1832-ais įkurtos Société entomologique de France motto buvo „Natura maxime miranda in minimis“ – gamta labiausiai stebina smulkmenomis.
Bet kultūra juk irgi?
Boriso Jermolajevo šaržas „Lietuviška enciklopedija leidžiama...“ (Vapsva, 1932, nr. 3, p. 4) |
Knygotyrininkas ir bibliografas Vaclovas Biržiška (jo frazei „Dėl lietuviškos knygos eičiau nors į patį pragarą“ gal net šiokie tokie sparneliai išdygę) jaunystėj rašinėjo eilėraščius ir vaizdelius, kuriuos skelbdamas prisidengdavo Smūtkelio slapyvardžiu. Lietuvių enciklopedijai pateikdamas biogramą, šito fakto nepraleido, nors gal ir norėjos, bet bibliografo principai neleido, tai parašė:
Spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1906 pradžios [toliau nurodo kur ir kada], rašydamas ir menkus eilėraščius, vaizdelius, o vėliau daugiausia pasirodydamas kultūrinėmis temomis. (t. III, p. 27)Nesu užtikęs kitos biogramos enciklopedijose, kur būtų jaunystės rašinėjimai taip tiesiai šviesiai įvertinti, šiuo atveju – įsivertinti (Vincas Maciūnas liudija, kad Vaclovas B. pats apie save pateikęs tekstą). Greičiau jau atvirkščiai – jaunystėj eiliavęs bus apskelbtas poetas esąs, kaip padarė 1962-ais pradėta leist Wielka Encyklopedia Powszechna PWN – 5,5 eilutes paskyrė, bet pristatė: „bibliograf i poeta litew[ski]“ (t. 1, p. 819).
P.S. Apie 1950-us Vaclovui Biržiškai buvo kilusi mintis parengt seniai rašytų straipsnių rinkinį ir pavadint jį Tarp mirusių žmonių ir gyvųjų knygų bei raštų. Parengė, bet neišėjo tokia knyga; pavadinimas labai tiksliai nusako senųjų rašto paminklų tyrėjo egzistencijos vietą.
„Nebenorėjau nieko fi[lo]logiško“ baigėsi Vaclovu Biržiška :)
AtsakytiPanaikintiAčiū, jau -lolo-; o kaip kitaip filologui gali baigtis? tik taip, nuo filologijos, jei tik išlipi iš obels, niekur nepabėgsi, kaip nuo giltinės; bėk nebėgęs :)
Panaikinti