(1293) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, iii

[karas tęsiasi jau 200 dienų (prez. Zelenskis: „Сьогодні – 200 днів нашого спротиву. Нашої боротьби. Нашої вітчизняної війни. За волю, за незалежність, за право бути.“); iš aktualiojo ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlio [III 6 – IV 6; IV – V 7] aktualiausias šiomis dienomis užfiksuotas 60-ą karo dieną, IV 26: наступ – puolimas]

(η) sąsaja per atsparą

Skaitau naują Justino Sajausko knygą, išleistą šįmet LRS leidyklos, – miniatiūrų romaną Ten, už lango. Principas tas pats, kuris pasitelktas pirmoj šios temos Sajausko knygoj – Suvalkijos geografijoj (2001): epizodai iš įvairių vietų; skaitytojo galvoj dėliojasi bendras vaizdas; pokario puzzle. Epizodas, susijęs su Ukraina:

Zelenkõs miškas

[partizanų] Ryšininkė Papeikienė neša laišką į Papartėlius. Kad būtų saugiau, jis įsiūtas į puspalčio skverną.

Mišką kerta geležinkelis. Tik jai priėjus prie pylimo – kiūst prieš akis visas pulkas rusų. Sustabdo moterį, krečia.

Vienam kareiviui palto kampas sukelia įtarimą: kažkas lyg brakštelėjo. Kareivis pasikviečia draugą. Tas pačiupinėja įsiūtą popierių, pačiupinėja...

– Nieko nėra, klijuotė, – pareiškia.

„Gal buvo ukrainietis, kad taip pasakė, – po daugelio metų prisimena nuslinkusį mirtiną pavojų moteris. – Ten irgi buvo tokių sukilėlių.“ (p. 269–270)

Omeny turima UPA, Українська повстанська армія. — Kai buvo renkami pinigai Bayraktarui, pavadintam Vanagu (aliuzija į Ramanauską-Vanagą), pagalvodavau: ar sąsajos per XX amžiaus istoriją – ginkluotas priešinimasis okupacijai (Ukrainos ir Lietuvos partizanai kovojo ilgiausiai ir stipriausiai) ir nesusitaikymas net atsidūrus nelaisvėj (turiu omeny, pvz., sukilimą Norilsko lagery; žr. kn. Norilsko vyčiai) – turėjo įtakos to vyksmo spartai? Latviai ir estai tokių iniciatyvų, regis, nesiėmė.

(θ, 2023 IV 6) žodiniai karo atspindžiai

prae scriptum

antradieniais keliauju į VDA Titaniką; ir akys vis užkliūva už Maironio gatvės pačioj pradžioj esančio skelbimų stulpo,

kurį galima pamatyt ir 1950 metų nuotraukoj; dabar jis Ukrainos vėliavos spalvų; jei turi laiko, gali perskaityt

Katerynos Michalicynos eilėraštį „свiдоцтво про смерть“ = „mirties liudijimas“ (vertė Marius Burokas);

net autorės ir vertėjo autografai yra

pamatęs tuos tekstus vis prisimenu, kad ketinau šį tą užfiksuot; seniai tas ketinimas atsirado

— Šiaurės Atėnuos (2022 X 7, nr. 19) buvo kriptonimu -d- pasirašytos „Kelios pastabos paraštėse“ – pasvarstymai apie naują lietuvių kalbos ir literatūros programą. Paminėta ir ukrainiečių literatūra:

Ukrainiečių autorių programoje šiek tiek yra, bet apie šiuo metu vykstantį epochinį lūžį, kuriame paskutinį žodį tars aišku kokia jėga, knygos dar tik bus parašytos. Neaišku, kas jas parašys ir kada jos bus išverstos, todėl programoje kokia nors išnaša pažymėčiau gaires, kad jos būtų įtrauktos, kai atsiras. Programos visada turi numatyti bent žingsnį į priekį. (p. 4)

Žodinių karo atspindžių yra, ir daug, ir jie verčiami į lietuvių kalbą. Daugiausia, aišku, eilėraščių (ir periodinėj spaudoj, ir knygų jau išleista, tarkim, Antano A. Jonyno sudaryta ir išversta rinktinė atmintis ugnis deguonis: iš mūsų laiko Ukrainos poezijos, Serhijaus Žadano eilėraščių rinktinė tarsi žuvį į juodą krantą (sudarė Marius Burokas, vertė Vytas Dekšnys), gal ir dar kas yra), bet: kokiam nuošimčiui gimnazistų patinka skaityt poeziją? Jei būt surengta apklausa: ar pritariate Witoldo Gombrowicziaus požiūriui, išsakytam rašinyje „Prieš poetus“ (eilėraščių beveik niekas neskaito, be to, poezijos pasaulis yra fikcinis bei suklastotas), tikrai daugiau negu pusė atsakytų: pritariam, ir dar kokį šauktuką pridėtų. — Tai ką siūlai gimnazistams tinkamo? — O jei ką nors pasiūlius iš Ostapo Slyvynskio Karo žodyno (Literatūroj ir mene praeitų metų rudenį buvo paskelbti penki to žodyno pluoštai, versti Jurgitos Jasponytės). Kas tai per kūrinys, galima sužinot iš autoriaus įvado prieš pirmą pluoštą; skaitydamas pagalvojau: juk lygiai tas pats principas, kaip ir ankstesniam šio įrašo gabaliuke cituoto Justino Sajausko – iškalbingi epizodai, kuriuos kokie nors komentarai tik sugadintų; du pvz.:

Močiutės

(Jurijus, Charkivas)

Dviejų močiučių butai priešais stovėjusiame name buvo suniokoti, o į svetimus eiti jos nenorėjo, nes svetimi. Todėl tiesiog sėdėjo ant suolelio prie laiptinės. Ten ir mirė nuo skeveldrų. Ten mes jas ir palaidojome, kieme, kasdami duobes tarp apšaudymų. (LM, 2022 IX 9, nr. 15, p. 54)

Praha

(paauglė, kurios vardo nepaklausiau, Charkivas)

Aš tokia, kad visada viską atidedu. Netgi vaikystėje visokius skanumynus atidėdavau, kad paskui gražiomis aplinkybėmis suvalgyčiau, na taip, prie žvakių šviesos ar žiūrint gerą filmą. Ir dažnai nebūdavo laiko, jie guli guli, ir tada imi juos tiesiog valgyti, o jie jau ir nebeskanūs. O dar aš visada į Prahą norėjau, ten mūsų giminės. Ir niekad nebūdavo laiko nuvažiuoti. O dabar pagaliau važiuoju, ir jokio džiaugsmo. (LM, 2022 X 21, nr. 18, p. 53)

Nežinau, gal klystu, bet man atrodo, kad va tokie trumpi teksteliai būtų visai suvokiami gimnazistams, šį tą sakantys apie karą. Bet įžvelgiu bėdą: būtų prašoma juos komentuot, o to daryt visai nesinorėtų.

P.S. Per Poeto premjerą buvau sutikęs Marių B. ir Jurgitą J. Sakau: labai stiprūs tie Slyvynskio tekstai, gal net knyga kada bus? – Atskira knyga Словник війни dar, regis, neišleistas, apie vertimą per anksti šnekėti.