(898) Užparaštė, cxxiv: sąjūdininkas kitaip

Kartojuos, bet tebūnie: grįžus prie Atgimimo, antrojo, laikų spaudos, įdomiausia skaityt ten skelbtus laiškus, kronikos žinutes. Kai kada dingt galvon: štai šapelis, kurį reiktų patempti kokios sankaupos link.
Rašo Adelė Motiejūnienė iš Lukšių (Šakių r.):

Kas meiliai, kas su pašaipėle mus, Sąjūdžio Lukšių žmones, vadina bruzdukais. Patiko mums šis vardas, ir todėl nutarėme šitaip pavadinti savo laikraštėlį, kurį pradėjome leisti tik susibūrę į Sąjūdžio rėmimo grupę. Jau išleidome septynis „Bruzduko“ numerius. Rašome apie atbundantį Zanavykų kraštą, gvildename viešumo, demokratijos, dorovės problemas, liečiame ir skaudžias ekologijos žaizdas ne visada pelnytai išgarsintame mūsų Lenino kolūkyje. (Atgimimas, 1989-05-23, nr. 20, p. 8)

Neužfiksuotas bruzdukas žodynuos. Kas įdomu, ir viena supermama šitą žodį vartoja: „mano mažasis tikras bruzdukas per miegus sėdasi keliasi keliauja i kitą lovytės pusę“.
Medžiagos vad. didžiajam LKŽ, bent jau kol kas, niekas nebekaupia, tai išsiunčiau naujažodžių rinkėjai Ritai M.
Gražus žodis, gal kokiam veiklių vaikų sambūriui vardo prireiktų.
— Naujažodynininkės Ritos M. atsakymas:

tikrai, LKŽ to bruzduko neturi, yra tik panašiom reikšmėm bruzdikas (Vaižganto „kas žmones kursto“) ir bruzdalas („nenuorama, vaidininkas“). Šiaip tai ne naujų laikų padaras, senesnis tarmės žodis. „Zanavykų žodyne“ bruzdukas užrašytas iš Lekėčių reikšme „kas bruzda, juda, kruta“ (apie vaiką).

Ką gi, tada bent jau kita, konkretesnė, reikšmė. Ir iš tarmės → rašomojon kalbon. Vis šis tas? 

(897) Der Zeitgeist: 1989-ų pavasaris

1989-ų balandžio 15–26 dienomis Vilniuje vyko VI Pabaltijo teatrų festivalis (lietuviai, latviai, estai + baltarusiai; svečiai – suomiai ir norvegai; popieryne radau ta proga 2000 egz. tiražu išleistą 20 kap. kainavusį vienkartinį leidinį – 4 puslapiai lietuviškai, viduj įdėtinis lapas rusiškai).
Lietuviai rodė poetines dramas – Justino Marcinkevičiaus Katedrą, režisuotą Sauliaus Varno, ir Valdo Kukulo su Rimu Tuminu sukurtą Čia nebus mirties apie Pauliaus Širvio jaunystę.
Latviai ir baltarusiai – tragedijas: Jānio Rainio Dauguvą (pirmąkart sovietmečiu pastatytą tik 1988-ais; „Valmieros teatro traktuota ‘Dauguva’ – tai tragedija. O spektaklis – pavojaus signalas“) ir Hamletą.
O estai tragifarsą – brito Davido Pownallo Aukščiausią klasę (Master Class, 1983; spektaklį pristatęs Estijos valstybinio jaunimo teatro literatūros dalies vedėjas Mihkelis Muttas pabaigoj pridūrė: „NB! Sąjungos kultūros ministerija pjesės nenupirko, todėl vaidiname ją su vienkartiniu raštišku autoriaus leidimu“; regis, estai buvo pirmieji, išsivertę ir pastatę šią pjesę ne tik buv. Sovietų Sąjungoj, bet ir buv. soc. lagerio šalyse). Apie ką pjesė? 1948-ų vasara, vyksta Sovietų Sąjungos kompozitorių suvažiavimas; Ždanovas nepatenkintas pirmąja suvažiavimo diena, tad nakčiai į Kremlių atvežami Šostakovičius ir Prokofjevas, ir Ždanovas su Stalinu ima juos mokyti, kaip kompozitorius turi kurt sovietiniam žmogui suprantamą muziką; pasak Mutto, „pjesė duoda sukrečiantį apibendrinimą, kokiu būdu valstybėje 68 metus stengtasi meną valdyti partijos galia“.
(Lietuviškai pjesės pavadinimą, manau, būt buvę tiksliau verst Meistriškumo pamoka; kai kurios Herkaus Kunčiaus pjesės primena apšnekamąją Pownallo.)
Šio įrašo pavadinimas – der Zeitgeist, tad toliau šis tas apie to laiko dvasią. Muttas svarsto:

Mūsų publikai teikia keblumų tai, kad „Aukščiausia klasė“ – tai komedija, teisingiau, tragifarsas. Juoktis čia gali daug, bet po akimirkos visada apima baimė. Jaunimo teatras supranta, kad už šitos pjesės vaidinimą mus gali pulti iš kelių pusių. Neišnyko tie, ką erzins stalinizmo kaip visumos demaskavimas. Yra tokių, kurie laikys įžeidimu, kad mūsų istorijos nešvarių baltinių pintinėje knaisiojasi kažkoks užsienietis, Vakarų žmogus. Bet jis tai darė 1983 metais, kai pas mus viešumu dar nė nekvepėjo. Ir dar gali reikti laiko, kol vietiniai autoriai tą temą bent kiek įtikinamiau imsis nagrinėti meniškai. Viskas dabar sensta greitai: tai, kas buvo drąsu prieš metus, gali beviltiškai pasenti, kol paruoši spektaklį. Tikriausiai daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma. „Taip gali žiūrėti į tuos dalykus užsienietis. Jie buvo toli, tie dalykai jų neliečia taip, kaip mus – tiesiogiai“. Taip, teisybė. Tai gal reikėtų apie ano meto įvykius kalbėti vienut vieną tiesą, negailestingą tiesą? Sąžiningai pasakysime, kad pjesė juokingesnė už spektaklį. mes nepajėgėme pasišaipymuose išvengti ledinio kalėjimų ir lagerių dvelksmo. Nė nenorėjome išvengti. ir vis dėlto tikime, kad ironija ir pašaipa padės įveikti tą košmarą. Juk ir teigiama, kad žmonija juokiasi atsisveikindama su savo praeitim. Pagaliau nepaneigsi, kad kai kuriais aspektais Stalino laikai buvo siaubą keliantis farsas, absurdo viršūnė. Prisijuoktume iki žagsėjimo, žinoma, jei ne dešimtys milijonų gyvybių, kurių tie laikai pareikalavo.

Žinoma, juokinga būtų, jei pulčiau apibendrintai ieškot skirtumų tarp mūsų ir estų remdamasis tik šiuo epizodu – kas ką rodė per teatrų festivalį 1989-ų pavasarį. Bet pagundų randas: tarkim, skaitydamas frazę „daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma“ prisimeni reakcijas į 2002-ais išėjusį Mariaus Ivaškevičiaus romaną Žali.
Ir dar vienas štrichas: leidinio Pabaltijo teatrų pavasaris / Baltijas teatru pavasaris / Balti teatrikevad / Прибалтыйска тэатральная вясна pirmo puslapio viršuj – du tokie lyg įvadiniai pasvarstymai: Lietuvos teatro sąjungos kūrybinio sekretoriaus Antano Gudelio „Vilčių pavasaris“ ir Estijos teatro sąjungos pirmininko Mikko Mikivero „Ką daryti?“. Ne tik pavadinimų sugretinimas dabar atrodo iškalbingas. Skirtingas kalbėjimų pobūdis: pakylėtasis vs realistinis (gal ir nelabai tikslūs įvardai). Gudelis:

Atgimstame, kratydamiesi baimės, pakildami akistaton su savo istorija, savo likimu, siekdami susigrąžinti garbę, orumą, suverenitetą [dar ne: nepriklausomybę]. Atgimstame iš savo skausmo – paties to skausmo dugno, kuriame slypi mūsų neįkūnyti laisvės troškimai ir didžiosios neatlygintos skriaudos. „O, kada ateis mažųjų tautų metas?!“ – kartą desperatiškai sušuko lietuvių išeivijos poetas Jonas Mekas [etc.].

Mikiveras:

Pamažu, sluoksnelis po sluoksnelio valosi gyvenimas Estijoje. Melus, kurie užkelti ant pjedestalo – užmaukšlinti tiesai ant galvos, dešimtmečius žeidė mūsų teisingumo suvokimą, stumiam į sąvartyną. [...]
Tie, kas ilgisi senos tvarkos, kas apie tai viešai kalba ir rašo, yra to seno melo vaikai, todėl turbūt nekalti, kad kitaip nei gali, nei moka. Jie nekelia realaus pavojaus dygstančiai mūsų visuomenėje naujai tvarkai. [...]
Įnirtingesnė ir svarbesnė už kovą tarp naujo ir seno, mano nuomone, dabartinę akimirką yra kova tarp naujo ir tariamai naujo. Tų, kas vietoje susiformuojančio tikrai naujo nori brukti šį tą iš naujo režimo, centrinei valdžiai patogų, – tų reikia bijoti! [Kažkoks šleivas sakinys, gal blogai išverstas, gal kokio žodžio trūksta?] Jie apie tai nekalba viešai, priešingai – viešai jie remia atsinaujinimo politiką, bet visas jų arsenalas – vien tik pataisymai, klauzulės, apribojimai, kurie, žodžiu tariant, reikalo labui pritaikyti, o iš tikrųjų atsigręžia prieš patį reikalą.

Vos susilaikiau neįpuolęs į svarstymus, ar komunistai.lt, atsiknodami nuo Maskvos, persivadindami LDDP (juk LDDP buvo būtent „tariamai nauja“ partija), gelbėjo Lietuvą, ar savo kailį :)

(896) Visiškai tarp kitko: ir sinagogas drausta viešai prisimint sovietmečiu, bent jau iki 1963-ių

(Šįryt iš atminties iškilo tokia istorija, netiesiogiai susijusi su Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.)
1963-iais išėjo Atsiminimai apie A. Vienuolį (redakcinė komisija: Antanas Venclova (pirm.), Mykolas Sluckis [įžangos autorius], Juozas Stonys). Parašė atsiminimų ir anykštėnė Bronė Buivydaitė (baigė 1962-04-07). Tekstas buvo suredaguotas, bet knygon nepapuolė (nežinau tiksliai kodėl; greičiausiai ne dėl to, kas liko „sutvarkius“ atsiminimus; matyt, kitos priežastys lėmė).
Išbraukti epizodai, kaip Vienuolis ją merginęs, net tekėt už jo siūlęs, paminėjimas, kad LTSR AT deputatas Anykščiuos užsukdavęs ne tik į vykdomąjį ar partijos komitetą, bet ir saugumo būstinėn, kad jam labai nepatikęs patarėjas tvarkant Puodžiūnkiemį Gurvičius ir kt., – viskas suprantama, tai tuolaik neminėtini dalykai.
Bet išbraukta ir kitkas (kadangi išbraukta buvo žaliu rašalu, tai išbrauktasis tekstas citatose tamsiai žalias). – Išcenzūruoti Anykščių senamiesčio prisiminimai. Iš skirsnelio „Pirma pažintis“:

Perėję turgaus aikštę (dabar miesto sodas), pasukome Liudiškių gatvelės link. Čia prasidėjo sinagogų rajonas – vienoje vietoje stūksojo, gerai neprisimenu, 6 ar 8 sinagogos. Jų languose irgi žaidė mėnulis.

Iš skirsnelio „Per Velykų <vienas> atostogas“:

Vos perėjau per lieptą, susitikau Vienuolį.
– Maniau, kad jau nebeateisite, ėjau pasitikti, – pasakė.
Buvo penktadienio vakaras, tai sinagogų rajone didelis šventiškas judėjimas. Vieni žydai ėjo į sinagogą, kiti namo ir visi po pažastimi su išsipūtusiais, maldos reikmenų prikimštais portfeliais. Ėjo ir senos žydės didelėmis skaromis apsigaubusios su storomis maldaknygėmis rankose.
Čia buvo šviesu kaip dieną: visų sinagogų langai tvieskė šviesomis, viduje degė šimtai žvakių. Pro langus girdėjosi besimeldžiančių žydų balsų gaudesys. Iš vienos sinagogos sklido aukštas virpantis kantoriaus balsas.

Galvoju, ar buvo kaip nors kokiu nors būdu suformuluotas šitas reikalavimas braukt žydus ir jų sinagogas iš prisimenamų prieškario Lietuvos vaizdų; iki kada jis galiojo? Nežinau.

(895) Visiškai tarp kitko: cultura maxime miranda in minimis?

ekmadienį prisilaipiojęs po obelis, net iki viršūnių – juk ten gražiausi obuoliai, vakare visai nebenorėjau nieko filologiško. Išsitraukiau iš lentynos Simono Pileckio Įdomiąją entomologiją (1986), keliskart skaitytą. — (Kas nors galėtų paklaust Liberalų sąjūdžio, už kurį nebebalsuosiu, kanditato į Seimą Žydrūno S.: kiek kartų už save sunkesnį daiktą Jūs galit pakelt? – Juokai! Geotrupes stercorarius, lietuviškai sakant, šūdvabalis, – pakelia 90 kartų už save sunkesnį.)
1832-ais įkurtos Société entomologique de France motto buvo „Natura maxime miranda in minimis“ – gamta labiausiai stebina smulkmenomis.
Bet kultūra juk irgi?

Boriso Jermolajevo šaržas „Lietuviška enciklopedija leidžiama...“ (Vapsva, 1932, nr. 3, p. 4)

— Prisiminiau vieną smulkmeną.
Knygotyrininkas ir bibliografas Vaclovas Biržiška (jo frazei „Dėl lietuviškos knygos eičiau nors į patį pragarą“ gal net šiokie tokie sparneliai išdygę) jaunystėj rašinėjo eilėraščius ir vaizdelius, kuriuos skelbdamas prisidengdavo Smūtkelio slapyvardžiu. Lietuvių enciklopedijai pateikdamas biogramą, šito fakto nepraleido, nors gal ir norėjos, bet bibliografo principai neleido, tai parašė:

Spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1906 pradžios [toliau nurodo kur ir kada], rašydamas ir menkus eilėraščius, vaizdelius, o vėliau daugiausia pasirodydamas kultūrinėmis temomis. (t. III, p. 27)

Nesu užtikęs kitos biogramos enciklopedijose, kur būtų jaunystės rašinėjimai taip tiesiai šviesiai įvertinti, šiuo atveju – įsivertinti (Vincas Maciūnas liudija, kad Vaclovas B. pats apie save pateikęs tekstą). Greičiau jau atvirkščiai – jaunystėj eiliavęs bus apskelbtas poetas esąs, kaip padarė 1962-ais pradėta leist Wielka Encyklopedia Powszechna PWN – 5,5 eilutes paskyrė, bet pristatė: „bibliograf i poeta litew[ski]“ (t. 1, p. 819).

P.S. Apie 1950-us Vaclovui Biržiškai buvo kilusi mintis parengt seniai rašytų straipsnių rinkinį ir pavadint jį Tarp mirusių žmonių ir gyvųjų knygų bei raštų. Parengė, bet neišėjo tokia knyga; pavadinimas labai tiksliai nusako senųjų rašto paminklų tyrėjo egzistencijos vietą.

(894) Savivoka, xiii

Skaitydamas Sigito Parulskio „Pamokslo jaunajai kartai“ sakinį:

Mano karta buvo per daug užspausta, nepasitikinti, įsibaiminusi dėl savo gebėjimų ir laisvių, visą laiką spaudžiama galvoti apie pareigas, o ne teises, kankinama dažnai iracionalios pagarbos vyresniesiems, atsakomybės kalbai, papročiams, istorijai, tautai ir pan.

(gan tiksliai apibūdinta; karta kaip karta; „kiekvienam cidzikui savas kryžius“, kaip yra sakęs Romualdas Granauskas) ėmiau ir prisiminiau Universiteto laikus, Kiemo teatrą. Rimantas Venckus buvo sudėstęs tokią kompoziciją ir pavadinęs Herojų pašnekesiai – įvairių liet. dramų veikėjai šnekasi tam tikrom temom. Mes (apie 1983-ius) buvom jau, regis, antrieji, kurie galvas iš tokios pilkos maišinės medžiagos iškišdavom ir protingai beigi poetingai šnekėdavom (iki šiol prisimenu to rekvizito kvapą; ypač jausdavos pačioj pačioj pradžioj, kol dar po ta marška gulėdavom nekrutėdami visiškoj tamsoj). Atėjus laikui, Mažvydas/vg imdavo aiškint (kam? nebepamenu; gal kam iš moterų, svarsčiusių apie tai, kaip svarbu mylėti?):

Pareiga aš kartoju
tas menkas žibintas tamsoj
liepsnelė plevenanti vėjyj
klajojanti sutemų soduos
Nereikia neverk
tik kartok
pareiga
pareiga
pareiga
nes tu nieko
daugiau nežinai
kai žiūri taip į tamsą
ir kai rankoj laikai
šitą menką švieselę
tik tiek
pareiga!

Taip, čia iš Justino Marcinkevičiaus [„trijų dalių giesmė ‘Mažvydas’, sceną išvydusi 1976 metais gruodyje, buvo daugelio klaipėdiečių atgimimo ir susimąstymo pradžia“, Bernardas Aleknavičius, „Justinas Marcinkevičius ir Klaipėdos teatrai“, Klaipėda, 1990-03-24, p. 9]. Ir dar prisiminiau, kad kažkur popierių krūvoj turėtų būt aplankas, ant kurio užrašyta —vg— byla —justm—: kai buvo kilus šnekesių aplink Marcinkevičių banga, kai nuomones reiškė visi, kas tik netingėjo, iš aš buvau pasidavęs pagundai – kažką tokio surašyt. Bet, aišku, iš to nieko neišėjo. Tik keliem žmonėm ausis paūžiau.
Pasižiūrėjau, ko ten, tam aplanke, prikaupta – atsispausdintų rašinių, lapelių su visokiais mintigaliais, įv. citatų (net Marcinkevičiaus 1967-ų užrašų knygelės iš Paryžiaus kopija – Valentinas Sventickas parengęs Santaroj, nr. 111/112, paskelbė).
Respublikoj: „Jei nori ką nors kritikuoti, sukurk geriau. Talentingesnį ‘Mažvydą’, ‘Katedrą’, ‘Herkų Mantą’ ar ‘Mindaugą’. Jei dar geriau nesukūrei – neaušink burnos. Patylėk“, – šalia prirašyta: — pala, kelinti dabar laisvos ir demokratinės Lietuvos gyvavimo metai?
Griežtai tariant, tuose visuose svarstymuose Marcinkevičius tebuvo pretekstas išdėstyt savo požiūrį į istoriją ir vertybes. Jis vienoks ar kitoks rados, kas be ko, ir poeto kūrybai veikiant. Kai kam pora kad ir netiksliai prisimenamų eilučių su ašara ir Lietuva – vos ne gyvenimo motto. O kitas negali nesusierzindamas prisimint Kraujo ir pelenų eilučių „Aš kaltinu“ etc. Taip, Marcinkevičius yra neapeinamas XX amžiaus pabaigos lietuvių kultūros reiškinys. Ir santykio su jo kūryba įvardijimas, matyt, yra būtinas kiekvieno savivokai (bent jau tiems, kurie yra dalyvavę bent viename jo kūrybos vakare ar skaitę jo poezijos ne kaip privalomos pagal mokyklinę programą; dabartiniams gimnazistams, manau, visos tos diskusijos panėši į audrą stiklinėj: atrado dėl ko ginčytis :).
(Jei jau pradėjau, užfiksuosiu du dalyku, kurie atrodo gal svarbūs; visa kita telieka galvoj ir tame aplanke.)
Justino Marcinkevičiaus populiarumo banga ėmė kilti tada, kai buvau paauglys. (Vartot mes [šiuokart = karta] – iš principo ne; kalbėk už save, o ne už kitus, – argi ne taip norėdavos ir tebesinori reaguot, išgirdus „kolektyvinės nuomonės“ reiškėjus kai kuriais klausuimais?). Tokio amžiaus būdamas esi ypač jautrus pamokslaujamam tonui, pamokomajai intonacijai – o tokia sklido iš Marcinkevičiaus kūrybos; ir daliai visuomenės labai patiko; gal kas kada ims ir išrinks veiksmažodžius, jo vartotus liepiamąja nuosaka, sudarys tokį dažnuminį žodyną – manau, jis būtų iškalbingas. Sakot, tau tada vaidenos? – „Aš, vyresnysis, buvau numatytas leisti į kunigus. Nedaug ir apsiriko tėvai... Tapęs šiokiu tokiu rašytoju vis tiek pamokslauju, ko nors mokau ar pats mokausi“ („Būrimas už Lietuvą“, kalbino Dalia Juškienė, Ūkininko patarėjas, 1992-12-23).
Dabar dėl tų pareigų. Ar kas jaunas būdamas svajoja krautis sau ant pečių jų kuo daugiau? Laisvės noris, maištaut noris, spjaut į tas pareigas noris, o ne daryt tai, ką reikia ir kaip reikia. Štai Justinas Marcinkevičius tiesiai šviesiai, be jokių metaforų ir metonimijų – Lietuvos pionierius, 1975-03-29, „Pareiga būti žmogumi“:

Yra tiktai vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi Pareiga. Užtat aš ir sakau: pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei [sic], kaip tėvų pareigą vaikams, kaip vaikų pareigą tėvams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą Tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui...
     Čia mano pozicijos. Čia aš stoviu, iškėlęs savo vėliavą „gyvenimas – pareiga“. Ir mano ginklai nukreipti prieš pagrindinį priešą – prieš gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą „gyvenimas – malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.
     „Sugrįžime į Tipazą“ Alb. Kamiu taip formuluoja savo moralinį principą: „Taigi yra ryžtas gyventi, nieko gyvenime neatsisakant“. Gyvendamas pagal šį principą, žmogus negali jausti, o tuo labiau – atlikti savo pareigos... Tai pasyvus principas, jame nedalyvauja žmogus, jame nėra vertybių skalės ir blogis neskiriamas nuo gėrio. Tai gyvenimo vartotojo moralė. Žmogaus, tiktai kaip biologinio organizmo, moralė. Vargu ar net tai yra moralė, kadangi šiame procese subjektas visiškai pasyvus, jo nematyti, jis tik leidžia gyvenimui tekėti per jį.

Neabejoju, yra žmonių, kurie mano taip pat, kaip Justinas Marcinkevičius: gyvenimas – pareiga. Bet yra ir žmonių, kuriems artimesnis Camus gyvenimo principas. Ar įmanoma jų diskusija, siekiant išsiaiškinti, kas teisus? Neįmanoma. Gerai, kad nėr pareigos įrodyti kitam, jog aš teisus, o tu – ne. Nors kai kas tokią ir jaučia. (O dėl estetinių dalykų būtų jau kita kalba, nors irgi šiek tiek susijusi su savivoka.)

(893) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, li

– Tokį Maciūno straipsnį – „Senasis Vilniaus universitetas“, 1946-ais rašytą, skaitydamas pagalvojau... Gerai, na, garsiausi profesoriai iš senojo Alma Mater laikotarpio?
– Ką aš žinau? Sarbievijus, Sirvydas. Kojalavičius. Pirmasis rektorius Skarga, nors jo nieko nesu skaitęs. Tinka?
– Atsiprašau, kad klausiau, šiaip, norėjos pasitikrint. – Poetas, žodynininkas, istorikas. Tam straipsny užkliuvau už sakinio: „Iš Vilniaus akademijos profesoriaus M. Smigleckio logikos vadovėlio mokytasi visose Europos mokyklose.“ Pasižiūrėjau. Logica selectis disputationibus et quaestionibus illustrata įvadas skirtas matafizinėms logikos problemoms pagrįsti etc. (dėl juoko: lietuviškai užrašyta, kad iš šito vadovėlio egzaminui rengės Robinzono Kruzo autorius, o lenkiškai – kad Guliverio kelionių; matyt, ir tas, ir tas, tik kodėl vienur vienas pasirinktas, kitur kitas?). – Ką prisimenu iš logikos kurso, klausyto universitete? Vieną semestrą dėstė Justinas Karosas. Galima sakyt, nieko. Jei būt Romanas Plečkaitis dėstęs, gal būt buvę kitaip, bent jau Smigleckio pavardė tikrai būtų galvoj įsitaisiusi. – Ar įmanoma daugmaž adekvačiai suvokt praeities žmonių mintis nesuvokiant, kokia logika jie vadovavosi? Juk vadovavos ta, kurios mokės universitetuose? Kaip gali pasakyt, gerai ar blogai žmogus žaidė šachmatais, jei pats net pagrindinių ėjimų nežinai?
– Nežinau. Bet kažką juk suvokiam.
– Tas ir yr, kad kažką – nežinia ką.

(892) Tarp kitko: štrichas d-ro Basanavičiaus vaizdiniui

Jonas Šileika, Jonas Basanavičius, 1927
drobė, aliejus, 70×58,3 cm; iš: limis.lt

Prae scriptum. (1) 1950-ais Vasario 16-osios proga Toronte leidžiamuose Tėviškės žiburiuose buvo paskelbtas gebėjusio tiksliai formuluot mintis Vinco Maciūno straipsnis „Trys kartos apie Basanavičių“ (vėlesnė išplėtota versija „Trys deklaracijos ir trys generacijos: trejopas žvilgsnis į Joną Basanavičių“ yra jo Rinktiniuose raštuose, 2003, p. 627–634):

Sutrauktai apibūdinant, galima pasakyti, kad bundančiai Lietuvai Basanavičius buvo didysis žadintojas, atbudusiai – šviesus pavyzdys, prisikėlusiai – garbingas simbolis.

Kaip pastarojo požiūrio pavyzdį Maciūnas pateikia ištrauką iš Židiny (1927, nr. 2, p. 89) buvusio nekrologo:

Lygiai prieš pusę metų lydint į kapus Petrą Vileišį, Jonas Basanavičius savaime stojo akyse. „Basanavičius, – rašėme tuomet, – „Aušros“ romantikas, ligi šios dienos svajingu žvilgsniu pro mėlsvas ūkanas kontempliuojąs tautos praeitį ir ateitį, į vieną garbės aureolę jas supindamas“.
Basanavičius įspėjo Lietuvos milžinkapių paslaptį, nugirdo Probočių kaulų balsą ir apreiškė jį naujam gyvenimui bundantiems.
Jisai atsinešė pasaulin didę atmintį ir iš amžių sūtemų išgrobė žavintį mitą apie garbę tų, kurie manė save vergais esant.
Jisai, kaip šviesus Dangaus Pranašas, savo tautai apreiškė prisikėlimo žinią – ir grįžo amžinai budėti savo žemės Probočių kapuose.

Na ir kaip neprisiminsi Jono Šileikos paišinio – galima sakyt, cituotojo nekrologo iliustracijos?
(2) 2009-09-12, baigiantis Klaipėdoj vykusiam II Lietuvos istorikų suvažiavimui, buvo surengta diskusija lyg ir provokuojančiu pavadinimu „Ką užmiršti ir ką prisiminti iš Lietuvos tūkstantmečio istorijos?“ Nemažai vertų prisimint dalykų tada išsakyta; vienas užkliuvęs, manau, tinka šitam prae scriptumui; Nerijus Šepetys:

Dėl Vasario 16-osios ir Liepos 6-osios. Nėra gal miela Mindaugo asmenybė, palyginti su Antano Smetonos, tačiau jei palyginsime daktaro Basanavičiaus dienoraščius su Mindaugo karūna ir karaliene Morta, tai, ko gero, antrasis vaizdas bus gražesnis. Šalia kultūrinio ir tautinio mūsų ištakų pripažinimo mes turime ir estetinį ar savumo atpažinimo matmenį, kuomet tai, kas buvo istorijoje, galì lengviau ar sunkiau paversti vaizdu kaip savą dalyką ir turėti galvoje. Istorikai labai dažnai į tekstus susitelkia, bet ir tie vaizdai neretai būna labai svarbūs – karūna ir karalystė yra gražu. (Naujasis židinys-Aidai, 2009, nr. 10/11, p. 386)

Kartais kyla toks klausimas: artėja 2018-ieji, koks dr. Basanavičiaus vaizdas (ar įvaizdis) tuolaik bus diegiamas žmonių galvosna kad ir per nuotraukas prie įvairių tekstų apie jubiliejinius renginius? Kas bus be to (kapinėse ketintos statyt žmogaus dydžio) skulptūros išdidinto varianto? (Vis noris pajuokaut: gal verčiau Randalui Kleiseriui pasiūlyt sukurti Brangieji, aš padidinau patriarchą? Būtų ką rodyt daugelį metų prieš Vasario 16-ąją. Filmo kostiumų dailininkui nebereiktų sukt galvos: ta tunika ar naktiniai marškiniai ir nepakeliamas skydas – būtent tai, ko reikia komedijai; dar ir aliuzijų į doną Kichotą atsirastų.)
Juokai juokais, o jei rimčiau? Kas galėtų Basanavičiaus vaizdą padaryt mielesnį (Šepečio epitetą prisiminus)? O jei atkreipus dėmesį į tokius jo veiklos aspektus, kurie dabartiniam žmogui atrodytų tikrai verti pagarbos? Tarkim: rūpinosi psichikos ligonių padėtimi.
---------------------------------------------------
— Kai susitinki su nepriklausomu tyrėju Algirdu Grigaravičium, neišvengiamai išgirsti keletą faktų iš Basanavičiaus biografijos ir bibliografinių nuorodų („Versus aureus“ rengias išleisti jo rašinius ar tik ne trim tomais). Dauguma neišlieka galvoj, bet kai kas užsifiksuoja. „Būtinai pasižiūrėk: Viltis, 1909-ų rugsėjo 6-a, tęsinys 8-os numery, ‘Apie suvalkiškių lietuvių dalykus’, suvalkiškių iš didžiosios.“ – Pasižiūrėjau; ačiū už nuorodą, Algirdai.
Vilties 09-06/19 nr. 103 pirmam puslapy pradedama skelbt Vinco Krėvės dzūkų legenda „Gilšė“, o antram – minėtasis d-ro Jono Basanavičiaus straipsnis „Apie Suvalkiškių lietuvių dalykus“. — Tuolaik buvo kilusi diskusija „apie atsidalinimą Suvalkų gubernijos nuo Lenkijos“; vieni – kad reiktų su Lietuva suvienyti, kiti – kad liktų kaip, kaip yra. „Kieno pusėje bus šiuo kartu tiesa – šiuo žygiu aš netyrinėsiu, – rašo Basanavičius. – Nurodysiu tik vieną iš tos gubernijos lietuvių gyvenimo dalyką, kursai kaip vienai, taip ir antrai susiginčijusiai pusei yra visai nežinomas ir kursai, man rodos, galėtų ar turėtų prisidėti prie patvirtinimo nuomonės jei jau ne apie atidalinimo reikalingumą, tai bent apie nenaudingumą lietuviams priklausyti ir tolimesniu laiku prie tos Lenkų ‘karalystės’.“ Tas dalykas – gyventojų sveikata ir jų ligų gydymas. Išvardinęs, kur kiek yra lovų, kam priklauso ligoninės, pateikęs duomenis apie žmonių privalomai sumokamus pinigus (Varšuvos labdarių įstaigoms palaikyti; „šituos tūkstančius daugiausiai lietuvių apgyventieji valsčiai sudeda ir – taip sakant – sudeda į svetimas kišenes, iš kurių naudojasi – nežinia kas“), Basanavičius daro išvadą, kad iš to labai mažai naudos – „mokėdami lenkų įstaigoms, valsčiai [...] privalo už savo neturtingus ligonius skyrium už gydymą pavietų ligonbučiuose mokėti; kaip ir už tuos, kurie – kas šiuo laiku dažnai atsitinka – gydosi Kauno arba Vilniaus ligonbučiuose.“ Aptaręs bendrą situaciją, antrojoj rašinio daly Basanavičius aptaria bene skaudžiausią, bent jam, kaip gydytojui, problemą:

Jeigu, taip dalykams stovint, yra Suvalkų gubernijos lietuviams sunku su ligonbučiais ir su gydymu įvairiose kitose ligose, tai dar sunkiau su tokiais ligonimis, kurie reikalauja nuolatinės priežiūros ilgesniam laikui, būtent, su sumišusio proto ligoniais. O šitų ligonių Lietuvoje, rodos, labai daug yra, nors apie juos neikokios statistikos nėra. Man, ne persenai vienur-kitur apie sumišėlius (psychopatus) pasiteiravus, teko sužinoti, kad, regis, retai rastumei kaimą, kuriame jų nebūtų. Paminėsiu pav. Bartininkų apygardą, kur man teko surinkti artimesnes žinias: pačiuose Bartininkuose esama 5 tokių ligonių. Ožkabaliuose – 2, Šilbaliuose – 2, Sausininkuose – 3, Dambaukoje, Vartuose, Grajauckuose, Geistariškiuose po vieną įvairios rųšies psychopatų. Jei tik šiuose aštuoniuose, prie kits kito gulinčiuose, kaimuose man pasisekė suskaityti tiek sumišėlių, tai kiek turi būti visoje gubernijoje? Ir ne tik jų visų likimas, bet ir jų giminių padėjimas yra apverktinas, neturint vietos, kur juos galima būtų laikyti ir gydyti, ypač jei ligoniai neramųs maniakai. Seniau, apie 1882 m. (Памятн. Книжка Сувалк. губ. на 1883 г. p. 25 [išnašos buvo skilties apačioj; dėl patogumo į skliaustus atkeliu, vg]), tokius nenuoramas-ligonius gubernijos administracija siųzdavo – žinoma, ne visus – Varšuvon į Š. Jono ir Žydų ligonbučius; bet jau 1888 m. toji pat administracija apyskaitoje apie gubernijos gyventojus sako (Пам. Книжк. на 1889 г. p. 41): „Ligonbučių ir namų sumišėliams (dla umališonnych) gubernijoje nėra, ir šitos rųšies ligoniai, ištyrinėti vietiniuose ligonbučiuose ir peržiūrėti gubernijos valdybos, siunčiami yra į specialinius šitos rųšies ligonbučius Varšuvoje. Kadangi tečiau pastarieji visados būna pervirš pilni ligonių, tai proto sumišėliams iš didesnės dalies tenka gydytis vietiniuose ligonbučiuose“. Tuos pat žodžius apie sumišėlių gydymą atkartoja gubernijos administracija ir 1892 metais (Пам. Книжк. на 1893 г. Отд. III, стр. 56), paduodama tūlas statistikos žinias apie jos gyventojus. Žinoma, būtų gerai, jei šitokie ligoniai galėtų gydyties „vietiniuose ligonbučiuose“, kaip tėmija administracijos organas, nors šie ligonbučiai tokiam psychopatų gydymui visiškai neprirengti, o patįs gydytojai neturi priderančio prityrimo tų ligų gydyme (psychiatrijoje); bet kas yra šiame dalyke bloga, tai, būtent, kad didelė tokių sumišėlių dauguma liekti dažniausiai be jokios priežiūros ir pagalbos namie. Taip čia buvo visados, administracijai dažniausiai nežinant; taip ir nūnai tebėra.
     Pastaraisiais metais ir Rusijoje kultūrai šiek-tiek pakilus ir valdžiai supratus reikalingumą gydyti smegenų ir nervų ligas tam tikruose ligonbučiuose, pradėta, Europos valstybes, kur jau tokių ligonbučių yra daugybė, pamėgdžiojant, taisyti ligonbučius sumišėliams – „Okružnyja lečebnicy dla duševno bolnych“. Ant šimto su viršum milijonų visos Rusijos gyventojų įtaisyta vos 6 tokie ligonbučiai, taip kad ir juose tik maža tokių ligonių dalis gali rasti sau vietą. Kiek žinau, įsteigta tokie ligonbučiai: Tomske – visai Siberijai, Kazaniuje – rytų Rusijai, Maskvoje – vidurinei Rusijai, Vinnicoje – Ukrainai, Vileikoje pas Vilnių – Lietuvai [galimà digresija] ir Tvorkuose pas Varšuvą – Lenkijai. Į Tvorkus turėtų būt siunčiami šiandien ir visi sumišusio proto lietuviai iš Suvalkų gubernijos; bet, kaip pasirodo, ir ten nėra jiems vietos. Kiek man žinoma iš žodžių žmonių, kurie pirm keleto metų Tvorkuose buvo apsilankę, tame ligonbutyje 1895 metais buvę tik 150 lovų – ant dešimties milijonų „Lenkų Karalystės“ gyventojų! – ir už užlaikymą bei gydymą reikėję tuomet mokėti I-joj klesoje 100–150 r., II-joj kl. – 44 r. ir III-joj – 9 r. kas mėnuo. Ar nūnai kokia nors atmaina šituose skaičiuose įvykus – nežinau, nes čia ant vietos, kur šiuos žodžius rašau [Franzensbado (dabar Františkovy Lázně) vandens gydykloje; data po išspausdintu straipsniu – 8 IX. 909], informacijų apie tą ligonbutį man visiškai trūksta. Kaip ten nebūtų – žinoma tik tiek, kad šitas ligonbutis yra visados pilnas ir perpilnas, ir į jį patekti beveik negalima, taip kad lietuvių sumišėlių padėjimas niekuo ne pasitaisė: jie priversti yra dažniausiai namie likti be mediciniškos pagalbos, už kurią tečiau, kaip augščiau matėme, valsčiai deda ne menkus pinigus [skaičiai surašyti pirmoje straipsnio daly]. O koks yra padėjimas tokių ligonių, lai liudys šie keli faktai, kurie yra suteikti ištikimų žmonių.
     Rodos apie 1885/6 metus mokytojas Mikas Keturakis iš Paliesių, Preidos val., Mariamp. pav., ėmęs svajoti apie sifilį, nors taja liga nebuvo užsikrėtęs. Su šitąja savo „syphiliomanija“ jis nuvykęs Kaunan pas d-rą Rząsnickį, dabar jau velionį, kurs, dalyko gerai neištyręs, davęs ligoniui sifilio ligoje vartojamus vaistus (ung[uentum] hydrargyri), nuo kurių Keturakis dar labiau kūnu ir dvasia susilpnėjęs – ėmęs smarkiai klejoti. Tėvas jį nugabenęs į kokį tai ligonbutį Peterburge, bet, dėlei brangumo, gydyti ten ilgai nebegalėjęs. Parsivežęs sūnų namon, iš pradžių laikęs jį palaidą; matydamas, kad jo klejojimas vis stipryn eina, ir prisidingėdamas kokios nelaimės, sergantį sūnų mažoje kamaraitėje, kaip šunį, prie lenciūgo prirakinęs, laikęs kelis mėnesius ar metus, šėręs, pakol tas numiręs... To pat Preidos valsčiaus Grabavos kaimo ūkininkas Jonas Kurauskas apie 1897 ar 98 metus gavęs proto sumišimą. Preidos vaitas kreipęsis per pavieto viršininką, prašydamas tam ligoniui Tvorkuose vietos. Kurauskas tuo tarpu, atsakymo belaukdamas, gyveno 2–3 metus pas tulą ūkininką, kuriam valsčius mokėjo po 6 rublius kas mėnuo; vietos Tvorkuose nesulaukdamas – jis pasimirė... Jau senai-senai Kurauskui mirus, sako, po kelių metų, gauta valsčiaus kanceliarijoje iš Tvorkų raštas, kuriame buvę sakyta, vieta Kurauskui jau esanti ligonbutyje, bet – jau nebebuvę ko ten siųsti... Tulo pagarsėjusio Bartininkų apygardoje „dievadirbio“ – skulptoriaus Pauliaus Pekarskio sūnus, Petras, iš Vartų kaimo, kokių 30 metų vyras, nuo senai turįs sumišusį protą: daužąs pakelėse jo tėvo dirbtus kryžius; Bartininkų teismo langus bei rakandus sunaikinęs; atlupęs nuo bažnyčios durų spyną; Vinkšnupiuose ant kapinių prie totorių mečeto (džamijos) palaidotą totorių naktį buvo iškasęs ir pas „malną“ [sic] (kunigą) atvilkęs ir tt. Šitą sumišėlį, kursai ir šiandien po kaimus valkiojasi, norėta taipo-gi į Tvorkų ligonbutį įkišti, bet ne galėta todėlei, jog reikalauta, idant valsčius už jo užlaikymą mokėtų kas mėnuo po 20 rublių.
     Šitų kelių iliustracijų, rodos, užtenka, kad parodžius, koksai yra apverktinas sumišelių būvis tarp Suvalkiškių lietuvių. Ką gi belieka daryti, kad pagerinus tų ligonių gyvenimo sąlygas ir pagelbėjus nelaiminguosius ligoje? Juk jų dauguma, jei būtų priderančiai gydoma, be abejo dar tiek pasitaisyti galėtų, kad, rasit, ne vienas taptų naudingu visuomenės nariu ir nebebūtų, kaip dabar, sunkia našta netik savo šeimynoms, bet ir visuomenei, valsčiams. Taip dalykams stovint, aš šiame klausime ne matau kitos kokios išeigos, kaip patarus šitos gubernijos gyventojams, ypač lietuviams – reikalauti, idant jų sudedamieji pinigai būtų sunaudoti jų pačių ligonių ir nukaršėlių gydymui ir užlaikymui čia-jau, ant vietos, o nebūtų siuntinėjami Varšuvon jos labdaringoms įstaigoms, iš kurių mūsų krašto žmonės neturi nei menkiausios naudos.
     Tokią tai, kaip matėme, turi skriaudą Suvalkų gubernijos lietuviai administrativiškai prie „Lenkų karalystės“ prigulėdami; kokia jiems iš to prie lenkų prigulėjimo buvo ir tebėra nauda – lai kiti to dalyko žinovai paaiškina. (Viltis, 1909-09-08/21, nr. 104, p. 2)

Nežinau, ar įveikėt šį tekstą. Norėjos pateikti jį ištisai kaip paliudijimą, kad Basanavičius buvo (kaip čia pasakius?) socialiai jautrus. Gerai, tebūnie Tautos patriarchas, bet: kuriam rūpėjo ir tautiečiai psichikos ligoniai. Ar toks štrichas pagyvina dr. Basanavičiaus vaizdą? Gal. Bent jau nuleidžia ant žemės ir suteikia pagrindą tarti: jam rūpėjo ne tik praeitis ir ateitis; hic et nunc taip pat.
P.S. Jei kartais nesat matę filmuotos medžiagos iš dr. J.B. laidotuvių, o norėtumėt pamatyt, – čia.

(891) Susieji – ir [+ latviams; ir Maciūnui +], xxv

Ne pats susiejau, radau šitą sąsają. — Vincas Maciūnas Židiny pristato 1938-ais atskiru atspaudu (iš Darbų ir Dienų VII tomo) 50 egz. tiražu išleistą Kosto Korsako studiją Latvių liaudies dainos. Baigdamas pacituoja vieną ketureilę dziesmą ir priduria:

Ant kalnelio baltas dvaras,
Kas jį baltai išbaldė?
Darbininkų sunkus darbas,
Seniūnėlio rūstus riksmas.

Reikia pripažinti, kad šis paprastutis posmelis bemaž įspūdingesnis už retorišką baudžiauninko darbo apoteozavimą Poškos „Mužike“. Tikrai gaila, kad autorius neturėjo progos išspausdinti savo išverstųjų 400 latvių dainų. Jų recenzuojamoje knygoje mažoka. (Židinys, 1938, nr. 11, p. 622)

Kodėl Maciūnas Pošką prisiminė, aišku: kaip tik rašė daktaro disertaciją apie lituanistinį sąjūdį XIX amžiaus pradžioj, ten ne vieną dešimtį kartų ta pavardė minima; gal ir klystu, bet taip pasirodė: kritinio požiūrio į tiriamąjį objektą besigilindamas nepametė – štai už ką ir jam +.

(890) Iš popieryno, xxxiii: apie Valentino Gustainio atsiminimus

Užtikau savo rašinėlį Šiaurės Atėnuos, buvo tokia rubrika „[nupaišyta knyga] ir kt.“, apie Valentino Gustainio atsiminimų knygą; išsp. 1992-03-27, nr. 13, p. 7, parašas Paulius Tolvaiša.

Ne angelų tauta
Valentinas Gustainis, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: Atsiminimai apie Lietuvos spauda, jos darbuotojus (1915–1940) ir Lietuvos rašytojus (1924–1966); kultūros žurnalo „Santara“ biblioteka: ketvirtoji knyga, Kaunas: Spindulys, 1991, 231 p.

Penčylos paišytas Gustainis, 1940
(iš: Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius, 2004, p. 126)

... kartais net man pačiam lyg ir nesinori tikėti, kad tikrai taip buvo...

V. Gustainis

Dažnokai knygynuosna užsukantis, laikraščius pavartantis ir darbą kol kas turintis žmogus šiuolaik savo lektūrą galėtų sudaryti vien iš atsiminimų. Ir dar ateičiai skaitymo susikauptų.
     Galutinai nesupragmatėjusiam protui iš šių spaudinių veriasi istorijon pasitraukęs laikas, jo žmonės, jų darbai ir charakteriai. Nors vis dažniau pasigirsta balsų, esą nusibodo tos atminties iškasenos, nieko naujo ir kraują stingdančio jose nebesurandi; kiti liūdnai pasvarsto, kad ne laiku kai kurie dalykai (tarkim, Bronio Railos „pikti“ „Kodėl antraip?“) išplatinami, esą žmonės ir taip sutrikę, kits kito gerklėn žvilgteli, – gal kai viskas aprims, kai bręstelėsim... Treti atsidūsta, kad nelabai jau mes iš tų atsiminimų gražūs regimės; labai į šiandienykščius panašūs – ir pavydūs, ir gero artimesniam ar tolimesniam retokai telinkintys, nebent bendras pavojus ir kančia prispaudžia. Žodžiu, žmonės kaip žmonės.
     O gal į sveikatą tai suvokti? Gal tai padės atsikratyti tuščių iliuzijų, kad galim būti iš esmės geresni už kitus? Juk ir mums, regis, nesvetimas „angelų tautos“ kompleksiukas.
     Valentino Gustainio – „Lietuvos Aido“ redaktoriaus, ELTOS direktoriaus, tremtinio – minimieji atsiminimai šiuo požiūriu (bent man taip atrodo) išties labai vertingi. Ypač apie spaudą. Ir ne tik dėl to, kad pateikti unikalūs istoriniai faktai, bet – ir tai gal net svarbiau – išryškėja prieškario Lietuvos vadovų veidai – Smetonos, Voldemaro (bene mįslingiausio asmens), Tūbelio. Naujų štrichų pateikiama ir Gruodžio 17-osios perversmo, naujos konstitucijos priėmimo vaizdui. Pagaliau „Lietuvos Aido“ istorija – su visom peripetijom peripetijėlėm, istorijom istorijėlėm. (Gal ir pražiopsojau, bet neteko dabartinio „Lietuvos aido“ puslapiuos užtikti minčių apie šią Valentino Gustainio knygą. Keistoka...)
     Antroji atsiminimų dalis, apie rašytojus, nėra tokia išsami, tačiau užfiksuotieji epizodai – kaip Liudas Gira rašė musolininę Italiją šlovinančią poemą, o paskui gyveno Maskvos laiku, kaip Karolio Vairo-Račkausko diplomatinė karjera baigės kalėjimu, kaip Liūnė Janušytė vis pasiilgdavo Paryžiaus, kaip ir kodėl baigėsi Juozapo Albino Herbačiausko dėstytojavimo universitete karjera, ko verkė Petras Cvirka etc. – reikšmingi, nes, deja ar beje, taip jau tikriausiai buvo, nors gal ir ne visai malonu tai skaityti.
     Už Valentino Gustainio atsiminimų knygos išleidimą šiais sunkiais laikais, matyt, pirmiausia reikia dėkoti leidybos „hegemonų“ klasei priklausančiam „Spinduliui“, o tik paskui rengėjams. (Atsiprašau, kad tokia situacija.)
     (Beje, baigiant knieti retoriškai paklausti, ar daug „Spindulys“ sumokėjo už Valentino Gustainio raštų ©. „Mintis“, išleidusi jojo studiją „Idėjų autonomija ir determinizmas“ bei straipsnius, paliko šias teises autoriams.)
     P.S. Valentino Gustainio „Raštai“ [minėtieji „Minties“ išleistieji serijoj „Iš Lietuvos filosofijos palikimo“] guli dar ant beveik visų knygynų prekystalių. Nusipirkę tikrai nenusiviltumėt.

Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus – paskutinė išleista Gustainio knyga (nepriklausomybę atkūrus trys išėjo, dvi minėtos ir 1989-ais Be kaltės: 15 metų Sibiro tremtyje ir lageriuose). Atslūgus domėjimosi atsiminimais bangai, liko, be kita ko, neišspausdinti Skrajojusio korespondento atsiminimai, rašyti 1968–1970-ais (200 su viršum mašinraščio lapų), – apie politikos užkulisius 1935–1939 metais Varšuvoje, Paryžiuje, Berlyne ir Londone (su motto iš Leopoldo von Rankės ir Maironio). Puikus stilius; ir žmonių asmenvardžiai tikri, o ne pagal tarimą. — Stebėdamas, kokios pastaruoju laiku išeina atsiminimų knygos, padariau gal ir ne visai teisingą išvadą, bet kad peršasi: tokio pobūdžio knygų pasirodymas priklauso nuo to, ar iniciatyvos imasi giminės, tolimesni ar artimesni. Jei tokių nėr, lieka kliautis sėkme – gal koks istorikas rinkdamas medžiagą užklius, gal jam pasirodys, kad vertėtų ne tik pasinaudoti kaip šaltiniu rašomai studijai, toks kaip, tarkim, Gediminas Rudis.
P.S. Kostas Korsakas buvo Gustainio stogas – dalį atsiminimų rankraščių priėmė savo Instituto rankraštynan, dalį sutiko deponuoti (neįprasta paslauga). Neabejotina, kad suvokė jų išliekamąją vertę.

(889) Visiškai tarp kitko: apie vieną maldaknygę

Šiandien bibliotekoj atsiradusiame Šiaurės Atėnų numery – per du puslapius (14 ir 15) Šarūno Šimkevičiaus straipsnis „Apie maldaknyges“. Įvairiausias. Gražiai paminėta vad. Dirsytės maldaknygė:

1953 m. vasario 16 d. tremties sąlygomis buvo „išleista“ rankų darbo maldaknygė, sukurta keturių moterų, kalėjusių Sibiro gulage. Maldaknygės autorė – Adelė Dirsytė, o kitos trys moterys – Leonora Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė – ją įrišo ir apipavidalino. Beje, prireikė tik kelerių metų, kad ši maldaknygė pasiektų laisvąjį pasaulį. Pirmą kartą maldaknygė buvo išleista 1959 m. Amerikoje – kun. Kęstučio Trimako ir Putnamo vienuolyno seserų pastangomis, tačiau tai buvo tik pradžia. Knygelė buvo išversta į anglų kalbą (vertėjas K. Trimakas), o vėliau daugiatūkstantiniais tiražais išleista ir kitomis kalbomis (vien olandų kalba išleista apie pusė milijono egzempliorių). Kas tai? Kodėl šios maldos, kurtos gulint ant narų po sunkios darbo dienos ir kalbant rožinį, nulipdytą iš duonos trupinėlių, taip veikė žmones? Kodėl įvairiausių tautų krikščionys nori melstis iš Sibiro maldaknygės? Atsakyti į tai turbūt galėtų mūsų širdys, atsiliepiančios į tikrą kitų kančią ir skausmą, į sukrečiantį žmogiškumo ir vilties išsaugojimą rūpinantis kitais netgi ten, kur nužmogėjimas buvo primetamas tarsi natūrali būsena. Tokiems Kristus sakė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos...“ (Mt 10, 28)

Kita pastraipa prasideda: „Tarp 1945–1990 m. maldaknygių dominavo samizdato leidiniai, dažniausiai būdavo perleidžiamos prieškario maldaknygės.“ Etc.
Ir savaime prisiminė tai, kas nepaminėta (nors gal ir galėjo būt paminėta) – tais pačiais 1953-ais išleistas vienas iš partizanų maldynėlių – Rūpintojėlis: LLKS partizano maldos ir apmąstymai. Užtikęs buvau jį – spaustuviniu šriftu surinktą – apie 1989–1990-us buv. Partijos istorijos institute, kai jau ten įsileisdavo ir žmones iš pašalio, ieškodamas Broniaus Krivicko poezijos leidinių [dabar tie leidiniai saugomi Istorijos institute, suskaitmeninti, nors ir nepatogu žiūrinėt; minėtasis leidinys čia]. Rūpintojėlis buvo įdėtas Sietynan kaip atodanga, 1990, nr. IX, p. 94–110, dar tokį Post scriptum buvau surašęs, tekstologiškai palygindamas du ten rastus to paties daikto leidimus; baigdamas pridūriau: „Apie skelbiamąsias partizanų maldas ir apmąstymus savo žodį, matyt, turėtų tarti išmanąs žmogus. Mano pareiga buvo tik jas parengti – maldas ir apmąstymus, lydėjusius kovotoją, žengiantį golgotos kelią dėl Lietuvos laisvės. Per mirtį ir prisikėlimą.“ – Taip, per skambūs žodžiai, bet, matyt, tada taip neatrodė. Dabar partizanų maldų tekstai prieinami nepakeliant užpakalio nuo kėdės. Tik dėl jų žinomumo abejonių turiu. Ir dėl vertės suvokimo. Neseniai dviejų istorikų profesionalų paklausiau:
– Kuris dar iš XX amžiaus rezistencijos sąjūdžių Europoj turėjo savo maldaknygę?
Ir jie nežinojo jokio kito.