(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-01-31

(1162) Užparaštė, cli: kaip turėtų būt, kad jau gerai būtų?

1
Perskaitęs pirmąjį Marijaus Gailiaus klausimą Nijolei Gavelienei pagalvojau: štai puikus pavyzdys, kaip turi atrodyt klausimas, kad sulauktum daugmaž norimo atsakymo, – kaip pravartu lygioj vietoj sukurt priešpriešą, kaip citatą dera parinkt, kaip pasmailint klausimo galą.
Šiemet Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės minimos valstybės mastu. Žinau, kad rengiamos mokslinės konferencijos Alfonso Nykos-Niliūno bei Broniaus Krivicko 100-osioms metinėms. Kaip manote, ar akademiniuose sluoksniuose bus pastebėtas „Vilniaus pokerio“ trisdešimtmetis? Vytautas Rubavičius yra rašęs, kad tuomet žmonės romaną „skaitė, žmonės kalbėjo, tačiau akademinė literatūrologija bei kritika tylėjo“. Ar po 30 metų pavyks pralaužti tylą?
Turbūt jiems neįdomu. Antra, ir po 30 metų romanas nėra iki galo suprastas. Iš pradžių, oho, kaip prirašė! Bet su davatkų įniršiu viskas ir baigėsi.
Sakote, jiems neįdomu? Manote, literatūrologai neišvengė subjektyvumo?
Man atrodo, kad nenorintys suprasti, niekada ir nesupras: veikia kažkoks stabdis. Romane yra dalykų, kurie galbūt žeidžia.
Žeidžia?
Žeidžia kaip asmenybę. Požiūrį ir įsitikinimus. Todėl toliau neskaitysiu. Nes man bjauuuru. Mes kiekvienas prisistatome barjerų ir sienų, kurių nebegalime peržengti. [...] Jeigu pats nesugebi sugriauti savo sienelių, tai iš mirties taško ir nepajudi. Nemanau, kad literatūros kritikai yra kokie nors antžmogiai. Jie tokie patys žmonės, turintys savo pomėgių. („Nijolė Gavelienė: ‘Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia’“, Literatūra ir menas, 2019 I 25, nr. 2, p. 4–5)
Kodėl reikėjo, kad Gavelienė, „guvi ir šmaikštaujanti pensininkė, kurios akių raukšlelės šypsosi“, daugmaž pasakytų/pritartų: ir po 30 metų tyla nepralaužta, Vilniaus pokeris iki galo nesuprastas ir deramai neįvertintas? Todėl, kad pokalbis – nelyg įvadas į klasinėtojo s-keltį tame pačiam žurnalo numery, o ji vadinas „Latviai prisijaukino lietuvišką šedevrą, o mes?“ (p. 16–17) Kai taip klausiama, atsakymas iš anksto aiškus: s-keltininko manymu, neprisijaukinom. — Kad 2016-ais išėjo jau penktas Vilniaus pokerio leidimas (manyčiau, iš to plaukia išvada: Pokeris skaitomas, ir net labai), kad yr apginta disertacija, kad Prahoj rašoma dar viena, kad vienos Jūratės Čerškutės rašymų/kalbėjimų – gal net kelios dešimtys, tas nieko nereiškia, reikštų tik konferencija, o jos nebus, – vadinas, nieko gero nėr ir nebus. Iš tikrųjų rašytojas būtų prisijaukintas (kaip koks sakalas) tik tada, kai...
Vienam Rygos knygyne-bare „garsiausio jaunosios kartos latvių poeto“ Arvio Vigulo žmona Ieva Viese-Vigula Marijui Gailiui pasako, kad jos mėgstamiausia knyga esanti lietuvių autoriaus ir kad ją perskaičiusi mokykloj, pagal programą, bet teprisimenanti, kad žiauriai gera ir kad jos veikėjas meldžiasi šūdų dievui. Nenustygsta lietuvis, tikrumo nori, klausia knygyno-baro savininko Didzio Kalninio: „Sakyk, kokia ten tokia jau puiki lietuvių autoriaus knyga jūsų mokyklinėje programoje?“ Ir „išsilavinęs Latvijos pilietis su akiniais, knygų mėgėjams atkemšantis alų, įpilantis viskio“ patvirtina Lietuvos piliečio nuojautą: Gavelio Vilniaus pokeris – „romanas, kokio neturi nei latviai, nei estai! Kadaise [1995-ais] išleistas tiražas jau tapęs kultine retenybe.“ (12 klasės vadovėlin išties tai tik ištrauka įdėta, vėliau patikslinama.)
Ir Rygos svečias didžiai nustemba, ir jam ima kilt klausimai apie Lietuvos mokyklines programas: kodėl tesiūlomi „nors ir geri, bet ne tokie galingi“ Jauno žmogaus memuarai, ir tik pasirinktinai? Kodėl ne Vilniaus pokeris?
Ar jie – lietuvių edukologai, literatūrologai ir švietimo biurokratai – mano, kad lietuvių autoriaus teksto turinys tvirkins lietuvių jaunimą, triuškins jų katalikiškas vertybes? / [...]
„Vilniaus pokerio“ trisdešimtmečio proga ištaisykime pagaliau šią neteisybę. Juk net vidurinio ugdymo bendroji programa įpareigoja pateikti „literatūros visumos vaizdą“ (!) ir pristatyti „literatūros kūrinių vertę“ (!!), lavinant moksleivių „meninį skonį“ (!!!)
Lietuvos jaunimo lavinimas be „Vilniaus pokerio“ – tai kaip „Bolderāja“ [tas knygynas-baras] be savo simbolio Tinkio Vinkio su nutraukta antena. Gyventi galima, bet gaila. Nebūkim teletabiai, save patys kultūriškai apvagiantys – atiduokim gi pagaliau R. Gavelio pokerį žmonėms. (p. 17)
— Uch, kiek patoso! Atiduokim – tarsi kas tą romaną būtų pasisavinęs ir slėptų. — Apie ką svajoja MarG? Kad gimnazistai privalomai skaitytų Pokerį, kad tai būtų jų ugdymo bendrosios programos dalis. Privalomas Gavelis. Ką apie tai pasakytų pats Gavelis? — Nenorit būt laisvi? – mes jus išlaisvinsim; visi privalėsit iššifruot Šūdų Šūdo vardą, kaip tą daro latvių abiturientai.

2
– Ozolas lieka neperskaitytas ir užmirštas. Jo filosofinis, kultūrinis, politinis palikimas netapo mūsų mąstymų apie Lietuvą ir pasaulį savastimi, – VU doc. Algimanto Jankausko manymu. — Ne visi prieš miegą perskaito bent pastraipą iš 32 puslapių Romualdo Ozolo lietuviškosios ideologijos metmenų Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2014)? Vadinas, blogai. Visi žengte marš į 80-mečiui skirtą konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“.

0
– Ko tu čia, gasiliūnai, prie žmonių kabinėjies? Negražu; jie juk tik gero nori ir linki.
– Neabejoju jų intencijų tyrumu, tik va vienas dalykas labai nepatinka: savo nuomonės pateikimas kaip gydomojo recepto; įsijautimas į daktaro vaidmenį; sendamas daraus niurzglus individualistas, besišiaušiantis prieš visokius nurodymus, ką daryt, ko nedaryt, ką privalu „atrasti“, prieš visa apimančius tobulinimo planus. Kodėl būtinai Gavelio Pokeris, o ne, tarkim, Antano Ramono Balti praėjusios vasaros debesys ar kas kita? Kodėl mano savasties dalim turi būt Ozolas? Gal man artimesnis Vaižgantas ar Algimantas Mackus? Individualus sąmoningas pasirinkimas – tas yr tikra vertybė.

17 komentarų:

  1. Patikslinimas, kad „Vilniaus pokerio“ latviškai esanti tik ištrauka vadovėlyje, neteisingas.
    Buvo išleista knyga 1995 m., ją turi ir Mažvydo biblioteka.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vadovėlyje tik ištrauka, net kokia konkrečiai Gailiaus s-kelty nurodyta (keli puslapiai). Viso romano latvių gimnazistam skaityt nereikia.
      Kad vertimas išleistas 1995-ais ir seniai parduotas – tas yra užfiksuota įraše.

      Panaikinti
  2. Daug įdomių dalykų galima atrasti tame pokalbyje su p. Gaveliene. Vienas jų - klausimas, kaip tik ir iškeltas į Užparaštės antraštę? Įdomu, kur ta riba, ar ji išvis egzistuoja - kada rašytojas (bet koks menininkas, bet koks žmogus) ar jo artimieji pasakytų: na, gana jau to pripažinimo, šlovės pilnatvė pasiekta? Veikiausiai niekada nepasakytų. Kaip ir šiuo atveju: romanas - pripažinta klasika, skaitomas, tyrinėjamas, perleidinėjamas, bet kai kam vis trūksta kažkokio lemiamo šlovės "potėpio", kirba kažkoks nepasitenkinimas. Ir kas išvis turėtų būti ta šlovės pilnatvė? Paminklas, Bažnyčios kanonizavimas, gatvė, aikštė (autoriaus ar romano vardu), vertimai į visas pasaulio kalbas? Pozicija mokyklos programoje? (Pinigų už tai autoriams ar jų palikuonims, beje,niekas nemoka.) Kartu čia šmėsteli ironiškas paradoksas: trokštama rimto pripažinimo, o ekranizuoti romanas atiduodamas kino mėgėjams! Kitas dalykas - laisvė. Aplink, žinoma, išvien belaisviai, nesuprantantys, bijantys, nevertinantys tokio didingo romano... O trokšti šlovės ir pripažinimo - vidinės laisvės išraiška? Abejoju.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pačius autorius ir jų artimuosius suprantu – taip ir gal net dera jaustis; bet kai žvelgi iš šalies, lyg ir suvoki, kad visi autoriai ir kūriniai, kuriai nors grupei ar pavieniam asmeniui atrodantys labai vertingi, na, niekaip netilps nei mokyklinėj programoj, nei tiek aikščių paminklams atsiras etc.

      Panaikinti
  3. Mane irgi suerzino to pokalbio formuluotės, bet apskritai aš džiaugiuosi žurnalistikos buvimu Litmenyje ir kad Marijus tuo užsiima. O žurnalistika, kaip bežiūrėsi, yra greitakalbystė. Parašai, išspausdina, tada pagalvoji.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O man kažkaip neišeina apskritai džiaugtis, tik konkrečiai; šis konkretus atvejis nepradžiugino. Greitakalbystė dienrašty – viskas suprantama. O kas dvi savaitės išeinančiam žurnale? Nežinau. Žurnalo galvos geriau žino. Be to, bendresnė tema rūpėjo: ar būna, kad jau gana?

      Panaikinti
  4. P. S. Nors jau ir dalinomės čia kartą, bet vėl pasibėdavosiu, kaip užmuša toji 30/50/150 sveikinimų koncerto kabala.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kažkaip vėl prisiminiau Gedos mintį, kad kas ko vertas paaiškėja praėjus šimtmečiui, bet ne nuo gimimo, o nuo mirties.
      Be progų juk viskas pakriktų, nebežinotumėm, kurią dieną apie Lietuvą galvot reikia, o kurią – tulpes pirkt :)

      Panaikinti
  5. „Apie ką svajoja MarG?“ Apie šį tą. Iš tikro – apie tiesą. Nežinau, Virgi, kaip tai apibūdinti: bodlerajoj tiesiog patyriau nušvitimo jausmą. Suabejojau: jeigu mūsų mokykloje nėra „Vilniaus pokerio“, ko apskritai verta visa lituanistikos ugdymo programa? Kam ji išvis tokia reikalinga? Būtent.

    Sykiu nesutikčiau, kad penki leidimai parodo didelį susidomėjimą pokeriu ir adekvatų dėmesį. Palyginimui: Šlepiko „Marytės“ išėjo jau aštuoni tiražai. Tiesa, nei man, nei pašnekovei nepaminėti J. Čerškutės nuveiktų darbų yra tiesiog negražu, nekorektiška; sutinku. Gabrielės Gailiūtės – irgi. Ir vis tiek Gavelio palikimo sklaida labiausiai rūpinasi privati įmonė – „Tyto alba“. Dabar, beje, kartojanti 2016 m. leidimo tiražą. Sužinojau tik po publikacijos. Nors tokia gera žinia.

    Džiaugiuosi, kad galime padiskutuoti, to ir tikiuosi iš savo publikacijų litmeny. Beje, interviu buvo parengtas operatyviai (pašnekovė gyvena už Vilniaus, susitikti radom laiko tik paskutinę dieną prieš atiduodant į spaustuvę, t.t.)

    MarG

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pradėsiu, Mariau, nuo antros pastraipos. Kapitalizmą priimu kaip visai neblogą dalyką. Labai gerai, kad būtent privati leidykla rūpinas Gavelio leidimu, ir jo leidžia tiek, kokia yra nujaučiama paklausa, o ne kaip kas nors, pvz., pats ar Švietimo ministerija, norėtų, – nesvarbu, kurion pusėn koreguot tiražą – kad didesnis ar mažesnis būtų. Knyga yra prekė, kaip ir dešra ar kaklaryšiai.
      O dabar dėl pirmosios, dėl svajonių apie tiesą. Manau, nėr ir negali būt tiesos šitoj srity, yr tik įsitikinimai, o jie skiriasi. Gailiui atrodo, kad Vilniaus pokeris – šedevras, o Jonui Užurkai, spėčiau, taip neatrodo, jam atrodo, kad jo romanai turėtų būt mokyklinėj programoj; tyčia taip supriešinau; mokyklinė programa neturėtų būt nei avantgardinė, nei ariergardinė, yra ir bus kompromisinė – atsižvelgianti į mokinius, mokytojus, mokinių tėvus; kadangi ji privaloma, turi būt daugmaž priimtina visiems, – tokia realybė; o svajonės yra svajonės, gražu, bet tik tiek.
      Ai, ir dar dėl tiražų: tiražų skaičiaus lyginimas nedaug ką pasako, reiktų žiūrėt į bendrą tiražą; Pokerio egzempliorių, spėčiau, parduota kaip reikiant daugiau negu Marytės.

      Panaikinti
    2. beje, dar tarp kitko: aštuoni tiražai - tai ne aštuoni (ir net ne penki) leidimai

      Panaikinti
    3. Ačiū, Antanai, teisingas patikslinimas. Vaidenas, kad 1989-1990-ais Pokerio buvo atspausdint daugiau, negu dabar Marytės, ir tos knygos niekur juk nedingę; net įdomu pasidarė, kiek iš viso egzempliorių išleista.

      Panaikinti
  6. Visiškai pritariu įrašo pozicijai, tik šiaip klausimas, kas dėtina į programas, ypač iš naujesnės literatūros, kur dar ne visai aišku ar visai neaišku, kas yra klasika. Visos geros nesudėsi, o atrinkinėti geriausių lyg ir neišeina. Pirmas į galvą ateinantis kriterijus - aktualumas moksleiviams, jų amžiui ir jų problemoms. Ar "Pokeris" aktualus jiems? Šūdų dievai ir pikanterija gali patraukti ir mažiau skaitantį. Stilius sudėtingas, tautiškumo problema sunkiai suprantama, sovietmetis apskritai tamsus miškas, o egzistencializmo variacijos gali būti visai artimos. Palyginus su kitais pretendentais pasimatytų, kas labiau tinkama.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Apie programas: labai bendrą vaizdą teturiu galvoj. Žinau, kad yra vad. privalomieji autoriai/kūriniai, kurie gali būt egzaminų temose minimi, ir vad. pasirenkamieji, kitaip – kontekstiniai. Mokytojas gali pasirinkt ir tokį kūrinį, kurio nėr pasirenkamųjų sąraše, t.y. praplėst pasirinkimą – tarkim, kūriniu, kuris kaip nors susijęs su vieta, kur yra mokykla. Jei koks Vilniaus mokytojas mano, kad Vilniaus pokeris tinka temai (iš lubų sakau) apie moksleivių gimtojo miesto simbolį literatūroj, jei jam nekyla problemų klasėj vartot žodį falas, – juk gali aptart; nieks tokio mokytojo iš darbo neišmestų, o jei mėgintų – tik leidyklos „Tyto alba“ pelną padidintų.
      O šiaip – kas ką nori, tas tą skaito; niekur nemačiau, kad kuri nors Gavelio knyga, net Septyni savižudybės būdai, būtų ženklinama kokiu nors skaitytojų amžių ribojančių, tarkim, N-18.
      Mokyklinės programos greičiau jau su neskaitymu, o ne skaitymu siejas. — Kad tave privalomon programon įtrauktų, – galėtų būt toks palinkėjimas/prakeiksmas rašytojui, baisesnis negu: kad tave šikantį sutrauktų. Juokauju, nors ir nelabai. Kiek gimnazistų, jei nepasirenka studijuot lietuvių filologijos, susidomi vad. privalomaisiais autoriais, per atostogas skaito jų raštus? Gal išskyrus Sruogą ir Škėmą, bet šiuo atveju – tik Dievų miškas ir Balta drobulė, skaitytieji, teminimi, o ne kad perskaičius šituos – ir kitus kūrinius tų autorių kilo noras skaityt.
      Manau, didesnė problema ne verta „paaukot“ vad. privalomajai programai, o kaip apie rašytojus ir jų kūrinius derėtų šnekėt mokykloj.
      Septintos klasės programoj yra Bronius Krivickas; Institutas yra parengęs vadovėlius 5–12 klasėm; buvau paprašytas pasižiūrėt, ar viskas gerai, ar ko netyčia nepripainiota kalbant apie BrKr. Aišku, daugiau pasižiūrėjau, ne tik kiek prašomas. — Žiūrinėjant skaitinėjant nuolat kildavo abejonių: ar ne per sudėtinga, ar septintokai supras? Bet ką aš žinau? Vaikai trečioj dešimty, anūkė dar darželį lanko.
      Vadovėlius rengia mokslininkai ir mokytojai; manau, kad visai gerai būtų, jei būtų pasitelkiami ir atitinkamos (šiuo atveju humanitarinės) krypties aukštąjį išsilavinimą ir maždaug tokio amžiaus vaikų turintys tėvai, kurie geriausiai jaustų, ar tai bus suprantama, ne per lengva ar ne per sunku moksleiviams suvokt, kas jiems siūloma, ko iš jų norima. Mokslininkų prisiminimai apie save maždaug tokio amžiaus – visiškai nieko verti; prie vadovėlių rengimo prisideda tik tie mokytojai, kuriems (įsivaizduoju) gerai sekas mokyti, jie turi talentą ir patirties sudominti, užkabinti – bet juk ne visi mokytojai tokie; tik tėvai galėtų daugmaž nujaust, ar užkabins vadovėly pateiktos kūrinių ištraukos, siūlomos svarstymų temos, užduodami klausimai jų vaikus, net jei mokytojas bus be kūrybinės gyslelės, pavargęs (o juk ir tokių yr).
      Atsiprašau, įpuoliau į per ilgas svarstybas.

      Panaikinti
  7. Kaip, o ne kas tikrai svarbiau. Bet kai mokytojas blogas, niekas nepadės. Man atrodo, 90% mokymo sėkmės priklauso nuo mokytojo. Likę 10% - nuo mokinio noro :). Aš ir be raginimo perskaičiau "Grasos namus", kurie buvo skaitiniuose, vienas iš nedaugelio ten perskaitytų. Tiesiog užkliuvo vartant ir įtraukė. Vienas didesnių įspūdžių iš naujosios lietuvių literatūros ir liko, mokykloje gal ir didžiausias (Mackus buvo jau po). Pamenu, po to ieškojau skaitiniuose kažko panašiai kabinančio, bet rods neradau. Tai ir turėtų būti mokyklos tikslas: sudominti, kad pats perskaitytų. Nežinau, ar vadovėlis gali sudominti. Tuos, kurie ir taip domisi, tik nukreipti tereikia, jei išvis reikia. O vat kitiems vadovėliai nežinau ar padėtų. Gal. Jei kūriniai aktualūs mokiniams - truputį paprasčiau. Didžiausias diskusijas klasėje ne pamokos metu, kiek pamenu, sukėlė Grušo "Meilė..." ir aišku, kodėl. Glinskio "Kingas", sakysim, gal irgi būtų toks. O "Priešaušėio vieškeliai" ar koks Aputis - jau "išrinktiesiems", plius nagrinėja ne tai, kas svarbiausia paaugliams.
    Man šita tema aktuali, nes kai ateina studentai istorikai, kurie faktiškai nieko nežino iš Lietuvos kultūros istorijos, kai visi sovietmečio rašytojai ribojasi Marcinkevičiumi (apie tai, kad buvo toks Jonas M., sakysim, ir neturi žinoti) ir dar pora, tai nežinai, ką su tokiais daryti. Kolega pasakojo skaitęs paskaitą apie meną, minėjęs Kisarauską ir susilaukęs klausimo, kas jis. Žmonės nežino bazinių dalykų. Kitas kraštutinumas: labai geri mokiniai, besidomintys literatūra, neparašo interpretacijos ar kaip jinai ten "teisingai", gauna žemus balus ir į literatūrą negali žiūrėti kelis metus, nekalbant jau apie nusivylimus savimi ir pan. Esu ne vieną tokį studentą sutikęs. Mokykloje mokomasi gi dėl egzamino, tai visas tas mūsų šnekėjimas apie tai, kaip reikia šnekėti, yra juokingai idealistiškas, deja. Ir vienintelė išeitis čia - geras mokytojas, kuris sugeba įdiegti ir palaikyti meilę literatūrai nepaisant programos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, Valdemarai, sutinku: juokingai idealistiškas tas mūsų šnekėjimas (kai į save iš šalies pažvelgiam), bet kokie esam – taip ir šnekam. Ir kartkartėm pagalvoju, koks laimingas esu, kad galiu laisvai ir atvirai šnekėt, – ir tokia mintis kai kam gali pasirodyt juokinga; juk nepulsi kaskart aiškint, kad teko gyvent ir kitokiais laikais, kai savisaugas instinktas mėgino tramdyt tokį savaime suprantamą norą – jaunas būdamas juk jauties tiek daug žinantis ir taip noris savo atsiprašant atradimais dalintis.
      Dėl mokytojų – sutinku, kad mokytojas gali būt svarbiau negu programa ir vadovėlis; gali būt ir būna, jei mokytojas talentingas; o jei tik tarnautojas, atliekantis pedagogo pareigas, programa ir vadovėlis – vis šis tas; kaip čia pasakius? bazinių žinių duoda, ar kaip.
      Digresija: atsimenu, dar dirbau „Vagoj“, dar buvo laikas vad. fotografuotinių perleidimų, kaip Šapokos Lietuvos istorijos, 1991-ais perleidom Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, Jono Griniaus ir Antano Vaičiulaičio gimnazijoms skirtą Visuotinę literatūrą (suskaičiavom, kad tai bus 6-as leidimas); tada pirmąkart ir perskaičiau, ir pamaniau: kaip gaila, kad man baigiant mokyklą tokio vadovėlio nebuvo – ir be mokytojo pagalbos toks vadovėlis smalsiam jaunuoliui ar jaunuolei gali labai daug duot.

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2019-02-10 23:46

    Aš tai sutikčiau su paskutine autoriaus įžvalga, kad vadovėlis ir pats be mokytojo pagalbos gali daug duot, mokykloj ne viską su lietuvių literatūros mokytoja nagrinėjom, bet didžiumą jo perskaičiau tiesiog dėl "parankumo" - kad po ranka visada buvo. Dar mūsų Lietuvos pakraščio bibliotekoje buvo vienas egzempliorius Rozos Glinterščik XX a. rusų literatūros chrestomatijos, kuriame autorė sudėjo visokiausių gerų dalykų, pradedant sidabro amžium ir baigiant "Maskva-Petuškai". Net negalėjau pasvajoti, kad tai pamokose nagrinėtume, mokytoja net per pagrindinį kursą yrėsi lėtai, bet sau pasiskaityti buvo labai džiugu. Gal ryšys su mokytojais buvo toks, kad niekada nekilo klausimas, ką skaityt. Kas įtraukia iš esančių bibliotekoje arba namuose... ir kas yra vadovėliuose. Kai kuriais atvejais bent ištraukos pateikimas vadovėlyje labai svarbus. Akivaizdu, kad visos gėrybės netilps ir kitas dalykas - sudarytojams matyt nelengva aatrinkti, kas fundamentaliai svarbu lietuvių kultūros pažinimui ir iškalbinga jaunajai kartai - kartais tai du skirtingi dalykai, kurių abiejų reikia.
    Vilma

    AtsakytiPanaikinti