(860) Der Zeitgeist: 1991-ų vasario pradžia

Biržų rajono gyventojų visuotinės apklausos rezultatai:
balsavo 91,59% turinčiųjų teisę | TAIP – 88,9% | NE – 8,95%
(visos Lietuvos: 84,43% | TAIP – 90,5% | NE – 6,6%)

 imti mokslininkai rašydami apie rimtus įvykius nagrinėja rimtus šaltinius, – pagalvojau skaitydamas Juozo Žilio straipsnį „1991 m. vasario 9 d. Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitas)“ naujam Nepriklausomybės sąsiuvinių (panašu, tampančių Vilniaus forumo organu) numery:

Siekiant visapusiškiau suprasti 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) politines socialines prasmes, galima ir reikia gilintis, kokiuose vidaus ir užsienio politikos, konstitucinės raidos kontekstuose buvo rengiama ir vykdoma apklausa (plebiscitas). (2016, nr. 1, p. 22)

Kas drįstų abejot, kad šitieji kontekstai svarbūs? Bet yra dar vienas kontekstas; kad ir mezza voce, bet drįsčiau manyt, ėmęs ir nulėmęs apklausos rezultatus, – emocinis, o jį atkurt laikui prabėgus labai komplikuota.
— 1991-02-07 išėjusio Biržiečių žodžio pirmam puslapy buvo išspausdintas apklausos biuletenio pavyzdys, o trečiam – gydytojos odontologės, Biržų miesto tarybos deputatės Eleonoros Trasevskienės rašinys „Kodėl mes nebijojome mirti: įspūdžiai iš tragiškos nakties nepriklausomybės aikštėje“.
Sausio 12-ą iš Biržų išvažiavo 15 autobusų į Vilnių; žmonės vyko „saugoti teisėtai mūsų pačių išrinktos Vyriausybės ir parlamento“.

Atrodė, kad įvyko stebuklas – žmonės stovėjo visą parą, nesitraukdami nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Mes, biržiečiai, stovėjome prie pat tvorelės, tai matėme ir girdėjome, kaip atėjusi Aukščiausiosios Tarybos deputatė N. Ambrazaitytė maldavo atsitraukti. Minia šaukė: „Nesitrauksime!“
[Toliau apie tragiškuosius įvykius – kokia informacija pasiekdavo žmones.]
Pasirodęs V. Landsbergis pasakė, kad imperija jau griūna, jis padarė viską, ką galėjo, padėkojo miniai, kad ji savo kūnu pasiruošusi uždengti Vyriausybę. V. Landsbergis kaip mirštantis tėvas prašė: „Kas išliksite gyvi, perduokite savo kartoms, ką čia matėte, būkite liudytojais“. Jis kaip visada elgėsi šaltakraujiškai, oriai.
Kažkoks jaunikaitis atnešė Šv. Motinėlės statulą ir pastatė tiesiai prieš paradines duris prie mūsų. Aš žiūrėjau į tą šventą statulą ir galvojau apie tai, kad Šv. Motinėlės tankai nesutraiškys... [...]
Važiuojant į Vilnių, autobuse sėdėjome mes, penkios moterys. Visos susidraugavome ir susikibusios už rankų išstovėjome tas dvidešimt keturias valandas pamiršusios, kad esame nei valgę, nei gėrę. Tik grįždamos atgal prisiminėme įsidėtus pietus. Nuo tos nakties tos moterys man liko labai gražios, nepaprasto gerumo, drąsos moterys, iš kurių šių vertybių reikėtų pasimokyti. Paminėsiu keletą pavardžių. Tai, kaip ji pati man prisistatė – „komunistė Onutė Leimontienė“, „Svajonės“ pardavėja Vida Bučienė, Emilija Juškienė, gydytojos Rozalija Likaitė, Vanda Jurgelėnaitė. Mačiau ir mokytojų, darbininkų. Visų jų veidus, kurie tą valandą buvo šalia – atsimenu. Moterys biržietės ramino žmones, guodė, drąsino kaip mokėdamos, pačios nepuolė į paniką. Jos – tvirtybės įsikūnijimas. [...]
Tauta kaip kūnas susideda iš mažų ląstelių. Kiekvienas rajono žmogus – gyvybinga ląstelė, reikalinga Tėvynei. Todėl, Mielieji, vasario 9 dieną atlikdami šventą savo pareigą, visi kaip vienas atiduokime savo balsus už laisvą Lietuvą, į klausimą ar pritariame dabartinei Lietuvos vyriausybei, vieningai atsakykime – „TAIP!“

Dabar skaitant šį rašinį įsijungia protas, kuris gali imt kabinėtis, kuo čia dėta vyriausybė ar pan., be, manyčiau, čia pirmiausia liudijama principinė nuostata – mes, kaip žmonės, teisingam kely, ir ženkime dar vieną žingsnį (sunku tiksliai formuluot teiginius apie emocijas).
— Atgimimo pradžioj buvo atgaivintos Biržų žinios – galima sakyt, sąjūdininkų laikraštis; 1991-07-06 numery radau tokį tekstą, kuris, mano manymu, liudija tragiškaisiais istorijos momentais vis atbundančią liaudies dainos tradiciją. Autorė – Bronė Pilipienė.

Sausio tryliktoji
Tryliktąją sausio, kai tankai dundėjo,
Mylimasis už tėvynę galvelę padėjo.
Ir praėjo daug valandų, gaideliai pragydo,
O bernelis sakalėlis iš Vilniaus negrįžo.

Eisiu laukti jojo, prie vartų stovėsiu,
Pamatysiu, kad ateina, – prie jo greit skubėsiu.
Man bestovint ir belaukiant, jau prašvito rytas,
Ir sulaukiau baisios žinios, kad gul sutraiškytas.

Yra dar ir „Biržų traukinėlis“, apie trėmimus, irgi kaip liaudies daina: „Oi gi tu beširdi siauras traukinėli, / Kam išvežei visą mūsų šeimynėlę? / Išvežei tėvelį, seną motinėlę / Ir gailiai verkiančią mielą sesutėlę.“
Nepasikliaudamas savo kompetencija, paprašiau užmest akį dainologę [Mykolas Biržiška vartojo tokį terminą, neprigijo] Vitą Ivanauskaitę-Šeibutienę, ką ji mananti.

Labas, Virgi. [...]
Ačiū už laišką ir už dainą. Taip, tu visiškai teisus – šiame tekste atgaivinamos ir savaip dėliojamos vis tos pačios klasikinių lietuvių karo dainų folklorinės formulės. Daina nauja ir individualiai sudėta, o perrašomi motyvai lyg iš pačių seniausiųjų, tokių kaip „Visi bajorai į Rygą jojo“ ir pan. Žinia apie karą –> deramai išlydimas artimasai (sūnus, brolis, mylimasis) išjoja kovoti –> namiškiai (tiksliau, namiškės) laukia grįžtančio –> sulaukia žinios apie žūtį –> gedi žuvusiojo... Keičiasi tik istorinių laikų realijos. Taviškis tekstas išties įdomus, nes jis įrodo, kad lietuvių karo dainų kūryba nesibaigė sulig pokario partizanų kovomis ir žūtimis.
Kostas Aleksynas yra fiksavęs prie Parlamento Sausio įvykių dienom dainuotas (aktualiai perkurtas) dainas [žr.: „Laisvės sargyboje gimusios dainos“, [įvadą parašė ir] parengė Kostas Aleksynas, Tautosakos darbai, t. I (VIII), 1992, p. 205–208]. O Bronė Stundžienė, jei neklystu, anuomet net rinko Sausio 13-osios aukų laidotuvių gedulingų užrašų ant vainikų juostų tekstus (berods irgi buvo publikuota). Įdomūs dalykai...

Ėmė ir kilo tokia mintis: gal Bronė Pilipienė yra sukūrusi ir daugiau dainų? Jei taip, jos tekstus vertėtų priglaust Tautosakos archyve. Kreipiaus į Biržų krašto muziejų – paieškos prasidėjo.
P.S. (05-27) Muziejininkai, nieko panašaus neradę savo kompiuteriuose ir galvose, kreipės į biblioteką; bibliografės užtiko dar vieną ieškomo žmogaus publikaciją tose pačiose Biržų žiniose – 1993-ais buvo jos „Sausio 13-osios panorama“; ta panorama keistai atrodo, bet tekstas liejas tuo pačiu principu: „Nė vienas paukštelis gražiai nečiulbėjo, / Kai mūsų brolelius į kapus lydėjo. /  Daugelis akeles gailiai praraudojo, / Kai mūsų didvyrius žemėmis užklojo“ etc. Pavardė užrašyta su y: Pilypienė (logiškesnė rašyba; matyt, pati autorė 1991-ais buvo užrašiusi su i trumpąja; spėju, ir paskutinė raidė buvo ne ė, o e). Po tekstu – redakcijos prierašas:

Gal ne viskas sklandu šiuose posmuose. Bet tegu atleis skaitytojas: autorė šiemet švenčia devyniasdešimtąjį gimtadienį! Ilgiausių jai metų.

Taigi, Sausio 13-ąją apdainavusi Bronė Pilypienė buvo gimusi 1903-ais; spėtina, jokių rimtesnių mokslų nebaigusi. — Dar vieno žmogaus, galinčio žinot, nepaklausta. Jei ir jis nežinotų, kas liktų? Gal kreiptis per laikraštį?