(1156) Visiškai tarp kitko: trupinys Vietovardžių metais

ai bibliotekon atkeliavo Gimtosios kalbos gruodžio numeris, pasidariau 29 puslapio kopiją ir išsikirpau dešinį apatinį kampą, kur surašyta, kas per metai 2019-i[eji]. Po Vaižganto – Vietovardžių metai. Pamėginau googlint: Vietovardžių metų programa; neradau; gal kur ir yr, bet kistis reikėtų. O norėtųs, pvz., svetainės vietovardžiųmetai.lt, kur ne tik programa būtų. Kaip, ar veiklos viešininimas neturėtų būt įrašytas programon?
Literatūros ir meno redaktorius Gytis Norvilas pirmam numery paskelbtą s-keltį pavadino „Snūduras“. „Raginimas taškytis ir sklaidytis, transliuoti urbi et orbi dažnai sulaukia tik inkštimo. Pavadinčiau tai visuotiniu SNŪDURU. Laiko ženklas? Bet kito laiko nėra ir nebus“ (p. 13).

1997 VIII 14, buv. Gudiškis

Gana, kad jau Seimas skelbia urbi et orbi:

pabrėždamas, kad senieji vietovardžiai – Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė;
įvertindamas tai, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis;
išskirdamas ypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiams su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti;
konstatuodamas, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija;
siekdamas išsaugoti senuosius vietovardžius, n u t a r i a: [etc.]

— nežinau, gal tik man toks įspūdis susidaręs (gal ir klaidingas): kuo skambesni žodžiai paleidžiami, tuo mažiau iš jų naudos; perskaitai – ir pasijunti didžių žodžių pritvotas (kaip musė, kai nepataikai laikraščiu, tik kliudai) – priglušintas, nebelabai besiorientuojantis, kas čia kur čia kaip čia; gal ne snūduras, o blūduras – signum temporis (blūdyti, blūdinėti; klaidžioti nesusigaudant [po aukštąsias sferas], pasijust ne tuo, kas esąs)? Maži konkretūs darbeliukai, kurių nematyt iš toliau žvelgiant, kaip musšūdžių ant lango stiklo, – ko nors tokio jei būt tikimasi, gal žmonės ir padarytų.
— — neseniai popieryne išniro pokalbio su aa. Vytautu Vanagu pirminis rašytinis variantas – Loretos Jakonytės tiksliai užrašyta, kas šnekėta 2007 I 23 (sutvarkytas pokalbis paskelbtas tais pat metais: Colloquia, nr. 17). Pradėjau nuo coll. Prano Vasiliausko darytos nuotraukos, kuri buvo prie Rimanto Skeivio straipsnio „Lituanisto portretas su nukrypimais į praeitį“ (LM, 2000 IX 29, nr. 39, p. 6–7): stovi VytV vidury lauko tarp ražienų ir žvelgia ton pusėn, kur jo gimtosios sodybos būta (žr. nuotr. dešinėj). — Gùdiškis. Kaimas, kurio baigties data žinoma dienos tikslumu: 1983 X 9 sūnus išsivežė pas save Vilniun tėvą Antaną Vanagą (*1905 II 15 Samošiškio kaime Rokiškio rajone [taip antriniam gimimo liudijime, išduotam 1952-ais; neradau tokio vietovardžio niekur kitur užfiksuoto], †1983-iais, antrą Kalėdų dieną, palaidotas Karveliškėse), ir kaimo neliko – tik vietovardis liko.
[I 17: iš dalies nebeaktualu; lt.wikipedijoj patvarkyta] — — —  gailiuos, kad vis nedrįstu lįst lt.wikipedijon – Vytauto Vanago biogramoj reiktų pataisyt vietovardį: gimė ne Gudìškiuose, o Gùdiškyje (iš anykštėnų.lt ne tas vietovardis atkeliavo, ir ten gal kas pataisytų; ir susiet, ir gal straipsny apie Gùdiškį vertėtų įrašyt, kad čia gimęs habil. dr. VytV, be kita ko, Vaižganto raštų rengėjas; juk šie metai ir Vaižganto).