(301) Geros knygos nesensta, v

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-10-20.

Sveiki! Prieš mėnesį kalbėdamas apie knygas, paskutinį paminėjau Jano Bułhako Vilniaus peizažą. Šįkart norėčiau pristatyt dar vieną Bułhako knygą – jojo atsiminimus Vaikystės metų kraštas (iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, išleido Lietuvos nacionalinis muziejus). Prie šių prisiminimų prisišliejo kiti – Merkelio Račkausko Užrašai su paantrašte Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampyje (parengė autoriaus anūkas Tomas Venclova, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), o trečioji knyga – XIX amžiaus pradžioj rašytas grafo Jano Potockio romanas, pavadintas Rankraščiu, rastu Saragosoje (iš prancūzų kalbos vertė Jonas Čeponis, išleido „Jotema“) – šiton apžvalgon pateko irgi ne atsitiktinai; kartais dalykai ima ir susisieja, o sąsajos visada bent truputį intriguoja; kultūrinės taip pat, ne tik politinės: kas kam kiek už ką ar panašiai.

Pradžioj šiek tiek faktų apie fotografą bei rašytoją Janą Bułhaką ir klasikinį filologą bei pedagogą Merkelį Račkauską. Bułhakas gimęs 1876-ais Ostašino dvare Naugarduko apylinkėse, dabartinėj Baltarusijoj, atsiminimus apie savo vaikystę – 1882–1886 metus – rašė per Antrąjį pasaulinį karą, paskelbti jie buvo tik 2003-ais (baltarusiai šią knygą išsivertė prie ketverius metus). Račkauskas gimęs 1885-ais, devyneriais metais jaunesnis už Bułhaką, Šiaulių apskrities Papilės valsčiuj, Žemaitijoj, atsiminimus apie savo vaikystę ir jaunystę rašė po karo, bet jie irgi laukė pusę amžiaus – tik šįmet išleisti.
Vieni ir kiti rašyti tada, kai prisimenamojo pasaulio (posukiliminiai laikai Rusijos imperijoj) nebebuvo likę. Kaip sako Bałhakas, „pirmiausia reikėjo prarasti, [...], kad įvertinčiau“.
Bułhako atsiminimuose daugiau grožėjimosi, pirmiausia gamta, kraštovaizdžiu, daugiau didžiavimosi savo gimtine, nes ji – ir Adomo Mickevičiaus gimtinė:

[...] Naugardukas, Svitezis – nebuvo man tuščias poetinės geografijos garsas. [...] Su mūsų didžiuoju poetu susipažinau [...] iš asmeninių atsiminimų lobyno, iš gimtinės gamtos knygos, girdėjau deklamuojant jo eiles gyvu žodžiu. Mickevičiaus vardą prisimenu taip seniai, kaip ir vardus tėvų.

Kultūra Bułhakui vaikystėje sklido iš dvaro salonėly stovėjusios spintos, „pilnos senų knygų supelijusiais viršeliais, kvepenčiais tradicijomis ir pelėmis“. Būtent skiemenuodamas Svitezio aprašymus išmoko skaityti. Būtent Mickevičius išmokęs Bułhaką įžvelgi grožį, kuris yra „aukščiausias, neįkainojamas gėris“, ir fiksuoti jį vaizdu bei žodžiu. Beje, Vaikystės metų krašto pabaigoje yra pluoštas nuotraukų, kur tas grožis užfiksuotas vaizdu. Labai reikalingas knygos papildas, nes per puslapius nutįstantys kraštovaizdžio aprašymai kartais ima pabosti – ir pats Bułhakas net kelissyk prisipažįsta, kad gamtos grožio, kuris yra iškilęs prieš jo akis, aprašyti beveik neįmanoma. Proza nepajėgi to perteikt. (Ir kaip čia neprisiminsi Baranausko ir jo Anykščių šilelio.)
Beskaitant tuos miškų aprašymus, galvoj ima kirbėt mintis, kad tuolaik, t.y. XIX amžiui artėjant į pabaigą, gan giliai, gal ir nelabai suvokiama, bet dar tikrai ruseno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintis: bent jau Naugarduko apylinkės gyvenę ir save lenkais vadinę bajorai jautėsi esą skirtingi nuo, sakykim, tikrųjų, Karūnos lenkų. Bałhakas vienoj vietoj, rašydamas apie savo žavėjimąsi ąžuolais, priduria:

Juos matydamas, tarsi Jogailos laikų pagonis šventoje lietuvių giraitėje, patirdavau dievobaimingą virpulį.

Daug visokiausių iškalbingų detalių yra šituos atsiminimuos, netgi tokių, kur nė į galvą neateitų. Pavyzdžiui: po 1863 metų sukilimo buvo uždrausti krokuvietiški pakinktai, nes caro valdžia čia įžvelgė lenkų išskirtinumo demonstravimą. Arba psichologinės savijautos charakteristikų, tikslesnių už kurias joks istorikas nesugalvos. Tarkim, Bułhakas apie savo tėvų kartą:

Jaunystėje jie išgyveno sukilimo tragediją, todėl visą gyvenimą jautė pavojų ir baimę. [...] Motina [...] ne kartą man aiškino, kad esame bejėgiai akivaizdoje priešo, kuris iš mūsų viską atėmė, siekia mus sunaikinti ir pasigaili tik paklusniųjų. Liko tik žemė – mūsų paskutinė atrama. [...] reikia dirbti ir laikytis tyliai...

Nežinau, kaip jums pasirodys, bet ar ne panašiai jautėsi dauguma lietuvių sovietų okupacijos laikais, tik kad nebebuvo palikta net savo žemės, nebent tuos kelis arus sava žeme vadintumėm.

۩  ۩  ۩

Merkelis Račkauskas savo atsiminimuose daug socialesnis nei Bułhakas. Pirmiausia, aišku, tiesiog kitoks žmogus (kad ir toks skirtumas: Bułhaką traukė gamtovaizdžiai, kraštovaizdžiai, o Račkauskui mėgstamiausias dalykas – garsų pasaulis, kaip sakos, „paukščių čiulbėjimo, Virvytės čiurlenimo, medžių ošimo galėjau valandomis klausytis, niekuomet nenusibosdavo“), bet, matyt, įtakos, ką ir kaip prisimename, turi ir kiti dalykai – tarkim, giminės tradicija (į savo bajorišką kilmę Račkauskas žvelgia su ironija: močiutės namuose vaikystėj ėjęs ziegor Gdanski – laikrodis iš Gdansko – pasakotojui tapus paaugliu jau sustojęs, ir tikriausiai visiems laikams), socialinis statusas: tėvas drausdavęs artintis prie fortepijono: esą sūnus gali tapt irgi vargonininku ir neištrūkt iš, Račkausko žodžiais, „ubagų luomo“, nes „Žemaitijos kaimo vargamistra buvo beteisis klebono vergas“.
Kas labiausiai įstringa skaitant Merkelio Račkausko Užrašus? Labai įtaigiai sukurti žmonių paveikslai. Perskaičius šiuos atsiminimus, tikrai daugiau spalvų įgaus mūsų sąmonėj jau susiklostę Povilo Višinskio, Jono Jablonskio, Vaižganto ar Sofijos (tada dar tik) Kymantaitės vaizdiniai. O kai kurie užfiksuoti charakteriai tiesiog prašyte prašosi perkeliami į istorinius romanus, kurių lietuvių literatūra ne per turtinga. Tarkim, ko verti broliai Beresnevičiai – Agapitas ir Donatas, vaikščioję po Žemaitiją derindami fortepijonus ir vargonus. Abu didžiavęsi savo bajoryste, abu buvę tikri muzikos donkichotai, į senatvę virtę vagabundais. Nesugyvenę, vengę net susitikti. Ir dar daugybę išraiškingų detalių apie šiuos žmones pateikia Račkauskas. Tik plėtok, tik kurk tęsdamas istorijas.
Labai vertingi šie atsiminimai ir tuo, kad atspindi lietuvių ir lenkų kalbų santykį XIX amžiaus pabaigoj, Žemaitijoj vartotos lenkų kalbos savitumus ir kita. Kad ir litvomanijos, t.y. apsisprendimo: aš – lietuvis, genezę, pirmuosius bendrinės lietuvių kalbos žingsnių tarp žemaičių. Merkelio Račkausko Užrašai atveriami prof. Egidijaus Aleksandravičiaus įžangos straipsniu, ten atkreiptas dėmesys ir į šituos dalykus – vadinamąją pusbajoriškąją kultūrą. Ši knyga kaip lygiavertė stojasi šalia profesoriaus Mykolo Biržiškos 38 metais išėjusių atsiminimų Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kad tik būtų noro skaityt...

۩  ۩  ۩

Dabar reikia pasakyt, kodėl prie šių atsiminimų prišliejau grafo Potockio Rankraštį, rastą Saragosoje. Bułhakas motinos valia rašyt pirmiausia išmoko ne lenkiškai – prancūziškai. Jo motina į savo kalbą priterpdavo daugybę tos kalbos žodžių. O Račkausko atsiminimuose yra nupieštas puikus ponios Rembowskos paveikslas, kuri ne tik su vaikais ir tarnais stengėsi kalbėtis prancūziškai, bet net vardus suprancūzindavo. Račkauskas pasakodamas apie šitą koroniarką, t.y. iš Didžiosios Lenkijos Žemaitijon atklydusią ponią, pasitelkia ir groteską. Kas įdomu, kad ir Bułhakas kalba apie prancūziškos mados karikatūriškumą – esą tai jau atgyvenusi XVIII amžiaus mada.
Nežinau, gal lenkų tyrinėtojai yra pasigilinę į frankofoniškąją savo kultūros tradiciją, mes, regis, kol kas ne. Bet būtų labai įdomu: Mykolas Kleopas Oginskis savo prisiminimus rašė prancūziškai, Sofija Tyzenhauzaitė – pagal prancūzišką tradiciją, Sophie de Tisenhaus-Choiseul Gouffier – savo lietuviškos tematikos istorinius romanus kūrė irgi prancūziškai, Oskarą Milašių galima rast Lietuvių literatūros enciklopedijoj. Grafas Janas ar Jeanas Potockis (†1815) irgi rašė prancūziškai, nors šiaip – lenkas, turėjęs ekscentriko ir erudito šlovę. XVIII amžiaus pabaigoj pirmasis iš lenkų pamatė Varšuvą, kaip sakoma, iš paukščio skrydžio – buvo pakilęs oro balionu su prancūzu. Blaškės po Europą ir ne tik.
Gal ir per daug grubiai apibendrinsiu, bet tada rašyt prancūziškai reiškė rašyt Europai, ir net Rusijai – Potockio Rankraščiu, rastu Saragosoj, buvo susižavėjęs Puškinas. Perskaičiau tą jo gyvenimo pabaigoj parašytą romaną, pristatytą kaip „prancūzų, taip pat ir pasaulinės literatūros šedevras“. Smagus istorijų rinkinys. Su plėšikais, kabalistais, avatarais ir kitom įdomybėm. Iš tų laikų, kai dar mokėta pasakot istorijas. Neabejoju, tokio pobūdžio lektūros mėgėjų yra visais laikais, atsiras ir XXI amžiaus pradžios Lietuvoj. Nors, prisipažinsiu, Tyzenhauzaitės romanas Halina Oginskytė, arba Švedai Lietuvoje labiau patiko už Rankraštį, rastą Saragosoje. Ir grafo Potockio gyvenimas, aprašytas įžangos straipsny, pasirodė įdomesnis už jo vienintelį grožinį prozos kūrinį.

(300) Geros knygos nesensta, iv

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-09-22.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris knygas: dvi ką tik pasirodžiusias ir vieną senėlesnę, bet labai jau ji lipo prie antrosios, net antrąkart perskaičiau. Taigi bus kalbama apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus (išleido „Alma littera“), Aido Marčėno sudarytą poezijos antologiją Iš Vilniaus į Vilnių (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir tą prielipą – Jano Bułhako tris fotografo keliones, užfiksuotas žodžiu ir vaizdu, – išvertęs jas iš lenkų kalbos fotografas Stanislovas Žvirgždas knygelę pavadino vienos kelionės vardu – Vilniaus peizažas (2006-ais išleido „Vaga“).

Pradėsiu iš toliau – ir autoironiškai. Šiais skaitymo metais keletą kartų teko bendraut su bibliotekininkais. Pokalbių tema būdavo vis ta pati: kaip nepasiklyst naujų leidinių sraute, kaip išsirinkt vertingą knygą. Be kita ko, primindavau ir tokį dalyką: nepasitikėkit leidėjų ar prekybininkų anotacijom, nes jos iš principo reklaminės; suprantama, tikslas – kad tik mes susigundytumėm ir nupirktumėm tą ar aną knygą – pateisina priemones – girk išsijuosęs. Bet žmogus silpnas esi, kartkartėm išsijungia kritinis mąstymas.
Štai gavau iš UAB „Vagos prekyba“ Knygų namų el. laišką, pristatantį naujus leidinius. Skaitau:

[...] autobiografinių esė knyga. Ji gimė iš sudėtingos, komplikuotos rašytojo asmeninės patirties. Knygoje atveriamas naujas, drąsus požiūris į pokario ir Atgimimo metą, į Nepriklausomybės laiko politines batalijas, į savo kolegas kūrėjus, atskleidžiamos ryškios europinio garso asmenybės, kurias autoriui teko pažinti.

Kad ir kaip žiūrėsi, užkabina, bet supranti: aišku, persūdyta.
Iškart pasakysiu: nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą, nors ir neradau joje žadėtų „naujų, drąsių“ atvėrimų ar atsivėrimų. Požiūris į pokarį – santūrus, taip sakant, žmogiškas – buvo ir tikrų partizanų, ir jų vardu besidangstančių banditų, į Atgimimą – irgi; vargu ar ką nors kitų sąjūdininkų atsiminimuose nepaminėto čia galima rast; prie anotacijoj minimų „Nepriklausomybės laiko politinių batalijų“ iš naujo nebegrįžtama – knygon įdėti du pokalbiai, rengti daug anksčiau periodinei spaudai. Beje, keistoka išvada susiklosto galvojant apie Vytauto Bubnio kaip politiko darbą: nenorėjęs, bet vis dėlto nuėjęs į Seimą, ir pirmiausia dėl to, kad būtų proga kuo daugiau kaip deputatui pabendraut su žmonėmis. Beveik pusę knygos Tolimi artimi at(si)vėrimai sudaro rašytojo atsakymai į klausimus, užduotus per susitikimus su skaitytojais. Juos perskaičius, galima nuramint sąžinę, kad kuriame nors ar nė viename nebuvai.
O dabar, kodėl sakiau, kad nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą. Sužinojau kai kurių rašytojo kūrinių genezes aplinkybes, prototipus ir sąsajas. Tarkim, rašant romaną Kvietimas pravertė patirtis, įgyta vaikštant Rašytojų sąjungos vardu sveikint sovietmečio vadų – kad ir Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo kultūrai Aleksandro Česnavičiaus 50-mečio proga. Kitas įdomus dalykas – užfiksuota, kaip kroatai reagavo į Vytauto Bubnio Baltijos Asamblėjos premija apdovanotąjį romaną Balandžio plastėjime, kuriame vaizduojamas neseniai vykęs Balkanų karas. Kitiems gal kitkas bus įdomu, tarkim, rašytojo mintys apie Sai Babą ir lankymąsi Indijoj. Žodžiu, įdomaus rast galima.
Ir paskutinis dalykas, kalbant apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus. Nors kartą esu supykdęs žmogų, kai jo tekstus pavadinau ne esė, o feljetonais, ir šįkart nesusilaikysiu. Manau, kad naująją Bubnio knygą tiksliau būtų vadinti publicistikos, o ne esė knyga. Kita vertus, kaip pavadinsi – nepagadinsi, bet ir negerinsi.

۩  ۩  ۩

Jei nuolat pirmadieniais klausotės knygų pristatymų per „Ryto allegro“, tikriausiai prisimenat: ne per seniausiai Audinga Peluritytė pristatė leidyklos „Tyto alba“ išleistą 111 meilės eilėraščių antologiją Dar penkios minutės nakties (sudarė nacionalinės premijos laureatas poetas ir eseistas Kęstutis Navakas). Antologiją, kuri stipriai skirias kad ir nuo prieš beveik dvidešimt metų (1989-ais) išėjusios Lietuvių meilės lyrikos, sudarytos tada dar tik literatūros tyrėjo ir kritiko Sauliaus Žuko, prižiūrint redakcinei komisijai.
Poetui leidžiama vadovautis tiesiog savo estetiniu skoniu, ir tai žavu. Jei tuo skoniu pasitiki, gali būt tikras, kad tavęs laukia gera poezija, o apie meilę ar mirtį tas ar anas eilėraštis – joks mokslininkas šimtu nuošimčių neįrodys. Beje, a.a. Jurgis Kunčinas, prisimindamas vokiečių tradiciją, labai ilgėjos tokių subjektyvių, autorinių antologijų ar tiesiog skaitinių knygų.
Manau, jis tikrai pasidžiaugtų ir knyga, kurią noriu pristatyt: Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, sudarė kitas nacionalinės premijos laureatas, poetas ir eseistas Aidas Marčėnas. Pradedama nuo Bradūno, Nykos-Niliūno, Nagio, iš Vytauto Didžiojo universiteto atvykusių Vilniun tęst studijų tada, kai jis tapo mūsų, o mes rusų, ir einama iki palygint jaunų: Mindaugo Kvietkausko, Mariaus Buroko, Agnės Žagrakalytės, Domanto Razausko ir kitų. Vidury – Vaičiūnaitė, Verba, Venclova, kiti, tarp kurių ir visų su Kaunu siejamas Donaldas Kajokas. Atrinkta iš pusamžio laikotarpio, iš poezijos, kurią sudarytojas gerai pažįsta. Pagal jo skonį. Storoka knyga gerų eilėraščių, ir Algimanto Kunčiaus fotografijos labai dera. O ją užvertus, visai nesinori priekaištaut sudarytojui, kodėl tik lietuviai, kodėl šalia trijų žemininkų vyrų nėra kad ir Julijos Švabaitės, parašiusios irgi gerų eilėraščių apie Vilnių, arba, regis, minėto Jurgio Kunčino eilėraščiui priklausančių frazių, kurios vis iškyla einant Malūnų, Totorių ar Odminių gatve:

Malūnų gatvė be malūnų,
Totorių gatvė be totorių,
o Odminių – be odminių.

Atrinko Marčėnas, o ne tu. Be to, dėl skonio nesiginčijama. Kita vertus, nori apie senąjį Vilnių – imk Eugenijos Ulčinaitės sudarytą ir 2001-ais išleistą XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinį Vilniaus pasveikinimas, nori apie žydišką – atskira knygele 1997-ais yra išleista nuostabi Moišės Kulbako poema Vilnius, versta Alfonso Bukanto. Kai pagalvoji, Vilnius toks miestas, kurį suvokt gali tik subjektyviai, nes, kitaip žvelgiant, jis neaprėpiamas. Miestas, padedantis pasijust laisvam. Kaip Tomas Venclova kad rašė eilėrašty „Užupis“:

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesys, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

۩  ۩  ۩

Nuolat linksniuodamas Aido Marčėno asmenvardį, prisiminiau: kalbinamas Lietuvos ryto apie Vilnių, jis mestelėjo tokią mintį: vilniečiu „gali tapti tas, kas Vilniuje gimė. Arba tas, kas čia mirė.“ [Ramūnas Gerbutavičius, „Poetas A. Marčėnas: ‘Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja’“, Lietuvos ryto priedas „Sostinė“, 2007 VII 21, p. 5] Gražiai pasakyta, bet yra išimčių, kurios tikriausiai tik patvirtina taisyklę. Šitas sakinio prieduras atsirado antologijoj perskaičius poeto ir fotografo Juliaus Kelero eilėraštį „Jan Bułhak“. Skirtą fotografui, su tokia meile fotografavusiam Vilnių (prieš penketą metų Eugenijus Karpavičius išleido nuostabų jo nuotraukų albumą Vilniaus barokas su Margaritos Matulytės įžangos straipsniu, kuriame Bułhakas vadinamas pirmiausia Vilniaus fotografu). O juk gimęs ir miręs ne Vilniuj. Bet čia tarp kitko.[*] Bułhakas ne tik fotografavo, bet ir rašė. Įdomiai rašė apie tai, ką ir fotografavo. Taigi susipažinus su nuotraukom ir tekstais atsiveria erdvė pamąstymams. Jo tekstus lietuvių kalbon ėmėsi verst fotografas Stanislovas Žvirgždas, dabar jau yra išėję trys knygos, bet šiuokart norėčiau primint pirmąją – nedidukę, pavadintą Vilniaus peizažas. Lenkiškai išleista 1936-ais. Kas labiausiai stebina, kad Bułhakas vis lenkia ton pusėn, esą Vilnius nėra (tiksliau – nebuvo) tikras miestas. Kelios citatos:

Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu. [...] Vilnius – peizažas, saulėta gamtos malone apšviestas sielos būvis. [...] Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. [...] Žemės dvasia ir šiandien valdo Vilnių, ji ryški ne tik kraštovaizdyje, bet ir gyventojų, ypač vidutiniokų ir prastuomenės, charakteryje. [...] Net vilniečių grubumui labiau būdingas tikras, kaimietiškas humoras nei ciniškas, miestietiškas šiurkštumas.

Gana; priminsiu, rašyta prieš karą. Skaitant poetiškus Bułhako tekstus, be kitų, galvoj sukirba ir tokia mintis: visai ne diskomfortiškai turėjo jaustis iš Lietuvos kaimų nuo pokario Vilniun studijuot ar dirbt važiuojantys žmonės, juk miestą valdė, pasak Bułhako, žemės dvasia. O Universiteto Sarbievijaus kieme, prie fontano, augo beržas. Šimtmečiais savo istoriją skaičiuojantis universitetas, visoj Europoj savo laiku garsus lotyniškai kūręs Motiejus Kazimieras Sarbievijus, itališkai skambantis fontanas ir – beržas, prie kurio taip ir noris pridurt: lietuviškas beržas, toks pat, koks augo prie tavo tėviškės vienkiemio.
-------------------------------
[* To tarp kitko papildas (2023 VIII 24) Seniai norėjau įterpt kitokią negu Marčėno nuomonę, kaip galima tapt vilniečiu; užfiksuotą Danielio Čarnio, gimusio 1887-ais netoli Minsko, mirusio 1959-ais JAV; iš jo dienoraščio (Akvilės Grigoravičiūtės rašinys apie Čarnį ir jo dienoraščio ištraukų, iš jidiš išverstų AkvG, buvo Krantuos, 2020, nr. 3, p. 66–75). To, ką užsirašė Čarnis 1936 I 31, pabaiga:

Žygiuodamas Virgilio [Kahano] laidotuvių eisenoje galvojau, kad kaip tik ne Vilniuje gimusieji išgarsino Vilnių. Net pats Vilniaus Gaonas nebuvo vilnietis. Ir rabinas Chaimas Ozeris Grodzenskis nebuvo vilnietis, o kalbant apie žydų visuomenės veikėjus, kultūros nešėjus ir moderniuosius Talmudo išminčius – dr. Jankevą Vigodskį, Černichovą-Danielį, Dovidą Kaplaną-Kaplanskį, Borisą Kleckiną, dr. Maksą Vainraichą, Zalmeną Reizeną, Zeligą Kalmanovičių ir daugelį kitų, išgarsinusių mūsų Lietuvos Jeruzalę, – nė vienas iš jų nebuvo gimęs Vilniuje.
Tačiau kaip sakė Vilniaus Gaonas: „Tik panorėk, ir tapsi vilniečiu“ [vertėjos pastaba: orig. žodžių žaismas: Vil nor un du verst a vilner]. Iš tiesų tapau vilniečiu iki gyvenimo pabaigos. (p. 74)]

P.S. dėl juoko: nėr kada naujų įrašų, skirtų šitam tinklaraščiui, kurt, batauju tik sapnuose, – sodožiūros klausimas svarbiau.

(299) Geros knygos nesensta, iii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume. Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-08-04.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyti tris neseniai išėjusias knygas, kurios vienaip ar kitaip susiję su Švedija. Tai latvių klasikės Zentos Mauriņos daugiausia Švedijoj rašyti dienoraščiai, sudėti knygon Tremties tragizmas (vertė ir įžangos žodį parašė Silvestras Gaižiūnas, išleido „Pasviręs pasaulis“ serijoj „Baltoskandijos tiltai“), kita irgi latvio – Švedijoj gimusio ir gyvenančio poeto ir vertėjo Jurio Kronbergo eilėraščių ciklas Vilkas Vienakis (vertė Vladas Braziūnas, išleido „Kronta“), o trečioji – geriausios mūsų vertėjos iš švedų kalbos Eugenijos Stravinskienės prisiminimai, pavadinti Mano metai (išleido „Garnelis“).

Paminklas latviams,
nuskendusiems 1943–1945-ais,
kai mėgino perplaukt/pabėgt į Gotlando salą

Zenta Mauriņa (1897–1978), pasak Silvestro Gaižiūno, pasauly žinomiausia latvių eseistė, filosofė, kultūrologė, rašiusi latviškai ir vokiškai. Tremties tragizmas – antroji Mauriņos knyga lietuviškai. 1998-ais išėjo Renatos Zajančkauskaitės versta jos Knyga apie žmones ir daiktus, kur, beje, yra įdomi esė apie Kauną, Lietuvą ir Čiurlionį.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoj Mauriņa, artėdama prie 50-ties, su vyru, irgi rašytoju ir filosofu Konstantīnu Raudive (1909–1974), pasitraukia į Švediją. Kaip ir tūkstančiai latvių. Nuo pirmo kontakto su švedais ir prasideda dienoraštis, kurį gal tiksliau būtų vaidint kultūrologine eseistika, nes tai jau vėliau, peržiūrint kasdienius įrašus, parengta knyga ir tuo jinai skiriasi, tarkim, nuo Jono Meko Žmogaus be vietos, bet yra sąšaukų su Alfonso Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentais.
Skaitant Mauriņos Tremties tragizmą, ranka palygint dažnai siekia pieštuko, nes norisi pasižymėt jos mintis, kurios vertos sentencijų vardo. Tik kelios:

Turtingoje šalyje kęsti nepriteklių sunkiau negu ten, kur visuotinis skurdas.
Monologiškai gyventi – vadinasi, pusiau mirti.
Tremtis – ne skurdas, o tuštuma.
Atviras subjektyvizmas švedui atrodo kaip kažkas nepadoru.
Ilgą, tamsią žiemą be humoro švedas pražūtų.
Švedų dievas yra tikrovė.

Dar į du dalykus norėčiau atkreipti jūsų dėmesį.
Šitoj Mauriņos knygoj labai tiksliai ir subtiliai aprašytas gal pats nemaloniausias švedams [Jono Öhmano liudijimu] pokario epizodas, kai jų Vyriausybė atidavė Sovietų Sąjungai daugiau kaip šimtą vadinamųjų Baltijos legionierių, 1945-ais perbėgusių Švedijon (Mauriņa mini 130 latvių, 9 lietuvius ir 7 estus). Remdamasi švedų spauda, žmonių liudijimais, Mauriņa atkuria tą tragiškai beviltišką situaciją. Su desperacija, savižudybėm. Cituojamas ir vieno išsiųstojo paliktas laiškelis: „Kokie mes būtume buvę laimingi, jei švedai mums vietoj gėlių ir cigarečių būtų atsiuntę ciano kalio tablečių, tai būtų buvęs tikras humaniškumas.“
Kitas dalykas – Mauriņos pavarde neįvardyta lietuvė [ir komentaruose neatskleista], kuri jai iš Paryžiaus Švedijon kelioms dienoms atsiųsdavo rusų filosofo Merežkovskio knygų. Iš minimų detalių (Vilniaus bibliotekininkė, per karą gelbėjo žydus, Paryžiuj pragyvena lygindama ponų skalbinius) galima daryti išvadą, kad tai Ona Šimaitė, be kita ko, vienam laiške Mauriņai užrašiusi ir tokį sakinį: „Neturinčių tėvynės tėvynė yra knyga.“

۩  ۩  ۩

Juris Kronbergas gimė Mauriņos dienoraščiuose jau aprašytais 1946-ais Švedijoj. Vienintelis latvių rašytojas profesionalas, gyvenantis ne Latvijoj. Kuria latviškai ir švediškai, verčia iš švedų į latvių ir atvirkščiai (dėl dvikalbystės – iš lietuvių galima būtų palygint su Lidija Šimkute ar Vytu Bakaičiu). Nusipelnęs ir mūsų literatūrai – 2005-ais išėjo jo su Liana Ruokyte švedų kalbon versta 26 lietuvių poetų antologija Litauen diktar: Möte i gryningen. Iki Vilko Vienakio Kronbergas mano galvoj buvo eilėraščio, skirto Marcelijui Martinaičiui ir besivadinančio „Kukutis aplanko Stokholmą“, autorius. Vlado Braziūno labai gerai išverstas, jis tikrai galėtų eit ir kaip paties Martinaičio Kukučio baladė. Pabaiga:

Stokholme paskiau,
apsitaisęs valdiškom drapanom,
ramiai sau sėdi stebėdamas
kaip rytojus atrodo šiandien
ir
kaip vakar atrodys
rytoj.

(Beje, poeto ir vertėjo Vlado Braziūno paskutinė rinktinė vadinasi vakar yra rytoj – gal atsitiktinumas, o gal kas nors daugiau?)
Dabar kas tas ką tik išėjęs Vilkas Vienakis – toks keistas didelis eilėraščių ciklas, kur vis keisdamasis ką nors veikia ar mąsto tas personažas – Vilkas Vienakis. Kas jis per vienas – labai sunku pasakyt. Nelyginant: kažkas tarp Martinaičio Kukučio ir įtariamojo K.B. – ir mitologinis lygmuo, ir kasdienybė su propagandiniais karais ir taip toliau. Ir suvokimas, kad kalba yra daugiau negu tik bendravimo priemonė – tai trečioji akis, kuria tikriausiai pamatom pasaulį. Citata:

Kur ta kalba?
Gramatikoj žodyne rašybos mokyme?
Tavo nepaisyme savo paties dvasinio vangumo
kalba yra regėjimas
kalba yra trečioji akis

Prie knygos yra kompaktinė plokštelė, Vilko Vienakio vertimą skaito Vladas Braziūnas, skamba specialiai šiam ciklui parašyta Kristapo Grasio muzika. Taigi poezijos malonumas gali įeit ne tik per akis, bet ir per ausis.

۩  ۩  ۩

Ir trečioji knyga, kurią šįkart norėčiau Jums pristatyti: a.a. vertėjos ir redaktorės Eugenijos Stravinskienės prisiminimai, pavadinti paprasčiausiai – Mano metai. Kas nuolat skaitot Metų žurnalą, tikriausiai prisimenat – praeitų metų penktam numery buvo pluoštas apie darbą leidykloj. Knygoj yra daug daugiau, pradedant nuo vaikystės ir gimtojo Klangių kaimo, kuris ir Petro Cvirkos gimtasis.
Rašyt atsiminimus Eugenija Stravinskienė pradėjo ištikta negalios, nebegalėdama verst (knygos pabaigoj pateiktas visų jos išverstų knygų sąrašas, 56 pozicijos, svarbiausi vertimai – Astridos Lindgren). Įsitaisiusi lovoj, 2000-ųjų liepos 24-tą pradėjo rašyt:

Kai saulėlydis čia pat, kai teįstengi sėdėti ir žiūrėti į sieną, kai net menkiausi darbeliai, rodos, baidosi tavęs, tarsi nepasitiki tavo menkomis jėgomis, tampa be galo gyvos mintys [...]. Todėl ir rašau. Tiesiog rašau. [...] be jokių filosofavimų, nes jie man visada buvo svetimi.

Mano metai – labai vertingas tekstas pažintine prasme (prieškaris, karas, pokaris, pridurti anksčiau rašyti įspūdžiai iš kelionių Švedijon tobulint savo švedų kalbos, taip pat pokalbis apie vertimus, skelbtas 2003-ais Rubinaityje), daug užfiksuota reikšmingų detalių (kad ir apie Lenino raštų korektūros skaitymą: perdien (8 darbo valandas) – 8 puslapiai, nei daugiau, nei mažiau, nors ši detalė tikrai ne reikšmingiausia), įžvegta niuansų (yra toks nuostabus gabaliukas, prasidedantis sakiniu „Ar jaučia kaimo žmogus gamtos grožį?“), bet kas labiausiai žavėjo skaitant šią knygą – tai Eugenijos Stravinskienės kaip pasakotojos laikysena ir stilius. Prisimenama ne tik be jokių filosofavimų, kaip žadėta, bet ir be politikavimų, susireikšminimų (dažnos mūsų prisiminimų knygų bėdos), pagaliau liežuvio prikandimų. O stilius ir kalba – nuostabūs (nebijau tart šitą žodį). Ir pagalvoji: gal versdamas, redaguodamas kitų vertimus žmogus labiau išlavina savo kalbą, skonį, stilių, negu tik savo rašydamas? Praktiškai visi geriausi rašytojai dar ir vertė, tik gaila, kad ne visi geriausi vertėjai ėmė ir bent šį tą parašė. Eugenijos Stravinskienės prisiminimai prilygsta tikrai aukštos prabos prozai.

P.S. Balažin kurioj knygų krūvoj užsikasė Stravinskienės atsiminimai, neberandu taip viens du, bet dar noriu pridurt vieną dalyką, ten tikrai užfiksuotą: smetonmečiu motinos tramdydavo vaikus grasindamos: neklausysi, išvažiuosiu Brazilijon/Argentinon! – Va įdomu būtų žinot, ar dabar analogiškai motinos tramdo savo vaikus?

(298) Geros knygos nesensta, ii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume. Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-07-07.

Sveiki! Keliskart mintyse ir net viešai esu paabejojęs dėl visokių skaitymo metų, mėnesių ar poezijos dienų. Esą tokios akcijos ne per daug prasmės turi. Bet daraus vis taikingesnis: nenorintys skaityt to ir nesiims, o kitiems tas šūkis „Skaityk, tobulėk, laisvėk“ primena, kad kai skaitai, ne tik akimis bėgi per tekstą. Ir galva pradeda veikt – kad ir kelt klausimus. Keletu jų ir norėčiau su jumis pasidalyti – kilusių skaitant Alessandro Baricco romaną Homeras. Iliada (vertė Kristina Nastopkaitė, išleido „Tyto alba“), nuo romano grįžus prie pačios Iliados, o lygia greta – dar ir Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio biografinės apybraižos apie Joną Biliūną antrą leidimą omeny laikant.

Kai pasirodė minėtasis Baricco romanas, kultūros savaitraščio Nemunas knygų apžvalgininkas pašmaikštavo: „Na va, dabar visi mokiniai žinos, kad Homero Iliadą parašė Alessandro Baricco.“ Ilgiau pagalvojus, graudokas juokas. Ir literatūroje perrašai, perpasakojimai, adaptacijos kėsinasi tapti paklausesni už originalus, nes trumpesni, aiškesni, mažiau laiko ir pastangų reikalaujantys. Ir pats Baricco pratarmėj sako savo romaną ėmęsis rašyt todėl, kad pačiai Iliadai perskaityt prireiktų 40-ties valandų, o toks skaitymas šiuolaikinei publikai prailgtų. Ir parašęs trumpesnį variantą (daugiau negu dvigubai trumpesnį) ir dar prozinį, nes toks kalbėjimo būdas mums įprastesnis. Išėjo visai paskaitomas daiktas: stilingas, įdomus, gyvas pasakojimas apie Trojos karą vienaip ar kitaip jame dalyvavusių žmonių lūpomis. O kadangi romanas, kaip remdamasis autoritetu sako autorius, yra epopėja pasaulio, iš kurio išvaryti dievai, tai ir jokių dievų su deivėm neliko – tik klystantys žmonės, nebe didvyriai – tik vyrai. Viskas suprantama, paaiškinama, bet: tikroji Iliada turi neperpasakojamo grožio:

Mūza, dabar tu rūstybę Achilo Pelydo dainuoki,
Baisią rūstybę, kur suteikė skausmo achajams be galo:
Sielų daugybę geriausiųjų vyrų į Hado valstybę
Tamsią išvarė, o kūnus šunims ištąsyti paliko
Ir vanagams sudraskyti – valia tokia buvo mat Dzeuso!

Čia Jeronimo Ralio vertimas, išleistas 1930-ais. Ar tai ne tas grožis, apie kurį kalba Baricco, tas, kuris veda tikrosios taikos link? Juk sakoma, kad mūzoms giedant, patrankos tyli. Bet nei tyli, nei ką. Vargu ar jas nutildyt pajėgūs ir romanai.
Tokioms mintims galvoj besisukiojant, iš vienos knygų krūvelės atsitiktinai išsitraukiau prieš trejetą metų „Almos litteros“ išleistą a.a. Jono Pauliaus II minčių rinkinėlį Pamokymai gyvenimui. Besklaidant akys sustojo prie tokio sakinio: „Neįmanoma suprasti pasaulio ir istorijos įvykių, neišpažįstant tikėjimo juose veikiančiu Dievu.“ Ir baisu pasidarė. O jei tai tiesa? Ką mes, tie, kurie visa ko priežasčių linkę ieškot tik žmonėse, mėginame supranti? Istoriją? Ar tik stengiamės pateisinti save? Ką tai liudija? – Žmogaus proto didybę ar, kaip čia švelniau pasakius, mūsų nepamatuotas ambicijas?

۩  ۩  ۩

Dabar keletas sakinių, skirtų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio beletrizuotai Jono Biliūno biografijai Į aukštą kalną. Pirmas šios knygos leidimas išėjo 1986-ais, su praėjusių metų data pasirodė antras, papildytas; išleido Utenoj įsikūrusi leidykla „Indra“. Kodėl ją prišliejau prie Homero? Todėl, kad paskutiniai Biliūno ištarti žodžiai buvo citata iš Iliados. Kaip Dzeusas kreipias į Fėbą, prašydamas deramai palaidot žuvusį herojų Sarpedoną:

Brolius dvynius tuomet pavadinki, Miegą ir Mirtį,
Mano greituosius tarnus, ir jiems įsakyki parnešti
Žuvusio kūną į Likijos žemę, derlingą ir plačią.
Broliai ir giminės ten jį palaidos ir, kapą supylę,
Antkapiu jį pažymės, kaip mirusius dera pagerbti.

Čia mums žinomesnis Antano Dambrausko vertimas. 1907-ais Biliūnas žmonai Julijai citavo graikiškai.
Kaip atrodo Telksnytės ir Račkaičio knyga dabar, kai esam akis paganę po nemažą pluoštą verstinių beletrizuotų biografijų? Visai neblogai. Gal kas pasiges modernesnės pasakojimo strategijos, digresijų, gal kam pasirodys senamadiški įvadai, atsirėmę į peizažus, bet kad, atvirai sakant, tokios kalbos būtų tik paburnojimai, bent jau pagal Vaižganto principus sprendžiant, nes savosios kultūros žmonėms skirtų biografijų turime baisiai mažai. Užtat autobiografijų – į valias. Net romanai – vos ne kas antras autobiografinis.
Naujame Į aukštą kalną leidime nebereikėjo per prievartą užtemdyt Biliūno dievoieškos, viskas savo vietose, todėl ši knyga, jei įmanoma, bibliotekų lentynose turėtų stot pirmojo leidimo vieton, kur dalį tiesos autoriams teko praleisti. O kas įdomiausia, visai be jokios alergijos akys ėjo per puslapius, skirtus Biliūno ankstyvajai jaunystei, kai buvo žavėtasi visų pirma socialinio teisingumo idėjomis. Kai nebeliko tendencijos ką tik įmanoma versti proletariniais rašytojais, gal koks drąsesnis mokytojas ims ir pasiūlys mokiniams vietoj abstraktoko „Laimės žiburio“ ar jaunam žmogui sunkiai suvokiama netekties gėla persmelktos Liūdnos pasakos paskaityt Biliūno apsakymus „Be darbo“, „Vagis“, „Ubagas“ ar nuostabųjį „Nemunu“. Psichologizmas ir socialinės problemos kartu. Gal tai stipriau užkabintų XXI amžiaus kapitalistinės Lietuvos jaunumenę?

O baigiant, dvidalis retorinis pasažas, susijęs su netylančiais ginčais dėl valstybinio lietuvių kalbos egzamino.
Kaip būtų buvus įvertinta abituriento interpretacija, jei jis, rašydamas apie Homero Iliadą (bent teoriškai tokia tema įmanoma, nes šis kūrinys – mokyklinės programos dalis), taigi jei moksleivis, interpretuodamas Iliadą, būtų nė žodžiu neužsiminęs apie kūriny veikiančius dievus? Griežtesnis mokytojas tikriausiai būtų nusprendęs, kad tema neatskleista ir įvertinęs prastai. O Baricco interpretacija kiek balų būtų surinkusi? Kaip juoką girdėjau vieną šių metų vertintoją perpasakojant, esą abiturientas Biliūno Liūdnos pasakos Juozapotą atvedęs savojo Petriuko ieškot prie Vilniaus televizijos bokšto... Gal ir juokinga, bet ar taip pat neišmanėliu išvadintumėm, tarkim, Herkų Kunčių, jei jis savo novelėj Biliūno Juozapotą per laiką mūsų dienų link pavedėtų? Dalis juk rimtai numyktumėm: hmmm... įdomus sprendimas.
Gražios jums vasaros! Ir ne tiek nesvarbu, kokia ji bus iš tikrųjų, daug svarbiau, kaip ją interpretuosime.

P.S. Šią vasarą vėl imsiuos Homero. Hegzametras visad malonu, net lietui merkiant.

(297) Geros knygos nesensta, i

Prae scriptum. Seniai seniai, prieš ketverius metus iš nacionalinio radijo programos „Klasika“ laidos „Ryto allegro“ redaktorės Almos V. gavau el. laišką su klausimu, ar sutikčiau pristatyt knygas per radiją. – Taip, sutikčiau, jei galėčiau pristatyt tai, ką noriu. (Knygas pirksiu pats, o ne iš leidyklų prašysiu, kad nejausčiau moralinio diskomforto sakydamas savo nuomonę.) – Gerai, pačiam maždaug 7 min. yra skiriamos. – Supratau. Mėginsiu per tiek laiko pristatyt po tris knygas; gabaliukai bus, kad galėtumėt įterpt skirtukus. — Taip viskas prasidėjo.
Dabar skaitinėju tuos pristatymus (aštuonių tekstai išlikę; regis, tiek ir teparengiau, nes prasidėjo vad. krizė ir buvo atsisakyta mokėt žmonėms iš šalies [100 Lt popieriuj]; knygas pristatinėt ėmė patys leidėjai, aišku, už dyka; beje, dėl juoko: regis, tuolaik vienintelį kartą gyvenime į Justiną Žilinską būčiau galėjęs kreiptis kolega). Banalios mintys sukiojas galvoj: geros knygos nesensta; kad tinklaraščio skaitytojai būtų jas girdėję ir atsimintų – tikimybė oi oi oi kokia maža (žinau, kad Laimantas J. kartkartėm pasiklausydavo); o gal kas nors perskaitęs šį įrašą kuria nors knyga susidomės – ieškos, ras, perskaitys (aišku, šitas retorinis klausimas be klaustuko pats banaliausias). Bet kodėl nepabandžius?
Čia tai, kas šnekėta 2008-06-09. Vieną kitą nuosiuntą ar patikslinimą pridūriau dabar.

jubiliejinė moneta – 10 Baltarusijos rublių, 2011

Sveiki! Tris leidinius norėčiau jums šįkart pristatyti. Visus išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras ir kalba suksis apie kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį. 2015-ais bus 250 metų nuo jo gimimo – iki tol ketinama tikrai nemažai padaryt, kad Oginskis taptų savas mūsų kultūroj.

Paminėjus Oginskio pavardę, pirmiausia galvoj suskamba polonezas „Pożegnanie Ojczyzny“ – „Atsisveikinimas su tėvyne“. Bet Oginskis buvo ne tik kompozitorius, – ir politikas, diplomatas. Ir tėvas. [2008 metų] gegužės pradžioj būdamas Rietave gavau dovanų spaudinį Priesakai sūnui (nežinau, ar pardavinėjamas knygynuose). Priesakai keturiolikmečiui jaunėliui sūnui Irenėjui, surašyti 1822-ais jam išvykstant studijuoti Italijon. Labai įdomus kultūros istorijos dokumentas. Įžangoj priminęs sūnui, kad teks mąstyti ir rinktis visą gyvenimą, Oginskis vyresnysis surašo 14 patarimų ir įpareigojimą. Būk krikščionis, nedaryk nieko prieš tai savęs nepaklausęs, o ar mano motina mane už tai pagirtų; pataria, kada keltis (su aušra), kaip baigt dieną (su malda), kad reikia rūpintis sveikata, gyvent sveiką ir blaivų gyvenimą. Bet įdomiausi, bent mums, iš principo žemdirbių palikuonims, galima sakyt, vertybiniai kunigaikščio nurodymai sūnui. Kelios ištraukos:

Tik atsitiktinumo dėka gimei tarp tų, kuriems tarnaujama, o ne tų, kurie tarnauja, tad tikrai neturi tuo didžiuotis [...] stenkis kilmę patvirtinti taurumu ir kilniais jausmais – tai suteiks tau tikrąją vertę. [...]
Mokykis pats save analizuoti: nieko nėra geresnio už dienoraštį. [...] Įprastum susikaupti, mąstyti ir kalbėtis su savimi, antroji nauda būtų ta, kad susikurtum savo stilių.

Ir dar vienas – šyptelt verčiantis momentas, kuris rodo kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį buvus tikrų tikriausią Švietimo epochos idėjų augintinį. Pataria sūnui rimtai imtis klasikinių kalbų ir nesižavėti jokiom tautinėm literatūrom ir nacionalizmais:

Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia.

Rašyta 1822-ais, kai Byronas jau buvo išleidęs ir Rytų poemas, ir misteriją Kainas, – Romantizmo banga pakilusi. Ir ji užliejo visą XIX amžių – idealu tapo maištingas, išdidus ir kenčiantis individualistas. O Irenėjus Oginskis, atrodo, paklausė tėvo, neužsikretė romantizmo cholera. [Šią mintį pasitelkiau rašydamas pranešimą, skaitytą festivaly „Šiaurės vasara 2009“.]

۩  ۩  ۩

Pradžioj minėjau kunigaikštį Oginskį buvus politiku, diplomatu. Šita jo veikla užfiksuota prancūziškai rašytuose atsiminimuose [Mémoires de Michel Oginski sur la Pologne et les Polonais, depuis 1788 jusqu’à la fin de 1815], kurie keturiais tomais buvo išleisti Paryžiuj 1826–1827 metais. Vertimas į lenkų kalbą pasirodė 1870–1871-ais, o praėjusiais metais pirmasis tomas išėjo ir lietuviškai. Atsiminimus, kaip ir Priesakus sūnui, iš prancūzų vertė Virginijus Baranauskas. Žody skaitytojui Oginskis nurodo savo tikslus: atsiminimus rašęs norėdamas priminti nepaprastus įvykius, kurių liudininku jam teko būti, – nelaimes, ištikusias tėvynę, taip pat paaiškinti savo gyvenimo principus, kurių pagrindinis toks: tikėjimas, kad stengeisi atlikti pareigas, gali nuraminti net tada, kai likimas tau siunčia nelaimių. Pirmasis tomas apima laikotarpį nuo 1788-ų, kai Abiejų Tautų Respublika pradėjo blaškyti tarp Rusijos ir Prūsijos, iki 1794-ų rugpjūčio 12-os, kada rusų kariuomenė, malšindama Kosciuškos sukilimą, užėmė Vilnių. Rašoma ir apie Ketverių metų seimą, ir Gegužės 3-iosios konstituciją, ir Targovicų konfederaciją, ir diplomatines keliones po Europą, ir apie minėtą sukilimą, daugiausia apie sukilėlių veiksmus Lietuvoj. Visko nesiruošiu pasakot, teatkreipsiu dėmesį į vieną momentą. Oginskis buvo Kosciuškos sukilimo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, suorganizavęs kavalerijos diviziją, vadovavęs šaulių būriui. Iš pareigos. Citata:

[...] prisipažįstu, suvokiau, jog mūsų pajėgos menkos, o mums sutriuškinti bus mesta galinga jėga, todėl nepuoselėjau tuščių vilčių ir nesitikėjau, jog patriotų lūkesčiai išsipildys, tačiau tvirtai nusprendžiau pasilikti šalyje, kartu su bendrapiliečiais pasitikti pavojų ir geriau žūti su ginklu rankoje, negu prarasti garbę atsisakius remti patriotus ir nevilties padiktuotą kovą.

Mūsų ausis išgirsta pompastikos. Teisus Peteris Sloterdijkas – net nesistengdami tampam ciniškojo proto epochos produktais. Šiaip tikrai įdomu ir net malonu skaityt, tiesa, kartais norėtųs, kad būtų šis tas pakomentuota, juk neD visi esam istorikai profesionalai, bet ką jau padarysi – toks buvo rengėjų apsisprendimas: be komentarų, tiesa, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės yra. Praverčia. [2010-ais išėjo I tomo 2-as leidimas, jei teisingai supratau libyje.lt tikrindamas; trys ketvirtadaliai dar laukia būt išversti ir išleisti Lietuvoj. Suklydau; kaip komentare nurodė Inga, visi atsiminimai jau išleisti: 2009 – t. 2/3, 2010 – t. 4.]

۩  ۩  ۩

Na ir trečioji knyga, pragmatiškai galvojant, galinti praverst, kai planuosit artėjančias atostogas. Irgi iš Reitavo parsivežiau. Danutės Mukienės sudarytas gausiai iliustruotas informacinis leidinys Polonezų kelias. Pradžioj yra trys straipsniai, kuriuose atskleidžiama kunigaikščių Oginskių giminės kultūrinė ir kitokia veikla pirmiausia Žemaitijoj, Rietave, taip pat aprašomi visokie renginiai, skirti Oginskiams – konferencijos, koncertai, o likusioj leidinio daly pristatomos Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos vietovės, kur likę kokių nors Oginskių pėdsakų. O jie pripėdavo daug: Darsūniškis, Kapčiamiestis, Kruonis, Kuliai, Mūro Strėvininkai, Plungė, Rykantai, Uogintai, Veisiejai, Trakai, daugybė vietų Vilniuj, dar Baltarusijoj, Lenkijoj. Per mėnesį vargu ar aplankytum viską, bet bent dalį – visai įmanoma. O labiausiai įstrigo atmintin muzikos istoriko, Baltarusijos muzikos akademijos profesoriaus Viktoro Skorobogatovo mintis: Oginskio poloneze „Atsisveikinimas su tėvyne“ slypi ne mažesnė emocinė įtaiga negu Vergų chore iš Giuseppės Verdžio Nabuko. Verta apgalvot.
Jei jau pasukom į muzikos pusę, pridursiu, kad lietuviškai yra išėjusi Mykolo Kleopo Oginskio giminės – provaikaičio – Didžiojoj Britanijoj gyvenančio muziko Ivo Zaluskio knyga Oginskių genas, bet knygynuose kol kas jos man nepavyko rasti. Išleista Plungiškių draugijos iniciatyva. O jei kada būsit Venecijoj Florencijoj, tikriausiai aplankysit ir Šv. Kryžiaus baziliką, kur palaidoti Galilejus, Michelangelas, Machiavellis, Rossinis ir kiti didieji. Ten yra ir Mykolo Kleopo Oginskio kapas. Aš stabtelčiau.

P.S. Kvailai skambėtų klausimas: ką manote, ar verta tęst? Pats turėčiau juk nuspręsti.

(296) Visiškai tarp kitko: apie harmoniją ir linus

Vakar vakare lupdamas paskutines užsilipusias pernykštes bulves, klausiaus Žinių radijo, kuris nuo 18:45 retransliuoja LNK žinias. Europos audito rūmai domisi, ar ne per brangiai mūsų miškininkai pripirko vaizdo kamerų miškams stebėt, ir Viešųjų pirkimų tarnyba šitą reikalą tirsianti. Žinia kaip žinia, tokiom nenustebinsi. Bet ėmė ir atmintin atplaukė Juozo Apučio „Harmonija, pajausta gaisrų stebėjimo bokšte“ – prisiminiau tą tekstą iš Jūratės Sprindytės sudarytų Novelės metų’88, kuriuos redagavau.
Sėdėdamas priešais monitorių, niekaip nepajusi to, ką buvo galima pajust įlipus į tą priešgaisrinį bokštą ir įsitaisius stiklinėj dėžėj, iškilusioj virš medžių viršūnių, kai savo akis galėjai kreipt ne tik į mišką ar girią, – ir į kaimo kapinaites, ir į saulėleidį ar saulėtekį galėjai pažvelgt. Ir tokia juokinga mintis šmėkštelėjo: jei būtų įmanoma, kiekvienam būsimajam miškų stebėtojui per monitorių reiktų padovanot po šitos Apučio novelės kopiją; neilga, tikrai nesutrukdytų pastebėt neduokdie kilusį gaisrą.
Ir dar dingtelėjo: kada paskutinįsyk mačiau – ir pražydo linai / mėlynai mėlynai? Prieš kokius dešimt metų? Greičiausiai. Ar jie tebeauginami Lietuvoj? Pagooglinau. Aha, pernai 50 ha dar mėlynavo. O šįmet? Ai, gana.

(295) Užparaštė, xxxiii: apie įžvalgumą

Visai atsitiktinai užkliuvau už šio Sigito Gedos įvertinimo recenzijoj apie pirmąją Vaidoto Daunio sudarytą ir 1985-ais išėjusią almanacho/metraščio Veidai knygą:

Du pirmosios [= Danutės Kalinauskaitės] kūrinėliai „Parvažiavo brolis“ ir „Kazimiero gaisras“, įskaitant nedidelį pasisakymą apie kūrybą, yra daugiau negu kito pirmoji knygelė. Ta proza lipdoma iš tikro molio – priemiesčių (gal visa Lietuva jau tėra vieni priemiesčiai?..) kasdienio gyvenimo gurvuolių. Su viena sąlyga: kad tenai irgi plaka nenusakomo ilgesio žmogaus – tėvo, motinos, mergaitės – širdis. („Veidai ir vaizdai“, Komjaunimo tiesa, 1986-03-07)

D.K. PK Išėjusi šviesa išleista 1987-ais (pelnė Antano Jonyno premiją), antroji – Niekada nežinai – 2008-ais (pelnė ir Lietuvos rašytojų sąjungos, ir LLTI premijas). Deja, niekas tų dviejų sakinių nei per pristatymą Rašytojų sąjungos klube, nei per premijų teikimo iškilmes vienur ar kitur nepacitavo (regis), o juk būt labai labai tikę. Ir aš 2008-10-03 RS klube per pristatymą nepacitavau; tik užfiksuotu ant aukšto esančių obuolių – pepinų (?) – kvapu žavėjaus, kaip pamatinių pajautų paliudijimu. O Geda juos, tuos du sakinius, tegalėjo pri(si)mint jau būdamas anapus (mirė 2008-12-12, mažiau nei mėnuo buvo likęs iki Trijų Karalių, LRS premijos skelbimo dienos). Ir būt pagrįstai galėjęs pridurt: štai koks įžvalgus buvau!

P.S. 2012-ais per Tris Karalius, kada buvo teikiama LRS premija Andriui Jakučiūnui už apsakymų vainiką Lalagė, šį tą apie šią knygą pasakiau, o kai ji buvo pristatoma per š.m. Vilniaus knygų mugę, kaip vyksmo moderatorius pradėjau:
– Sveiki atėję į vienos geriausių XXI amžiaus pradžios lietuvių prozos knygų pristatymą!
Gal ir klystu, bet taip manau, ir ta nuomonė gal net įtartinai tvirta. Šiame kūriny lietuvių kalba paklūsta palygint tikrai sudėtingam minties ir vaizduotės žaismui: tariamas pasaulis (gimstantis ir besiplėtojantis tik kūrėjo sąmonėj; veiksmo vietą lengviausia įvardint: Jakučiūno galva, kurioj naratorius ir personažai – lygiateisiai veikėjai) randasi tik per kalbą, per tarimą, per mums nebeįprastą dalyvinę raišką (ne yra/buvo/bus, o manė/tikėjo/pasakojo/suvokė esant/buvus/būsiant). Keletą pastebėjimų esu išsakęs žodžiu viena ir kita proga, parašyt nieko neparašysiu (vertos dėmesio recenzijos: Laimanto Jonušio Šiaurės Atėnuos ir Manfredo Žvirgždo paskutiniam Knygų aidų numery [2012, nr. 2, p. 12–16]), tik tiek: vaikštinėt po hortus conclusus tiesiog nesuinteresuotai malonu; manau, tai ir yra grožio išgyvenimas. Na, galima tai įvardint kaip hermetiškąją prozą (beje, simbolizmas [turint galvoj apsakymų vainiko veikėjus, pvz., tarnę = lot. serva (plg. rus. sterva), labai tinka], o ir neoplatonizmo čia galima rast). Ir dar toks spėjamojo pobūdžio teiginys: Lietuvoj, manau, įveikusių, t.y. perskaičiusių visą Ulisą ir visą Lalagę beveik tiek pat (vienas iš kiek?).

(294) Dėl juoko: ne penktadienis, o kiškiadienis

Įdabartintas Maironio atvaizdas
stotelėj prie Santariškių klinikų

Skiriu Benui J., kurio kiškis kiškiškai kiškena

Skaitinėju šiandien Kazio Jakubėno rankraštinę poeziją vaikams; ir vis už kiškių užkliūnu.

Anksti rytą kėlė
girios voverėlė.
Susitiko kiškį,
pralinksmėjo biškį.

O visai pralinksmino poemos Kiškis ir pionieriai pradžia:

Bėgo kiškis
Kavalierius
Ir sutiko
Pionierius.

Kiškiui smarkiai
Dreba kiškos –
Pionierių
Pilnas miškas.

Po kurio laiko kiškis įsidrąsino, išlindo iš už krūmo ir ėmė klausinėt pionierių, kaip jie taip nieko nebijo; patiko kiškiui drąsuoliai pionieriai („Mes nebijom / Kelti kojų / Ten, kur tūkstančiai / pavojų“) ir pats tokiu panoro tapt:

– Gal ir kiškį
Kavalierių
Jūs priimsit
Pionierium... –

Bet nuo medžio
Lapas krito,
Trenkė kiškiui
Jis per kvitą.

Kiškis visas
sudrebėjo
Ir į krūmus
Nudulkėjo.

– Ne! Jau šitoks
Bailio koja
Pionierių
Nevilioja.

Štai kodėl kiškis niekada nėra ryšėjęs raudono kaklaraiščio.
P.S. Įvardijimas eilėraščiai mažiems (K.J. vartotas) man atrodo daug tikslesnis negu eilėraščiai vaikams (visiems nepilnamečiams?!).