Artėjant prie Romos, keleiviai ima svajot pamatysią Amžinojo Miesto grožybių, nes traukinio palydovas sakęs, esą važiuosią pro centrinę stotį.
Deja.
Traukinys pasuka „pro aerodromus, fabrikus, benzino tankus ir kitas pramonines pabaisas, kurias, pamačius nežiniomis, negalėtum pasakyti, ar esi Londone, Paryžiuje, ar Štutgarte“.
Bet keliauninkus įvietina ir įlaikina graffičiai:
Kažkur stabtelėjom prie vandens bokšto po geležinkelio tiltu, kur ant išvirtusių tvorų Musolinio reklamas jau seniai pakeitę kreida ir teptukais nemokšiškai iškreveizoti komunistų obalsiai, būbnydami į vargšo italo galvą apgaulės žodžius. (Laivas linksmybių, 2014, p. 59)(Ir nebebūtina skaityt Europos istorijos skirsnelio apie pokarinę Italiją.)
P.S. Užsimerkęs ir prisiminęs šias Andriušio kelionės apybraižas, spausdintas atkarpom 1950-ais Memmingene leistame Lietuvyje (tą pirminį teksto variantą teko matyt, yra LLTI BR, F85–43), norėjau pareikšt abejonių dėl nelietuviškų vietovardžių perrašymo pagal tarimą (tai literatūros palikimas, ir dabartinės rašybos nuostatos atgaline data netaikytinos, tuolab, čia principo reikalas, o ne „klaidos“), dėl asmenvardžių rašymo visaip, dėl vokiškų daiktvardžių, pradedamų mažąja, dėl požiūrio į skaitytoją, kuriam aiškinama, kas toks buvo Herodotas, ką reiškia enkavėdistas, rožančius ar ubagas, bet norint pasiginčyt – reikia turėt su kuo; reiktų su redaktorium – bet knygą redagavo VšĮ Kalbos ir komunikacijos centras; negi diskutuosi su centru, t.y. siena?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą