(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2022-05-21

(1290) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, ii

— — [tęsinys; pradžia] — —
(δ) paikas mintigalis
                       — kliomba prie Britų ambasados, 2022 V 24 iš ryto —                       
— antradienį būdamas VDA Titanike pamačiau: ant minkštasuolių guli pora pluoštelių laikraščio 370 naujausių numerių (nr. 114, 2022 gegužė). Aišku, vieną įsimečiau kuprinėn. Puikus troleibusinis skaitinys bus. Nors jau senokai nebepriklausau tai amžiaus grupei, kurią turi omeny leidėjai. Pokalbį su jaunąja rašytoja Ieva Toleikyte perskaičiau, poeto Nerijaus Cibulsko knygų apžvalgą permečiau akim, net apie šiųmetę Venecijos bienalę paskaitinėjau. Yra šitam laikraščio numery ir tekstas, inspiruotas karo: Giedrės Skaitės „raidžių dėlionė“ (tokia puslapio rubrika) „Mėlynos kelnytės geltonais taškeliais“ (esė, sakytum; viena moteris, stebinti karą iš šono, nusprendžia, kad jos vaikui nebereikės beveik nedėvėtų 62 dydžio pašiltintų kelnyčių, ir atiduoda labdarai; kita moteris, išgyvenanti karą, randa humanitarinės pagalbos siuntoj tas kelnytes; daiktas susieja žmones). Vienas sakinys, priskirtas stebinčiajai iš šono, įstrigo: „Nežinojau, kad pasaulyje ir žmonėse yra tiek žiaurumo“ (p. 16).
— [tiek to, pagalvojau, užfiksuosiu, nors ir paikas, o jei tiesiau – kvailokas atrodo mintigalis, besisukiojantis galvoj] Iki šio pavasario atrodė: tai, kas užrašyta Gintaro Grajausko eilėraščių knygos Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems (2004) viršelio ketvirtam puslapy, iš esmės teisinga ir užtektina: nėra istorijos [gen. sing.], yra istorijos [nom. pl.]. Ir dabar atrodo, kad teisinga, bet imu įtart dar esant ir Istoriją; kad Ji, „sena prostitutė Klio“, ne tik Radausko eilėrašty. Štai baigia išmirt tam tikram pasaulio regione, pvz., Rytų Europoj žmonės, kurie būdami jau sąmoningi išgyveno pasaulinį karą ir karą po karo; ir Istorija pasirūpina, kad vėl atsirastų galinčių liudyt (o ne atpasakot), kas tai yra karas; nežinau, kaip tiksliai suformuluot, mintis maždaug tokia, l. panaši į truizmą: tikrąją taikos vertę galima suvokt tik suvokus, kas tai yra karas; gėrio ir blogio prigimties neįmanoma suvokt gilinantis į kurį nors vieną. (Sakiau: paikas mintigalis, be to, nepajėgiau jo užrašyt taip, kad būčiau patenkintas.)

                 — ta pati kliomba VIII 17; geltona baigia užspaust mėlyna —                 
(ε, VIII 19) du kraštovaizdžiu
— grįžęs darban po atostogų ant stalo radau dovaną – naują Šiaurietiškų atsivėrimų numerį (ačiū žurnalo redaktorei Agnei G.). Kas be ko, ne tik Redaktorės žodis baigias Slava Ukraini! – yra ir pluoštelis Vlado Braziūno išverstų ukrainiečių eilėraščių. Pirmas – garsusis Taraso Ševčenkos „Priesakas“, parašytas 1845 XII 25 Perejeslave (2008-ais net specialus muziejus įkurtas – Музей «Заповіту» Тараса Григоровича Шевченка). Prasideda:
Tai palaidokit, kai mirsiu,
Mane ant kurgano,
Vidury plačiosios stepės
Ukrainoj mano,

Kad nuo čia laukai bekraščiai,
Dniepras ir jo kriaušiai
Būt matyti, būtų jausti,
Kaip siautingas siaudžia. (2022, nr. 1, p. 86)
Na ir kaip skaitydamas neprisiminsi, ką prisakė Julijai Janulaitytei-Biliūnienei Jonas Biliūnas 1905-ų sausį:
Kad numirsiu, man’ pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau;

Kad girdėtų tą dainelę,
Motinėlė ką dainavo,
Kai ant kelių mažą migdė
Ar lopšy mane lingavo.
Nežinau, kaip tiksliai pavadinti tai, ką aprašė Ševčenko ir Biliūnas, – geidžiami pomirtiniai kraštovaizdžiai? – Biliūno priesakas buvo įvykdytas praėjus keturiom dešimtim su viršum metų po mirties (†1907 XII 8 Zakopanėj, ten ir palaidotas; Liudiškių kalvoj perlaidotas 1953 VII 1). O Ševčenkos? Mirė 1861 III 10 Petrapily, ten ir palaidotas; perlaidotas netrukus, gegužį:
Остання подорож Тараса Григоровича тривала два тижні й була схожою на гастролі рок-зірки. Москва, Тула, Орел, Глухів, Батурин, Ніжин: у кожному населеному пункті, де вони зупинялися, збігалися гімназисти, інтелігенція та прості витріщаки. (cit iš čia)
Į kapą Černečios kalne, kuris dabar vadinamas Taraso kalnu, palaikai įleisti buvo 1861 V 22.

(ζ, VIII 24, День Незалежності України) apie laiko suvokimą ir ukrainiečių dainavimą
— jau pusę metų ukrainiečiai ginklu gina savo nepriklausomybę (taip, karas prieš Ukrainą prasidėjo daug seniau, bet tik šįmet ėmėm tatai suvokti kaip tikrą karą). — Pastaruoju laiku, jau kokia savaitė, galvoj sukiojas mintis, kurią dienorašty 1943 VI 12 užsirašė  trylikametis (*1929 I 2) Algimantas Katilius, 1941-ais su motina, broliu ir dviem sesutėm ištremtas į Novosibirsko sritį ir pradžioj tikėjęs: vos tik baigsis karas, visi tremtiniai grįš Lietuvon:
Jau baigiasi antrieji karo tarp Vokietijos ir SSSR metai, o pabaigos vis dar nesimato. Paradoksas: kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau tolsta jo pabaiga. Pradžioje atrodė, kad pabaiga tuoj tuoj, o dabar galo nesimato. (AlgK, Tremtinio užrašai, 2013, p. 361)
— kada Ukraina švęs pergalę? Nežinau, mano įsivaizdavime ta šventė vis tolsta, veikia tas AlgK suvoktas parodoksas: kuo ilgiau – tuo toliau. — Tikslindamasis citatą pagalvojau: gal atkreipus dėmesį ir į lietuvių ir ukrainiečių susitikimus pietų Sibire?
1942 m. vasario 20 d., penktadienis
Atrodo, kad mūsų fermoje [Zaprudichinsko sovchozui priklausanti karvių ferma – MTF, moločno-tovarnaja ferma; lokalizacija: artimiausias kaimas, už 6 km, – Petropavlovka, artimiausias miestas, už maždaug 90 km, – Karasukas, prie pat Rusijos–Kazachstano sienos, iki srities centro Novosibirsko – apie 400 km] gyvena tik tremtiniai ir gandų apie gerą gyvenimą privilioti žmonės. Dauguma jų ukrainiečiai [...] Daugiausia ukrainiečių į Sibirą atvažiavo 1927 metais, kada Ukrainoje siautė badas ir nederlius. (p. 165) [Greičiausiai apsirikta dėl datos – didysis Badmyris (Holodomoras) buvo 1932–1933 metais; yra Tetianos Boriak straipsnis apie tatai naujausiam NŽ-A numery (nr. 5, p. 13–20, vertė Vytas Dekšnys).]
1943-iais už vagystę AlgK buvo papuolęs į Bijsko nepilnamečių pataisos koloniją; grįžo sovchozan, dirbo vėl prie karvių. Iš skyrelio „1944-ieji – ‘gyvenimo dugne’ metai“ (aprašyti jau XXI amžiui prasidėjus):
Pavasarį ir prasidėjus vasarai atsigavo visos moterys. Po vakarinio melžimo ir skurdžios vakarienės susirinkdavo prie vieno iš namų ir plepėdavo, juokaudavo, pasakodavo įdomias istorijas... Labiausiai mane jaudino jų dainavimas: dainuodavo dažniausiai ukrainiečių liaudies dainas:
Vypregaite, chlopcy, koni.
Da legaite nočevat,
A ja pidu v sad zelionyj
Sokronyčenko kopat.

Kopal, kopal kryničenko
Vo zelionomu sadu,
Či nevyjdet divčinenko
..............................
Iki šiol neužmiršau vienos iš labiausiai mane jaudinusių dainos žodžių, nors taip ir neišsiaiškinau, ką reiškia „sokronyčenko“ ir „kryničenko“... Neįprastai skambėjo posmų pabaigos: balsas būdavo pakeliamas, ilgai tęsiamas ir palaipsniui nutildavo kaip aidas tolumoj... Visai priešingai negu Lietuvoj, kur balsas užbaigiant dainą visada nuleidžiamas. Pradžioj tai man nelabai patiko, bet vėliau pripratau ir net pamėgau... Daug vėliau teko skaityt, kad tokį ukrainiečių dainavimo būdą lėmė lygumų, stepių kraštovaizdis Ukrainoje. Dar nepaminėjau, kad tarp melžėjų buvo tik trys pagyvenusios moterys. Visos kitos buvo jaunos, daugiausia netekėjusios, kurių jaunikius atėmė karas... Vaikų jos neturėjo, apie tėvus ar gimines, likusius vokiečių okupuotose teritorijose, dažniausiai nieko nežinojo... Jos gyveno vienos, atskiroje zemliankoje. (p. 566–567)
Kas per daina jaudino paauglį lietuvį pietų Sibire – išsiaiškinau, radau youtube; pirmi du dainos posmai ukrainietiškai:
Розпрягайте, хлопцi, коней,
Тай лягайте спочивать,
А я пiду в сад зелений,
В сад криниченьку копать.

Копав, копав криниченьку
У зеленому саду,
Чи не вийде дiвчинонька
Рано вранцi по воду.
Nieko keisto, kad AlgK atminty kai kurie žodžiai sukibo ar šiek tiek pasikeitė, taip dažnai būna; o криниченька – šulinėlis, mažybinė ž. криниця (šulinys) forma.

1 komentaras: