¶ — praeitų metų vasario pradžioj, dar prieš visus karantinus, buvom su drauge pakviesti į jos pusseserės jubiliejų. Balius su įvadine kultūrine programa. Apie pietus svečiai ir viešnios susitiko Žaliūkių malūnininko sodyboj-muziejuj Šiauliuos. Na taip, įdomu ir tą malūną apžiūrėt, ir sausainius daryt, bet mano akys iškart užkliuvo už knygų prie budėtojos stalo (įėjus trobon – po kairei) – ta malūnininko sodyba priklauso „Aušros“ muziejui, tad padaliny pardavinėjami muziejaus leidiniai, kurių, tarkim, Vilniaus knygynuos nerasi net pavartyt. Ypač vieno užsinorėjau ir nusipirkau – Remigijaus Pačėsos (1955–2015) fotografijų albumą shtai (sudarytą Agnės Narušytės ir Gintaro Zinkevičiaus, išleistą 2018-ais Fotografijos muziejaus). Balius vyko nuomojamoj sodyboj Joniškio rajone. Kitos dienos rytą jau labai nebedaug noro sėdėt prie stalo buvo likę. Sakau draugei: einu parūkyt ir apsidairyt. Prūdas toj sodyboj buvo. Aišku, aptvertas. Ir užsiėmiau tvoros apžiūra. Būtų ta tvora nauja, nebūtų verta apžiūros. O va kadangi jau patrešus, yr į ką žiūrėt.Kaip vėjas sūpuoja tašą, kuris tik iš viršaus laikos; nelyg sieninio laikrodžio švytuoklė, bet ne tvarkingai judanti, o nuo gūsių priklausomai; medvaržčius sriegt išilgai medin – ne geriausias sprendimas, bet ką geresnio galima sugalvot?; ir šiaip – nebegyvas medis lauke greit pradeda pūt; — kažkokios maždaug tokios ar panašios mintys (kol buvo neužrašytos, protingesnės atrodė) sukiojos galvoj apžiūrinėjant tą tvorą ir fotografuojant – fiksuojant tai, kas atsiknoję, persikreipę, surūdiję; kas pradėję nykt.
Prisižiūrėjai Pačėsos nuotraukų, tai ir ėmei tokius dalykus fotografuot, – tokį įtarimą va dabar, baksnodamas klaviatūrą, sau pareiškiau. Taip, patinka Pačėsos nuotraukos; patinka todėl, kad ir paties akys sustoja prie panašių vaizdų kaip jo užfiksuoti; aišku, jo užfiksuoti vaizdai meniškesni, bet esmės tai nekeičia. — Agnė Narušytė pasiūlė gražų ir tikslų įvardą nuobodulio estetika (buvau sugalvojęs, kad galima vadint ir nureikšmėjimo grožiu); bet Jurijus Dobriakovas ją, tokią estetiką, yr demaskavęs: „Formaliai ‘nuobodulio estetika’ nurodo į specifinę 1980-ųjų lietuvių meninės fotografijos kokybę. Tačiau tai, kas maksimaliai (vizualiai) išryškėjo šio konkretaus laikotarpio lietuviškame fotomene, turi ne tik daug gilesnes šaknis, bet ir nemažą simbolinę galią šiandien. Jei praskleisime nekaltumo uždangą, pamatysime, kad nuobodulio estetika yra vizuali nesuformuluotos nuobodulio ideologijos išraiška. Tačiau tai, kad ši ideologija nėra suformuluota, nereiškia, kad ji yra nerašyta. Priešingai, šiandien nuobodulio ideologija labiausiai skleidžiasi ne pačioje fotografijoje, bet tame, kaip apie fotografiją rašoma – kitaip tariant, nuobodulio retorikoje. [...] Nuobodulio retorika netiesiogiai išreiškia tam tikros Lietuvos gyventojų dalies kultūrinę, socialinę ir politinę nuostatą. Ši nuostata yra reakcinga, konservatyvi ir persmelkta melancholijos, kuri, būdama gimininga nuoboduliui, nėra tiesiog nekaltas egzistencinis ilgesys. Melancholija yra pavojingesnė nei atrodo.“ (cit. iš čia) — Štai žmogus ir sužinai esąs reakcingas, konservatyvus ir dar pavojingas. ( Ir sušmėžavo galvoj amžiaus senumo pirmeivių kaltinimai atžagareiviams.)
¶ — 1995-ais Kultūros baruos buvo dvi imunologo rašytojo Miroslavo Holubo, tada dar gyvo, publikacijos, iš čekų kalbos išverstos Almio Grybausko, – esė „Maxwello demonas, arba Apie kūrybą“ (nr. 5) ir pluoštas eilėraščių (nr. 8/9).
Esėj abejojama nuomone, esą meninė kūryba – kažkas tookio, kad „išgirdus žodį kūryba reikia nutėkšti pagarbią miną, laikytis oriai, tačiau ir kukliai, tarsi tai mūsų visai neliestų“; deromantizuot kūrybingumą siekiama: „niekada nejaučiau nieko panašaus į kūrybingumą. O jei ir būčiau jautęs, niekada to taip nevadinčiau. Kūrybingumas man skamba pernelyg prabangiai, tai per ryškiai dažytas žodis, nes yra pažinimo valia, kuri ta pati moksle, poezijoje ir visur kitur. Manau, kad mokslinė ir meninė veikla neslopina viena kitos, nėra viena kitai priešingos, nors ir naudojasi visiškai skirtingomis technikomis. Iš esmės tai tik energijos kaita arba smarvės virsmas energija“ (nr. 5, p. 45). [Žodis smarvė, mano supratimu, čia reiškia ne bjaurų kvapą, o (vidinę) jėgą; plg.: „Tas senis dar turi smarvės!“] — O Holubo eilėraščiai? Vienas štai toks:
Trumpa pastaba apie tvorą
Tvora
niekur neprasideda,
niekur nesibaigia,
o
atskiria vietą, kur tai yra,
nuo vietos, kur to nėra.
Deja,
kiekviena tvora reliatyviai
laidi, viena mažiems,
kita dideliems, taigi
tiesą sakant,
tvora ne atskiria, greičiau tiktai pažymi,
jog kažkas turėtų būti atskirta.
Ir kad peržengimas baudžiamas.
Šia prasme
tvorą
galima paminėti bloguoju, lygiai
kaip ir geruoju, nors dažniausiai
niekas tuo neužsiima.
Šia prasme
iš tiesų tobula tvora
yra toji,
nieką atskirianti nuo nieko,
vietą, kur nieko nėra,
nuo vietos, kurioj tas pats.
Absoliuti tvora kaip ir poeto žodis. (nr. 8/9, p. 54)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą