(1319) Užparaštė, lvi: poros laiškų komentarai + JonM laiškas vg [ir digresija]

— pernai, minint Jono Meko 100-metį, „Dominicus lituanus“ išleido Ramūno Čičelio sudarytą knygą Draugystė: Jono Meko ir Antano Naujokaičio laiškai. Neapsisprendžiu, kaip suformuluot kitą sakinį; ai, tebūnie toks, susireikšminęs: kaip kelių JonM knygų, išleistų „Baltų lankų“, redaktorius, galiu šį tą patikslint, pakomentuoti.

1

Vienam laiške (p. 93–94) esu net pavarde paminėtas:

be datos

Jonai!

Tai jau išleido abi knygas iš karto – „Dienų raštus“ ir „Tris draugus“. Buvo pristatymas, kalbėjo tuo laiku į Vilnių atvažiavęs Almus Šalčius, kalbėjo Landsbergis ir kiti.

Dabar leidykla (Žukas) sako, kad pats laikas leisti Tavo dienoraščius „Be vietos“. Ar galėtum man kaip nors visus tos knygos rankraščius atsiųsti, perduoti? Reikėtų jau dabar rengti. Kad leidykla galėtų savo darbą rikiuoti, ar negalėtum man laišku ar faksu trumpai pranešti, ar sutinki ir kada galėtum tos knygos rankraščius pasiųsti. [...]

Kažin, kaip Tau atrodys Daliaus parvežtos Tavo knygos? Aš, pamatęs išleistus „Dienų raštus“, sutrikau – gi nuotraukos ne taip sudėtos, kaip buvo Tavo rankraštyje. Kodėl taip padarė – nesuprantu. Argi galėjo biržietis Gasiliūnas taip padaryti. Jis viską rikiavo, jis buvo redaktorius – visa knygos valdžia. „Trys draugai“ – vienur pavardės tokios, kaip reikia, o greta – jau sulietuvintos, iškraipytos. Kam vis ką nors keisti, padaryti kitaip, negu autoriaus – nesuprantu. „Tris draugus“ labai gerai perka, giria. O kitas dvi („Laiškai iš Niekur“ ir „Semeniškių idilės ir Reminiscencijos“) jau seniai išpirko. Aš – prieš bet kokį įsikišimą, taisymus, „tobulinimus“ to, ką autorius parašė. Jei dar man nepakėlei skrybėlės atsisveikinimui (už visokias nuodėmes ir nusižengimus) ir atsiųsi rankraščius, tai jei nori, kad kuo mažiau būtų intervencijos (įsikišimo) į knygą, pridėk savo raštelį Žukui, kad pavedi tik man knygą redaguoti. Čia Tavo valia.

[...]

Sėkmės Tau Tavo darbuose.

Ant.

— patikslinimas ir kelios pastabos — (a) Laišką galima apytiksliai datuot (žr. dešinėj pridėtą kvietimą) – rašytas greičiausiai kitądien po pristatymo, tad [~ 1998 X 20]. — Prieš pastabas apie redaguotas knygas, šis tas apie Antaną Naujokaitį – Jono Meko reikalų patikėtinį, moderniau tariant, jo literatūros (bet ne tik) agentą. Nuostabus žmogus buvo. Jei ne jis, nebūt atsiradę Laiškai iš Niekur. Ir apskritai – daug menkiau būtų su Meku Lietuva pažįstama. Ėjo, siūlė, tarėsi, derino; skleidė. Taip darė, nes tikėjo Joną Meką esat didį (aišku, tai tik nuomonė). Mano supratimu, iš šitos nuostatos ir plaukė jo manymas, esą skelbiant Meko tekstus nieko nedera taisyt, „tobulint“;  be to: ar ginklanešys gali sau leist tokią prabangą – abejoti? Toliau apie laiške minimas knygas. — (b) Apie Dienų raštus. Knygos rankraštis yra viena, o maketas – kita; ypač kur atsiduria „iliustracijos“ maketuojant – ten, kur maketuotojui atrodo logiškiau dėt; tuolab kad šitoj knygoj „iliustracijos“, t.y. nuotraukos, atspindinčios Meko gyvenimo kelią, tiesiogiai nesusiję su konkrečiais eilėraščiais; eilėraščiai eina chronologiškai, nuotraukos – pagal tą patį principą. Toks aiškinimas gali pasirodyt ęsąs teisinimasis; ne, tai tik paaiškinimas. Knygos maketą, prieš jam iškeliaujant į spaustuvę, matė pats autorius, ką nors keist nepageidavo, vadinas, viskas gerai. O AntN, atnešęs Dienų raštų rankraštį leidyklai, knygą pamatė tik jai išėjus. Beje, atsakydamas į šį laišką (1998 XI 1) Mekas neužsimena apie jokį raštelį Sauliui Žukui, kad kitas jo knygas pavedąs redaguot AntN-čiui [ir Žmogų be vietos redagavau]. — (c) Dėl Trijų draugų, iš angliško rankraščio verstų Aušros Simanavičiūtės (Čižikienės). Tiesa sakant, perskaitęs šitą laiško gabaliuką – sutrikau: velnias, gal išties kas nors ten negerai? Ištraukiau knygą iš lentynos, pasižiūrėjau: viskas ten gerai, net „per gerai“ (vyrų asmenvardžių nominatyvai be galūnių); vienintelis asmenvardis, esantis ir viršely, sulietuvintas, t.y. atlietuvintas – ne George Maciunas, kaip rašoma angliškai, o Jurgis Mačiūnas.

2

Kitam laiške (p. 99) JonM piktai rašo apie „juos“, kalbos vadovėlintojus:

be datos

Antanai,

blogi reikalai su šitom korektūrom. Jie nori pakeist mano rašymo ritmą, pauzes, [rankraštyje neįskaitoma – sud. past.]. Jie nori mane suvadovėlinti. Bet tas jiems pavyks tik po mano mirties... O dabar, Antanai, aš viską uždedu ant tavo pečių, [rankraštyje neįskaitoma – sud. past.] negalės spausdint nieko be mano antspaudo, taip sakyt. Jeigu ne, trauksiu teisman užu sudarkymą mano dienoraščių, mano kalbos.

Šitaip: aš priimsiu jų pakeitimus, bet jie turės man įrodyt, atvejis po atvejo, kad aš neteisus: kad jie rašytojai, o aš tik šiaučius.

Problema, aš jaučiu, yra ta, kad jie nesupranta mano kalbos, rašymo ritmo. Jiems kabliukas čia tik gramatinis skirtukas, o man visai ne. Aš naudoju kablelius ritmui, pauzėms, kaip poezijoj. O tas jiems nesuprantama. Jie akademikai. O aš spjaunu ant akademikų!

Jie net taiso laiškų tekstus, laiškų, kurie buvo rašyti Budavui, pavyzdžiui, jau prieš penkiasdešimt metų, to laiko kalba. Jie nori perrašyt tuos laiškus šios dienos kalba. Nesuprantu, kur jų galvos.

Darbas prie „Žmogus be vietos“ laikinai sustojo, nes be mašinėlės aš kaip be akių. [...]

Tai tiek šiam kartui, nes labai vėla naktis.

Linkėjimai visiems pažįstamiems.

Jonas

— duomenys išnašai — Kokias korektūras JonM turi omeny? Savo nervuotų dienoraščių pradžios. Gavęs pradžią, AntN ištrauką (1948–1949) pasiūlė Metams. Žurnalas (stilistė DG) parengė tekstą taip, kaip rengdavo kitus. Iš laiško matyt, kad toks parengimas autoriui netiko. Ištrauka vis dėlto buvo paskelbta (1999, nr. 12), su prierašu: Dienoraščių kalba netaisyta – Red. — Laišką galima būtų datuot [1999 X?].

„Baltos lankos“ Žmogų be vietos išleido 2000-ais; prierašo, koks buvo Metuos, nėr; Būdavas su ū.

3

Esu redagavęs ne tik JonM, ir kitų (jų knygas leidžiant – gyvų) ne Lietuvoj gyvenusių žmonių tekstus (Alfonso Nykos-Niliūno, Žibunto Mikšio), neatsimenu kilus kokių konfliktų. Pirmoji Meko knyga, kurią peržiūrėjau ir surašiau pastabas, buvo 1997-ais „Baltų lankų“ išleistos Semeniškių idilės ir Reminiscensijos (dvi knygos vienoj, dar ir pirmo Idilių leidimo su Vytauto Adamkevičiaus iliustracijom, išėjusio 1948-ais Kassely, kopijos pridėtos). Tų IX 25 baigtų rašyt pastabų buvo 5 lapai, išsiuntėm faksu; atsakymą gavom IX 30: prie vienų pastabų prirašė sutinkąs, prie kitų – „palikit kaip yra“; į vieną (kad vis dėlto Reminiscencijos, o ne Reminiscensijos) niekaip nesureagavo, tad liko kaip buvo 1972-ais New Yorke išėjusios knygos viršely (net plg. ratio – racija, ne rasija nesuveikė).

Manau, redaktorius su autorium tiesiog turi pasidalint mintim, kylančiom skaitant tekstą; jas formulot kaip abejones (pagrįsdamas, kodėl abejoja), kaip klausimus – ir viskas vyks sklandžiai. Paskutinis žodis – autoriaus, ir visai nesvarbu, ką apie jį, paskutinį žodį, mano redaktorius (geriausia tą nuomonę ir pasilikt sau).

Kartu su reakcijom į pastabas atėjo ir Meko laiškas (kopija dešinėj). — Kas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats?

P.S. Šyptelėjau skaitydamas sakinį Draugystės sudarytojo pratarmėj:

Publikuojami laiškai redaguoti minimaliai, daugiausia taisant nenorminę skyrybą. (p. 6–7)

Abu laiškų autoriai mirę, knygos maketo jiems rodyt nebereikia; tikimybė, kad bus sureaguota pasitelkus nenorminę leksiką, lygi nuliui. 

[Dar norėjau šį tą užfiksuot apie Marijaus Gailiaus rašinį „Kautynės dėl poetų, arba Paskutinis priespaudos atodūsis“, kur bemėginant suprast save per Justiną Marcinkevičių vožtelima Mekui (pradžioj visi visą tekstą galėjo perskaityt [atsispausdinau], dabar tik 15min prenumeratoriai, tad pacituosiu, kas labai dideliu šriftu buvo užrašyta: „Jeigu tai tiesa, kas iškilo aikštėn, tai J. Mekas ne tik prisitaikė, bet ir buvo angažuotas tironijos dalyvis ir propagandistas, tik jau kitos – nacių.“); tik tiek: arba MarG neskaito 7 meno dienų, arba atmintis trumpa, nes ne tik angliškai apie Michaelio Caspero mestą kaltinimą rašyta, ir lietuviškai; Agnė Narušytė praeitą rudenį rašė:

Į sceną išėjus olandų kino režisieriui ir rašytojui Peteriui Delpeutui, atmosfera pastebimai įkaito. Gal ir todėl, kad auditorijoje žmonės jau nebetilpo. Traukė ne tik kalbėtojas, bet ir tema – Jonas Mekas ir jo skandalas. „Nuo studijų laikų labai žaviuosi Jonu Meku (1922–2019), – pradeda Peteris, – todėl buvau labai sukrėstas, kai 2018-ųjų birželį istorikas Michaelas Casperis žurnale „The New York Review of Books“ pareiškė, kad Mekas sąmoningai pamiršo arba neteisingai pateikė informaciją apie 2400 žydų nužudymą 1941-ųjų rugpjūčio 8 d. jo gimtuosiuose Biržuose. Casperis nerado jokių įrodymų, kad Mekas būtų dalyvavęs šiose žudynėse. Jis ragino atsakyti ne tiek dėl jo veiksmų, kiek dėl savo atminimo: Mekas „pamiršo“ tai, ko neturėjo pamiršti.“ Peteriui – kaip ir daugeliui Meko gerbėjų – iškilo dilema: pasmerkti ar išteisinti? Jis ėmėsi tyrimo. Nuvyko į Biržus, į aplinkinius kaimus ir patyrė vakariečiams neįprastas tuščias erdves tarp gyvenviečių. Perskaitė Meko tekstus ir rado užuominą į Astravo kaimą, kuriame ir įvyko žudynės. Mekas rašė negalįs galvoti apie ten glūdinčias juodumas. Kaltas ar ne? [čia paties PetD pernykštis tekstas] („Tik dienoraštis: tarptautinis fotografų simpoziumas ‘Nida. Sutikti fotografiją’“, 7MD, 2022 IX 23, nr. 29, p. 8) 

Panašiai šito kaltinimo esmę suprato ir Robertas van Vorenas: „... he is guilty because he doesn’t remember, distorts his own memory, or refuses to remember what happened at a time when he was nineteen years of age. In other words: his guilt is compliance.“ (Galima pasiskaityt ir ilgą Karolio Vyšniausko pokalbį el. laiškais su MichC.)

„Quo vadis, skaitytojau, lietuvi?“ klausia MarG. – Tik jau ne ta kryptim, kokia siūloma, – apie dalykus spręst neįsigilinus, pateikiant kaip sensaciją.]

(1162) Užparaštė, cli: kaip turėtų būt, kad jau gerai būtų?

1
Perskaitęs pirmąjį Marijaus Gailiaus klausimą Nijolei Gavelienei pagalvojau: štai puikus pavyzdys, kaip turi atrodyt klausimas, kad sulauktum daugmaž norimo atsakymo, – kaip pravartu lygioj vietoj sukurt priešpriešą, kaip citatą dera parinkt, kaip pasmailint klausimo galą.

Šiemet Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės minimos valstybės mastu. Žinau, kad rengiamos mokslinės konferencijos Alfonso Nykos-Niliūno bei Broniaus Krivicko 100-osioms metinėms. Kaip manote, ar akademiniuose sluoksniuose bus pastebėtas „Vilniaus pokerio“ trisdešimtmetis? Vytautas Rubavičius yra rašęs, kad tuomet žmonės romaną „skaitė, žmonės kalbėjo, tačiau akademinė literatūrologija bei kritika tylėjo“. Ar po 30 metų pavyks pralaužti tylą?

Turbūt jiems neįdomu. Antra, ir po 30 metų romanas nėra iki galo suprastas. Iš pradžių, oho, kaip prirašė! Bet su davatkų įniršiu viskas ir baigėsi.

Sakote, jiems neįdomu? Manote, literatūrologai neišvengė subjektyvumo?

Man atrodo, kad nenorintys suprasti, niekada ir nesupras: veikia kažkoks stabdis. Romane yra dalykų, kurie galbūt žeidžia.

Žeidžia?

Žeidžia kaip asmenybę. Požiūrį ir įsitikinimus. Todėl toliau neskaitysiu. Nes man bjauuuru. Mes kiekvienas prisistatome barjerų ir sienų, kurių nebegalime peržengti. [...] Jeigu pats nesugebi sugriauti savo sienelių, tai iš mirties taško ir nepajudi. Nemanau, kad literatūros kritikai yra kokie nors antžmogiai. Jie tokie patys žmonės, turintys savo pomėgių. („Nijolė Gavelienė: ‘Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia’“, Literatūra ir menas, 2019 I 25, nr. 2, p. 4–5)

Kodėl reikėjo, kad Gavelienė, „guvi ir šmaikštaujanti pensininkė, kurios akių raukšlelės šypsosi“, daugmaž pasakytų/pritartų: ir po 30 metų tyla nepralaužta, Vilniaus pokeris iki galo nesuprastas ir deramai neįvertintas? Todėl, kad pokalbis – nelyg įvadas į klasinėtojo s-keltį tame pačiam žurnalo numery, o ji vadinas „Latviai prisijaukino lietuvišką šedevrą, o mes?“ (p. 16–17) Kai taip klausiama, atsakymas iš anksto aiškus: s-keltininko manymu, neprisijaukinom. — Kad 2016-ais išėjo jau penktas Vilniaus pokerio leidimas (manyčiau, iš to plaukia išvada: Pokeris skaitomas, ir net labai), kad yr apginta disertacija, kad Prahoj rašoma dar viena, kad vienos Jūratės Čerškutės rašymų/kalbėjimų – gal net kelios dešimtys, tas nieko nereiškia, reikštų tik konferencija, o jos nebus, – vadinas, nieko gero nėr ir nebus. Iš tikrųjų rašytojas būtų prisijaukintas (kaip koks sakalas) tik tada, kai...
Vienam Rygos knygyne-bare „garsiausio jaunosios kartos latvių poeto“ Arvio Vigulo žmona Ieva Viese-Vigula Marijui Gailiui pasako, kad jos mėgstamiausia knyga esanti lietuvių autoriaus ir kad ją perskaičiusi mokykloj, pagal programą, bet teprisimenanti, kad žiauriai gera ir kad jos veikėjas meldžiasi šūdų dievui. Nenustygsta lietuvis, tikrumo nori, klausia knygyno-baro savininko Didzio Kalninio: „Sakyk, kokia ten tokia jau puiki lietuvių autoriaus knyga jūsų mokyklinėje programoje?“ Ir „išsilavinęs Latvijos pilietis su akiniais, knygų mėgėjams atkemšantis alų, įpilantis viskio“ patvirtina Lietuvos piliečio nuojautą: Gavelio Vilniaus pokeris – „romanas, kokio neturi nei latviai, nei estai! Kadaise [1995-ais] išleistas tiražas jau tapęs kultine retenybe.“ (12 klasės vadovėlin išties tai tik ištrauka įdėta, vėliau patikslinama.)
Ir Rygos svečias didžiai nustemba, ir jam ima kilt klausimai apie Lietuvos mokyklines programas: kodėl tesiūlomi „nors ir geri, bet ne tokie galingi“ Jauno žmogaus memuarai, ir tik pasirinktinai? Kodėl ne Vilniaus pokeris?

Ar jie – lietuvių edukologai, literatūrologai ir švietimo biurokratai – mano, kad lietuvių autoriaus teksto turinys tvirkins lietuvių jaunimą, triuškins jų katalikiškas vertybes? / [...]
„Vilniaus pokerio“ trisdešimtmečio proga ištaisykime pagaliau šią neteisybę. Juk net vidurinio ugdymo bendroji programa įpareigoja pateikti „literatūros visumos vaizdą“ (!) ir pristatyti „literatūros kūrinių vertę“ (!!), lavinant moksleivių „meninį skonį“ (!!!)
Lietuvos jaunimo lavinimas be „Vilniaus pokerio“ – tai kaip „Bolderāja“ [tas knygynas-baras] be savo simbolio Tinkio Vinkio su nutraukta antena. Gyventi galima, bet gaila. Nebūkim teletabiai, save patys kultūriškai apvagiantys – atiduokim gi pagaliau R. Gavelio pokerį žmonėms. (p. 17)

— Uch, kiek patoso! Atiduokim – tarsi kas tą romaną būtų pasisavinęs ir slėptų. — Apie ką svajoja MarG? Kad gimnazistai privalomai skaitytų Pokerį, kad tai būtų jų ugdymo bendrosios programos dalis. Privalomas Gavelis. Ką apie tai pasakytų pats Gavelis? — Nenorit būt laisvi? – mes jus išlaisvinsim; visi privalėsit iššifruot Šūdų Šūdo vardą, kaip tą daro latvių abiturientai.

2
– Ozolas lieka neperskaitytas ir užmirštas. Jo filosofinis, kultūrinis, politinis palikimas netapo mūsų mąstymų apie Lietuvą ir pasaulį savastimi, – VU doc. Algimanto Jankausko manymu. — Ne visi prieš miegą perskaito bent pastraipą iš 32 puslapių Romualdo Ozolo lietuviškosios ideologijos metmenų Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2014)? Vadinas, blogai. Visi žengte marš į 80-mečiui skirtą konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“.

0
– Ko tu čia, gasiliūnai, prie žmonių kabinėjies? Negražu; jie juk tik gero nori ir linki.
– Neabejoju jų intencijų tyrumu, tik va vienas dalykas labai nepatinka: savo nuomonės pateikimas kaip gydomojo recepto; įsijautimas į daktaro vaidmenį; sendamas daraus niurzglus individualistas, besišiaušiantis prieš visokius nurodymus, ką daryt, ko nedaryt, ką privalu „atrasti“, prieš visa apimančius tobulinimo planus. Kodėl būtinai Gavelio Pokeris, o ne, tarkim, Antano Ramono Balti praėjusios vasaros debesys ar kas kita? Kodėl mano savasties dalim turi būt Ozolas? Gal man artimesnis Vaižgantas ar Algimantas Mackus? Individualus sąmoningas pasirinkimas – tas yr tikra vertybė.