1953 m. vasario 16 d. tremties sąlygomis buvo „išleista“ rankų darbo maldaknygė, sukurta keturių moterų, kalėjusių Sibiro gulage. Maldaknygės autorė – Adelė Dirsytė, o kitos trys moterys – Leonora Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė – ją įrišo ir apipavidalino. Beje, prireikė tik kelerių metų, kad ši maldaknygė pasiektų laisvąjį pasaulį. Pirmą kartą maldaknygė buvo išleista 1959 m. Amerikoje – kun. Kęstučio Trimako ir Putnamo vienuolyno seserų pastangomis, tačiau tai buvo tik pradžia. Knygelė buvo išversta į anglų kalbą (vertėjas K. Trimakas), o vėliau daugiatūkstantiniais tiražais išleista ir kitomis kalbomis (vien olandų kalba išleista apie pusė milijono egzempliorių). Kas tai? Kodėl šios maldos, kurtos gulint ant narų po sunkios darbo dienos ir kalbant rožinį, nulipdytą iš duonos trupinėlių, taip veikė žmones? Kodėl įvairiausių tautų krikščionys nori melstis iš Sibiro maldaknygės? Atsakyti į tai turbūt galėtų mūsų širdys, atsiliepiančios į tikrą kitų kančią ir skausmą, į sukrečiantį žmogiškumo ir vilties išsaugojimą rūpinantis kitais netgi ten, kur nužmogėjimas buvo primetamas tarsi natūrali būsena. Tokiems Kristus sakė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos...“ (Mt 10, 28)Kita pastraipa prasideda: „Tarp 1945–1990 m. maldaknygių dominavo samizdato leidiniai, dažniausiai būdavo perleidžiamos prieškario maldaknygės.“ Etc.
Ir savaime prisiminė tai, kas nepaminėta (nors gal ir galėjo būt paminėta) – tais pačiais 1953-ais išleistas vienas iš partizanų maldynėlių – Rūpintojėlis: LLKS partizano maldos ir apmąstymai. Užtikęs buvau jį – spaustuviniu šriftu surinktą – apie 1989–1990-us buv. Partijos istorijos institute, kai jau ten įsileisdavo ir žmones iš pašalio, ieškodamas Broniaus Krivicko poezijos leidinių [dabar tie leidiniai saugomi Istorijos institute, suskaitmeninti, nors ir nepatogu žiūrinėt; minėtasis leidinys čia]. Rūpintojėlis buvo įdėtas Sietynan kaip atodanga, 1990, nr. IX, p. 94–110, dar tokį Post scriptum buvau surašęs, tekstologiškai palygindamas du ten rastus to paties daikto leidimus; baigdamas pridūriau: „Apie skelbiamąsias partizanų maldas ir apmąstymus savo žodį, matyt, turėtų tarti išmanąs žmogus. Mano pareiga buvo tik jas parengti – maldas ir apmąstymus, lydėjusius kovotoją, žengiantį golgotos kelią dėl Lietuvos laisvės. Per mirtį ir prisikėlimą.“ – Taip, per skambūs žodžiai, bet, matyt, tada taip neatrodė. Dabar partizanų maldų tekstai prieinami nepakeliant užpakalio nuo kėdės. Tik dėl jų žinomumo abejonių turiu. Ir dėl vertės suvokimo. Neseniai dviejų istorikų profesionalų paklausiau:
– Kuris dar iš XX amžiaus rezistencijos sąjūdžių Europoj turėjo savo maldaknygę?
Ir jie nežinojo jokio kito.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą