(1292) Dėl juoko: kaip sintaksė koją pakišo

maždaug nuo rugpjūčio vidurio šiek tiek pasikeitė 19 troleibuso maršrutas –

Nerį kerta ne per Šilo, o per Žirmūnų tiltą;

dabar išlipu ir įlipu Sapiegos stotelėj;

ką kita žmogus veiksi laukdamas – viešus užrašus skaitinėji;

pirmą pavakarę, kai išėjęs pro Vileišių rūmų vartus pasukau kairėn,

(jau senokai tatai buvo, bet tik dabar nusprendžiau pabaksnot klaviatūrą, nes vis neišeina iš galvos)

patyriau lingvistinį malonumą – ot kokį gerą posakį sukūrė reklamininkai!

Pasaulis siuñta pasiekiamas

nėr ko kabinėtis prie to pasaulio; aš irgi kartais siuntu, kai esu pasiekiamas tada, kai to visai nesinori;

ir tik po geros minutės ar net poros ėmiau juoktis iš savęs:

sintaksinis įpratimas, kad po veiksnio dažniausiai eina tarinys (kas – ką veikia), pakišo koją;

ne siuñta (veiksmažodžio esamasis laikas), o siuntà (daiktavardžio vns. įnagininkas);

reklamininkai perkūrė junginį ranka pasiekiamas, t.y. labai arti esantis; ir nebeįdomu pasidarė;

kita vertus, žodis siunta nesukirčiuotas, tad galim skaitydami jį kirčiuot kaip norim – arba pirmą, arba antrą skiemenį

[ukrainiečiai puikiai išnaudojo rusų хлопóк (pokštelėjimas) ir хлóпок (medvilnė); norėdami sušvelnint, rusai vietoj взрывы (sprogimai) pradėjo vartot хлопки (pokšėjimai); ukrainiečiai pakeitė kirčio vietą ir sprogimus ar Rusijos, ar laikinai okupuotoj savo teritorijoj ėmė vadint бавовна, t.y. medvilnė; (koks nuošimtis lietuvių besupranta LKŽ užfiksuotą žodį bõvelna?); daugiau apie karo įtaką ukrainiečių kalbos leksikai galima pasiskaityt, pvz., čia]