(b) Ir bemat ši KęstSt 2002-ų nuotrauka susisiejo su kabančia ant sienos namų bibliotekoj – XIX amžiaus Europos esteto (pasak Agnès de Gouvion Saint-Cyr) Juozapo Čechavičiaus / Józefa Czechowicza fotografija – ta, kuri buvo parinkta kaip reprezentacinė 1995-ais išleistam jo nuotraukų albumui (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Bibliotheca Baltica“; žr. kairėj; dalis 2000 egz. tiražo buvo įrišta į kietus viršelius [gal 100 egz., kurie turėjo būt numeruoti?] – nuotrauka ant aplanko, kiti minkštais viršeliais, tai nuotrauka ant viršelio). Beveik neabejoju: atspaudęs savo Aušros vartus vėlai vakare, fotografas irgi prisiminė tą nuotrauką („šmėklos“ priminė), nes praeitam amžiui artėjant į pabaigą buvo tas, kuris perfotografavo XIX amžiaus kolegos originalus; rengiant albumą spaudai, buvo naudojamasi būtent KęstSt padarytom fotokopijom. Kai jau albumas išėjo, jos, tos fotokopijos, liko redakcijoj; vieną, albumo dailininkui Eugenijui Karpavičiui neprieštaraujant, ir pasiėmiau, įrėmintą pasikabinau ant sienos. Gražu.— kas aukščiau subaksnota – aišku, irgi galima vadint prisiminimais; bet šitie tik tarp kitko. Žiūrėdamas į šmėklas Čechavičiaus ir Stoškaus nuotraukose, vėl prisiminiau Antaną Ramoną, pagalvojau: greičiausiai ir jam būtų tos šmėklos patikę. Vėl, nes buvau prisiminęs grįždamas iš parodos MO muziejuj, skirtos Gavelio Vilniaus pokeriui, pagalvojęs, kad galėtų būt ir jis šįmet kaip nors paminėtas, prisimintas, juk irgi apie Vilnių daug galvojo ir šį tą užrašė. Namie išsitraukiau iš lentynos AntR kūrybos rinktinę Vasario upės (sudarė Aušra Karsokienė, išleido „Tyto alba“ 2007-ais), manau, paskaitinėsiu. Žiūriu, lapelių pluoštas; ai, taigi dalyvavau šitos knygos pristatyme, su Jūrate Sprindyte, per tų metų knygų mugę. Viršutiniam užsirašyta citata: Ramūnas Kasparavičius: ... Vilnius. Jis man ne sakralinis kaip Antanui Ramonui, ne analinis kaip Ričardui Gaveliui. Didelis mano vaikystės miestas (iš kur citata – nepasižymėta). Kituose pakeverzota apie lėtumą (Ką mums siūlo A.R.? – Sustok, ir akimirka taps žavinga), smulkmės reikšmę; užsifiksuotos jo 1987-ais paskelbtos mintys, kad smulkmena kartais pasako daugiau negu storiausias sausų faktų tomas, kad tikrovė dažnai fantastiškesnė už pačią drąsiausią fantaziją, kad atsiminimai kartais įdomesni už kokį istorinį romaną, todėl reikia juos verst ir leist; kad jam labai svarbu metų, paros laikas; manė, kad Vilnius – aušros miestas. — Pala, o yr rinktinėj jo novelė, gal net ese vadintina, iš rinkinio Lapkričio saulė (1989), kurį redagavau? Pažiūrėjau turiny – nėr „Vilniaus aušrų“. — Nesutinku su Kasparavičiaus įvardais, esą Ramono Vilnius sakralinis, o Gavelio analinis, kad ryškiau būtų taip supriešino; Ramono Vilnius – romantinis, o Gavelio – siurrealistinis; tiesiog skirtingi požiūriai. Kad šįmet siurVilnius akcentuojamas, nieko čia blogo; bet neprošal būtų pri(si)minus, kad ir kitaip galima į jį pažvelgt; taip, kaip žvelgė Ramonas. Štai ta novelė-esė:
Vilniaus aušrosKažkodėl man atrodo, kad universiteto rankraščių fonduose dūli dar niekieno nejudintas senas, įmantria kaligrafiška rašysena išmargintas rankraštis. Nuo laiko sušiurkštėję popieriaus lapai perverti storais lininiais siūlais. Neįrištas į prašmatnią veršio odą, paprastas, kuklus kažkokio nežinomo Vilniaus vaganto rankraštis. Tituliniame puslapyje išraityta „DE AURORA VILNENSI“.
Klajodamas po miestą ne iš karto suvokiu, kad jis matė tūkstančius aušrų. Ir siautėjant karams, gaisrams, marams, ir skambant linksmai puotų muzikai karališkuose rūmuose, ir aidint piemens dūdelei Neries lankose.
Stovėdamas ant Bekešo kalno, baigiantis dorai net neprasidėjusiai birželio nakčiai, matau už Vilnios vingio, už žaliuojančio Jaunimo sodo miegantį miestą. Tamsėja dangus vakaruose, svyruodamas plaukia baltas rūkas virš upelės, toliau jau melsvas – virš skverų, parkų, virš Neries dešinėje. Kramtau išsausėjusią šlaito smilgą ir laukiu pirmo saulės spindulio, kuris tuoj išnirs iš už margų kalvų, bėgančių į rytus. Nerimsta paukščiai, apsvaigdamos nuo savo giesmės dainuoja lakštingalos, net Vilnios čiauškėjimas, ir tas pasikeičia. Nubėga saulės spindulys baltais miesto bokštais. Sužiba Jono varpinės paauksuotas rutulys, paskui Katedros aikštės varpinės – bet aš pražiopsojau: jau seniai švyti prieš saulę ažūriniai Misionierių bažnyčios bokštai. Miestas, pasakų miestas mano akyse kyla iš slėnio tarsi iš užburtos jūros dugno. Ir kaip visada auštant, ypač auštant linksmai ankstyvos vasaros aušrai, rodosi, kad diena, ši diena niekada nesibaigs. Amžinai švytės balti miesto bokštai, melsvuos tolumos, virpės rasos lašai senamiesčio darželių žieduose. Jo gatvėse dar prieblanda, bet katedros stogas jau švyti. Pro pusapvalį langą virš absidos šviesa krinta į vidų ir gal tik keletą kartų per metus nušviečia navų skliautų rozetes. Gedimino aikštės laikrodis oriai, kaip tik jis moka, muša valandas.
Vienokia aušra, kai žiūri nuo Bekešo kalno, ir visai kitokia, kai nuo Misionierių bažnyčios žvelgi į tamsiai raudonus, žaislinius Užupio stogus, apačioje matai Vilnią, atskubančią nuo Belmonto miško, kuris juoduoja priešaušrio migloje. Kairėje, apačioje, virpa lengvučiai, graudžiai švelnūs Onos bažnyčios bokšteliai. Nuo Šnipiškių tilto matau rūstų pilies siluetą ir Neries vingį. Upė plaukia, iš tolo kažką sau pati šnekėdama, tyli, rimta, nepalyginsi su pačiauška Vilnia. Ta lekia galvotrūkčiais, garsiai plepėdama apie tai, ką matė trumpame savo kely. Nuo Mindaugo gatvės viską regi aušros fone, dar kitaip nuo Šeškinės kalvų, nuo Tauro kalno, Lazdynuose, kur skrieja nerimstantis jaunatviškas raitelis į tekančią saulę. Nuo Liepkalnio matau apačioje niekada neužmiegančią, bruzdančią ir vis dėlto prieš aušrą susikaupiančią geležinkelio stotį. Arba aušra stulbinančiai tyliuose universiteto kiemuose. Kad ir mažame, jaukiame Počobuto kiemelyje. Observatorijos frizas su Zodiako ženklais, vėtrungė ant kraigo ir seni klevai palei taką. Rodos, amžina amžių prieblanda, ir tik iš to, kad staiga suvirpa klevų lapai, supranti – virš Vilniaus patekėjo saulė.
Saulė vis rimtėja, tamsėja medžių žaluma, rugpjūčio aušros vis mėlynesnės ir mėlynesnės, vis lėčiau ir lėčiau iš nakties rūko išnyra miesto bokštai. Jau ir auksinis ruduo. Rytais, visiškoje tylumoje, vien nuo savo svorio krenta be garso žemėn nesiskųsdami šalnos pakirsti medžių lapai. Prityla Vilnia, dar labiau susimąsto Neris.
Rudens dargana, lietūs, vėjai, bet jei pasiseks, šalnotą lapkričio pabaigos rytą gali pamatyti nuostabiai skaidrią aušrą. Horizontas be mažiausios miglelės, viskas staiga priartėja, ir miestas atrodo nerealiai ryškus, tarsi filigraninis senųjų meistrų darbas. Juodi medžiai meta kietus bespalvius šešėlius.
Ateina gruodis su pirmu nebetirpstančiu sniegu, lengvom pūgom, ir tik iš pasidabravusio dangaus suprasi, kad jau aušta diena. O miesto bokštai taip ir liks kažkur aukštai, paskendę prietemoje, atsiskyrę nuo visko, panirę į save. Ir naktis nepasitrauks visiškai, tik susigūš tamsiausiose senamiesčio kiemų kertelėse, kantriai tūnos, lauks greit ateinančio vakaro. Tik ką nusnigti keliai pilkėdami subėga iš žydros šaltos tolumos, iš visų pusių į miestą, apšerkšnijusį, pasislėpusį už savo sienų. Balti bokštai baltų kalvų fone, o ant kalvų viršūnių – juodos, svyrančios nuo vėjo pušys.
Kiekviena aušra kitokia, kaip kitokia kiekviena diena, kaip kitoks kiekvienas žmogus. Ir, eidamas gatvės grindiniu, jaučiu nuo neatmenamų laikų čia gyvenusių mūsų protėvių pėdų šilumą, jų skausmą, liūdesį, meilės nerimą, susimąstymo valandas. Visa tai per šimtus metų susigėrė į akmenis, numintus tūkstančių kojų: basų, vyžotų, čebatuotų, jaunų ir senų, vaikų ir moterų, gražuolių ir kekšių, niekšų ir romiųjų. Matau, kaip nerūpestingas valkata vagantas, barškėdamas palaike špagele, žingsniuoja pro universiteto kiemų arkas dulkiant smulkiam lapkričio nakties lietui: nerūpestingai švilpaudamas, plaikstydamasis sulopyto apsiausto skvernais, pasispaudęs po pažastimi nežinia kam parašytą „DE AURORA VILNENSI“. (p. 8–11)
— — ir tokia mintis įsimetė galvon, jau kelios savaitės ten tupi, ir neblanksta, vis dar atrodo graži: tikiu, kad ir XXI amžiaus Vilniuj yra romantikų, kurie sostinės 700-ąjį gimtadienį norėtų pažymėt pradžiugindami savo sielą; — ilgai žiūrėt į tekantį Neries vandenį, jei ant muziejaus salės sienos, viskas gerai, o jei nuo Žaliojo, Baltojo ar kurio kito tilto – šiek tiek baugu, dar imsi ir prisiminsi Bronių Radzevičių („Su dievišku šyptelėjimu išeinu, beveik nebėra nei baimės, nei...“); o jei ėmus ir pasiūlius Vilniaus romantikams: kurį rytą imkim ir pasitikim (kartu su Vilnium) aušrą; kas ant Gáspáro Békéso kalno, kas prie Trijų Kryžių, kas ant Tauro kalno ar Šeškinės kalvų, kas šiaip kokioj aukštesnėj vietoj (gal net ant stogo, jei jis plokščias)? sakot: o jei bus apsiniaukę? nereikia planuot iš anksto to ryto, tai būtų toks flashmobas, kai pranešama likus valandai kitai iki aušros; taip, romantikai susiburia šiek tiek anksčiau; — ne, vargu ar kas nors panašaus atsitiks; bet vis tiek – graži man ta mintis atrodo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą