžia) karą; dalis, manau, visur turėtų, bent jau noras žaist turėtų būt; gal dabar lietuviukai jau skirstos į partizanus ir stribus? Įdomu būtų pasižiūrėt į pasaulio istoriją pagal tai, kieno karus žaidžia vaikai; vėluojantis istorijos atspindys. Tarkim, ar bendraamžiai čekai irgi virsdavo rusais ir vokiečiais?
Digresija. Dviratį paminėjęs prisiminiau: liepos pradžioj buvau parašęs jaunėliui el. laišką:

Sveikas,
regis, per daug prie Tavęs nesikabinėju su pamokymais, o šįkart pagalvojau: imsiu ir pasiūlysiu.
Visai atsitiktinai nulindau į tokią vadinamą sendaikčių parduotuvę naftalinas.lt ir radau kelias nuotraukas žmonių su dviračiais. Štai šita tik 60 eurocentų kainuoja; yra dar kelios, irgi, manau, pigiai prašo.
Ir pagalvojau: o jei kas nors, pvz., Tu, imtų kaupt teminę nuotraukų kolekciją „XX amžiaus lietuviai su dviračiais“? Manau, tokio daikto, kolekcijos, vertė laikui bėgant tik augtų. Jeigu dar pavyktų išsiaiškint kokios informacijos papildomos, kada, kur, kas ką fotografavo, būtų pridėtinė vertė, kurios po kokių 10 metų net labiausiai norėdamas nebesurasi (tarkim, paprašyt iš naftalino.lt kokio el. pašto adreso ar tel. žmogaus, kuris pardavė, ir jo paklaust; jei tik šis tas būtų sužinota – ir tai jau gerai).
Tiesa, dar vieną liuks nuotrauką esu matęs delcampe.net, bet ta jau 5 eurus kainuoja.
Štai toks pasiūlymas. Pamaniau, o gal užkibsi? Manau, ir investicija, kad ir per ilgą laiką, turinti duot pelno būtų.
Tėvas

Neužkibo sūnus; bet vis tiek tebemanau, kad visai įdomią kolekciją būtų galima sukaupt.