(1263) Eilėraščių istorijos, xi: Maironio „Eina garsas“ parafrazė + prieduras iš Strielkūno

šitą nuotrauką įsigijau per pirkį.lt; užrašas antroj pusėj pieštuku:
Krekenava, bažnyčios šventorius, Vinco Matulaičio darbo paminklas Maironiui
kiek išsiaiškinau, nuotraukos autorius – Marijampolėj gyvenęs chirurgas,
be to, kolekcininkas ir fotografas Petras Zaronskis (1922–200?);
po mirties ir jo surinktos, ir paties darytos nuotraukos pasklido;
kada tiksliai fotografuota – neaišku; beveik neabejotina: dar sovietmečiu;
radau Vinco Steponavičiaus straipsnelį „Ką mena Krekenavos bažnyčios
šventorius“ (XXI Amžius, 2005 II 9, nr. 11, p. 5), kuriame rašoma:
„Šventoriaus pakraščiais auga Maironio, kuris Krekenavoje 1915–1918 metais
gyveno, kūrė, pasodinti klevai, uosiai, liepos. Viename kleve yra
mediko V. Matulaičio sukurtas Maironio medinis bareljefas su užrašu:
‘... 1918 metais Maironis čia medžius sodino ir Lietuvai giesmes kūrė. 1971’.
Sovietmečiu bareljefas buvo dingęs, dabar vėl savo vietoje.“
Taip, dabar vėl savo vietoje, tik nebėr saulutės virš stogelio,
jei gerai įžiūrėjau.

iek girdėjau, rengiami akademiniai Maironio raštai (nežinau, kada juos pamatysim). Įdomioji dalis tokio pobūdžio raštuos – komentarai: tekstologiniai (ką taisė, kaip taisė etc.), o dar įdomiau kūrinių radimosi ir gyvavimo istorijos. Esu rašęs apie Maironio „Eina garsas“ genezę, tatai turėtų būt papasakota ir raštų komentaruos, bet pagalvojau: o ar bus fiksuojamos parafrazės – perkūriniai, pri(si)taikymai? Gal ir ne, nes labai jau išsipūstų tie raštų tomai. — Praeitų metų pabaigoj išsitraukiau iš lentynos ir vėl perskaičiau Stasio Ylos Žmones ir žvėris Dievų miške (2-ą leidimą, 1991-ų, tiražas 30 000 egz.; su Aleksandro Kantvilo piešiniais, Vytauto Merkio baigiamuoju straipsniu apie autorių; „Šviesa“ išleido, prastas popierius, kaip ir absoliučios daugumos tuolaik pasirodžiusių knygų, kai kuriuos puslapiuos tekstas labai blankus); norėjos atgaivint atminty aplinką, kurioj rados kun. Ylos tekstai, Gedimino Mikelaičio sudėti knygon Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, Štuthofas, 1943–1944 metai (2018, o perskaičiau tik pernai). Galėjo „Odilė“ perleist ir kun. Ylos atsiminimus, pagalvojau, vos ne kaip kokį dvitomį; tik visai neseniai sužinojau, kad Žmones ir žvėris perleido „Briedis“, bet su piešiniais, kurių stilistika tiesiog pjaunasi su atsiminimų stilistika; Sruogos Dievų miškui tokios karikatūros gal ir tiktų. — Atsiprašau, nukrypau. Grįžtu prie Stutthofo kacetininkų.

1943-ių balandžio 28-ą pasikeitė „cholernos litewskos bandos“, pasak kapo Wacławo Kozłowskio (pakarto 1946-ais Gdańske), statusas: „Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare – jau prominentai, kaceto aristokratai“ (p. 112).

Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukame, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:

Eina garsas nuo Malburgo:

Reiks namo važiuoti;

Viens žaizdotas, kitas šlubas –

Kam juos atiduoti?

Pasilikit, broliai, gyvi,

Širdžių negraudinkit:

Mes sugrįšim nepražuvę

Jūsų pasiimti.

Jau ir vasara praeina,

Nebgied vieversėliai.

Vis negrįžta nuo Malburgo

Mūsų haeftlingėliai.

Saulė leidžias, gula lovon,

Su niežais kovoja,

 Atsikėlę vargdienėliai

Vienas kitą tvoja. (p. 110)

Kun. Yla nepamini, kas šitos Maironio parafrazės autorius; greičiausiai – kolektyvinė kūryba; gal ir Sruoga prisidėjęs.

Sruoga Ylos atsiminimuos – l. įdomi tema; ir dar dingtelėjo: Ylos Žmonės ir žvėrys – tikrai atsiminimai, o Sruogos Dievų miškas – autobiografinis romanas; Sruoga – per literatūros pamokas, Yla – per istorijos. Kad ir atsirėmus į Ylos svarstymus apie sovietų ir nacių konclagerių skirtingus tikslus: „Rusų kacetų tikslas – sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų – mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose – iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmės, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėtį, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; [etc.]“ (p. 133) – argi neverta pasvarstyt tema? Beje, kieno atsiminimais (išverstais į vokiečių kalbą?), rastais lagerio SS bibliotekoj, remdamas Yla sprendžia apie sovietinius lagerius, taip ir neišsiaiškinau („Tai buvo moters – rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloje. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs“, ibid.; tik tiek apie knygą).

Digresija dėl juoko Šita nuotrauka iš LM, 2001 IV 27, nr. 17, p. 2;
balandžio 20-ą Mokytojų namuos vyko Knygų pavasaris; atsimenu,
ką pardaviau Jonui Strielkūnui – ką tik LLTI išleistą Lietuvių literatūros
enciklopediją (su coll. Rita Repšiene buvom tapę pardavėjais)

Prieduras Galvoj ėmė sukiotis tokia parafrazė – Tikėjimo išpažinimo fragmento: tikiu poetų bendravimą; nežinau, kas jos autorius; gal Geda? nežinau. Šita parafrazė iššoko pagalvojus apie Joną Strielkūną ir Maironį. Maironis Strielkūną lydėjo nuo tada, kai išmoko skaityt: „Tėviškėje skaitydavau prieškarines romantiškas istorijos knygas, taip pat Maironio poeziją“, – yra sakęs kalbinamas Vilmos Kaladytės („Poezija nėra istorija“, Dienovidis, 2001, nr. 10, p. 18). Toks būtų lyg ir įvadėlis pasvarstyman apie vieną JonS eilėraštį, kurį radau iš Metų (2007, nr. 11) išsiplėštoj publikacijoj; 2002 VIII 20 parašytą:

Kai pasiunta žaibai,
Kai padangėj grubiai
Išprotėjęs perkūnas užgroja,
Pajunti, kad grabe
Ir šlovė, ir garbė.
Tavo siela prieš angą sustoja,

Kur išeit jai reikės
Ar sugrįžt prie riekės,
Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.
Kyla aukštas dangus,
Vysta menkas žmogus
Lyg žolynas prie naujo angaro. (p. 12–13)

Skaitai – ir galvoj ima deklamuotis Maironio „Milžinų kapų“ ir „Uosio ir žmogaus“ pirmi posmai; ritminė posmų struktūra tokia pat, o ir rimai:

plg. užgroja–sustoja / dūmoja–balnoja:

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
—    —   —    —    —    —   —
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.

„Skausmo balso“ pabaiga, kur surimuotas žmogus ir dangus:

Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!

„Tavo siela prieš angą sustoja“ – prieš bromą, atvertą ing viečnastį (Maironis žodį anga vartojo būtent vartų reikšme, plg. eilutes iš jau cituoto „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų / Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų“). Apie mirtį tas Strielkūno eilėraštis, paprastai sakant; pokalbis su Maironiu apie mirtį. Du esminiai žodžiai, sukabinti fonikos: anga vs angaras; Maironis: po mirties siela žengs pro angą amžinybėn; Strielkūnas: ta amžinybė – lyg koks užrakintas angaras, nusibaigsim prie jo, ir tiek. — Taip taip taip, viską suprimityvinau, sakykit: primetė vg savo nuomonę Strielkūnui; gal, tikriausiai; bet kad dažniausiai taip būna poeziją skaitant: randi, ką nori rast, eilėraštis kaip pretekstas pačiam apie ką nors pagalvot.

(1262) Iš fototekos ir popieryno: tvora

¶ — praeitų metų vasario pradžioj, dar prieš visus karantinus, buvom su drauge pakviesti į jos pusseserės jubiliejų. Balius su įvadine kultūrine programa. Apie pietus svečiai ir viešnios susitiko Žaliūkių malūnininko sodyboj-muziejuj Šiauliuos. Na taip, įdomu ir tą malūną apžiūrėt, ir sausainius daryt, bet mano akys iškart užkliuvo už knygų prie budėtojos stalo (įėjus trobon – po kairei) – ta malūnininko sodyba priklauso „Aušros“ muziejui, tad padaliny pardavinėjami muziejaus leidiniai, kurių, tarkim, Vilniaus knygynuos nerasi net pavartyt. Ypač vieno užsinorėjau ir nusipirkau – Remigijaus Pačėsos (1955–2015) fotografijų albumą shtai (sudarytą Agnės Narušytės ir Gintaro Zinkevičiaus, išleistą 2018-ais Fotografijos muziejaus). Balius vyko nuomojamoj sodyboj Joniškio rajone. Kitos dienos rytą jau labai nebedaug noro sėdėt prie stalo buvo likę. Sakau draugei: einu parūkyt ir apsidairyt. Prūdas toj sodyboj buvo. Aišku, aptvertas. Ir užsiėmiau tvoros apžiūra. Būtų ta tvora nauja, nebūtų verta apžiūros. O va kadangi jau patrešus, yr į ką žiūrėt.

Kaip vėjas sūpuoja tašą, kuris tik iš viršaus laikos; nelyg sieninio laikrodžio švytuoklė, bet ne tvarkingai judanti, o nuo gūsių priklausomai; medvaržčius sriegt išilgai medin – ne geriausias sprendimas, bet ką geresnio galima sugalvot?; ir šiaip – nebegyvas medis lauke greit pradeda pūt; — kažkokios maždaug tokios ar panašios mintys (kol buvo neužrašytos, protingesnės atrodė) sukiojos galvoj apžiūrinėjant tą tvorą ir fotografuojant – fiksuojant tai, kas atsiknoję, persikreipę, surūdiję; kas pradėję nykt.

Prisižiūrėjai Pačėsos nuotraukų, tai ir ėmei tokius dalykus fotografuot, – tokį įtarimą va dabar, baksnodamas klaviatūrą, sau pareiškiau. Taip, patinka Pačėsos nuotraukos; patinka todėl, kad ir paties akys sustoja prie panašių vaizdų kaip jo užfiksuoti; aišku, jo užfiksuoti vaizdai meniškesni, bet esmės tai nekeičia. — Agnė Narušytė pasiūlė gražų ir tikslų įvardą nuobodulio estetika (buvau sugalvojęs, kad galima vadint ir nureikšmėjimo grožiu); bet Jurijus Dobriakovas ją, tokią estetiką, yr demaskavęs: „Formaliai ‘nuobodulio estetika’ nurodo į specifinę 1980-ųjų lietuvių meninės fotografijos kokybę. Tačiau tai, kas maksimaliai (vizualiai) išryškėjo šio konkretaus laikotarpio lietuviškame fotomene, turi ne tik daug gilesnes šaknis, bet ir nemažą simbolinę galią šiandien. Jei praskleisime nekaltumo uždangą, pamatysime, kad nuobodulio estetika yra vizuali nesuformuluotos nuobodulio ideologijos išraiška. Tačiau tai, kad ši ideologija nėra suformuluota, nereiškia, kad ji yra nerašyta. Priešingai, šiandien nuobodulio ideologija labiausiai skleidžiasi ne pačioje fotografijoje, bet tame, kaip apie fotografiją rašoma – kitaip tariant, nuobodulio retorikoje. [...] Nuobodulio retorika netiesiogiai išreiškia tam tikros Lietuvos gyventojų dalies kultūrinę, socialinę ir politinę nuostatą. Ši nuostata yra reakcinga, konservatyvi ir persmelkta melancholijos, kuri, būdama gimininga nuoboduliui, nėra tiesiog nekaltas egzistencinis ilgesys. Melancholija yra pavojingesnė nei atrodo.“ (cit. iš čia) — Štai žmogus ir sužinai esąs reakcingas, konservatyvus ir dar pavojingas. ( Ir sušmėžavo galvoj amžiaus senumo pirmeivių kaltinimai atžagareiviams.)

¶ — 1995-ais Kultūros baruos buvo dvi imunologo rašytojo Miroslavo Holubo, tada dar gyvo, publikacijos, iš čekų kalbos išverstos Almio Grybausko, – esė „Maxwello demonas, arba Apie kūrybą“ (nr. 5) ir pluoštas eilėraščių (nr. 8/9).

Esėj abejojama nuomone, esą meninė kūryba – kažkas tookio, kad „išgirdus žodį kūryba reikia nutėkšti pagarbią miną, laikytis oriai, tačiau ir kukliai, tarsi tai mūsų visai neliestų“; deromantizuot kūrybingumą siekiama: „niekada nejaučiau nieko panašaus į kūrybingumą. O jei ir būčiau jautęs, niekada to taip nevadinčiau. Kūrybingumas man skamba pernelyg prabangiai, tai per ryškiai dažytas žodis, nes yra pažinimo valia, kuri ta pati moksle, poezijoje ir visur kitur. Manau, kad mokslinė ir meninė veikla neslopina viena kitos, nėra viena kitai priešingos, nors ir naudojasi visiškai skirtingomis technikomis. Iš esmės tai tik energijos kaita arba smarvės virsmas energija“ (nr. 5, p. 45). [Žodis smarvė, mano supratimu, čia reiškia ne bjaurų kvapą, o (vidinę) jėgą; plg.: „Tas senis dar turi smarvės!“] — O Holubo eilėraščiai? Vienas štai toks: 

          Trumpa pastaba apie tvorą

          Tvora

               niekur neprasideda,

               niekur nesibaigia,

          o

               atskiria vietą, kur tai yra,

               nuo vietos, kur to nėra.

          Deja,

               kiekviena tvora reliatyviai

               laidi, viena mažiems,

               kita dideliems, taigi

          tiesą sakant,

               tvora ne atskiria, greičiau tiktai pažymi,

               jog kažkas turėtų būti atskirta.

               Ir kad peržengimas baudžiamas.

          Šia prasme

               tvorą

               galima paminėti bloguoju, lygiai

               kaip ir geruoju, nors dažniausiai

               niekas tuo neužsiima.

          Šia prasme

               iš tiesų tobula tvora

               yra toji,

               nieką atskirianti nuo nieko,

               vietą, kur nieko nėra,

               nuo vietos, kurioj tas pats.

          Absoliuti tvora kaip ir poeto žodis. (nr. 8/9, p. 54)

(1261) Triptikas su mėlynom + savivoka, xvii

nutirpus sniegui, akys vis kliūdavo, ir tebekliūna, už ant žemės besimėtančių kaukių;

(kai buvo renkamas praėjusių metų žodis, balsavau ne už kaukę, už saviizoliaciją);

ar kitą pavasarį irgi taip bus? gal jau nebe; reikia nufotografuot – atminčiai, kaip sakoma;

kaip būtų galima pavadint šitą pandemijos laiką?

laikas, kai reikėjo ir tebereikia saugotis, savisaugos laikas;

ar pasigedau visokių bendravimų, vad. artimų kontaktų?

iš principo – ne; buvo proga įsitikint: nesu kompanijų mėgėjas;

tu kaip koks puslaukinis, –  keliskart yra tekę girdėt; ir nė karto nepuoliau prieštaraut;

kokie žmogaus poreikiai yra būtinieji? atsakęs supranti, kad juos visus gali patenkint;

net jei poreikis grožėtis tau būtinas, ir tą gali patenkint ar skaitydamas, ar į dangų žiūrėdamas;

o visa kita – perteklius; ar tikrai to reikia? ar bereikia? jei batai dar neprakiuro, kam nauji?

(šviesesnė–tamsesnė mėlyna labiau rūpėjo, o tie pasvarstymai – tik kad tuščia ertmė nežiojėtų)

(1260) Visiškai tarp kitko: Mamerto Indriliūno raštų errata

aigiu skaityt Viktorijos Daujotytės naujausią knygą Žemės keleiviai. Mačernis (skirta Mačernio 100-mečiui; pirma dalis – nauji tekstai, antra – iš esmės pakartota studija Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrąžinantys Vytauto Mačernio skaitymai 85-aisiais jo būties metais, tos pačios VDA leidyklos išleista 2006-ais). 145 puslapy pastebėta klaida įsakmiai priminė: žadėjai sau užfiksuot Mamerto Indriliūno raštų pagrindiniam (300 egz.) tiraže esančias klaidas; nesvarbu, kad jos pataisytos papildomam (50 egz., 2020-ų vasarą pridurta, nes tie 300 beveik baigės). Kam to reiktų? Manau, kad yra žmonių, kurie savo turimam egzemplioriuj norėtų pasitaisyt. Tik tiek.

Mamerto Indriliūno raštų, Biržų viešosios Jurgio Bielinio bibliotekos išleistų 2019-iems baigiantis, errata (visiškos smulkmės nefiksuoju):

• p. xix, parašas po viršutine nuotrauka: Biržų gimnazistai [...], gyvenę pas Žekius Vytauto gatvėj 38, t.b: Respublikos gatvėj [nežinia kodėl adresą nurašiau iš kitos dienyno eilutės, galima įsitikint čia]
• p. xxviii, 9-ta eilutė iš viršaus: Nieko jiem noreikėjo, t.b.: nereikėjo
• p. 117, 1-ma eilutė iš viršaus: Kiekvieną dieną nupiešiame po kalendoriaus lapelį, t.b.: nuplėšiame
• p. 125 ir 129: Danielio-Ropso knygos pavadinimas Rimbaud: La drame spirituelle [taip ir publikacijoj Ateity], t.b. Le drame spirituel [ačiū Genovaitei Dručkutei, atkreipusiai dėmesį]
• p. 152, 9-ta eilutė iš viršaus: kambariu penktam aukštu, t.b. aukšte

Gal ir daugiau likę, gal nepastebėjau jau išėjusią knygą vėl skaitydamas.

— O kas per klaida Daujotytės knygos 145 puslapy? Poskyris „Vytauto Mačernio įspaudai kartoje“ pradedamas citata iš Indriliūno rašinio „Literatūros vakaras Vilniuje“ (1944), kaip jis aptarė Mačernio kūrybos bruožus:

Pastebimos pastangos ne aklai pasiduoti laiko nuotaikoms, o ieškoti amžinų tiesų ir amžinų žmogaus rūpesčių. Jaučiama herojinė nuotaika ir tragiškos žmogaus didybės teigimas. Jo pasaulis ir jo grožio idealas artimas antikai. Jo poezijai gresiantį intelektualizmo alkį [t.b. šaltį] išperka minties aistra, retkarčiais prasiveržianti drastiškais, groteskiškais vaizdais.

Kad Mačernio poezijai grėstų intelektualizmo alkis – nei šis, nei tas. (Jei kokia vad. paprastoji korektūros klaida būt įsivėlusi, nevertų kreipt dėmesio.) Kaip galėjo atsirast tas alkis? Baksnojant klaviatūrą nepaspausta ar nepakankamai stipriai paspausta š, surinkta altį, kurį kompiuteris pataisė į alkį. Toks paaiškinimas rodos įtikinamiausias. — Kvailas klausimas pasisukiojo galvoj: kiek bus Daujotytės knygos skaitytojų, kurie surauks kaktą perskaitę apie VytM poezijai gresiantį intelektualizmo alkį? Pagalvos: čia kažkas ne taip, reikia pasižiūrėt, kaip Indriliūno raštuos? — Klaidos, apsirikimai neišvengiami, ar yr prasmės jas ir juos mėgint atitaisyti? Tuolab – ne atitaisai, o tik apkreipi dėmesį, kad suklysta, apsirikta. Abejoju viso šito įrašo prasme, bet va – vis tiek subaksnojau.

(1259) Visiškai tarp kitko: dar šis tas apie Bronių Krivicką, i

Prae scriptum Iš tų laikų, kai pirkdavau 7 meno dienas kioske, popieryne daugiausia išplėšų su pokalbiais, rašiniais apie fotografiją ir tekstais, kurie turėdavo rubriką „Ką rašo kiti“. Išsiplėštas lapas ir su Koros Ročkienės (slp.?) parengta trijų publikacijų apžvalga: dviejų iš Le Nouvel observateur, trečia – iš lenkiško Playboy’aus:

Lenkijoje leidžiamas „Playboy“ spausdina pokalbį su rašytoju ir futurologu Stanisławu Lemu, jau neberašančiu romanų ir prognozuojančiu ateitį. [Paknaisiojau: greičiausiai čia tas net pl.wikipedijos tekste apie Lemą minimas pokalbis: „W 1995 polski pisarz s-f i krytyk Marek Oramus przeprowadził bardzo osobisty wywiad z Lemem, który został opublikowany w polskiej edycji czasopisma „Playboy”.“] [...] Šiame interviu Lemas paaiškina trijų garsiųjų Lemo taisyklių atsiradimą kaip pokštą: „XXI amžiaus bibliotekoje“ kadaise išspausdinau škicą „Pasaulis kaip holokaustas“, kuriame akcentavau kūrybišką, bet ir naikinantį katastrofų vaidmenį. Juk žmonija atsirado todėl, kad kosmoso kataklizmas sunaikino dinozaurus. ir štai naujausiame „Siegel“ numeryje skaitau, kad pasaulį valdo katastrofos. ten net suskaičiuota, jog žuvo 99 proc. visų žemėje gyvenusių rūšių. Taigi evoliucija nėra vien gyvybės progresas, bet pirmiausia – baisi hekatomba. Niekas iš mūsų, dabar žemėje gyvenančių šešių milijardų, negali pasakyti ko nors, kas anksčiau nebuvo pasakyta. kasdien pasaulyje be knygų išleidžiama dar kokie trys šimtai milijonų laikraščių. Taigi reaguodamas į tokį antplūdį ir neišvengiamą pasikartojimą išvedžiau formulę, kad: a) niekas nieko neskaito; b) jeigu skaito, tai nesupranta; c) jeigu skaito ir supranta, iškart užmiršta, nes galvoje juk turi likti vietos naujiems tekstams“. („Trys Lemo taisyklės“, 7MD, 1996 I 5, p. 10)

— tas žiaurias taisykles Lemas suformulavo dar kai nebuvo išplitę visokie virtualūs žiniasklaidos ir savisklaidos būdai – visokie tinklaraščiai, facebookai ir pan. Dėl pirmos – reiktų susitart, ką reiškia skaityti: jei užmetei akį į antraštę ir perbėgai įvadinę pastraipą, ar jau perskaitei?; dėl antros – pasakyk kam nors, kad nesuprato ar ne taip suprato, – tai dar įsižeis; dabar absoliuti dauguma viską mano suprantą, net neskaitę; dėl trečios – dėl užmiršimo, taip, užmirštam, tik ar todėl, kad galvoj pritrūksta vietos? – vargu. — Regis, galvoj nuo 1989-ų turėtų būt nemažai susikaupę visokių dalykų, susijusių su Bronium Krivicku; kartkartėm ten pasikapstau, kartkartėm – popierių aplankuos, kartkartėm kokiose bibliografijose, ir vis randu ar tai, kas buvo iškritę iš galvos, ar kas – net neskaityta. 

1 (buvau skaitęs, bet visai užmiršęs)

Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės straipsnis „Pasiaukojimo didybė: Bronius Krivickas – poetas, partizanas, politikas“ pasirodė jau kai buvau baigęs rengt Broniaus Krivicko raštus, 1999-ų pabaigoj, gal net jau buvo išėjusi knyga, nebeatsimenu. Tame rašiny yra viena citata, kurią būtų buvę galima pasitelkt įvade, – kaip liudijimą, kad BrKr poezija 1950-tinių pradžioj sklido ne tik tarp partizanų, bet ir plačiau, o svarbiausia – kaip ji buvo suvokiama, su kuo gretinama. Pastraipa iš to straipsnio:

1951 m. pavasarį į Aukštaitiją atvykęs LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis įpareigojo Rytų Lietuvos srities vadą Joną Kimštą atnaujinti spaudos leidybą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį į Biržų girią atkeliavo Vyčio apygardos pasiuntiniai, kurie pakvietė biržiečius, papiliečius, pandėliečius ir panemuniečius partizanus įsijungti į LLKS. Buvo įkurta Pilėnų tėvūnija, o Bronius Krivickas tapo Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies viršininku [buvo pasiūlyta tapti, oficialiai tapo vėliau]. Palikęs Biržų girią ir joje partizanavusį brolį Joną, poetas atvyko į Panevėžio rajono Taruškų mišką ir ten nuo 1952 m. pradėjo leisti partizanams skirtą laikraštį „Laisvės kova“. Kaip vėliau užsiminė Juozas Šibaila, pakeliui poetas „išdalijo“ savo kūrybą. Vienas toks poezijos rinkinėlis, pasirašytas Rivaišo slapyvardžiu, atiteko pandėliečiams partizanams, o netrukus jį jau skaitė Pandėlio vidurinėje mokykloje susikūrusios pogrindinės organizacijos nariai. „Savo eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį. Ypač stiprios yra satyros, kurios negailestingai plaka visą „mūsų šviesią ateitį“, „tėvą“ ir visus jo paklapčius, pradedant nuo eilinio skrebo, baigiant jo artimiausiais batlaižiais. Buvo nemaža eilėraščių, vaizduojančių partizanų gyvenimą, jų vargus, kurie savo nuoširdumu, tėvynės meile ir neapykanta priešui yra nesulyginami dar nei su vienu mano skaitytu tarybiniu eilėraščiu. Yra ir Gėtės vertimų, kurie taip pat atvaizduoja kovas prieš tironus. Šią knygą gavau gana sunkiai, nes jos Lietuvoje tėra vos keli egzemplioriai, todėl galiu didžiuotis, kad buvau vienas iš pirmųjų, ją perskaičiusių. Ją daviau perskaityti kai kuriems mūsų vyrams. Dabartiniu laiku gausiu romaną „Laikų griūty“, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje „Laisvės kova“)“, – rašė pogrindinės organizacijos vadovas Kazys Daugelavičius. (Dienovidis, 1999 XII 17–23, nr. 45/46, p. 6)

Ta pati citata pasitekta ir Gaškaitės-Žemaitienės straipsny „Pogrindinės jaunimo organizacijos Pandėlio vidurinėje mokykloje“, kuris buvo paskelbtas žurnale Genocidas ir rezistencija 2000 ir 2001 metais. Pirmoj straipsnio daly galima sužinot ir tų pandėliečių partizanų pavardes, ir kas per organizacija buvo susibūrusi Pandėlio mokykloj. Citata – iš Kazio Daugelavičiaus 1952 XII 30 laiško Vytautui Vaičekauskui, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 693, l. 110.

Kokios nors KazD biogramos neradau, tik kad buvo nuteistas 25-eriems. — Vienas sakinys iš tos citatos ypač svarbus, vėl įžiebęs užgesusią viltį: „Dabartiniu laiku gausiu romaną ‘Laikų griūty’, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje ‘Laisvės kova’).“ BrKr raštuos tėr ištrauka, „Dvi mirtys“, kuri buvo skelbta Laisvės kovoj (1952, nr. 1/2, p. 15–19). Spėliojau, kiek to romano BrKr buvo parašęs; remdamasis Juozo Šibailos rašytu nekrologu dariau išvadą, kad tebuvo pradėjęs („Mintyse jau nuškicuota atskiros scenos, epizodai, veikėjų paveikslai. [...] Tik kasdieninis darbas neleidžia susikaupti ir perkelti į popierių“); o gal klydau? nors gal ne. Ech, vis pasvajoju: ima ir išnyra iš žemės bidonas su LLKS Rytų Lietuvos srities archyvu, kurį Krivickui, kaip visuomeninės dalies viršininkui, privalu buvo kaupt, tvarkyt ir saugot; o ten, šalia dokumentų, ir kokia dėželė su paties BrKr raštais. — Taip, labai juokinga svajonė.

2 (buvau neskaitęs)

Moksleiviui Kaziui Daugelavičiui 1950-tinių pradžioj atrodė, kad Krivicko eilėraščiai stipresni už Maironio; Krivicko bendramokslis universitete Vincas Natkevičius 1992-ais baigdamas paskaitą „Broniaus Krivicko poezija“ XXXIX Europos lietuviškųjų studijų savaitėj Berwange irgi paminėjo Maironį:

Negalima atsistebėti Krivicko patriotine poezija. Kažin ar per stipriai pasakysiu, jei teigsiu, kad ji kai kuriuo požiūriu yra viena mūsų patriotinės poezijos viršūnių? Šitas požiūris – Krivickas mums davė epiškai lyrinės poezijos, kurioj įstabia poetine jėga atskleidžiamas lietuvių tautos didvyriškas priešinimasis komunizmui. Ši poezija niekieno iki šiol pas mus nepralenkta. Jei mes linkstam mūsų patriotinėj poezijoj įžvelgti dvi viršūnes – Maironio ir Brazdžionio, tai su Krivicko poezija iškyla trečioji šios poezijos viršūnė. – Egotistinė Krivicko poezija taip pat nepaprasto kūrybiškumo, nes giliai išgyventa ir perduota nenudėvėtu savitu žodžiu.

Nebuvau skaitęs šito teksto, rašyto remiantis dar tik pabirom publikacijom, daugiausia Sietyne; pirmąkart paskelbtas jau po Natkevičiaus mirties išleistoj jo darbų rinktinėj Plyksniai ateitin (Aidai, MMII [= 2002]), p. 382–399. 

Post scriptum 2021 III 3 gavau el. laišką:

Laba diena,

esu R[...] S[...], rašau magistro darbą apie rezistencines patirtis Broniaus Krivicko ir Dianos Glemžaitės eilėraščiuose.

Kreipiuosi į Jus, Krivicko raštų sudarytoją, su prašymu, gal galėtumėte nukreipti, ką (kur) šia tema dar pasiskaityti?

Apie Krivicko poeziją skaičiau Jūsų, Tūtlytės, Jakaitės ir Čiočytės tekstus (taip pat ir tai, ką pastaruoju metu parašė istorikai). Apie partizanių poeziją tyrimų beveik neradau (nors Daujotytė knygoje Parašyta moterų rašo apie Glemžaitę).

Galbūt turite rezistencinės poezijos tema susidaręs kokį bibliografijos sąrašą?

Atsakiau bibliografijos sąrašo neturįs; pasiknaisiojęs galvoj, pavartęs porą aplankų, pavadintų BrKr ir Indriliūnas: įv. publikacijos ir kt., paminėjau keletą rašinių apie Krivicko poeziją – Audingos Peluritytės, Giedriaus Viliūno, Tomo Taškausko. — Ir pradėjau galvot: o, įdomu, ji vartė 1999-ais Pasvalio viešosios Mariaus Katiliškio bibliotekos išleistą Bronius Krivickas: bibliografija, 1935–1999, ar ieškojo lnb.lt esančiam LNB kortelių vaizdų kataloge, Bibliografinėj 1994–2002 metų Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazėj, kas nuo 2003-ių – Nacionalinės bibliografijos duomenų banko Analizinės bibliografijos posistemy Straipsniai? Nepaklausiau. Negražu būt kabinėtis, „egzaminuot“. — Taip, pãbira; ir dar reikia žinot, kur ieškot. O gal vertėtų imt ir padaryt tinklaraščio įrašą, skirtą BrKr bibliografijai? (Sietyno bibliografija, gal ir nepagrįstai spėju, kai kam praverčia?) Fiksuot ne visas publikacijas, tik stambesnes, reikšmingesnes, rinktinę bibliografiją padaryt; prie kai kurių pozicijų dar ir kokią pastabą būtų galima prirašyt. — Visokių darbų žmogus prisigalvoji, tik kas ir kada juos padarys? Be to: ar kam nors toks dalykas praverstų?  

(1258) Visiškai tarp kitko: šis tas apie Arvydą Stasiulevičių

Nežinau, kaip pradėt. Tebūnie taip – du sakiniai iš wikipedijos.org straipsnio:

Cage stated that 4′33″ was, in his opinion, his most important work [Richard Kostelanetz, Conversing with John Cage, New York, 2003, p. 70]. The New Grove Dictionary of Music and Musicians describes 4′33″ as Cage's "most famous and controversial creation".

Nes kvailas klausimas susidėstė galvoj: ar žinojo, ar galėjo žinot ką nors apie Cage’o 1952-ais sugalvotą 4′33″ Arvydas Stasiulevičius (1947–1971), paskutiniais, 24-ais savo gyvenimo metais parašęs tokį tekstą:

Pjesė (10875 BK)

Nei linksma, nei liūdna

Švino šratai nesilaiko ant smegenų neuronų. Reikia juos šiek tiek suploti. Tada jie užsilaikytų dvivamzdyje.

(O tuo metu 10 pačių stipriausių vyrų sunkiai tempė cirko palapinę.)

Kodėl iš po žibinto nematyti žvaigždžių?

VEIKĖJAI

........................................

........................................

........................................

........................................

........................................

Naktis. Visai tamsu. Jokio garso. Kapų tyla ir t.t.

Prieš spektaklį 4 aktoriai scenoje grimuojasi 15 minučių. Po to tamsa 53 minutes. Po spektaklio 4 aktoriai scenoje valosi grimą 15 minučių.

Vilnius, 1971

— tas galvoj susidėstęs klausimas išties kvailas, nes atremtas į prielaidą, kad vos ne būtinai kažkas nuo kažko nusižiūri, nusiklauso; tas klausimas tokio pat kvailumo, kaip ir toks: ar žinojo, ar galėjo žinot Johnas Cage’as (1912–1992) patarlę „Tyla – gera byla“? Tiesiog protas taip netikusiai veikia: ieško paralelių, vėlesnį dalyką nori kildint iš ankstesnio. — Ir žmogaus apibūdinimas „nepelnytai užmirštas“ kvailas. Tiesiog taip atsitinka.

— — pirmąkart apie tą žmogų sužinojau, t.y. perskaičiau 1989-ais, Sietyno 5-am numery: tuoj po Broniaus Krivicko eilėraščių publikacijos – keli Stasiulevičiaus eilėraščiai buvo paskelbti; autorių pristatė Danutė Gailienė:

ARVYDAS STASIULEVIČIUS / atėjo į mūsų trečiąjį Vilniaus universiteto kursą studijuoti psichologijos metęs kitas, nehumanitarines studijas. Taigi tik neilgą laiko tarpsnį buvome šalia. Arvydą apsakyti sunku. Jis buvo „ryškus“ žmogus. Ėjo savu keliu. Nei savo personai, nei šiai ašarų pakalnei neteikė ypatingos svarbos, reikėtų sakyti – buvo ironiškas ir autoironiškas. Jo ironija buvo tikra, nemeluota, ne sarkastiška „parodomoji“, kuria puikavosi to meto „auksinis jaunimas“.

     Arvydas nekėlė aplink save šurmulio, neieškojo kitų dėmesio. Rašė eilėraščius, studentų renginiuose juos dainuodavo, akomponuodamas gitara. Tapė savitus paveikslus. Arvydas netruko įsijungti į mūsų nedidelį, šiandien jau gražia sakme tapusį studentų Požemio teatrą. Parašė jam pjesę „Suolas“ ir pats ketino rengiamame spektaklyje vaidinti pagrindinį vaidmenį. O vieną vakarą, kai premjera buvo visai nebetoli, savo valia pasitraukė iš gyvenimo.

Visa tai buvo kone prieš dvi dešimtis metų. (p. 200)

— — — popieryne prie gerą pusmetį užtikau iš Literatūros ir meno išsiplėštą lapą su trim Stasiulevičiaus pjesėm: be tos, kuri aukščiau, dar „1 veiksmo pjesė“ ir nebaigta „Jūra: Tarp liūdesio ir juoko, arba pjesė dėl pjesės“. Įžangą parašė Marcelijus Martinaitis:

Tekstai, pralenkę gyvenimą

Visada yra liūdna skaityti mirusių jaunų žmonių tekstus, lyg juos atkastum iš po žemių. Vėlai, net labai vėlai perskaičiau tai, ką kadaise parašė Arvydas Stasiulevičius. Iš artimai pažįstamų žmonių žinojau tik du su juo susijusius neatšaukiamus dalykus: jo gimimo metus –1947 ir ankstyvos mirties datą – 1971. Ir dar, kad jis rašė, grojo, tapė.

     Sklaidant tai, kas parašyta, prieš akis iškyla kitas bendravardis ir bendraamžis Arvydas. Tai Arvydas Ambrasas, kurio eilėraščius kadaise taip pat palydėjau į spaudą. Jų likimai, kūrybos keliai keistai, net fantastiškai panašūs, lyg tai būtų vienas asmuo. Net yra kažkokio panašumo jų veiduose. Gal tai mirties ženklas?

     Nežinau, ar jie buvo pažįstami. Tačiau, būdami tokio jauno amžiaus, gyveno nepaprastai judrų, įtemptą, savaip nesaugų gyvenimą. Be galo daug išmėginta tik per 24 gyvenimo metus. Štai tik keli Arvydo Stasiulevičiaus pomėgiai arba išbandymai: mokėsi muzikos, grojo ansambliuose, buvo pradėjęs studijas Politechnikos institute, vėliau persikėlė studijuoti psichologijos į Vilniaus universitetą, skraidė sklandytuvais, domėjosi Rytų filosofija [ir Cage’as tuo domėjosi] ir rimtai galvojo tapti rašytoju. Nemenkų meninių impulsų, matyt, Arvydas gavo iš muzikalių tėvų.

     Įsidėmėtina 8 dešimtmečio pradžia, kai ryškėjo labai savitas jaunųjų menininkų modernizmas, sietinas su Dailės instituto absurdo teatru „Koridorius“ ir su Vilniaus universiteto „Požemio teatru“, su kuriuo susijusi Arvydo Stasiulevičiaus kūryba, – ten vaidinta jo pjesė „Suolas“. Tuo metu nei oficialiame teatre, nei dramaturgijoje nebuvo nieko panašaus. Ankstyva tų dviejų kūrėjų mirtis nutraukė, o gal tik pristabdė tai, kas šiandien įgijo modernaus ir postmodernaus meno išraiškas.

     Arvydo Stasiulevičiaus pjesės turėtų būti įdomios ir šiandien: jos užpildo tam tikrą mūsų dramaturgijoje paliktą spragą. Jos labai lakoniškos, su ilgomis pauzėmis, tylos intarpais, tikriausiai perimtais iš Rytų meno filosofijos. Antra vertus, jose užtinkame ir prancūzų absurdo teatro bruožų, kuo tada buvo domimasi, tačiau tik slapstantis. Tad Arvydo žingsnis buvo drąsus ir su niekuo nepalyginamas, gal tik su kito Arvydo, t.y. su A. Ambraso, pjesėmis ir jo spektakliais.

     Gaila, kad taip vėluoja Arvydo Stasiulevičiaus poezija. Ji, matyt, būtų dariusi tokį poveikį kaip ir A. Ambraso rinkinys „Žeme, nepalik mūsų“, pasirodęs 1973 metais. Tai kalbėjimas, kuris nepakluso to meto stereotipams, jokiems oficialiems reikalavimams, kaip ir tas jaunų žmonių teatras. (LM, 1998 II 14, p. 7)

— — — — 2009-ais išleista beveik 300 puslapių Arvydo Ambraso knyga, kurioj jo eilėraščiai, pjesės, prisiminimai apie jį, o Arvydo Stasiulevičiaus – nieko, net straipsnelio, pvz., lt.wikipedijoj. Matyt, toks žmogaus ir jo kūrybos likimas. Ar buvo daugiau, be šitų dviejų paminėtų, Stasiulevičiaus kūrybos publikacijų, – nežinau.

— — — — — velniažin kodėl koks eilėraštis įstringa atminty; štai kas pamini Rimą Buroką – ir iškart: „Išprotėjusi senelė man nupirks fortepijoną / Aš, atvožęs dangtį juodą, vien tik kaulus rasiu ten / Visą rudenį raudoną raudant vėjams gersiu romą / Išprotėjusiai senelei kranksit naktį ant šakos“ etc.; o Arvydą Stasiulevičių prisiminus – „Netoli tako / Sėdėjo ant bako / Nuo lako / Ir klausėsi Bacho. / Užsirūkė tabako. / Ugnis nuo tabako / Perėjo prie bako / Nuo lako. / Ir sprogo bakas / Nuo lako / Visai netoli tako. / Jam besiklausant Bacho.“ Nei tie eilėraščiai „geriausi“, nei ką, bet atminčiai neįsakysi, ką jai reiktų saugot; pati pasirenka.

(1257) Visiškai tarp kitko: nespėtas parengt jaunųjų kūrybos almanachas

Arvydo Gudo piešinys

Užpernai, minint Broniaus Krivicko gimimo 100-ąsias metines, Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale Šiaurietiški atsivėrimai pirmąkart buvo paskelbta BrKr novelė „Žmonijos istorija“ (2019, nr. 2, p. 42–43); parašiau publikacijai įžangėlę:

Mirtis – viena pagrindinių Broniaus Krivicko (1919–1952) kūrybos temų. Kaip ir tiesa, laisvė, grožis, meilė. Partizanaujant kurtuose eilėraščiuose ji esminė, nes mirtis jau ne tik filosofinė, apmąstymų verta tema, bet ir svarbiausias, egzistencinis paties kūrėjo klausimas. Suvokus, kad mirtis ne kažkur ateity, o nuolat šalia, kad neišvengiama, mėginama atsakyt, pirmiausia sau, kokia ji būtų prasminga. Garbinga mirt ištesėjus duotą priesaiką; verčiau žūt negu pasiduoti; tokia mirtis būtų pergalė – graži ir prasminga mirtis.

Gimnazijoj pradėjęs nuo feljetonų, studijuodamas universitete Krivickas ėmė telktis kitus grožinės saviraiškos būdus – pradėjo kurt noveles, poetinę prozą, išmėgino ir dramą. Iš karo metais parašytų dalykų išsiskiria „Giesmės žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“, išspausdintos 1942-ais. Tai nelyg kūrėjo, jauno kūrėjo (prisiskaičiusio Friedricho Nietzschės) pasaulėvokos manifestas. Giesmėj grožiui yra ir tokie sakiniai: „Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nėra grožio. [...] Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.“ O štai kaip nesakomas dramos „Pasaka apie karalaitę“ (1944) scenovaizdis: „Ūkininko trobos galas su dviem kambariais. Per vidurį scenos plona siena, skirianti abu kambarius. Sienoje durys. Pirmajam kambary vaikų lovelės. Antrajam – karstas, kuriame guli mirusi piemenaitė.“

Šiame Šiaurietiškų atsivėrimų numery pirmąkart skelbiama novelė „Žmonijos istorija“ parašyta, galima sakyt, tuo pat laiku kaip ir paminėti kūriniai, spėtina: apie 1943–1944 metus. Ir jos pagrindinė tema – mirtis, tik ne vaiko, o skirtąjį gyvenimo kelią iki pabaigos nuėjusio žmogaus. Bet joje yra vienas dalykas, leidžiantis į kūrinį pažvelgt ne tik kaip į grynai meninį tekstą, bet ir (bent jau iš dalies) kaip į autobiografinį pasakojimą. Ir mirusi senutė, ir jos vyras, ir visi kiti novelėj minimi žmonės bevardžiai, išskyrus anūkę – senelio akimis, tokią panašią į karste gulinčią savo močiutę. Stasytė. Vardas, sutampantis su Broniaus Krivicko jauniausiosios sesers vardu – 1924-ais gimusios Stasės Krivickaitės, mirusios tremty Krasnojarsko krašte 1948-ais (žr. Paulės Mikelinskaitės atsiminimus „Poeto jaunesnioji sesuo Stasytė“, Šiaurietiški atsivėrimai, 1999, nr. 8, p. 7; taip pat brolio 1949-ais sukurtą sonetą „Seseriai“, Broniaus Krivicko raštai, 1999, p. 326). Ar šios novelės pirmavaizdis – ir Broniaus Krivicko močiutės mirtis, prisiminta praėjus tam tikram laikui? Visai galimas dalykas.

Novelės rankraštis saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (signatūra: MLLM 13548R1/10699), perdavė Juozas Keliuotis 1971 metais (spėtina, Krivickas buvo davęs paskaityt Kūrybos redaktoriui su viltimi, kad gal bus išspausdintas žurnale; novelė nebuvo išspausdinta – gal nelabai patiko redaktoriui, o gal tiesiog nespėta).

— prieš kelias dienas išsitraukiau iš lentynos Juozo Keliuočio atsiminimų knygą Mano autobiografija (2003), vėl pavartinėjau, paskaitinėjau. — Ir pagalvojau, kad įžangėlės paskutinio sakinio pabaiga turėjo būt šiek tiek kitokia; 2019-ais rašydamas neprisiminiau štai šito:

„Kūrybą“ redaguodamas, aš svajojau išaugusiai naujausiajai literatų kartai iškelti išleisti naują literatūros almanachą „Sietuva“, kaip kad 1930 matais buva[u] išleidęs „Granitą“. Leidykla mielai pritarė šiam mano projektui, ir aš pradėjau organizuoti, telkti jauniausius poetus, beletristus ir kritikus. Jie entuziastiškai pritarė šiai idėjai ir tuojau šiam almanachui pradėjo ruošti savo kūrinius, rašyti eilėraščius, noveles ir straipsnius. Į šį almanachą „Sietuva“ buvo jau numatyta pakvieti šie jauni autoriai: Kazys Bradūnas, Aleksys [= Algirdas] Greimas, Mamertas Indriliūnas, Kazys Jankauskas, Paulius Jurkus, Viktoras Katilius, Alfonsas Keliuotis, Bronius Krivickas, Stasys Leskaitis, Vytautas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius, Henrikas Nagys, Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas, Benjaminas Sereiskis [= Jonas Sereikis], Vytautas Sirijos Gira, Leonas Švedas, Albinas Vaitkus (M. Katiliškis) ir Leonardas Žitkevičius. Kai kurie jų jau buvo man įdavę savo kūrinius. Vilniuje gyvenančius jaunus autorius kelis kartus buvau sukvietęs į kolektyvinį pasitarimą. Viso buvo numatyta devyniolika autorių. Gal ne visi, sukaupus visą kūrybinę medžiagą, būtų almanache atspausdinti. Gal dar naujų būtų buvę pakviesta. Kaip matome, čia buvo pakviesti – vienuolika poetų, penki beletristai ir trys kritikai. Iš šių pakviestųjų ir numatytų pakviesti penki jau mirę, dešimtis pasitraukę į Vakarus ir keturi gyvena Tarybų Lietuvoje. Kai kurie jų jau žymūs poetai, beletristai. Visi jie jau bendradarbiavo „Naujoje romuvoje“ ar „Kūryboje“ Bet karas sutrukdė almanachui pasirodyti. (p. 364)

Visokių klausimų kyla šitą pastraipą (spėjama, Mano autobiografija rašyta 1972–1973 metais) skaitant. Pvz., kuriuos žmonės laikė beletristais? Jankauską, Katilių, Leskaitį-Ivošiškį, Katiliškį ir... Sirijos Girą?

O kritikais? Greimą, Indriliūną, o ką trečią? – Krivicką?

Krivickas karo metais rašė ir prozą, ir dramą, ir kritiką. — Jei tą įžangėlę rašyčiau dabar, paskutinę pastraipą baigčiau taip: „(spėtina, Krivickas [„Žmonijos istoriją“] buvo davęs paskaityt Kūrybos redaktoriui su viltimi, kad gal tiks planuojamam almanachui Sietuva, kurio nespėta parengti)“. Taip, grynas spėjimas, niekuo ne pagrįstesnis negu išspausdintas Šiaurietiškuos atsivėrimuos. Nebent paaiškėtų, kad BrKr novelę Keliuotis Maironio muziejui perdavė (pardavė?) ne kaip atskirą rankraštį, kad ji buvo kokiam nors aplanke, ar kurio užrašyta Sietuvai, gal: Almanachui, gal nieko neužrašyta, bet ten dalykai žmonių, kurie atsiminimuos paminėti kaip galimi almanacho autoriai.