(909) Epizodai, xiv: Juozas Grušas ir Justas Paleckis aptaria gyvenimą Rusijoj 1934-ais

1977-10-01 grupei Mažvydo klubo bibliofilų Juozas Grušas pasakojo apie kelionę Sovietų Sąjungon 1934-ais. Vladas Žukas užsirašinėjo:

1933 m. atėjus Hitleriui į valdžią, suiro Lietuvos ir Vokietijos santykiai – vokiečiai nustojo pirkti kiaules, sviestą. Prasidėjo byla su Klaipėdos krašto vokiečiais. Iškilo karo grėsmė. Reikėjo ieškoti politinės paramos, gerinti santykius su Tarybų Sąjunga, Pabaltijo valstybėmis. Tarybų Sąjunga tam buvo nusiteikusi. 1934 m. ji pakvietė po dešimt žurnalistų iš Pabaltijo valstybių. Lietuvai atstovavo Jonas Kardelis („Lietuvos žinios“), Ignas Šeinius („Lietuvos aidas“), Vytautas Steponaitis („Mūsų žinynas“), Eduardas Turauskas, Albertas Gerutis, Justas Paleckis... Aš patekau kaip rašytojų draugijos atstovas. Gerai sutariau su kairiaisiais, dalyvaudavau TSRS atstovybėje priėmimuose, nieko prieš tą šalį nebuvau parašęs. Turėjom diplomatinius pasus. Litai buvo priimami kaip užsienio valiuta.
     Vežėmės lagaminus maisto – dešrų, sūrio, – bet jo neprireikė. Bigosove, pirmoje stotyje už Daugpilio, atvyko rašytojų, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, orkestrėlis pagrojo. Pakvietė į stoties restoraną vakarienės – puikiausi valgiai. Paklausėme, ar visą laiką taip maitinsite. Pasakė, kad taip – „Inturistas“ maitins.
     Per mėnesį aplankėm Maskvą, Leningradą, Charkovą, Rostovą prie Dono, Baku, Tbilisį, Jaltą, Sevastopolį, Chersoną. Visur priėmimai, labai gerai maitino. Rusijoj tuo metu buvo baisios dienos – badas po kolektyvizacijos. Po vieno priėmimo Justas Paleckis manęs klausia: „Kaip atrodo?“ Atsakiau: „Blogai.“ – „Taip, tačiau kaltas ne socializmas, bet rusų tauta, nemokanti tvarkytis.“ („Susitikimai su Juozu Grušu“, Metai, 2009, nr. 10, p.118–119)

Idėjiniai žmonės. Jie visada žino, kas yra gerai ir negali būt blogai, ir viskas; ir tas „gėris“ nebūtinai socializmas, gali būt ir „lietuviška“ mėsa, ir priklausymas nepriklausomų rašytojų sąjungai; gerai, ir viskas.
P.S. Algirdas Julius Greimas labai aiškiai apie šitą bėdą yra rašęs:

Kiekviena ideologija yra susijusi su troškimu apaštalauti, su noru vesti žmones į geresnį ir gražesnį rytojų. Idėjinis žmogus yra įsitikinęs, kad jo idėja yra geriausia ir kad ją įgyvendinus šioje ašarų pakalnėje bus galima pasieki i daugiausia laimės ir gėrio. Antra, idėjinis žmogus, būdamas nuoširdus ir nuoseklus (nesakau, logiškas, nes ten, kur protą ir veiksmus vairuoja idėja, negali būti kalbos apie logiką), mano, kad tik jo atstovaujama idėja yra geriausia ir kad visos kitos idėjos tėra tik klaida, arba herezija. Jis bando kitus įtikinti, kad jie klysta, nepripažindami jo ideologijos arba neidami tuo keliu, kuriuo jis pasiryžęs vesti. Bet kadangi ten, kur nėra logikos, sunku kokiais nors racionaliais argumentais įtikinti žmones, tad lieka daug paprasčiau juos priversti galvoti (tą žodį šia prasme taip pat reikia paimti kabutėse) taip, kaip jis galvoja, Žodžiu, reikia prievarta bandyti juos pastatyti ant tikro kelio, kuris pagaliau ir jiems patiems išeis į naudą. Tokios laimės per prievartą idėją gražiai išreiškė Bielinskis: „Liaudis, sako jis, yra tokia kvaila, kad būtina ją jėga vesti į laimę“. Ir pasisavino pilnai tą idėjinės literatūros kritikos atstovo receptą idėjinės politikos atstovai, kurie per konclagerius veda žmoniją į rojų. („Pagrėbstai“, Šviesa, nr. 7, 1949, p. 24; parašas: Sirius)