(898) Užparaštė, cxxiv: sąjūdininkas kitaip

Kartojuos, bet tebūnie: grįžus prie Atgimimo, antrojo, laikų spaudos, įdomiausia skaityt ten skelbtus laiškus, kronikos žinutes. Kai kada dingt galvon: štai šapelis, kurį reiktų patempti kokios sankaupos link.
Rašo Adelė Motiejūnienė iš Lukšių (Šakių r.):

Kas meiliai, kas su pašaipėle mus, Sąjūdžio Lukšių žmones, vadina bruzdukais. Patiko mums šis vardas, ir todėl nutarėme šitaip pavadinti savo laikraštėlį, kurį pradėjome leisti tik susibūrę į Sąjūdžio rėmimo grupę. Jau išleidome septynis „Bruzduko“ numerius. Rašome apie atbundantį Zanavykų kraštą, gvildename viešumo, demokratijos, dorovės problemas, liečiame ir skaudžias ekologijos žaizdas ne visada pelnytai išgarsintame mūsų Lenino kolūkyje. (Atgimimas, 1989-05-23, nr. 20, p. 8)

Neužfiksuotas bruzdukas žodynuos. Kas įdomu, ir viena supermama šitą žodį vartoja: „mano mažasis tikras bruzdukas per miegus sėdasi keliasi keliauja i kitą lovytės pusę“.
Medžiagos vad. didžiajam LKŽ, bent jau kol kas, niekas nebekaupia, tai išsiunčiau naujažodžių rinkėjai Ritai M.
Gražus žodis, gal kokiam veiklių vaikų sambūriui vardo prireiktų.
— Naujažodynininkės Ritos M. atsakymas:

tikrai, LKŽ to bruzduko neturi, yra tik panašiom reikšmėm bruzdikas (Vaižganto „kas žmones kursto“) ir bruzdalas („nenuorama, vaidininkas“). Šiaip tai ne naujų laikų padaras, senesnis tarmės žodis. „Zanavykų žodyne“ bruzdukas užrašytas iš Lekėčių reikšme „kas bruzda, juda, kruta“ (apie vaiką).

Ką gi, tada bent jau kita, konkretesnė, reikšmė. Ir iš tarmės → rašomojon kalbon. Vis šis tas?