(913) Epizodai, xv: šnekesys isoloj di Capri apie lietuvių liaudies dainas 1910-ų pavasarį

ekmadienį LRT TV nuo 12:00 rodė dokumentinį filmą iš ciklo „Erdvės. Pasaulio žavesys“. Apie Capri salą. Atvirukiškai gražu, prabangu, turtuolių vilos ir pan. Kai nebuvęs, aišku, visai įdomu. Nors ir trukdo gėrėtis vaizdais visokie iš atminties lyg iš pelkės kylantys burbulai. Burbteli Jono Aisčio „Isola di Capri“ iš Intymių giesmių pradžia: „Virpa tavo žodžiai dyvinai numėlę – / Tujen, mielas drauge, tu – mielų miela! / Atvirutėj Viktoras Emanuelis / Ir danguj ir jūroj skendinti sala...“ etc. – Kokį atviruką su Italijos karalium turėjo omeny Aistis?
Bet čia ne epizodas; epizodas štai koks – turėjo toks būt:
— Maksimas Gorkis klausia Konstantino Jasiukaičio, ar yra išversta į rusų kalbą lietuvių liaudies dainų ir kur tų vertimų galima būtų pasiskaityt? Jasiukaitis sutrinka, nežinodamas tikslaus atsakymo, ir prašo luktelt – jis žinąs, ko galima būtų apie tai paklaust. Nusiperka cartoliną postale Italiana ir rašo Vilniun dr. Basanavičiui (nežinodamas B. adreso, per Lietuvos ūkininko redakciją):

Gerbiamasis Tamsteli! M. Gorki interesuojasi ir klausė manęs – ar yra lietuvių tautiškos dainos verstos į  rusų kalbą? Aš jam tikro nieko negalėjau pasakyti. Rasi, tamsta parašytum man – ar yra vertimai ir kur galima gauti, kuriuose metuose išleistos Juškos dainos? Lieku su tikra pagarba
KonstJasiukaitis
Adresas: S^r C. Jasiukaitis / Capri (Napoli) / Italia [LLTI BR, F2-1033]

1910-03-26 [pagal Grigaliaus kalendorių] išsiųsta carte postale Vilnių pasiekia 1910-03-18 [pagal Julijaus kalendorių], per savaitę. Greičiausiai Jasiukaitis apšvietė Gorkį apie lietuvių liaudies dainas rusiškai, nes ant gauto atvirlaiškio dr. B. užsirašė, ką reiktų pranešt: Jonas Juška 1867-ais 33 dainų vertimus paskelbęs, Vsevolodas Milleris ir Filipas Fortunatovas 1872-ais dar 100; pridūrė ir dvi vokiškas nuorodas – Nesselmanno 1853 ir Franzo Tetznerio 1903. — Nieko čia tokio, nors va žiūrint TV – yra ką prisimint. — Įdomus to Konstantino Jasiukaičio likimas: 1906-ų rudenį Vilniaus kalėjime pasėdėjęs (už pacifistinį „Kareivio pasakojimą“), 1907–1912-ais po Europą pasiblaškęs; pakariavęs; paskui apsiraminęs, iš revoliucingo socialdemokrato tarnautoju (ligonių kasos direktorium) tapęs; galų gale ant pašto ženklo įamžintas – simboliniu personažu virtęs →
(Romualdas Budrys 2004-ais, minint spaudos lotyniškais rašmenim atgavimo 100-metį, Žmuidzinavičiaus „Per kiaurą naktį“ epochos simboliu yra pavadinęs, nors pats paveikslas niekaip su spaudos draudimu nesusijęs; eskizas tapytas žiūrint į kartais nakčiai dailininko nuomojamame bute likdavusį Konstantiną Jasiukaitį [Literatūra ir menas, 2004-03-26, p. 15; rašinio citatoj iš 1961-ais išleistų A.Ž. atsiminimų Paletė ir gyvenimas pavardė Janulaitis – korektūros klaida; knygoj, p. 104, gerai: Jasiukaitis.] — 1948-ais ir 1959-ais jo Raštai išleisti, 1969-ais ir 1984-ais – rinktinės; nepriklausomybės laikais juo, regis, nieks nesidomėjo; nebent koks Naujosios kairės atstovas ar atstovė susidomėtų, bet kad tarp jaunųjų literatūros tyrėjų tokios pažiūros gal nepopuliarios; įdomi ta praeito amžiaus pradžios literatūra, kad ir kaip tuolaik sklandžiusių gyvenimo pertvarkymo idėjų atspindys, tarkim; Jasiukaitis šiuo požiūriu būtų labai „dosnus“.)
P.S. 2006-02-24 per knygų mugę pristatant pirmąją Paulinos Pukytės knygą Jų papročiai (2005), buvau prisiminęs Jasiukaičio feljetonų ciklus „Kitažemio laiškai iš Rusijos“ ir „Prašaliečio laiškai iš Rusijos“, kurie ėjo Chicagoj leidžiamoj Lietuvoj 1906–1908 metais. Dabar žiūrėdamas į Žmuidzinavičiaus paveikslą drįsčiau spėt: kodėl Jasiukaitis rašė per naktį nepakeldamas akių? – todėl, kad vėlavo išsiųst Amerikon tekstą (kas savaitę vis naują reikėjo parašyt).