(1012) Literatūros istorijos pagrėbstai: Šeinius, Putinas, Didžiulytė ir Didžiulienė

Šįkart įvardas pagrėbstai, manyčiau, tikrai tinka. Coll. Pranas Vasiliauskas atsiuntė rašinį apie vienam vienkartiniam leidiny skelbtus tekstus.

Lietuvių balso dovanėlė 1915 metų Kalėdoms
Laikraščio Lietuvių balsas, leisto Petrapilyje Martyno Yčo, paskutinis 1915 metų numeris išėjo su 8 puslapių priedu – „Lietuvių Balso“ dovanėlė Kalėdoms. Šis Priedas, kaip ir priklauso priedams, pasirodė atskiru leidiniu ir buvo mažesnio formato už laikraštį.
     Taip jau atsitiko, kad 2017 metų rugsėjo 1 dieną, ieškodama šio leidinėlio, į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinę biblioteką užėjo miela kolegė iš Mažvydo bibliotekos smulkiųjų spaudinių tyrinėtoja ponia Violeta M. Lietuvių balso 1915 metų komplekte Priedo neaptikome, bet radome D-ro Jono Basanavičiaus mokinio, Lietuvių Mokslo Draugijos bibliotekininko Prano Razmuko ranka padarytą įrašą: „Priedas – ‘Lietuvių Balso’ Dovanėlė Kalėdoms – yra rankraštyne L. Didžiulienės rankraščiuose (Inv. Nr. 510)“. Po nedidelių bibliografinių nesusipratimų, panaudojus vien bibliotekininkams žinomus indukcinius-dedukcinius paieškos metodus, reikalingasis spaudinys Liudvikos Didžiulienės-Žmonos rankraščių kolekcijoj buvo rastas, atneštas, išmatuotas, nufotografuotas.
     Reikalas buvo atliktas, bet į akis krito, kad mūsų turimasis Priedo egzempliorius šiek tiek aplankstytais ir įplėšytais kraštais, ir, kažkokio neaiškaus impulso pastūmėtas, paprašiau bičiulio kolegos Virginijaus G. leisti tą leidinėlį šiek tiek palyginti ir paklijuoti.
     Belygindamas ir beklijuodamas pastebėjau, kad šiame kukliame Priede esama mažų mažiausiai trijų būsimų lietuvių literatūros klasikų kūrinėlių. Bet negi tai didelė retenybė to meto lietuviškoje spaudoje?
     Vis dėlto, galvon atėjo ir logiška mintis: įspūdis toks, kad Lietuvių balso dovanėlė 1915-ųjų Kalėdoms yra retas arba labai retas spaudinys; vadinasi, į lietuvių literatūros klasikų kūrybos tyrinėtojų ir jų Raštų sudarytojų akiratį šis itin kuklus leidinėlis galėjo ir nepapulti.
     Reikia patikrinti!
     Taigi, imkime puslapis po puslapio versti šį spaudinį – kalėdinę dovanėlę lietuvių grožinės literatūros gurmanams.

Pradedama maždaug 1,5 puslapio apimties Igno Šeiniaus kūrinėliu „Iš Bareljefo: Sutema“. Tai tipiška „šeiniška“ impresija, kurios prasminių ir moralinių intencijų, prisipažįstu, likau taip ir nesupratęs. Bet tai nesvarbu. Svarbiau, kad šiuo metu leidžiamų Šeiniaus Raštų jau išėjusiuose tomuose šio kūrinėlio neradau. Bet jis toks nedidukas, turiniu ir forma toks efemeriškas, net vaiduokliškas, kad galėjau jo ir nepastebėti tarp žymiai „kūningesnių“ klasiko veikalų…
     Toliau, 2 puslapyje, spausdinamas slapyvardžiu Aida pasirašytas eilėraštis „Apšviesta vietelė“. (Greičiausiai jo autorė – Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, rašytojos Liudvikos Didžiulienės duktė). Tai, mano supratimu, visai profesionaliai – ir formos, ir turinio (minties), ir eiliavimo požiūriu parašytas kūrinys, ne tik nenusileidžiantis, bet, regis, meniniu pilnavertiškumu net pranokstantis kitą, po jo einantį Priedo kūrinį.[*]
     O tas kitas kūrinys, p. 2–3, – 6 posmelių eilėraštis „Gėlytės“, parašytas Putino 1914 metų rugsėjo 6 dieną, tai yra lygiai prieš 103 metus (jei nesivelsime į „senojo“ ir „naujojo“ laiko skaičiavimo stilių aritmetiką)! Pasižiūrėję į Vinco Mykolaičio-Putino paskutiniojo Raštų leidimo pirmąjį tomą (1989), tokį eilėraštį rasime. Tiktai ten Komentaruose neteisingai (kaip dabar paaiškėjo) nurodyta eilėraščio parašymo data (1916) ir I publikacija (Mūsų kalendorius 1917 metams, Vilnius, 1916). Be to, yra tam tikrų leksinių, fleksinių, morfologinių skirtumų tarp šios, pirmosios, publikacijos (1915) ir kanoninės (1989), taip pat tik čia eilėraštis su paantrašte. Todėl pateikiame tokį „Gėlyčių“ variantą, koks jis buvo publikuotas Lietuvių balso Priede:

Gėlytės.
Scherzando.

Kiekviena gėlytė,
Kolei klesti, žydi,
Savo gražumėliais
Džiaugties nepavydi.

     Aš kiekvieną jųjų
     Gerbčiau ir mylėčiau,
     Kartą nusiskynęs
     Prie širdies dėvėčiau.

Baltąją leliją,
Ir puikuolę rožę,
Rūtą, ir rezėtą,
Kur taip klesti, gožia.

     Daugel dar kitokių
     Aš gėlių pažįstu,
     Bet žinau, kad visos
     Prie širdies nuvystų...

Man gražiau iš tolo
Jų žiedais gėrėties,
Kol skaidrių lapelių
Pačios nenumėtys.

     Visos juk gėlytės
     Kolei gožia, žydi
     Savo gražumėliais
     Džiaugties nepavydi.
6. IX. 1914.

Po Putino „Gėlyčių“ Priede spausdinama legenda „Imperatoriaus regėjimas“. Joje pasakojama, ką matė ir jautė Romos imperatorius Augustas ant Kapitolijaus kalvos tą naktį, kai gimė kūdikėlis Jėzus. Selmos Lagerlöf kūrinėlį iš rusų kalbos išvertė slapyvardžiu Š-m-n-s pasirašęs vertėjas. [Įrašius trūkstamas balses, gali būt Šimonis; Kazys Š. ne tik piešė, bet ir rašė: 2007-ais išėjo jo rinktinė Sakmės, eilėraščiai, poetinė proza. —vg—]
     Paskutinis Priede skelbiamas kūrinys – Liudvikos Didžiulienės parašyta, pseudonimu Žmona pasirašyta „komedijėlė iš liaudies gyvenimo“ Paskubėjo. Ji užima lygiai pusę spaudinio – 4 puslapius. Didžiulienės-Žmonos Raštų rengėjai šią publikaciją žinojo.
     2017-09-06

----------------------------------------------
* Coll. Prano lyginamieji pasvarstymai apie Didžiulytės ir Putino konkrečius eilėraščius priminė vieną problemą, nors tiksliau „problemą“: klasiku tapusio kūrėjo net menkučiame jaunystės rašinėly mėginame įžvelgt talento užuomazgas, jis atsiduria Raštuos, ir tai lemia ne jojo poetinė vertė, o tai, kad sukurtas būtent to rašytojo.
Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė pirmiausia žinoma kaip kūrusi vaikams, tad Lietuvių balso Priede esantis eilėraštis tarsi ne jos balsu prabyla, regisi – pirmiausia dėl ritminės struktūros – kaip koks Maironio aido aidas:

Buvo liūdnas ruduo, apsiniaukę dausai,
Tyliai supėsi medžiai nuo vėjo,
Ir per tirštas miglas, kurios slinko augštai
Tiktai retkarčiais saulė spindėjo.
     Aš stovėjau ant kalno, žiurėjau tolyn,
     Kaip merdėjo gamta nelaiminga.
     — — — — — — — — — — — — — — —
Staiga ką aš matau?.. toli ten už miškų
Šviečia viena vietelė saulėta,
Lyg puikiausias oazas tarp tyrų plikų –
Tenai „žemė“, tur-but, „pažadėta“.
— — — — — — — — — — — — — — —
Ir dabar supratau, kad tai monai akių:
Kad kai vėjas nustodavo pūtęs,
Tai per sunkų tamsumą tirštų debesų
Vietoms krisdavo šviesa saulutės.
     O palaimintos žemės nebuvo visai,
     Tik šešėlis saulėtos vietelės...
     Buvo tamsūs, apniukę, paniurę dausai –
     Ir tik retkarčiais švietė saulelė.

Situacija suvokiama, daugumai yra tekę matyt tokių „monų“, mintis irgi aiški: žmogus ilgis to, kas šviesu ir gražu, net leisdamas sau trumpam apsigauti, galima tokį ilgesį susiet ir su Pirmojo pasaulinio karo atmosfera. Nepaisant to, kūrinėlis lieka pagrindinio literatūros sriauto užuteky. Ir vargu ar kitaip gali atsitikt.

(241) Iš popieryno, iii: Šeinius apie šedevrus

Prae scirptumas tebūnie toks: praeitą savaitgalį nusprendžiau pailgint ilgiklį. Atsiminiau: trigyslio laido turėjau nusipirkęs, tik jis užkištas kažkur tamsiajam kambary. Giliai. Kad pasiekčiau, teko išnešt koridoriun kelias dėžes, kupinas popierių. Reikia išpašolvonyt! Per gyvenimą žmogus tiek prikaupi, kad apsikaupi kaip koks bulvių kelmas.

Šeiniaus šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-02-19)

Vienos iš dėžių viršuj gulėjo švietalas – nežinau, nei kada, ne dėl ko pasidarytas ir pasiliktas, – va ir įsimečiau anąjį kuprinėn, kad važiuodamas darban dar kartą perskaityčiau: Ignas Šeinius, „Šedevro mastas“ (Skynimai, 1933, sausis, kn. I, p. 68–70). — Perskaičiau pirmadienį, o va tik penktadienį grįžęs iš darbo ir kraudamas stirtą parsineštų per savaitgalį perskaitytinų popierių jį vėl pamačiau/prisiminiau. Sekmadienį vakare ėmiau kalent klaviatūrą.
Dabartinių prozininkų panašaus pobūdžio pasipiktinimų – ironiškų! – nesu/nebeprisimenu skaitęs (bet kad anie niekuo pastaruoju laiku nebesipiktina; paskutinis atvejis – ar ne Sigito Parulskio Šiaurės Atėnuos „Sutrikusi kritika“, į kurį reagavo Algis Kalėda – „Irztelėjusiam kritikų kritikui“? bet tai 2003-ieji!), o va prieš 70 metų, 1933-ųjų pradžioj (tiksliau – 1932-iesiems baigiantis) Šeinius teigė:

[...] Lietuvoje literatūros šedevras [...] turi būti storas, didelis daiktas, mažiausiai kokia trilogija à la Merežkovskij ar Tolstojaus „Voina i Mir“. Ten neturi būti korektūros klaidų ir jokių nusižengimų kritiko proteguojamai rašybai. [Dėl korektūros klaidų – kritikų pusėj, dėl rašybos principų – prozininkų pusėj.]
Lietuvoj literatūros konkursuose atrodo, kad neretai nulemia puslapių skaičius, jei romanas; ir paveikslų skaičius, jei drama. „Didelis veikalas – 786 puslapiai! Nuostabi drama – 23 paveikslai!“ [Tokia Šeiniaus nuomonė; esu dalyvavęs kai kurių konkursų vertinimo komisijose, – ne tai dabar lemia, tikrai.]

O tai – Šeiniaus pastraipa, kurią ketinau praleist, bet kad palyginimai labai vykę:

Žemčiūgo, deimanto, smaragdo kokybė nesprendžiama iš jo didumo. Nereikalaujama, kad žavingas, žvilgantis žemčiūgas būtų ropės ar kalakuto didumo, o mistišku žaliumu trykštantis smaragdas plytos ar pavartės.

Kur kreipia ienas Šeinius – jau aišku: ne kūrinio apimtis svarbiausia:

Edgar Allan Poe romanų nerašė, o daugiausiai tik labai trumpas noveles. Būtų jis gimęs Raseiniuose, vargiai tokios pasaulinės garbės būtų susilaukęs. Dabar Amerikoje gyvena ir rašo visam pasaulyje garsus the short stories, trumpų novelių specialistas Theodor Dreysser [manau, = Theodore Dreiser; o gal klystu? nes man jis pirmiausia romanistas; apie Dreiserio apsakymus čia gan įdomiai pasvarstyta]. Bet todėl jis Lietuvoje ir visai nežinomas, „per smulkus“. Pivoša [o va tai reikšmingas pastebėjimas; Pivoša = Augustinas Gricius (1899–1972)] visai ne blogesnis negu Anglijos garsieji Jerome K. Jerome ir Herbert Jenkins, – bet... Pivoša nėra jokios trilogijos ar didesnio romano parašęs.
Mano dėta, visų geriausias Vinco Kėvės darbas – neilgas „Skerdžius“. Bet jis toks plonas, užpakaly „Šarūno“ ir „Likimo keliais“ jo visai nematyti!
Vaižgantas, trumpučių menkniekių puikus pasakotojas, kad jį pamatytų, parašė „Pragiedrulius“... [sic!] [...]
Jurgio Savickio novelės „Miesto pavasaris“, „Motina“, „Ties aukštu sostu“ – tokios nuostabios, kad jos nedaug nustotų ir arabiškai ar persiškai išverstos. — J. Savickis rašo dabar storą romaną, – tikisi, kad jį tada pamatys. [Nedrįstu spėt, ką Šeinius turėjo galvoj; 1934 išėjo Savickio Truputis Afrikos, bet tai ne romanas.]

Lietuviškus skirtingo masto dalykus palyginęs ir smulkiuosius geriau o geriau įvertinęs, Šeinius ir kitokio pjūvio imasi. Perskaitęs jis švediškai ką tik, t.y. 1932-ais, išėjusią smulkiosios prozos antologiją Ungerska noveller, pačių vengrų parinktą:

Dalykėliai gražūs, kai kurie nuostabūs. Perskaičiau, pagalvojau ir galėjau sau pasakyti: „Ir Lietuvoje yra ne blogesnių brangiųjų akmenų, jie šalia šitų vengriškųjų nenubluktų“. [Antologija Litauiska noveller išėjo Stockholme 1940-ais, ir Šeiniaus yra.]

Kas galėtų/turėtų, bet neįžvelgia lietuviškų žemčiūgų, deimantų, smaragdų, kurie pirmiausia savųjų turėtų būt pamilti, o jau tada ir kitiems siūlomi? Aišku, kritikai (primenu: skaitysit tai, kas 1933-ųjų pačioj pradžioj išspausdinta):

Lietuvos geresni kritikai, – jų yra trejetas [kas??? – vaizduotei ir protui darbo per akis!], – apie smulkius daiktus nerašo. Bet kai jie pagaliau sulaukia storo, puslapingo daikto, jie bijo pagirti, nes, saugok Dieve, kiti du gali papeikti; prieš opiniją eiti negalima! Korektūros ir rašybos klaidos skaitliuoti ne tiek pavojinga. Geriausiu atveju atpasakojamas veikalo turinys. [Beveik neabejotina, kad Šeinius turi galvoj 1932-aisiais perleistą savo Kuprelį ir jo kritiką.]

Toliau: nebūt Šeinius tikras rašytojas, jei nepasiųstų kritikų pasitobulint: „pamatytų ir pasimokytų, kaip Vakarų Europos kritikai rašo!“ (Ar ne archetipinis lietuvių mostas: siųst pasitobulint kitur, kad įžvelgtų tai, kas [vertinga!] čiur?)

Dabar – trys žingsniai į šoną:
(1) 1980-tiniams metams artėjant į pabaigą, buvo subrendusi tokia mintis: išrinkt iš periodikos per metus apsirodžiusias geriausias noveles ir sudaryt jųjų rinktinę, paskaninant puikiom verstinėm ir jų interpretacijom. „Vaga“ yra išleidusi tokią knygą: Novelės metai’88 (sudarė Jūratė Sprindytė; redakcinė komisija: Juozas Aputis, Algirdas Pocius, Albertas Zalatorius). Deja, viskas tuo ir užsibaigė. O anglai/amerikiečiai short stories antologijas leidžia kasmet ir įvairiausias; ir kiti tikriausiai.
(2) Ar būtų įmanoma parengt 2012-ųjų mūsųjų apsakymų/novelių antologiją? Reiktų šiek tiek pinigų ir bent keturių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių smulkiąja proza pasidomėtų. Vienas sektų periodiką ir padarytų ten pasirodančios smulkiosios prozos kopijas (sykiu ir bibliografiją); 3–5 žmonių komisija gruodžio antrojoj pusėj perskaito pateiktas kopijas ir išrenka, pvz., 20, jų manymu, geriausių palygint trumpų pasakojimų, raštu pasidalindami rinkimų įspūdžiais. Ar leist tatai atskira knyga, ar kaip nors kitaip paskelbt – čia jau tolesnis klausimas.
(3) Regis, šių metų pradžioj Latvijoj išėjo Solveigos Daugirdaitės parinkta lietuvių novelių antologija latviškai – Lietuviešu zelta stāsti (sudarytoja savo abejones yra užfiksavusi Naujajam Židiny-Aiduose – Laiške redaktoriui (2008, nr. 7/8); internete tik anotaciją teradau:

Solveiga Daugirdaitė pasakoja, su kokiais sunkumais ir dvejonėmis susidūrė sudarinėdama lietuvių apsakymų antologiją Latvijos skaitytojams. „Bet ką aš noriu parodyti: kas svarbu raidai ar ką įdomu bus skaityti? Gerai, Biliūnas svarbus visais požiūriais, bet ką konkrečiai dėti: baltą katytę, Brisiaus galą? Bet juk latviai neskaitė šitų kūrinių dar vaikystėj ir neverkė dėl liūdno gyvulėlių likimo“, – laiške redaktoriui mintimi dalijasi S. Daugirdaitė. (cit. iš čia)

O juk galėtų ir iš savų kas nors tuos S.D. atrinktus „auksinius“ apsakymus aptarti; galėtų, jei norėtų.

Ir dar du žingsniai-klausimai tolimesnian šonan.
(1) Kas ir kaip iš lietuvių yra apibrėžęs šedevrą? Aišku, juokingas klausimas, bet vis tiek – Igną Šeinių pacituosiu (o ką dar galima?):

Tai daiktas, kuris sužavi, patraukia; įstringa. Tai daiktas, kurį nelengva tą pat dieną pamiršti, kurį net pamilsti kartais ir kuris kartais žmogų lyg iš aslos atkelia ar nematomu gaivinančiu vandeniu suvilgo. Tai yra, ką anglai vadina it. Tai kažkas, ką sunku pasakyti žodžiais, ką galima tik spontaniškai pajusti, nuo ko krūtinėje darosi šilta, dėl ko ima noras ilgiau pagyventi.
Tas it kartais glūdi veikalo turinyje, kartais formoje. Geriausiai jis veikia, kai turinys ir forma sudaro vieną sintetišką harmoniją.
Bet tas nenusakomas kažkas nepareina nuo veikalo didumo ar storumo.

(2) Šitas klausimas greičiau retorinis: kodėl Šeiniaus vienąkart pavartotas žodis užfiksuotas LKŽ, o kitų – irgi vienąkart (ir net du etc.!) ne:

Ne tiek šedevrų Lietuvoje stoka, kiek pajėgumo juos įžiūrėti. Tik ne stoka Lietuvoje vaitokšlių ir bailių. Bailių viso ko savo, vaitokšlių dėl viso ko savo. Sekdama vaitokšlius ir įsibauginusius kritikus, visuomenė, kuri dar nepamiršo skaityti, verčiau skaito Rygos trotuaro ar Berlyno magazinų literatūrą.

Taip, – vaitokšlis užfiksuotas LKŽ; ta kortelė ar tik ne iš 1933-ųjų užsiliko, kol panaudota rengiant XVII tomą; pavyzdys – tik va iš šitos citatos.
[Antrąkart skaitydamas ką prirašęs pagalvojau: per daug tų digresijų skliaustuose ir ne, per daug; bet: kurių velnių gaišt laiką su tekstu, kuris reakcijų nežadina?!]
P.S. O ilgiklis taip ir liko per striukas; iki kito savaitgalio? Tose dėžėse tiek visko prikrauta...