(854) Dėl juoko: kas pirmas tai sugalvojo? – aišku, lietuvis

Ėmiau ir pagalvojau: o Rimas Vėžys dar gyvas? – Turintis lakią vaizduotę ir mokantis satyriškai šypsotis (Pranas Visvydas dixit).
Net baisu googlint vien pavardę, o su vardu – teranda, kad gimęs (1933-ais Kaune). Na ir gerai.
A.a. brolis Gintautas V. (oficialiai vadinant: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, jau irgi a.a.) yra išleidęs du jo eilėraščių rinkinius – Raidės laiko griaučiuose (1969) ir Šešėliai veidrodyje (2002). Raides teko skaityt studijų metais, apie kokius 1982–1983-ius, darė įspūdį – kaip čia pasakius? – požiūriu: take it easy; dar nerimtesnis požiūris į poeziją negu Vlado Šimkaus (Bites pabėgėles, aišku, turiu galvoj).
Kodėl Rimu Vėžiu susirūpinau? – Popieryne radau išplėšą iš Šiaurės Atėnų (2001-03-10); Sigitas Geda, nusprendęs, kad „[d]augelis jaunesnių žmonių Lietuvoje jo eilių, ko gero, nėra skaitę“, parenka 11 iš pirmojo rinkinio, – kad puslapis išeitų. Tarp parinktųjų – ir šitas:

Sine cannabis non est mundum [N-18]

— titulinis puslapis —
(o rinkiny esantis eilėraštis vadinas „Raidės laivo griaučiuose“)

Nusistatyk,
Užsisuk,
Iškrisk. [žr.: Turn on, tune in, drop out.]
Taip aiškina
Psichedelinis pranašas
Timothy Leary
Visuomenei
Berūkydamas kanapes
Ar dalyvaudamas kelionėj
Kelionėj
Aplink kambarį
Per dvylika valandų
Matydamas
Vizijas spalvotos lyties
Ir galvodamas
Kad jis pranašas
Užsuktos generacijos.
Bet tai netiesa
Nes mes
Lietuviai
Jau seniai turėjom
Pranašą
Kuris pasirodė
Kažkada po Mindaugo
O gal prieš
Ir kuris vis
Dar gyvas liaudyje.
Tai yra tas
Garsusis
Tautos didvyris
Pirmas
Užsuktas lietuvis:
Pilypas iš Kanapių. (p. 51–52)

Smagus (žr. 3 reikšmę) poezijas.

(853) Pakeliui namo, xxxiii: ko dūsauji? – Lankausko gaila

— kartą per savaitę pavasario semestrą apsilankau VDA

— ir 7MD, ir KB nuolat skaitinėju

ausio pradžioj jaunoji menininkė buvo surengusi performansą.
Prisirinko, sako, apie keturis tūkstančius (nemaža privati biblioteka išeitų) knygų, knygyne jas suvertė į krūvą ir 12 valandų, mūvėdama archyvines pirštines, traukė po vieną, skaitė ištraukas atsitiktinai atsiverstoj knygos vietoj. Paskaičiusi vertindavo – padėdavo ar šveisdavo šonan, iškeldavo nykštį į viršų ar net suformuluodavo savo nuomonę (tarkim, Janinos Degutytės eilėraščiai, jos manymu, yra tobuli). Interviu su Monika Dirsyte ir kaip vyko tas performansas – čia.
Jaunoji kritikė, svarstydama apie jaunosios kūrėjos darbą, užfiksavo ir tokią savo mintį:

Algirdo Šiekštelės piešinys iš serijos „Sveiks, svieteli margs...“,
skelbos Literatūroje ir mene 1963-12-28, nr. 52,
pasitinkant Donelaičio 250-ąsias gimimo metines;
su piešiniu susietas dvieilis:
Bet nesigėdėkit, kad jums koks valkata šypsos.
Rasi jis pavogtą puikiai nešioja sermėgą.
Neabejotina: ne tik pats Lankauskas suprato,
kad čia iš jo norima pasišaipyt, bet ir absoliuti dauguma skaitytojų.

Visgi viltis, jog nebūsime pamiršti – tik iliuzija. Šiame performanse buvo skaitomos savininkams nebereikalingos, menininkei atiduotos knygos. Nors pati Dirsytė tikriausiai to nebuvo numačiusi, didelė dalis knygų buvo sukurtos sovietmečiu vertintų rašytojų, tokių kaip Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova, Romualdas Lankauskas ir kiti. Tad galbūt skaitinius atidavę žmonės pasąmoningai nori atsikratyti ne nebeaktualių tekstų, bet pačios sovietmečio patirties. Tokiu atveju Dirsytės įvykdytas nuolatinis šių kūrinių skaitymas tapo tam tikra kolektyvine dvasinio apsivalymo forma. Juk nuolat kartojami žodžiai netenka galios, tampa nuvalkioti. Buvusios oficiozinės frazės telieka tik bereikšmiais sakiniais. (7 meno dienos, 2016-01-22, p. 4)

Skaitant apie atsikratymus ir apsivalymus galvoj šmėkštelėjo Vlado Šimkaus eilutė „Nusileisk, dangau, ant žemės“ su prieduru: viskas dėl tų knygų paprasčiau ir buitiškiau. Stovėjo lentynose nebeskaitysimos, dulkes kaupė, todėl ir atidavė, ir apsidžiaugė žmonės, nes patiems nereikėjo rūpintis, kaip čia apsišvarinus butą.
O dabar artėkim prie to, kurio pavardė šio įrašo pavadinime.
Kritikė ėmė ir paminėjo trijų rašytojų pavardes, pridurdama ir kiti. Neabejoju, tai visiškai atsitiktinai iš atminties (galvojant apie tai, kas vyko sausio pradžioj knygyne „Juodas šuo“) išplaukę asmenvardžiai – sovietmečiu rašiusiųjų, ir tiek. Pliki asmenvardžiai, be nuovokos apie tų žmonių kūrybą.
Mieželaitis ir Venclova – mirę, jiems jau nebesvarbu, atminties šviesa ar užmaršties tamsa ant jųjų rašto darbų krinta; o Lankauskas dar gyvas. Norėtųs manyt, kad jis visų rašinių 7 meno dienose neskaito. Atsimenant, kaip karštai ir skaudžiai rašytojas reaguodavo į, jo manymu, „neteisingus“ savo kūrybos vertinimus, šitas jo pavardės paminėjimas greta Venclovos ir Mieželaičio galėtų taip trenkt, kad...
Kitas dalykas, manau, svarbesnis: Lankauskas vis dėlto nekištinas tan pačian maišan kaip Mieželaitis ir Venclova. Dėl laikysenos sovietmečiu ir dėl kūrybos (ir dar, beje, dėl to, kad, VU studijavęs rusų kalbą ir literatūrą, ne tik skaitė angliškai, bet ir vertė, pvz., 1960-ais išėjo jo išverstas Hemingwayaus Senis ir jūra).
Pirmadienį grįždamas namo dar kartą perskaičiau jo tekstą „Ilgas ir sunkus vieno autoriaus auklėjimas“ knygoj Rašytojas ir cenzūra (1992, p. 102–125). — 1962-ais išeina pirmasis Lankausko romanas Vidury didelio lauko. Jonas Lankutis priskiria jį prie pirmųjų intelektualinės prozos pavyzdžių, o Juozas Macevičius atkerta: „Mes neslepiame, kad mūsų literatūros augimą smarkiai sutrukdė asmenybės kultas, tačiau mes negalime sutikti su tuo, kad tik dabar ėmė stiprėti intelektualinis pradas socialistinio realizmo literatūroje. Mano giliu įsitikinimu, yra intelektas ir ‘intelektas’. Ir aš nenorėčiau sutikti, kad mūsų literatūroje intelektualus herojus būtų panašus į Belio, Remarko ar Richterio intelektualų herojų su pacifistine filosofija.“ Vacys Reimeris patikslina: „Iš ‘Vidury didelio lauko’ dvelkia buržuaziniu pacifizmu, jam būdinga karo fatališkumo, jo siaubo ir kareivio bei žmogaus pasmerkimo dvasia. Lankausko herojus vienišas vidury grumtynių lauko – vienišas savo individualistine psichologija, savo mąstymu. [...] Toks kūrinys neatitinka patriotinio auklėjimo uždavinių, kuriuos mūsų rašytojams diktuoja dabartis, komunizmą statantis skaitytojas.“ Beje, Lankauskas rašo, kad Paulius Širvys, pats perėjęs karą, buvęs kuo palankiausios nuomonės apie romaną. — 1963-ų kovą Pergalėj paskelbiamas Lankausko romanas Tiltas į jūrą – jau nebe apie praeitį, o apie dabartį. Ir vėl blogai: „Kūrinys parašytas iš pozicijų, svetimų socialistiniam realizmui. Dvasine apatija, beperspektyviškumu, idėjiniu marazmu – štai kuo dvelkia iš šio ‘romano’ puslapių“ (Kazys Ambrasas). — Nebevarginsiu daugiau percituodamas Lankausko kūrybos vertinimus; bet prisimintinas ir toks dalykas: kuo labiau koks išspausdintas kūrinys būdavo peikiamas, tuo labiau žmonės norėdavo jį perskaityt; ir visai tikėtina, kad tai buvo viena priežasčių, kodėl į tavo kūrybą atkreipė dėmesį kas nors iš egzodo kritikų ir ji buvo palankiai įvertinta Metmenyse ar Akiračiuose. (Ta antroji medalio pusė.)
Savo rašinį Rašytojuj ir cenzūroje Lankauskas baigia apibendrindamas: „[...] visokių užkietėjusių netikėlių, atskalūnų, disidentų arba autsaiderių  tobuloje sovietinės sistemos visuomenėje vis dėlto pasitaikydavo... Aš buvau vienas iš jų.“
(Rašančiųjų bendruomenė, kiek teko patirt, nelabai kokios nuomonės apie Lankauską, bet iš esmės dėl jo kaip žmogaus savybių, – esą savo talentą pervertina, patirtus kritikos išpuolius išpučia, tik apie save galvoja, ir per gerai galvoja, ir pan. Vargu ar kas ryžtųs užtart, jei būtų užsipultas; na taip, ne Justinas Marcinkevičius ar bendravardis Granauskas, nežadinanti empatijos jo laikysena; bet gal Lietuvių PEN centras tartų žodį už savo steigėją?)
— Išsitraukiau iš lentynos Lankausko apysakų rinktinę Žiaurūs žaidimai (1982; parašytos 1960–1973-ais). Antradienis ir trečiadienis, T-19 pakeliui į darbą ir namo, perskaičiau. Paskaitoma. Be jokio prisivertimo. Ir sukurtieji veikėjai neatrodo tik kaip ano laiko padarai, ir kalba visai žmoniška – nepergražinta, neperturtinta. Viskas tvarkoj. 
O Lankauskas dar ir tapė – pamatęs jo 1960-tinių pradžioj tapytą abstrakciją, pats Bronio Savukyno premijos laureatas Kęstutis Šapoka pamanė, kad tai Jono Švažo darbas (Kultūros barai, 2015, nr. 7/8, p. 62).

(852) Iš popieryno, xxix: apie Vlado Eidukevičiaus žūties aplinkybes ir palaidojimo vietą

tsitiktinumai dažnai nėra tai, kuo mes juos manom esant. Štai:
(a) praeitą trečiadienį kapstydamasis po popieryną radau išplėšą iš Literatūros ir meno su laišku „Neatskleista paslaptis“;
(b) vakar baigės paroda, skirta Eidukevičiaus 125-osioms gimimo metinėms.
Pristatyme – tokie sakiniai: „Dailininko mirties aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Remiantis amžininkų liudijimais ir kai kuriais išlikusiais dokumentais, spėjama, kad jis žuvo 1941 m. birželio 22 arba 23 d. Aleksote, Kaune.“
Negi taip ir nepavyko išsiaiškint? – pagalvojau turėdamas omeny 1992-07-18 išspausdintą Ramintos Banaitienės laišką:

XX a. pradžios dailininko Vlado Eidukevičiaus mirties aplinkybės bei jo kapo vieta iki šiol nėra tiksliai žinoma. Pateikiama ir keistų, nepagrįstų versijų. Viena jų teigia, esą V. Eidukevičių nušovė lietuviškieji fašistai, dėl darbininkiškos išvaizdos palaikę jį bolševiku (P[ranas] Gudynas. „Vladas Eidukevičius“. V., 1963, p. 6 [Gudynas ten cituoja Juozą Jurginį iš Lietuvių meno istorijos bruožų (1960); Tomas Sakalauskas knygos Esu toks, koks esu: paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai (1987) pabaigoj užrašo: „Nebeliko Vlado Eidukevičiaus. [...] Liko jo mirties legenda...“ (p. 186) ir sumini žūties versijas (variantai: nušovė / užmušė sprogusi bomba; santykis: 13/3; jei įdomu, yra čia)]). Tiesa, jog dailininkas nekreipė dėmesio į aprangą, tačiau ne išvaizda buvo jo mirties priežastis. „Skeveldra nuplėšė kairę ranką, šoną sudraskė, kad net širdis buvo matyti...“ Tai garbaus amžiaus moters, taip pat dailininkės, gerai pažinojusios V. Eidukevičių, žodžiai. Ji taip pat nurodė ir vietą, kur esą užkasti dailininko palaikai. Prieš dvidešimt metų atkakliai (net šešerius metus) buvo beldžiamasi į įvairių organizacijų – Kultūros ministerijos, Dailininkų sąjungos – duris, net prašyta padėti archeologų... Deja, be atsako — iki šiol V. Eidukevičiaus kapas nežinomas.
Čia pateikiu minėtos moters [iš visko sprendžiant, Michalinos Kuzmickaitės-Banaitienės, 1913–2004] man rašyto laiško ištraukas, kuriose kalbama apie V. Eidukevičiaus mirties aplinkybes.

Praūžus frontui, kuris nudundėjo į Rytus, man pasidarė neramu dėl Vlado. Jis neišvažiavo į šiltus kraštus, kaip buvo žadėjęs, ir nežinia, kaip jam sekėsi vienam žiemą gyvent Kaune. Baigiantis 1941-ųjų birželiui, atvažiavau į Kauną ir nuskubėjau į Aleksoto kalną, kur dr. P. Karvelio namo mansardoje, iš grubių atraižų sukaltame kambarėlyje, gyvena Vladas. Užbėgus į viršų, mane pribloškė baisus vaizdas: ant durų nebebuvo įprastos ūkiškos spynos, viskas atidara, o tuščiame kambaryje – šiukšlės, popieriaus skiautės... Buvo aišku, kad Vlado čia nebėra. Bet kur? Pastovėjau, o širdy taip neramu pasidarė!
(...)
Nusileidau žemyn ir pabeldžiau į duris, esančias šalia laiptų. Išgirdusi balsą, įėjau ir artimiausio Vlado kaimyno paklausiau: „Kur Vladas?“ Jis atsakė: „Kur Vladas Eidukevičius? Žuvo antrąją dieną prasidėjus karui. Mes šlaite pasidarėm slėptuvę ir į ją nusivedėm dailininką. Aerodromą smarkiai bombardavo, visi slėpėmės, o jis išbėgo iš bunkerio ir blaškėsi išsigandęs... Neklausė mūsų... Netoliese sprogus bombai, skeveldra nuplėšė kairę ranką, šoną sudraskė, kad net širdis buvo matyti!“
Palydėjęs mane laukan, kaimynas ranka parodė ten esančią daubą, kur buvo jų slėptuvė (dešinėje pusėje nuo aerodromo), o prieš ją – Vlado Eidukevičiaus žuvimo vietą. Nebeturėjau jėgų daugiau klausinėti, bet po kurio laiko teiravausi, kur jis palaidotas. Gal Aleksoto kapinėse? To kaimyno jau nebebuvo, kiti – nežinojo. Nesuprantu, kaip žmonės, kurie paėmė Eidukevičiaus palaikus, nepasidomėjo jų likimu. Tada dar buvo galima atsekti pėdsakus, ir kaimynai būtų padėję rasti jo kūną. Daug rašiau, bet visi tik atsirašinėjo...
(...)
1968–1969 metais dirbdama Kauno S. Nėries vidurinėje mokykloje, dailės būrelyje, papasakojau vaikams apie dailininką Eidukevičių, jo kūrybą, gyvenimą ir mirtį. Viena VI klasės mergaitė pakėlė ranką ir sako: „Mano senelis gyvena netoli tos daubos ir pasakojo, kad, prasidėjus karui, iš jos buvo atneštas kažkokio „malioriaus“ kūnas ir užkastas šalia tako, kuriuo žmonės eidavo į miestą“.
Nuėjau su ta mergaite, vardu Emilija, į Aleksotą, ir jos senelis parodė man tą vietą. Prie tako tikrai buvo kauburėlis, panašus į seną kapą. Manau, kad net po tiekos metų galima buvo pažinti, kas ten palaidotas – iš ūgio, plaukų, drabužių. Deja, nebuvo kam to padaryti... Toks menininkas, o net kapo nėra.
Visos mano pastangos rasti Vlado Eidukevičiaus kapą atsitrenkė į žmonių abejingumą. Tai byloja, kad jis buvo labai vienišas žmogus, ne toks kaip visi...
(...)
Parašiau Tau apie Vlado Eidukevičiaus mirties aplinkybes ir manau, kad tai tiesa, nes kaimynais netikėti nėra pagrindo, o ir vietą jie tiksliai nurodė.

Redakcijos prierašas. Cituotame laiške yra autorės ranka nupieštas palaidojimo vietos planas ir nurodytas takas, vedantis į Aleksoto kalną. Laukiame atsiliepiant tų, kurie gali ir nori rasti Vlado Eidukevičiaus kapą. (p. 14)

Nežinau, daugiau nesigilinau, ar kas nors iš Literatūros ir meno redakcijos paėmė tą palaidojimo vietos planą, ar ką darė. Šiaip – būt reikėjo ekshumuoti palaikus; iš kaulų medicinos ekspertai nesunkiai būtų atsakę – nušautas ar sprogmens mirtinai sužalotas.

P.S. (05-05) Tinklaraščio įrašus „pareklamuoju“ per G+; apie šitąjį pranešdamas, dar pridūriau: „+Aiste Paulina, gal Jūs ką daugiau žinot?“ – „Ne, nieko daugiau. Dar žinau, kad niekas mūsuose Eidukevičiaus nemyli (to puikus įrodymas – pasibaigusi paroda) ir niekaip nesuprantu kodėl?“ – „Ačiū. O dėl nemeilės – gal todėl, kad nei tikras realistas, nei tikras modernistas?:)“ – „Kiek jau čia pas mus tų "tikrų modernistų" :) Galvoju, gal todėl, kad mažai Lietuvoje gyveno, o ir kol buvo, vis taikydavosi išlėkti kur toliau?“ — Taip viskas ir pasibaigė; nors klausimas, kodėl Eidukevičiaus nemyli, vertas pasvarstymo, – niekaip jo per gerą savaitę, nuo balandžio 26-os, negaliu iš galvos išprašyt. Bet gal čia mano kokios asmeninės problemos? :)
P.P.S. (07-02) Po popieryną knaisiotis gal įdomiau negu po atmintį. Užtinki dalykų, kurie ne stumteli šonan (taip būna, kai mėgini prisimint), o atskleidžia, tarkim, kaip atsirado publikacija apie Eidukevičiaus žūties aplinkybes ir palaidojimo vietą Literatūroj ir mene 1992-07-18. — 1992-03-20 Šiaurės Atėnų „Haid parke“ buvo Ramintos Banaitienės laiškas, pavadintas „Kaip žuvo dailininkas?“ Paskutinė pastraipa:

Artėjant 51-sioms Vlado Eidukevičiaus mirties metinėms, – o jis žuvo 1941.VI.22 – taip reikėtų nuveikti kažką realaus, neapsiribojant vien tik prisiminimų vakarėliu. (p. 7)

Prieš parašą su adresu ir net telefono numeriu, „laukiu atsiliepiant“. Manau, būtent į šį R.B. laišką ir atsiliepė „garbaus amžiaus moteris, taip pat dailininkė“ Michalina Kuzmickaitė-Banaitienė. Publikacijos LM įvadinė dalis beveik sutampa su laiško ŠA-uose tekstu. Suprantu, čia visiškai smulkmena, bet tas nelemtas noras, jei už ko nors užkliūni, turėt „kuo pilnesnį vaizdą“.

(851) Epizodai, xi: rūbininkė 1975-ais Vilniuj pravirkdo Andrejų Sacharovą

1990-ais New Yorke buvo išleisti Andrejaus Sacharovo Воспоминания. Antros dalies 19 skyriaus pabaigoje prisimenamas 1975-ų gruodį Vilniuj vykęs Sergejaus Kovaliovo teismas, kurio stebėt iš Maskvos jis buvo atvykęs (tuo pat metu Stockholme vyko Nobelio premijų teikimo iškilmės; jam skirtąją taikos premiją atsiėmė žmona Jelena Bonner; Sacharovui neleido skrist ar važiuot).
1975-12-12 Kovaliovui, kaltintam antisovietine agitacija ir propaganda, paskelbtas nuosprendis – septyneri лишения свободы + treji ссылки. (Sacharovas nebuvo įleistas į teismo salę.)

Už durų pasigirdo aplodismentai. [...]
Mano sąmonę pasiekė gėbisto, matyt, vyriausiojo, komandavusio visai „operacijai“, balsas. Kreipdamasis į mane jis sakė:
– Na ką, dabar jūs matote, kaip lietuviai, lietuvių tauta, pritaria nuosprendžiui?
Aš surikau:
– Netiesa, lietuvių tauta – ne salėje!
Pasisukau į Antaną [Terlecką] ir, apkabinęs viena ranka jo kaklą (jis aukštesnis už mane), kartu su juo ir Rema [Jefremu Jankelevičium] ėmiau brautis prie išėjimo. Iš visų pusių mus apsupo gėbistai, ėmė šaukti, vaipytis, kai kurie prieš mus tūpčiojo ir šokinėjo kaip beždžionės, maivėsi; kiti cypavo. Tai buvo bjauru ir baisu. Taip mes priėjome iki rūbinės. Staiga stovėjusi už pertvaros lietuvė rūbininkė nusilenkė mums ir garsiai pasakė, taip kad tai buvo girdėti visiems, buvusiems vestibiulyje – ir mūsų draugams, ir gėbistams:
– Tepadeda Dievas Kovaliovui ir jo draugams!
Man iš akių pasipylė ašaros, ranka paliečiau jos rankas, gulinčias ant pertvaros, ir skubiai išėjau. Tai buvo jau nejauna moteris, lieso, taisyklingų bruožų veido. Aš nežinau jos vardo, nežinau, kuo baigėsi jai tas poelgis. Bet ir dabar, kai prisimenu jos žodžius, negaliu galvoti apie juos nesijaudindamas. (Šiaurės Atėnai, 1990-11-14, p. 6, vertė Raimonda Karnackaitė)

(Visi Sacharovo Atsiminimai lietuviškai, regis, neišleisti; ar buvo daugiau ištraukų išversta – neatsimenu.)
– Kas ta moteris? – kaip norėtųs, kad šis klausimas neliktų retorinis.

(850) Visiškai tarp kitko: apie labai susipratusią senmergę daugiau kaip prieš 100 metų

Knygnešys Augustinas Baranauskas, iš profesijos vargonininkas, mėgo juodas avis baltose lankose veist: eiliavo, tos jojo eilės ir korespondencijos buvo skelbiamos Aušroj, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoj, kitur; šį tą ir pats leido tekstus hektografuodamas; XX amžiaus pradžioj, kai vos ne kas antras lietuvis pasijuto galįs vaidint, ėmė rašyt dramatiškus vaizdelius, vienaveiksmius, kad vaidintojams būtų ne per sunku, vis įterpdamas eiliuotų dalykų – dainuojamų ar deklamuojamų. Literatūros istorijoj rašoma, kad prikūręs jų daug, bet išleisti tebuvo keturi – 1910-ais Liudvikas Jakavičius Rygoj atspausdino.
Vieną vaizdelį noris pristatyt – Senmergė vadinas.
Prasideda ilgu pagrindinės veikėjos – siuvėjos Byrutos, nebejaunos, bet dailios merginos (kaip apibūdina šią veikiančią ypatą B-kas), monologu:

Gana . . . vakaras . . . reik ir pailsėti, nieko nepaliksiu mirdama, kad ir kasžin kiek užpelnyčiau. . . O juodai dienai. . . Ačiu Dievui! jau turiu pasidėjusi, nebebijau, jėi ir a[t]sitiktų koki nelaimė, o pasidarbavusi—galiu ir pailsėti . . . prisidirbau kol jauna buvau, o dabar—kas? . . . Nu . . . kad ir pradėjo vadinti „senmergė“, bet tai niekis, kad tik man nieko netruksta: esu gražiai apsidarius, pavalgau kada noriu ir ko noriu; noriu dirbu, noriu pasilsiu; pasimeldžiu ar pasilinksminu . . . nieks man galvos nesuka ir širdies negriaužia . . . nieks! . . . O! kaip gerai gyventi ant svieto protą turint. (Į publiką) „Senmergė“, cha, cha, cha . . . juokas pamislijus, kaip tos mergaitės bijos palikti senmergėmis. Aš palikau . . . kiti net ir divijos, kad aš toki: nebjauri ir . . . taip jau vadin manę žmonės, o ne gavus vyro (juokias). Kasgi tai galėjo būti? . . . Delko-gi aš palikau senmerge? . . . Išteisybės, ir aš pati nepamačiau ir nei just nepajutau, kaip prabėgo mano jaunystės-durnystės metai . . . Teisybė, nejutau . . . pajutau tiktai, kad jau—prote esu; o prote esant—nesunku išsisaugoti nuo pražuties. Gal kam čia išdoros juokingai, bet . . . Mergaitei išeiti už vyro gero—tai žinoma—laimė, bet už blogo—žutis amžina, toki žutis, kokios nebereikia didesnės. Ne gana to, kad ji pati pražuna, bet kiek tokios paleidžia ant svieto nelaimingų kudikių? [...]
     Taip, kol aš buvau jauna, kol neturėjau pilno proto, ne nemaniau kaip ant svie[t]o gyventi ir kaip duoną užsipelnyti, tai tuomet, jei būtų pasipynęs toks vaikynas, kuris būtų mokėjęs mano galvą apsukti, tai gal.... gal ir bučiau papuolusi į tą gyvenimo verpetą, kuris į savę įtraukęs paskandina, bet su manimi kitaip atsitiko [...]. Vaikinai prie manęs, nors laižydamies lizdavo, bet kaip tik koks nepadoriai kiek su manim apsieidavo, tai.... paraudonavęs ir akis nuleidęs, turėjo šalin dulinti. [...] Paskui.... kada jau atėjau į protą, pradėjau mąstyti apie gyvenimą, tai pirmiausiai stengiaus, kad išmokti kokį darbą, su kuriuo būtų geriaus sau duoną užsipelnyti, kad nereikėtų žiurėti ir laukti, kad užsikabinus kokiam vaikynui ant sprando ir kad jis maitintų.... ne, aš pati norėjau duoną užsipelnyti. O dabar, kad aš sau duoną užsipelnau, tai kas man.... nieks nerup, nieko nebijaus....
     Kaip atsimenu praėjusį gyvenimą, [...] tie kurie manęs norėjo, tie man nepatiko, išeiti už netinkamo.... šimtą kartų geriau gyventi vienai.... Ir dabar dar atsiranda tokių, kurie matydami kaip aš gyvenu, atsiunčia dar piršlius, bet jau.... aš geriau sutinku su šita dainele:

Kur, atšala[n]t, gelės židži,
Kaip jos vardas yra?
Kaip vadinas ta mergaitė
Kur sena geidž vyro?
„Berazumės“*) kur atšalant
pradeda žydėti,
Ir trukst proto, kuri sena
Im’ vyro norėti.
„Berazumė“ šalant ilgai,
Nebegal židėti
Ir sena su vyru laimės
Nebegal turėti.
Tokioms geriaus yr lig mirties
Ramiai procevoti....
O nebūti „bebezumėms“
Ir niekus svajoti....
----------------
*) Berazumėmis vadina tas geles, kur rudenį, atšalant, žydi.

Taip, čia tikra tiesa.... jau kad nėra kas padaryta su laiku, tai jau potam.... kada vakaras—nebėr ko svajoti apie rytmetinius užmanymus.... (p. 42–45).

Ar ne pirmas lietuvių literatūroj vyro sukurtas netekėjusios – ir laimingos, patenkintos savo gyvenimu moters paveikslas?
Ir dar pora epizodų.
— Užsuka pas Byrutą Aldona, 25 metų vikri mergaitė, ir kviečia kartu eit į teatrą; jau anksčiau atėjusi Kleopa, metų apie 45, davatkiška, sumurma: „Svieto tuštybės....“ Ir išaiškina draugėms Byruta, kad bažnyčia ir teatras viens kitam netrukdo, o jei kunigas bara tuos, kurie vaidinimus žiūri, tai jo tikslas esąs visai tamsus („Geri kunigai, kurie geidžia žmonių apšvietimo, tie patįs rengia teatrus“, p. 50).
— Pačtalijonas atneša Byrutos užsisakytų laikraščių pundą. Aldona, keturis pavadinimus paminėjusi, klausia, kada ji ir spėjanti tiek perskaityti, kur laiko randanti. „Aš jums stačiai pasakysiu, kad laiko jųs daug daugiaus praleidžiate ant niekų, kaip ant naudingų dalykų“ (p. 51). „Bet jei ir skaityti, tai vis-gi kam tiek daug?“ – nori sužinot Kleopa. „Tai dar ne daug, – atsako Byruta, – mat, norėdamas žinoti, kur teisybė, tai reik skaityti visokius, tuomet surasi, kur tiesa, kur melas. O vieną kokį skaitydams, tai dar sunku pažinti tiesą“ (p. 52).
Beje, yra tam Augustino Baranausko dramatiškų vaizdelių rinkiny ir Senvaikys. Bet jojo pagrindinis veikėjas Vincas Tūzas – labai nesimpatiškas, vien tik pinigai jam galvoj, ir vienas liko tik todėl, kad pasoga rodės vis per maža.

P.S. Esu užfiksavęs, kuo A.B. vertės. Pasirodo, ne tik pardavinėjo visokias paišybos priemones, ir pats paišė. Petras Mažylis straipsnio „Žagarės senieji knygnešiai ir šviesos skleidėjai“ pabaigoj rašo:

[...] a.a. Baranauskas yra parašęs daug dainų, scenos veikalėlių ir piešęs gražius paveikslus paprastu paišeliu. Pasisekė Žagarėje pas a.a. Baranausko žmonos seserį Valiauskienę rasti jo pieštą 1901 metais Liepojuje vieną paveikslą. Tas paveikslas rodo pasitikimą XX amžiaus, sykiu kaip atminimą jubiliejaus. (Naujas žodis, 1932, nr. 16, p. 314)

P.P.S. Baranausko dramatiškus vaizdelius vaidino Latvijos lietuviai – Rygoj, Liepojoj, Mintaujoj. Ar nebūt nušvilptas toks kaip Senmergė Lietuvos kuriam bažnytkaimy?

(849) Sietyno bibliografija

Prae scriptum. Vargu ar kas nors gali būt neįdomesnio negu bibliografija. Kita vertus, ji gali būt kai kam naudinga, o tai irgi šis tas.
Tiesiog kilo noras vienoj vietoj surašyt, ką tuose dešimty numerių pavyko paskelbti.
Už visas pastabas ir pan. iš anksto rašau: ačiū.
----------------------------------------------------------
Leidinį rinko ir tvarkė (abėcėlės tvarka): Virginijus Gasiliūnas, Liudvikas Jakimavičius, Darius Kuolys, Gediminas Mikelaitis, Valdas Papievis; nr. 1 ir 2 – ir Vytautas V. Landsbergis. Sietyno genezės kolegijai taip pat priklausė kurso draugai Robertas Balčas ir Sergejus Kanovičius.1989-ais leidinio rengėjų darbas buvo įvertintas Kritikų premija.
Nuo 1988-ų vasaros iki 1991-ų pavasario išėjo 10 numerių (1988-ais – trys, 1989-ais – šeši, 1991-ais – vienas; nr. 2 antras pataisytas leidimas išėjo 1989, nr. 7 antras – 1990).

[NB! paspaudus mėlynus nr:p–p, atsiveria tekstų kopijos]

— ĮŽANGŲ vietoj
▪ Sigitas Geda, Tautiškos giesmės parafrazė: skiriama Vinco Kudirkos atminimui, III:5; Sofijos Čiurlionienės, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Audicko ir Vytauto Kavolio mintys apie Kudirką, III:6–7.
▪ Ciprianas Norvidas, Sibirai (iš lenkų kalbos vertė Kęstutis Rastenis), IV:5.
▪ Henrikas Nagys, Vilniaus baladė (iš ciklo „Vilniaus pavasaris“), X:5–6.

— dail. Šarūnas Leonavičius —
(pirmųjų trijų Sietyno numerių,
parengtų 1988-ais, viršelis buvo toks)

— PRATARMĖS
▪ [Kuo labiau senka valios jėgos, tuo patrauklesnė regisi asmens priklausomumo nuo istorinių aplinkybių teorija], I:4–8.
▪ [„Sietynas“ šviečia. Aušrą ar vidunaktį pranašaudamas – nūnai vienas Dievas težino] 1988-08-24, II:5–9 = ²II:3–7.
▪ [Kadaise Karlas Marksas ironiškai pasišaipė iš nebrendylų studentų ir gudragalvių mokslo daktarų, kurie materialistinę socializmo bazę stengėsi pakeisti šiuolaikine mitologija su laisvės, lygybės, brolybės bei teisingumo deivėmis] 1988-10-12, III:8–17.
▪ [Diena dienon tolsta nuo mūsų didžių lūkesčių ir didžio svaigulio metai – kaip stebuklinga dangaus dovana, lig šiolei iki galo nesuvokta, nepermanyta] 1989-01-23, IV:6–11 [persp. knygoj Atgimimo balsai (sud. Jonas Šlekys, 1991), p. 309–313; kaip autorius nurodytas Darius Kuolys].
▪ [Visų pašauktų būti siekis – pilnutinis savosios būties išskleidimas] 1989-03-14, V:5–13.
▪ [Nė nepastebėjom, kaip politika įsiskverbė į visas mūsų gyvenimo sritis] 1989-06-03, VI:5–8.
▪ [Mus užgriuvusi šiandiena: netikrumo ūkanos, tirštėjančios abejonės] 1989-10-17, VII:9–12.
▪ [Pasaulyje mezgantis diskusijoms apie istorijos pabaigą, vėl beldžiamės į didžiosios istorijos vartus] 1990-01-21, VIII:5–8.
▪ [Kadaise Lietuvos pamiškėj užgniaužtas tiesos ir melo, laisvės ir prievartos konfliktas vėl išsiveržė viešumon ir tapo atvira kolizija, reikalaujančia jau ne mūsų, o pasaulio apsisprendimo] 1990-07-01, IX:5–10.
▪ [Kraujo aukos metafora, net ir poezijai galėjusi atrodyti pernelyg patetiška, pretenzinga, išsiskleidė į kraupią realybę] 1991-04, X:7–14.

— AKISTATOS 
▪ Arvydas Juozaitis, Politinė kultūra ir Lietuva (pranešimas Lietuvos dailininkų sąjungoje 1988-04-20; pagrindinė medžiaga), I:9–28.
▪ Remigijus Bistrickas ir Rimantas Kočiūnas, Homo sovieticus: keli štrichai psichologiniam portretui, II:10–17 = ²II:8–16 [str. vertimas į švedų kalbą: Baltisk revy, nr. 1, 1991].
▪ Algis Uždavinys, Mokslas ir demokratija, III:18–26.
▪ Petras Dirgėla, Lenino padėtas pamatas, IV:12–15 [str. vertimas į švedų kalbą: Baltisk revy, nr. 1, 1991].
▪ Sigitas Geda, Išteisinti ar pasiguosti?: 1918–1940 metų pamokos persitvarkymui ir literatūrai (straipsnis parengtas kalbos, pasakytos 1989-01-09 atvirame Rašytojų sąjungos partiniame susirinkime, pagrindu), V:18–23; Kalba Nepriklausomybės dieną (pasakyta 1989-02-16 Gedimino aikštėje), V:24–29 [persp. knygoj Atgimimo balsai (sud. Jonas Šlekys, 1991), p. 92–96].
▪ Donatas Sauka, Į praeitį vedanti gija (1989-10-12 60 metų gimimo sukakties proga skaityta paskaita, autoriaus šiek tiek paredaguota), VIII:9–23.
▪ Ties paradiniais Kremliaus vartais: keli klausimai TSRS liaudies deputatui Marcelijui Martinaičiui, VIII:237–243.
▪ Sigitas Geda, Atsakymai į „Sietyno“ anketą, 1990-05-05–07, IX:18–25.
▪ Marijus Jonaitis [dab. Šidlauskas], Pokeris bažnyčioje (apie Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“), IX:242–250.
▪ Vytautas Kavolis, Antrasis Lietuvos atgimimas: kultūra kaip veikla (paskaita, skaityta 1990-10-06 Illinois universiteto konferencijoje „Baltijos valstybės: tapatybė ir kaita“, iš anglų kalbos vertė Alfonsas Laučka; su autoriaus pastaba 1991-02-11), X:69–82.

— RETROSPEKTYVOS 
▪ Stasys Šalkauskis, Spaudos draudimo pamoka lietuvių tautai (persp. iš: Židinys, 1929, nr. 5/6), I:29–33.
▪ Vincas Kudirka, Iš „Tėvynės varpų“: Vinco Kudirkos projektas lietuvių visuomeninei veiklai legalizuoti, 1893; Vincas Kudirka apie lietuvių inteligentus, 1896 (persp. iš: Raštai, t. 2: Tėvynės varpai, Tilžė, 1909), I:34–35.
▪ Vincas Kudirka, Iš „Tėvynės varpų“: Trūsas maskoliavimo dvasios ir kaip mes daleidžiame jai be jokio trukdymo apie mus trūstis, 1891; Dėl ko pas mus taip daug liūdnų žinių, 1892; Liūdnos ir liūdnesnės žinios su ramiais išvedžiojimais, 1895 (persp. iš: Raštai, t. 2: Tėvynės varpai, Tilžė, 1909), II:18–21 = ²II:17–20.
▪ Vincas Kudirka, Tautystės pamatas (persp. iš: Raštai, t. 3, Tilžė, 1909), III:27–34.
▪ Vydūnas, Pagrindinė sąlyga tautos laisvei įsigyti, 1946 (persp. iš: Vydūno laiškai skautams, Čikaga, 1979), IV:16–19.
▪ Augustinas Janulaitis, Dabartinė Rusija ir kitų tautų nepriklausomybė, Ar gali Lietuva susitarti su Rusija (persp. iš: Lietuva ir dabartinė Rusija: Kas tai yra dabartinė Rusija, kas ir kaip ją valdo ir ką Lietuva iš jos iki šiol turėjo ir ko gali laukti, Kaunas, 1925), V:30–34.
▪ Juozapas Albinas Herbačiauskas, Mūsų tautiško charakterio (būdo) ir misijos (pašaukimo) klausimu: mirksniškos pastabos (persp. iš: Naujoji Romuva, 1931, nr. 5), VI:9–14.
▪ M. [= Motiejus Miškinis], Be kelio (persp. iš: Piūvis, 1929, nr. 1), VII:13–19.
▪ Juozapas Pilsudskis, Prakalba Vilniuje 1922 m. balandžio 20 d.; Mykolas Römeris, Atsakymas Juozapui Pilsudskiui (iš lenkų kalbos vertė Vytautas Ališauskas), VIII:49–56.
▪ Trys prakalbos (poeto ir diplomato Milašiaus sukaktuvių paminėjimas Paryžiuje): Ambasadoriaus Philippe Berthelot kalba, Ministerio Petro Klimo kalba, Daktaro J.C. Mardrus tostas, 1931-03-11 (persp. iš: Naujoji Romuva, 1931, nr. 16), IX:26–30.
▪ Bronius Krivickas, Išsilaisvinus (keletas minčių ateities klausimais), Apie laisvės kovą ir didvyriškumą; [Juozas Šibaila], A†A partizanas kapitonas Gintaras-Vilnius (persp. iš: Aukštaitis, 1952, nr. 2; Prie rymančio Rūpintojėlio, 1952, nr. 5; ibid., 1953, nr. 1; įžangos žodis -vg- [= Virginijaus Gasiliūno]), X:57–68.

— POEZIJA
▪ Valdas Daškevičius, [Autoriaus įžangos žodis], [Beorėj erdvėj / kosmonautai ieškojo Dievo], [Jūs atsimerkėte, bet neišaušo rytas], Šermenys, Sibiro tautelė, Poetas ir tauta, Sugrįžtantys poetai, Imperatorius, [Atidarykite cinkuotą karstą!], [Kalbėk – tarsi viskas /seniai būtų buvę], I:36–40.
▪ Virginijus Gasiliūnas, Balsas, Laukinio karvelio akys, I:41–47.
▪ Liudvikas Jakimavičius, Sakmė, Vilniaus legendos parafrazės, I:115–124.
▪ Jonas Bankevičius [= Vytautas Landsbergis], Žiaunų nekrozė, Iš giesmės, I:125–126.
▪ Vytautas V. Landsbergis, Miesto žmogaus sapnas, Muravjovo sapnas, Vestuvės mūšyje, Generolo laiškas, Entuziasto dainelė, I:127–133.
▪ Kęstutis Genys, [Prarastos naktys – naktys bemiegės], Tremtiniai, Iliuzorinė delčia, Fotografija, Laiškas broliui, [Štai koks Finalas!], [Vytautui Mačerniui], [Kas gali būt dabar teisus], SOS, Kelkimės (pristatomasis žodis „Pažadėtosios žemės piligrimai“ Vidmanto Valiušaičio), II:22–34 = ²II:21–34.
▪ Gintautas Iešmantas, Iš [lageryje sukurtų eilėraščių rankraštinio] rinkinio „Prisikėlimo šventė“: [Autoriaus įžangos žodis], Išeinant į tremtį, Dantonas, Kastalio šaltinis, [Tolybėj – dvi kalnagūbrio viršūnės], [Ar aš galiu, tiesos ir laisvės tarnas], [Jau drebulė užsiplieskė ugnim]; [Dabar aš galiu / Kiekvienam žiūrėti į akis], 1981-01-20, Pskovo kalėjimas; [Yra knyga, likimui atskleista], II:35–40 = ²II:35–40.
▪ Rimas Burokas, [Nejau taip greit praėjo], [O aš sau žiūrėsiu į vandenį tylų], [Šešėlis yrančioj sienoj], [Ir miestus kaip migla aptrauks švelnumas], [mylima, ši naktis pamiršta], [Popierinis mėnulio laivelis], [Išprotėjusi senelė man nupirks fortepijoną], [Į mūsų namus ateina mirtis], [Praėjus vakarui ilgėtis], [Kai girtas ir žilas sausio amūras], [Jūs man liksit liūdna ir lengva], [Šiukšlyne, kur saulė sudužusio džiaugsmo] (pristatomasis žodis „Šviesia širdimi“ Liudviko Jakimavičiaus), II:147–154 = ²II:155–161 [pirmoji RimB eilėraščių publikacija; 2023 IV 14 užfiksuoti pasvarstymai apie šį teiginį].
▪ Vladas Braziūnas, Žiūrėki nuo aukščiausių aukštumų, Margi pasėliai, Kūnas ir kraujas, Komunija, Laiko tyloj, Baltoji mėlynoji kregžde, Kupiškis–Ignalina, Prisikėlimas, Paukščių žiedavimo stotyje mes, II:155–162 = ²II:162–169.
▪ Jonas Žemkalnis [= Vytautas Landsbergis], Sugrįžimas, Regėjimas, Šiąnakt, Pamokslas nuo Aiseto, Dainelė, Sakmė apie senovę, III:36–39.
▪ Vytautas Nevėžis [= Vytautas P. Bložė], [Nušovus Sargiuką vokiečiams], [Aš norėčiau būti smūtkeliu prie kelio], [Ant berželių ledo žvakės], [Kaip pamišę gegutės rauda], [Mamyt mamyt, man gelia gelia širdį], [Dega dega raudoni klevai], [Švininiai debesys saulėlydį užslinko], Po Vilniaus kraštą, III:39–45.
▪ Vytautas Naktigonis [= Vytautas P. Bložė], Taip kalbėjo atsiskyrėlis, III:46–47.
▪ Onė Baliukonytė, Vaiko ašara, Aukštai pakilti, Tikėti, Štai motina, Mišios, Toli, Šalkauskis, Žydėjimas, Meilei, III:47–54.
▪ Stanislovas Jakimavičius, Žodis ir pumpuras, [dar vienas kirtis rimbu], [Sistema įkyriai už lango spengia], III:140–142.
▪ Algis Uždavinys, [Žmogus prasideda sapne], Prisimink, [Šitaip ilgu sėdėti], [Nubudom pasaulyje], [Kai praeidamas namo kampą], [Visi mes jau čia – sapnų karavane], III:143–147.
▪ Alis Balbierius, Melodija, Čia kur nieko nėra, [Dabar tyluma kaip erškėtis nudžius], III:147–149.
▪ Tomas Kuršys [= Mindaugas Tomonis], [... tylėdamas / žodžius], 1972; [pilnoj apgaulės ir Tamsos / būty man žiedu būk], 1973 birželis–rugpjūtis; Rega, 1973-06-02; Lietuviškas natiurmortas, 1973 liepa; Tylus eilėraštis, 1973 liepa; Judui; [perlamutre šitie žodžiai...], 1973-08-05; Tylos preliudas, 1971; [visus džiaugsmus ir nuoskaudas / ant kranto išdėliok], 1972; [BŪKIT – amžiai...], 1973; [nušvinta aprimsta...], 1972 rugsėjis; Paskutinis eilėraštis, IV:55–63.
▪ Rolandas Rastauskas, Jeigu duotų..., 1988; Neklystančio oro tvirtovė, 1988, IV:64–65.
▪ Gintaras Pranckūnas, [Sveikinu savo išblyškusias smegenis], 1980 rugsėjis; [Tas pasibaigęs ežero vanduo], IV:65–66.
▪ Aidas Marčėnas, Žvilgsnis veidrodyje, Aguona ir kalnas, Šėtono karalystė, Šamano rytas, Eilėraštis baigiantis 1988 metams, IV:66–69.
▪ Kornelijus Platelis, Sugrįžimas (poema), V:35–59.
▪ Bronius Krivickas, Rudens gitara, 1948; Rudens melodija, 1949; Drugys, 1947; Don Žuanas, 1947, Nauja pilis, 1945–48; [Kai pradėjo skriet ties begalybe], 1948; [Mano dienos nebūtin pasvirę], 1948; [Bet kai vėtroj savo skaudų skundą], 1948; [Tu sakai: kai nuo aušros skaistumo], 1948; [Jei aš būčiau toks skaidrus ir grynas], 1950; [Nors kaip paukštis aplink Jį tu ratą], 1950; [Aš mačiau, kaip vėtra paskandino], 1950; [Kai kovoj kelies tu į ataką], 1951; [O audra, kuri, užpuolus girią], 1951 (pristatomasis žodis „Liūdni ir išdidūs eilėraščiai“ Vytauto Kubiliaus), V:184–199.
▪ Arvydas Stasiulevičius, Peteliškės labai gražiai skraido, Smėlis, [Netoli tako / Sėdėjo ant bako / Nuo lako / Ir klausėsi Bacho], [Lazda turi du galus] (pristatomasis žodis Danutės Gailienės), V:200–203.
▪ Bronius Kašelionis, Dainos iš mano krašto (ciklas), VI:122–124.
▪ Jonas Strielkūnas, [Kaip daiktus laužo mus. Vėl remontuoja], 1967-11-28; Neteisybė, 1967-07-30; Era, 1967-12-18; Pelenai: Andžejui Vaidai, 1967-07-01; Sekma diena, 1968-11-28; [Kvepia žolės taip graudžiai ir tyliai], 1969-06-28, VI:125–128.
▪ Sigitas Parulskis, Maršas: skaityti bėgant (poema), VI:219–223.
▪ Liudas Giraitis, [O nuobodulio vasara, girgždančių svirčių vasara], Prūsija, [Vežimų purvini ratai išdraskė grindinį ekskavatoriai], [Ko mes sugrįžtame ir vis slapta žiūrime], VI:224–226.
▪ Vytautas Bložė, Didžioji pertrauka, 1976-06-05; [blėstančiuose laužuos sudeginti prisiminimų šešėliai], 1976-01-17; Vaikai, 1977-02-25, VII:20–25.
▪ Jonas Juškaitis, Bernardui Brazdžioniui, 1989-05-27; Pavasaris su Lorka, 1962; [Praeitie, praeitie, praeitie], 1988; Varpai, 1988, VII:26–29.
▪ Kun. Edmundas Atkočiūnas, Meilės pyktis, 1982; Suplyšusi odė, 1983; Fuga su nuojauta, 1983, VII:155–157.
▪ Kun. Robertas Grigas, Mes – krikščionys, 1989-04-17; Ne iš knygų, 1988-01; [Kaip tą lengvą pavasario saulę], 1987-04-03, VII:158–159.
▪ Saulius Paukštys, [Apdulkėję skersgatviai], [Pasivertęs ežeru tylinčiu], [Rūkui piešiant], VIII:41–42.
▪ Eugenijus Ališanka, Orės metas (ciklas), VIII:43–46.
▪ Justinas Kubilius, Žemaitių kapalē (žemaitiškų eilėraščių ciklas), VIII:47–48.
▪ Julius Šimkevičius, Ką iš nakties išsinešiau...: Tyla, 1943; Pasimeldimas, 1943; Apaštalai: Beethovenas, Torquatto Tasso, Zarathustra, Brandas, Hamletas, 1945; Vienatvės elegijos, 1946; Vėlinės, 1945 (pristatomasis žodis jt [= Juozo Tumelio]), VIII:112–122.
▪ Leonas Švedas, Iš „Likimo sonetų“, 1943–1944: Kapinės, [Aš negaliu ilgiau šio liūdno rudenio gyventi], Žemė, Žmonės, Žemės neviltis, Gyvenimas. Rudens paskutinė auka, Gyvenimas. Žiemos santaika, [Aš mačiau jus, žirgai, jūsų šnervių rūkstančią ugnį], Baimė (pristatomasis žodis J[uozo] T[umelio]), VIII:123–129.
▪ Bronius Krivickas, Iš ciklo „Žiaurusis Dievas“: Žiaurusis Dievas, Šėtono monologai, Šaulio tragedija, Kareivių daina, Paskutinė Mozės pranašystė; iš ciklo „Už didžią tiesą“: Lietuvai, Ginklo broliams, Pralaimėjimas, Migla; iš sonetų rinkinio „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“: 1 [Tu sakai: Esu gėlė skaistuolė], 4 [Teko jau ne vieną veidą kvapnų], 8 [Tartum vyną iš auksuoto rago], 17 [Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną], 25 [Gera žemėj. Mes prie jos krūtinės], 28 [Vardan meilės visa ką pakelti], 34 [Tegu krenta mum likimo kirčiai!] (parengė ir įžangos žodį „Poezija tarsi iš nebūties“ parašė V[irginijus] G[asiliūnas]), IX:70–93.
▪ Vytautas Naktigonis [= Vytautas Bložė], Broliai juodvarniais lakstantys (poema), 1958 (1990), IX:114–118.
▪ Aidas Marčėnas, Jau pirmu sakiniu autorius pradeda kalbėti apie mirtį, 1990-07-11; Poeto mirtis, 1990-04-29; Riterio mirtis, 1990-04-30; Ateisto mirtis, 1990-05-30; Karaliaus mirtis, 1990-05-01; Asketo mirtis, 1990-04-30; Mokytojo mirtis, 1990-05-01, X:15–25.
▪ Markas Zingeris, Mano gentys, Laidotuvės, X:188–190.
▪ Henrikas Čigriejus, [Tai buvo dar tada, kai sidabrinės kielės], Drąsusis žvirblis, [Eik atsisveikinti – jau išvažiuoja], [Vaikštai vienas po rūmus, minėdamas pavasarį skurdų], Paukščiai, X:191–195.

— PROZA
▪ Valdas Papievis, [Susigūžusi, abiem rankom apsikabinusi kelius, Magdė kiūtojo kalvos atšlaitėj], I:48–71.
▪ Juozas Aputis, Skruzdėlynas Prūsijoje, 1967–1988 (apysakos ištrauka), IV:70–83.
▪ Petras Dirgėla, Anciliaus ežeras (romano fragmentas), VIII:32–40.
▪ Neringa Pranckevičiūtė, Štrichai jos portretui, 1990-04, X:232–246.

— VERTIMAI
▪ Raineris Marija Rilkė, [Ką veiksi, Dieve, jei numirsiu?] (iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius), III:256.
▪ Darsyk prabilęs lietuviškai: pokalbis su vienu iš pataisyto Naujojo Testamento vertimo į lietuvių kalbą (išl. 1988) rengėjų Vytautu Ališausku, III:257–261.
▪ Ekleziastas (iš Vulgatos vertė, įžangą ir komentarus parašė Sigitas Narbutas), III:262–288.
▪ Dmitrijus Merežkovskis, Kalavijas (iš rusų kalbos vertė ir įžangos žodį parašė Solveiga Daugirdaitė), IV:84–96.
▪ Giesmės be autoriaus vardo: Sau pačiam, Apie savo mylimąsias, Balandei, Erotui, Kregždutei, Apie Erotą, Turtui, Puota, Sau pačiam, Sau pačiam, Mergaitei, Pačiam sau (iš senosios graikų kalbos vertė, paaiškinimus  ir žodį apie anakreontinius eilėraščius parašė Sigitas Narbutas), IV:126–135.
▪ Hugo fon Hofmanstalis, Išorinio gyvenimo baladė, Kinijos imperatoriaus kalba, Tercinos apie laikinumą (iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius), V:14–17.
▪ Nikolajus Berdiajevas, Apie rusų revoliuciją (iš rusų kalbos vertė Solveiga Daugirdaitė), V:134–160.
▪ Aurelijus Augustinas, Išpažinimai: I, II, IV, VII, IX ir X knygų fragmentai (iš lotynų kalbos vertė ir įžangos žodį „Skausmingas savęs ieškojimo kelias“ parašė Eugenija Ulčinaitė), VI:34–54.
▪ Zbigniew Herbert, Pranešimas iš apsupto miesto, Prokonsulo grįžimas (iš lenkų kalbos vertė Tomas Venclova), VI:200–203.
▪ Grigoras Narekietis, Iš „Sielvartingų giedojimų knygos“: 78 skyrius „Žodis Dievui iš širdies gilumos“ (vertė Sigitas Geda), VII:5–8.
▪ Iš dabartinės švedų poezijos: Erikas Blumbergas, Tu nebijok tamsos, Čia visai nebe aš, Puoliau svaigion gelmėn, Malūnas, Žinianešys, Sargas, Naktinės akys, Šviesai, Ko tu skundies, širdie (vertė Sigitas Geda), VIII:24–28.
▪ Federico García Lorca, Skenduolė (iš ispanų kalbos vertė ir įžangos žodį „Dingęs eilėraštis“ parašė Vytautas P. Bložė), VIII:29–31.
▪ Tzvetan Todorov, Iš laiškų žurnalui „Lettre internationale“ (iš prancūzų kalbos vertė Evelina Bikelytė), VIII:105–111.
▪ François Villon, Baladė apie gražų miestą Moorah, Maža meilės baladė, Dviguba baladė ta pačia tema, Baladė apie Villoną ir riebią Margotą, Baladė [Raudonoj sieroj, arseniko nuode], Pakaruoklių daina, Epitafija (iš prancūzų kalbos 1955-ais vertė Leonas Švedas), VIII:170–177.
▪ Angelas Silezietis, Iš „Sąmojingų prasmės ir pabaigos rimų“ (iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius ir Darius Kuolys), VIII:178–180.
▪ Erik Lindegren, Iš ciklo „Žmogus be kelio“: [supas Medūzos galva toli vandenyne], Priešpavasaris, Penkių juslių šokis, Nuit transparante, Kaimas prie jūros, Tylus vakaras sodžiuje, Tas, kur įšalęs, Poetas, Pavasario saulėgrąža, Eine kleine Nachtmusik (vertė Sigitas Geda), IX:11–17.
▪ Oskaras Milašius, Talita cumi, Vaikystės šalyje... (iš prancūzų kalbos vertė Mamertas Indriliūnas, persp. iš: Kūryba, 1944, nr. 5), Rūkai, Lopšinė, Mums reikia..., Tiltas virš Reino, Ratukai, Tiltas, Grožio karaliaus psalmė (iš prancūzų kalbos vertė Liudas Giraitis), Nihumim (iš prancūzų kalbos vertė Auksuolė Beresnevičienė), IX:31–47.
▪ Philip[o] Roth[o] pokalbis su Milan[u] Kundera (pokalbis spausdintas kaip „Juoko ir užmaršties knygos“ pabaigos žodis: Milan Kundera, The Book of Laughter and Forgehing, 1983, p. 229–237; iš anglų kalbos vertė Valdas Papievis), IX:234–241.
▪ Czesław Miłosz, La belle époque (iš anglų kalbos vertė Valdas Papievis), X:161–172.

— dail. Šarūnas Leonavičius —
(nuo 1989-ų viršelis pasikeitė)

— TĄSA
▪ Gediminas Mikelaitis, Žvilgsnis į lietuvių inteligentiją [apie Stasio Šalkauskio požiūrį], I:72–76.
▪ Stasys Šalkauskis, Inteligentijos koncepcija (persp. iš: Židinys, 1939, nr. 12), I:77–87.
▪ Virginijus Gasiliūnas, Auklėti laisvą kultūros žmogų: Vydūno pedagoginių pažiūrų bruožai, I:88–98.
▪ Darius Kuolys, Lietuva Ivano Rūsčiojo laiškuose, II:41–61 = ²II:41–65.
▪ Antanas Maceina, Skiltys iš veikalo „Ora et labora“ [Roma, 1987]: Religija kaip kultūros nešėja tautai, Tautybės virtimas mesijanizmu, Religijos virtimas tautybe, II:62–75 = ²II:73–88.
▪ Levas Gumiliovas, Mokslinės teorijos biografija, arba Autonekrologas (suglaudęs iš Znamia, 1988, nr. 4 išvertė ir įžangos žodį parašė Darius Kuolys), II:76–81 = ²II:66–72.
▪ Marijus Jonaitis [dab. Šidlauskas], Tautinės vienybės idėja V. Kudirkos kūryboje, III:55–65.
▪ Giedrius Viliūnas, Slaptoji „Sietyno“ draugija (1894–1897), III:66–74.
▪ Antanas Kulakauskas, „Šaka, atskilus nuo tautos...“: Lietuvos bajorijos ir LDK bajoriškosios kultūros vaidmuo lietuvių tautiniame atgimime, III:75–98.
▪ Antanas Maceina, Santykis su svetima istorija: skiltys iš knygos „Asmuo ir istorija“ [Southfield, Mich., 1981]; Juozas Girnius, Patriotizmas, kosmopolitizmas, nacionalizmas: skiltys iš knygos „Tauta ir tautinė ištikimybė“ [Chicago, 1961] (įžangos žodis Valdo Papievio), III:167–176.
▪ Pažintis: pokalbis su „darbininku iš Kauno“ Algirdu Patacku, IV:20–22.
▪ [„Pastogė“ – skiriama tiems, kurie nori laisvai kurti] (1978-ais išleisto pogrindžio žurnalo pirmo numerio pratarmė); Liudas Stankus [= Algirdas Patackas], Mickevičius, Daukantas ir mes (Pastogė, II, 1979); [Algirdas Patackas], Mindaugas Tomonis, 1940–1975 (Pastogė, I, 1978) (įvadas publikacijon „Kita Lietuva“ Dariaus Kuolio), IV:22–36.
▪ Iš Mindaugo Tomonio rankraščių: Pasiaiškinimas Paminklų konservavimo instituto Direktoriui, 1974-04-05; Žinia: teosofijos manifestas [ištraukos], 1972–1973 , IV:36–54.
▪ Petras Juodelis, Hamleto mįslė, 1946 sausis – 1962 sausis –1967-01-22 (įžangos žodis Danutės Juodelienės, 1988-12-18; Juodelio tekstą iš rusų kalbos vertė ir prierašus parengė Irena Tumelytė), IV:154–172. 
▪ Justinas Mikutis, Lietuvos raktas, 1966–1977 ir 1985 (parengė ir autorių pristatė Vaidotas Žukas), V:60–71.
▪ Gintaras Beresnevičius, Prūsų pagonybės reforma: Videvutis ir Brutenis, V:72–93.
▪ Darius Kuolys, Tautinės valstybės idėja Lietuvos Renesanso raštuose, V:94–112.
▪ Augustinas Rotundas, Laiškas šviesiausiajam valdovui ir ponui, ponui Steponui, iš Dievo malonės Lenkijos karaliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui [etc.] (iš lotynų kalbos vertė ir paaiškinimus parašė Rasa Jurgelėnaitė), V:113–125.
▪ Kai įgyja prasmę likimai: Viktorijos Daujotytės žodis apie Antaną Masionį ir Bronių Radzevičių; Broniaus Radzevičiaus 1980-01-14 laiškas Viktorijai Daujotytei; Bronius Radzevičius, Kelias, pralenkęs nelauktąją žinią (laiškas-atsiminimai apie Antaną Masionį); Antanas Masionis, Iš užrašų knygelių, 1964-05-17–1972-02-05; Iš Antano Masionio laiškų būsimai žmonai Birutei Baltrušaitytei, 1962-08-17, 1963-08-25; Iš Genės Radzevičienės ir Broniaus Kašelionio pokalbio apie Bronių Radzevičių, 1989-05-28; Bronius Radzevičius, Iš užrašų knygelių, Atsisveikinimo laiškas 1980-10-09 (publikaciją parengė ir pristatė V[aldas] P[apievis]), VI:55–121. — Tomo Venclovos 1989 XII 8 dienorašty užfiksuotą nuomonę apie AntM ir BrR publikacijas žr. „Laisvėjimo dienoraščiai, 1989 (XXIV)“, Literatūra ir menas, 2020 II 7, nr. 3, p. 45.
▪ Arūnas Sverdiolas, Antanas Maceina apie filosofiją ir gimtąją kalbą, VII:133–141.
▪ Iš Lietuvos Baroko tekstų (įvadas į vertimų publikacijas Dariaus Kuolio, VII:160–164): Į vokiečių kalbą verstas nuolankus Jonušo Radvilos atsakymas Jo karališkajai didenybei [etc.], 1644; Jonušas Radvila, Į Orlau susirinkusių evangelikų atsakymas į Gniezno arkivyskupo raštą, 1644 (iš vokiečių kalbos vertė Ingrida Anikevičiūtė), VII:165–174; Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, surinktos Alberto Vijūko-Kojalavičiaus [etc.], 1650 (iš lotynų kalbos vertė Rasa Jurgelėnaitė), VII:175–194, VIII:223–236, IX:219–233, X:216–231.
▪ Petro I testamentas (iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Kašelionienė), VII:195–198. — Plg.: Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, „Petro I testamentas šiandien“, Metai, 2023, 1:112–125.
▪ Stasys Šalkauskis, Rimvydas – Mickevičius, III: Poeto prometėjizmas ir istorinis Lietuvos likimas (parengė ir įžangos žodį parašė Reda Griškaitė), VIII:57–69.
▪ Petras Juodelis, „Pono Tado“ šviesa ir šešėliai, 1954–1961, 1974 (parengė ir post scriptum „Keturi puslapiai senelio portretui“ parašė Irena Tumelytė), VIII:70–101.
▪ Darius Kuolys, Baroko kelias Lietuvos kultūron, VIII:181–222.
▪ Viktorija Daujotytė, Lietuvos aristokrato [Oskaro Milašiaus] drama, 1989-03-02, IX:48–52; Vytautas Kubilius, Meilės poetas [Oskaras Milašius], 1989-03-02, IX:53–54. — Sietynas ir Katalikų pasaulis (religinis dvisavaitinis leidinys) 1989 III 2 buvo surengęs Oskaro Milašiaus 50-ųjų mirties metinių minėjimą: pasak skelbimo (KP, 1989 II 19, nr. 2, p. 6), 19:30 pamaldos už Poeto vėlę Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Vilniuje; po pamaldų – velionio kūrybai skirtas kviestinis vakaras parapijos salėje; to vakaro metu ir skaityti Viktorijos Daujotytės ir Vytauto Kubiliaus tekstai.

▪ Vytautas Kavolis, Psichologinio žmogaus istorinė vaikystė, IX:119–139.
▪ Egidijus Aleksandravičius, Socialinės ir psichologinės Lietuvos romantinės istoriografijos prielaidos, 1983, IX:140–154.
▪ Elijaus Piligrimo dienoraštis apie Leono Sapiegos pasiuntinystę Maskvon 1600 metais, parengtas Władisławo Trębickio (iš senųjų lenkų ir rusų kalbų vertė Neringa Pranckevičiūtė), IX:193–218.
▪ Jono Golijaus dienoraštis, 1650–1653 (iš senosios lenkų ir lotynų kalbų vertė ir įžangą parašė Neringa Pranckevičiūtė), X:84–121.
▪ Aprašymas kelionės pasiuntinio Ertmono Švelniaus iš tėviškės į Piet-Afriką (fragmentai; parengė ir įžangos žodį „XIX amžiaus lietuvninko pasaulėvaizdžio bruožas“ parašė -vg- [Virginijus Gasiliūnas], X:122–133.
▪ Žibuntas Mikšys, Mano Venecija, X:134–160.
▪ Algis Mickūnas, Istorinis galvojimas šiandieninėje Vakarų Europoje, X:196–215.
— „NAUJOJI ROMUVA“ (1939) – „SIETYNAS“ (1988/1989)
▪ 1939 m. prof. Stasys Šalkauskis „Naujajai Romuvai“ (persp. iš: NR, 1939, nr. 14/15), II:83–86 = ²II:90–94; 1988 m. dr. Vytautas Kubilius „Sietynui“,1988-09-07, II:87–89 = ²II:95–97.

▪ 1939 m. poetas Faustas Kirša „Naujajai Romuvai“ (persp. iš: NR, 1939, nr. 19), III:151–156; 1988 m. profesorius Donatas Sauka „Sietynui“, III:157–159; 1988 m. profesorius Vytautas Kavolis „Sietynui“, III:160–166 [VytK atsakymai persp. knygoj Atgimimo balsai (sud. Jonas Šlekys, 1991), p. 339–344; atsakymų vertimas į švedų kalbą: Baltisk revy, nr. 1, 1991].
▪ 1939 m. Vydūnas „Naujajai Romuvai“ (persp. iš: NR, 1939, nr.14/15), IV:137–144; 1988 m. profesorius Juozas Girdzijauskas „Sietynui“, IV:145–153 [JuozG atsakymai persp. knygose: JuozG, Lietuvių literatūros vagoje (2006), p. 856–863 ir Profesorius Juozas Girdzijauskas: Atsiminimai, laiškai, pokalbiai, iš archyvų (sud. Eugenijus Žmuida, 2020), p. 488–494].
▪ 1939 m. Paulius Slavėnas „Naujajai Romuvai“ (persp. iš: NR, 1939, nr. 20), VI:175–180; 1989 m. Antanas Terleckas „Sietynui“, VI:181–187; 1989 m. dr. Aleksandras Štromas „Sietynui“, VI:188–199 [AlŠ atsakymai persp. knygoj: AlŠ, Laisvės horizontai (sud. Liūtas Mockūnas, 2001), p. 542–552].
▪ 1989 m. Kazys Almenas „Sietynui“, VII:122–131; 1989 m. Algirdas Greimas „Sietynui“, VII:132.

— LIEPTAI
▪ Tomas Venclova, Ruduo Kopenhagoje, II:90–93 = ²II:98–100.

▪ Česlavas Milošas, Išvados iš besibaigiančio amžiaus patirties (iš lenkų kalbos vertė Arūnas Sverdiolas), II:94–100 = ²II:101–107.

▪ Antanas Škėma, Saulėtos dienos (įžangos žodis „Abu pasauliai netikri“ Aurelijaus Katkevičiaus), II:101–134 = ²II:108–142, III:104–131.

▪ Alfonsas Nyka-Niliūnas, Barbarai, III:99–100.
▪ Jonas Mekas, Apie Lietuvą ir laisvę, III:100–103.
▪ Raymond Filip, Saulės medus, Europapa, Šaknys ir kitos brangenybės, „Glasnost“, Švelnėjant į dangų, Čiurlionis, Švęskite liūdesį (iš anglų kalbos vertė ir poetą pristatė Edita Nazaraitė), IV:97–105.
▪ Algirdas Julius Greimas, Laiškai iš Paryžiaus: Vincas Krėvė ir valstybinė mintis, 1955; Apie Nikitą Kruščevą, [1963]; Adomas Galdikas, 1948-03-16; Apie Eduardą Mieželaitį ir jo Paryžių, [1962]; Nerami sąžinė, 1957, IV:106–125.
▪ Lidija Šimkutė, Popietės lietus, V:126–127.
▪ Czesław Miłosz, Tavo balsas, L’acceleration de l’histoire, Kiek puikiausių sumanymų, Laiškas (iš lenkų ir anglų kalbų vertė Rolandas Rastauskas), V:128–131.
▪ Henrikas Nagys, Ketvirtas laiškas: 1956 metų ruduo, Budapešto baladė (iš rink. Mėlynas sniegas, Boston, 1960), V:132–133.
▪ Jonas Mekas, Po Igno moters laidotuvių, VI:15–16.
▪ Neįpuolęs į paminklinius žodžius: Rimvydą Šilbajorį kalbina Vytautas Ališauskas ir Darius Kuolys, VI:17–25.
▪ Kazys Bradūnas, Venecijos vasara (eilėraščių ciklas; vietoj įvado – K.B. 1989-04-24 laiškas Vytautui V. Landsbergiui), VI:26–33.
▪ Algirdas J. Greimas, Apie Antaną Liutkų ir padorius lietuvius (1963-ių atostoginis laiškas iš Villefranche su paaiškinimais 1988-ais); Medžiaga sovietinio lietuvio fenomenologijai (susitikimo su sovietiniais lietuviais intelektualais proga), 1957; Rezistencija ir demokratija, VII:30–52.
▪ Henrikas Nagys, Goda, 1987-08-29; Paroda, 1987-11-07, Kristijonas (poemos fragmentas), 1989 sausis; Anno 1945 (iš ciklo „Karo dienoraštis“), 1985; Laiškas rašto seserims ir broliams, 1953–1972–1989-02-16, VII:53–56.
▪ Jonas Mekas, Vieną vasaros dieną, Vilkas, VII:57–64.
▪ Henrikas Nagys: Kodėl čia esame?.. (1990-10 Montrealyje kalbina Liudvikas Jakimavičius), X:173–187.

— IŠTAKOS
▪ Iš „Balso širdies“ [Prano Šrubauskio parengto giesmyno, išleisto apie 1697]: Giesmė čėsu nepakajų, Giesmė čėsu praėjusių vainų Lietuvoj (parinko ir pristatė Darius Kuolys), I:99–103.
▪ Silvestras Gimžauskas, Trakėnams, Pro Lydos mūrus pravažiuojant, Iš priežasties Ivinskio mirimo, Litvomano daina iš „Garso“, Lietuvos pagyrimas, iš svetimos šalies išdainuotas (parinko ir pristatė P[aulius] S[ubačius]), I:104–110.
▪ Iš lietuvininkų pietistinės poezijos: Gotfrydas Ostermejeris, Giesmė liaupsės ir dėkavonės; Kristijonas Demkis, Karo giesmė; Frydrichas Kelkis, Surinkimo giesmelė; Meldimas dėl evangelijos malonės darbų; Kristupas Lekšas, Advento giesmė, Giesmė dėl palinksminimo, Naujo meto giesmė (parinko ir pristatė Virginijus Gasiliūnas), II:135–146 = ²II:143–154.

▪ Gedulingoji senojo Vilniaus poezija: Jonas Komparskis, Tikėk, bet matyk, kuo tiki, Apie likimo nepastovumą; Jonas Okurovskis, Po mirties gyvuoja dorybė; Kristupas Kernaviškis, Vilnius reiškia savo pretenzijas Krokuvai; Stanislovas Ilovskis, Epigrama; Andrius Českis, Didis dalykas – žinoti, kad mirsi; Jonas Nekraševičius, Tikroji ramybės vieta; Jonas Sokolijus, Ko trokšta, to bijo; Bartolomėjus Vidziševskis, Gyvenk; Merkelis Daugėla, Neišvengiamas mirties krantas; Jonas Lankoronskis, Žmogus – burbulas; Grigorijus Dambkovskis, Draugams, Epitafija; Aleksandras Tukalskis, Šlovingajam ponui vicekancleriui, kad neraudotų dėl visiems bendros ir nepakeičiamos lemties; Augustinas Snarskis, Ryt; Jonas Bildukas, Greitu žingsniu prabėga gyvenimas (parinko, iš lotynų kalbos vertė ir pristatė Rasa Jurgelėnaitė), III:177–188.
▪ Jurgis Zauerveinas, Lietuva ant visados, Lietuviškoji kalba, Su kokia mislimi kovoti turim, Už Lietuvą, kad ir prieš srovę, Birštėnai, Lietuvininkas svetimoje kalnų šalelėje, Duok mirt, kol man dangus giedrus (parinko ir pristatomąjį žodį „Padėjęs supti tautinio atgimimo lopšį“ parašė Virginijus Gasiliūnas), V:161–174.
▪ Juodkonis Lietuvis, Lenkiškai lotyniška girtuoklių cecho daina, 1600 (iš lenkų kalbos vertė ir pristatomąjį žodį „Juodkonis Lietuvis – miestietiškos XVII amžiaus lietuvių literatūros atstovas“ parašė Audrys Antanaitis), VII:199–202.
▪ Senoji Vilniaus poezija: Petras Roizijus, Epitafijos Barborai Radvilaitei, Epigramos: Apie likimo nepastovumą, Vilniaus miesto vaizdas, Alkanisui, Sarmatijai; Stanislovas Kličevskis, Maloniausio karaliaus atvykimui; Jonas Komparskis, Likimo nepastovumui; Martynas Merkiniškis, Emblema; Kristupas Tškevičius, Pelai; Simonas Dilgeris, Epigramos: Skaitytojui, Iš ko gyvena autorius, Leonui Kazimierui Sapiegai, Povilui Sapiegai, Sugriautam Vilniui; Danielius Naborovskis, Mano tavo, Aleksandrai, Gyvenimo trumpumas, Onai, Medžioklė; Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Krispui Livinijui, savajai lyrai, Asterijui, Egnacijui Nolijui, Pauliui Kozlovijui; Jonas Eismantas, Trenodija, arba Gedulinga giesmė apie Vilniaus [...] gaisrą, įvykusį 1610 metų liepos 1 dieną [etc.] (iš lotynų kalbos vertė, įžangos žodį ir paaiškinimus parašė Eugenija Ulčinaitė), IX:155–179.
▪ Lietuviškojo imperializmo tekstai: Filopatris Lietuvos senatui ir tautai, 1579 (iš lotynų kalbos vertė ir pastabas parašė Mindaugas Strockis; įžangos žodis Dariaus Kuolio), IX:180–192.  

— SKERSVĖJIS
▪ Vytautas Landsbergis, Vėžio pažeista respublika, I:111–114.
▪ Rūta Žukaitė-Buivydienė, Apie kalbą ir mus, III:132–137.
▪ Lolita Kurklinskaitė, Žodelis apie „Kalbos kultūrą“, III:137–139.
▪ Sigitas Parulskis, Kokios spalvos nakties viršūnė?: vyriškumo mokyklos pamokos, III:206–213.
▪ R. Lečkauskienės laiškas profesoriui V. Landsbergiui; Prokuratūros atrašai R. Lečkauskienei, III:213–219.
▪ Byla – 1959–1961 m.: iš VU Lietuvių literatūros katedros pašalintųjų dėstytojų Vandos Zaborskaitės, Irenos Kostkevičiūtės, Aurelijos Rabačiauskaitės ir Meilės Lukšienės 1988-10-12 pasakytų kalbų sanglaudos, IV:271–284.
▪ Spaudos draudimo dokumentai: V[idaus] R[eikalų] Ministerio P.A. Valujevo 1865-09-13 Įsakymas Gubernijos Viršininkui (persp. iš: Varpas ir varpininkai, Kaunas, 1939); Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos TSR valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto ir Vyriausios valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos 1988-11-23 raštas Lietuvos TSR Ministrų Tarybai dėl spausdinimo ir dauginimo technikos naudojimo, IV:285–288.
▪ Jurga Ivanauskaitė, Auka Lietuvai (pokalbis su Petru Cidziku), V:175–183.
▪ Jurga Ivanauskaitė, Tarybinę valstybę žeminantys prasimanymai (apie Algimantą Andreiką), VI:204–218 [persp. knygoj Atgimimo balsai (sud. Jonas Šlekys, 1991), p. 14–27].
▪ Rūta Žukaitė-Buivydienė, Dar kartą apie kalbą ir mus, VII:142–149.
▪ Kazys Almenas, Kokia kultūros politika reikalinga vidutinio dydžio tautai?, IX:251–262.
▪ Darius Kuolys, Versija (apie/aplink Sausio 13-ąją), 1991-02-09, X:255–262.

1988-iems artėjant į pabaigą, „Vyturio“ leidykla pasiūlė Sietyną pradėt leisti normaliai,
t.y. spaustuvėje, dideliu tiražu, net, regis, apie honorarus buvo pašnekėta;
sutikom, tik vieną sąlygą iškėlėm: perskaitytos korektūros turės iš leidyklos keliaut tiesiai spaustuvėn,
pakeliui neužsukdamos į Glavlitą; deja, pažado leidyklai nepavyko ištesėt, tad ir susitarimas žlugo.
Bet viskas išėjo į gera: kadangi leidykla buvo jau nusprendusi leist periodinį leidinį, atsirado Proskyna.

— VĖLUOJANTI TIESA
▪ Vytautas Žemkalnis, Spaudos grąžinimas, I:134–137.
▪ Dalia Grinkevičiūtė, Atsiminimai, I:138–161.
▪ Vincas Krėvė-Mickevičius apie lemtinguosius 1940 metus: Atsiminimai apie laikinosios vyriausybės sudarymą, Pareiškimas (1942 08 30), Atsiminimai apie vizitą į Maskvą, Pareiškimo tęsinys  (tekstus parengė [Jonas Šlekys], pristatė Virginijus Gasiliūnas), II:163–204 = ²II:170–217.

▪ Antanas Kniūkšta, Knygų deginimas ir naikinimas, 1977-08-31, II:205–218 = ²II:218–233.

▪ Kazimiero Skebėros bibliotekos likimas (parengė Darius Kuolys, Augustino Saulės [slapyvardžio nepavyko išaiškinti] rankraščiu „Kazimiero Skebėros knygų lobyno autodafe“ remdamasis), II:219–222 = ²II:234–237 [vertimas į rusų kalbą: Как погибла в огне библиотека, Согласие, 1989-02-17, № 3, с. 3].

▪ Lietuvos rusinimo dokumentas: 1837 m. birželio 9 d. – Laikinosios valstybinių turtų departamento valdymo tarybos nuomonė apie valstybinių valstiečių iš didžiarusiškų gubernijų perkėlimą į Baltarusiją ir Lietuvą (vertė ir pristatė Vida Girininkienė), III:189–197.
▪ Stasė Renė Kašėtaitė-Balevičienė, Ryliškių, Klepočių, Lizdų ir Druskininkų sudeginimas, 1988-11-05, IV:188–190.
▪ N.E. Sūduvis [= Juozas Brazaitis], Kruglovo ir Suslovo valdymas: teroras ir klasta (skiltys iš knygos „Vienų vieni“, New York, 1964), IV:190–193.
▪ A. Vienuolis: mes – tik tiltas per prarają...: rašytojo asmuo prisiminimuose ir dokumentuose (pagal Bronės Katinienės pasakojimus ir remdamasis jos archyvu parengė Valdas Papievis), IV:194–261.

Tiesa, 1989-09-02, p. 1

▪ Katorgininkų laiškai Putinui ir Vienuoliui, 1954-11-07 ir 1955-01-01 (įžangos žodį parašė ir vieną iš laiškų autorių – Antaną Dambrauską kalbino Valdas Papievis), V:204–238. — Reakcijos į publikaciją: Vanda Zaborskaitė, Kas yra tiesos sakymas? (atviras laiškas „Sietynui“), 1989-05-19; „Sietyno“ rengėjų atsakymas Profesorei, VI:255–260; Pranas Mikalauskas, Tiesa jūsų pusėje, VII:101–102; Irena Kostkevičiūtė, Okupuotos kultūros tragika, VII:103–120; Juozas Tumelis, [Apie tuos laiškus], 1989-10-17, VII:121. — Laiškai paminėti ir vienoj publikacijoj LKP CK, Lietuvos TSR AT ir Lietuvos TSR MT organe – laiške redakcijai: Algirdas Barzdaitis, „Viešumo kvaitulys?“, Tiesa, 1989-09-02, nr. 203, p. 1 (žr. teksto kopiją dešinėj).
▪ Vydūno laiškas apie kelią tremtin, 1946-11-11 (iš vokiečių kalbos vertė Irena Tumavičiūtė); Vydūno 1946-05-12/14 išverstas Georgo Neumarko eilėraštis „Kas Dievo meilei atsiduoda“; Vydūnas, Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu (įvadas publikacijon – Vacio Bagdonavičiaus straipsnis „Paskutinieji Vydūno metai“), VI:129–174.
▪ Tragiškoji karta: Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas... (motto vietoj – Bronius Krivickas, Mes esame kalnai, 1945, VII:65; įžangos žodis Virginijaus Gasiliūno, VII:66–67): 1989-05-16 Vilniaus universitete juos prisimena Vanda Zaborskaitė, VII:68–73; Vytautas Kubilius, VII:74–76; kun. Kazimieras Vasiliauskas, VII:77–80; ir Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, VII:81–86; Seserų Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės ir Onos Krivickaitės-Mačėnienės atsiminimai (1989-07-22 ir 1989-09-16 užrašė V[irginijus] G[asiliūnas]), VIII:130–143; Elena Gabulaitė, Anų dienų takeliai tebešviečia... (prisiminimai, kuriais dalintasi 1990-03-03 Biržų pilies salėje vykusiame B.K. ir M.I. paminėjime), IX:55–60; Zitos Pundziūtės-Tamkvaitienės atsiminimai apie Universiteto laikus, 1990-01-29, IX:61–64; Jonas Mikelinskas, Tą vasarą, tą rudenį (atsiminimai apie B.K.), 1990-02-21, IX:65–69; Albertas Dilys, Į jaunystės dienas sugrįžus (atsiminimai apie M.I. ir paliudijimas apie B.K.), X:26–41; Henriko Nagio atsiminimai apie M.I. ir kitus studijų draugus, X:42–47; Kazys Bradūnas, Mamerto Indriliūno ir Broniaus Krivicko pėdomis (atsiminimai); Noktiurnas Mamertui, Pilėnai, Partizanų baladė (eilėraščiai), X:48–56.

▪ Pranė Aukštikalnytė, Regėjimas, Ramu, Tėvynei (vietoj įžangos žodžio – Liudviko Jakimavičiaus in memoriam „Keli prisiminimo žodžiai apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę“), VII:87–90.
▪ Adomo Mickevičiaus proanūkio J. Goreckio laiškai į Lietuvą, 1959-10-30 ir 1959-11-28, VIII:102–104. — Po poros dešimtmečių šiuos laiškus, saugomus LLMA, vėl atrado Gražina Mareckaitė, žr. jos str. „Kur dingo deimantinė lyra?“, DrgK, 2010 IX 15, p. 5 ir Metai, 2010, nr. 10, p. 154–156; kad laiškai jau buvo publikuoti – nepaminima.
▪ Mamertas Indriliūnas, Pabiros mintys, 1938–1940? (parengė V[irginijus] G[asiliūnas]), VIII:144–155.
▪ Bronius Krivickas, Giesmės žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai, 1942; Jaunystės nuotykis, 1945; Vieną vasarą, 1946; Rudenio lygumose, 1945-02-21, VIII:156–169.

— ATODANGOS
▪ Vincas Mykolaitis-Putinas, Raudonspalvėj aušroj [1941 birželio–rugpjūčio eilėraščiai]: Raudonspalvėj liepsnoj, Saulėtekis, Minioj, Birželio 15, Tremtiniai, Prakeikimas, Žuvusiems partizanams, Nepamiršt niekados, Golgota (įvadas publikacijon [Valdo Papievio]), I:162–172.
▪ „Nulaužtos“ Prano Vaičaičio giesmės: [Mūs girios šiandien jau negaudžia], [Drąsiau, be abejonės, baimės], [Tikėjims krikšto dailiai šviečia], [Darželį rūtų išdabinus], Iškeliaujant iš tėvynės (parengė ir įvadą publikacijon prašė Marijus Jonaitis [dab. Šidlauskas]), II:223–232 = ²II:238–247.

▪ Pokario dainos: [Ko palinko žilvičiai prie kelio], [Penkioliktą gruodžio, ankstųjį rytelį], [Pavasarį gegužės, ievos], [Ūžė medžiai, šlamėjo braškėjo], [Dar nesulaukęs laisvos Tėvynės], [Saulė nusileido, vakaras malonus] (publikaciją parengė ir įvadą publikacijon parašė Dainius Juozėnas), II:233–242 = ²II:248–257.

▪ Anupras Jasevičius, Ištremtojo raštai iš Spasko (parengė ir įžangą „Mintim ir siela – visada tėvynėje“ parašė Virginijus Gasiliūnas), III:220–243.
▪ Vincas Mykolaitis-Putinas, Dingo, 1942-12-20; Juozo Ambrazevičiaus 1943-05-17 laiškas Vincui Mykolaičiui-Putinui [apie jo rinkinį Rūsčios dienos]  (poemą ir laišką parengė ir įžangą „Iš V. Mykolaičio-Putino ‘Rūsčių dienų’ istorijos“ parašė Irena Kostkevičiūtė), III:243–253.
▪ Iš mirtininkų zonos: Visiems! Visiems! (parengė [Dainius Juozėnas]), III:254–255.
▪ Iš Salomėjos Nėries dienoraščių [Raštų III tome (1984) neskelbti įrašai] (parengė ir įvadą parašė N[ijolė] D[aujotytė], IV:173–181.
▪ Tremties dainos: [Ar verkia rytas ūkanotas], [Ant Vilijos kranto gėlėto], [Blaškos rudens vėjas, rauda už langų], [Ar tau pabodo žalios miško pušys], [Šventa žemė Tėvynės apleista], [Altajaus kraštuos po Sibirą] (parengė ir įžangos žodį parašė Danutė Juodelienė), IV:182–187.
▪ Jurgis Baltrušaitis, Prologas A. Šniclerio pantomimai „Pjeretės šydas“, 1913-11 (įžangos žodis J[uozo] T[umelio], iš rusų kalbos vertė Linas Broga); Jurgis Baltrušaitis: dar 46 mažai žinomos eilutės (trijų eilėraščių, parašytų Paryžiuje 1941-ais ir 1942-02-16, publikaciją parengė J[uozas] T[umelis]); Iš „Dirvos“ redaktoriaus K.S. Karpiaus archyvo: Poetas Jurgis Baltrušaitis apie Mūsų Amerikiečių Pareigas / Buvęs Lietuvos Ministras Maskvoje, Nenusilenkė Komunistams, Pasirinko Tremtinio Likimą (persp. iš: Dirva, 1941-02-14, p. 3; publikaciją parengė Viktorija Daujotytė), VI:227–241.
▪ Rezistencijos dainos: [Pūtė pūtė šiaurus vėjas], [Ir vėl apsiniaukė, griaustinis padangėj], [Tyliai ošė miškas], [Žaliuojančiam gegužy], [Išėjo brolis naktį], [Klaupias stribas su rožančium], [Du broliukai stribukai], [Kelkis, sūnau, važiuok rarotų], Linksmučiui, [Menu, atbridot jūs per sniegą], [Partizanų būrys paklebeno duris], [Suvadina brolelius, / Išdalina lapelius] (parinko [Dainius Juozėnas]), VII:91–100.
▪ Motiejus Gustaitis, Prie Aušros Vartų: malda, Malda į šv. Kazimierą, Rezurekcija, Dvasios šventė (parengė ir įžangos žodį „Religiniai M. Gustaičio eilėraščiai“ parašė Viktorija Daujotytė), VII:150–154.
▪ Rūpintojėlis: LLKS partizano maldos ir apmąstymai (parengė ir Post scriptum parašė V[irginijus] G[asiliūnas], IX:94–113.
▪ Viena Klaipėdos krašto lietuviška epitafija (parengė ir pristatė Paulius Subačius ir Egidijus Zaikauskas), X:83.

— Kaukės / Veidai
▪ Stalinas šypsosi: Jis apie save ir šviesų žmonijos gyvenimą; Vergai apie jį ir jo šviesius darbus (publikaciją parengė [Darius Kuolys ir Valdas Papievis]), I:173–178.
▪ Vytautas Jogėla, Juzefas Giniotas Pilsudskis; Maršalo mintys iš žygiai, IV:262–270. — VytJ reminiscencijos apie Sietyną, šią publikaciją ir kt.: „Postać Józefa Piłsudskiego jako powód poznania Zbigniewa Solaka“ in: Doktor Zbigniew Solak (1953–2004) a wzajemne poznanie Polski i Litwy: życie i problematyka badawcza krakowskiego uczonego (red. Stefan Gąsiorowski, Warszawa 2014), p. 121–129; santrauka.lt – čia.

— AŠARA AŠARĄ STUMIA
▪ Dočys iš Alksnynų Ž. [= Liudvikas Jakimavičius], Viskas apie tūlą pilicininką, I:179–183.
▪ Henrikas Zablockis [= Linas Poška], Gerbti oponentą, diskutuoti sąžiningai ir konstruktyviai, I:184–186.
▪ Henrikas Zablockis, Humanizmo farvateryje, II:243–244 = ²II:258–259.

▪ Rūsti Dočio A.Ž. byla, II:245 = ²II:260.

▪ Dočys iš Alksnynų Ž., Nacionalistinio ekstremisto dienotvarkė, II:246–248 = ²II:261–263 [persp. VU TSPMI studentų laikrašty Post scriptum, 2010-12, nr. 17, p. 14–15; visas tekstas postscriptum.lt].

▪ Ką kalbėjo gyvuliai kolchoznikui 1948 m. Kūčių naktį (parengė [Dainius Juozėnas]), III:198–200.
▪ Antitarybinio darbo moralinis bei fizinis kodeksas su Dočio iš Alksnynų Ž. konstitucijos projekto papildymais, III:201–205.
▪ Dočys iš Alksnynų Ž., Ėi! Konkursai konkursai konkursai, IV:289–290.
▪ Jovita Žabaitė [= Vytautas V. Landsbergis], Iš mano atsiminimų, V:239–243.
▪ Dočys iš Alksnynų Ž., Lietuvos Bebrų Respublikos Konstitucija (Pogrindinis įstatymas): projektas, V:244–246.
▪ Oranžinė alternatyva (anoniminį straipsnį lenkų revoliucinėje spaudoje aptiko, išvertė ir pakomentavo Jonas Zapekanka [= Arūnas Sverdiolas]; versta iš: Kultura [Paryžius], 1988, nr. 3), VI:242–254.
▪ Atviras Jono Zapekankos-Ugninio laiškas „Sietynui“; Viešas Dočio A.Ž. atsakymas J. Zapekankai-Ugniniui, VII:203–205.
▪ Dočys iš Alksnynų Ž. ir tautinės mokyklos Koncepcija, VII:206–208.
▪ Dočio iš Alksnynų Ž. pasiūlymai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo komisijai ir josios laikinajam pirmininkui Algirdui Brazauskui – kaip nepriklausomybę atkurti, VIII:244–246.
▪ Dočio iš Alksnynų Ž. mormorandumas rapsodija (aviečiautojai ir chorui su orkestru, atliekamas mormorando tyliai mykiant toli nuo kultūros židinių): orat orija tautinei tautos šventei (grimas liaudies), IX:263–266.
▪ James Thurber, Triušiai, sukėlę tiek rūpesčių (iš anglų kalbos vertė Slunkius iš Alksnynų Ž. [= Liudvikas Jakimavičius]), X:263–264.

— VARIA
▪ Tėvas Stanislovas, Kalėdoms; Bernardas Brazdžionis, Artojų malda Kalėdų Kristui, III:289–292.
▪ Kronika: mūsų korespondentas Mantas Adomėnas iš šalies kultūrinio ir politinio gyvenimo sūkurio praneša, III:293–302, IV:291–296, V:247–259, VI:261–271, VII:209–219, VIII:247–259, IX:267–284, X:247–254.

--------------------------------------------------------------------------------------------
— APIE LEIDINĮ
▪ Arūnas Sverdiolas, Sietyno pirmasis (vietoje recenzijos), Sąjūdžio žinios, 1988-08-13, p. 3. — ArSv rašinys ir digresijos čia.
▪ Saulius Žukas, Sietyno šviesoje, Literatūra ir menas, 1988-09-03, p. 5. — Sietyno reakcija: „Už dalykišką ir sąžiningą mūsų pirmojo darbelio aptarimą dėkojame Sauliui Žukui [...]. Tik manytume, jog ‘viena brandžiausių leidinio publikacijų’ – ne pratarmė, o Arvydo Juozaičio studija ‘Politinė kultūra ir Lietuva’. Tai jos užuovėjoje ‘Sietynas’ ir esti išaugęs.“ (II:249)
▪ „Sietyno“ vakaras [informacija apie 1988-10-06 Meno darbuotojų rūmuose vykusį susitikimą su leidinio rengėjais ir autoriais „Jaunasis menininkas ir jo pozicija“], Literatūra ir menas, 1988-10-15, p. 15.
▪ Algirdas T. Antanaitis, Tautos [= Taurios] širdys, nesuteptos sielos [apie pirmą Sietyno numerį], Akiračiai, 1988, nr. 11, p. 7, 9, 10.
▪ Naujas leidinys „Sietynas“: į „Jaunimo gretų“ [= Valdo Daškevičiaus] klausimus atsako vienas iš rengėjų Darius Kuolys, Jaunimo gretos, 1988, nr. 12, p. 14.

▪ Aušra Marija Jurašienė, „Sietynas“ toliau šviečia [apie antrą ir trečią Sietyno numerius], Draugo šeštadieninis priedas „Mokslas, menas, literatūra“, 1989-02-25, nr. 39(8), p. 2.
▪ V[aidotas] D[aunys], Leidiniai ir idėjos: „Sietynas“ I–V, Krantai, 1989, nr. 6, p. 69–70.
▪ Algirdas T. Antanaitis, Susipažinimui: dar trys Sietynai, Akiračiai, 1989, nr. 7, p. 12–13.
▪ Aurelijus Katkevičius, Beveik kaip UFO, Literatūra ir menas, 1989-07-29, p. 7.
▪ Alfredas Guščius, Kritikų premija – „Sietynui“ [Algimanto Bučio, Dariaus Kuolio, Violetos Kelertienės, Vytauto Martinkaus ir Valentino Sventicko mintys], Literatūra ir menas, 1989-07-22, p. 3.
▪ Darius Čuplinskas, Sietynas tracks culture in transformation, The Lithuanian Review, 1990-05-11, p. 8.
▪ Darius Čuplinskas, Sietyno moralinio pasaulėvaizdžio raidos eskizas, Metmenys, nr. 58, 1990, p. 187–191.
▪ Viktorija Daujotytė, Dešimt „Sietynų“, Naujasis Židinys-Aidai, 1991, nr. 8, p. 60–61.
▪ Valdas Kukulas, Nereikalingi, bet labai reikalingi [apie Sietyno paskutinį, dešimtą, numerį ir Baltų lankų pirmą], Respublika, 1992-01-22, p. 7.
▪ Aleksandras Šidlauskas, Šviesus „Sietyno“ laukas, Dialogas, 1993-02-19, nr. 7, p. 4.
▪ Vytautas Kubilius, „Sietyno“ žingsniai: „Sietyno“ 10-mečiui, Naujasis Židinys-Aidai, 1998, nr. 7/10, p. 370–372.
▪ Valentina Paukštelytė, „Sietyną“ prisimenant (dokumentinis filmas), 1998.
▪ Mindaugas Kvietkauskas, „Jaunesniųjų rašytojų pasaulėžiūros orientyrai“ (skyrelis „Pilietiškasis Sietynas“), in: Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), sud. Giedrius Viliūnas, 2003, p. 160–164.

▪ Liudvikas Jakimavičius, Ekspromtas „Sietyno“ tema, in: Poezijos pavasaris’05, p. 156–161; persp.: LJ, Vamzdis: rašinėliai, 2010, p. 55–62.
▪ Darių Kuolį klausinėja Ainė Ramonaitė, Jūratė Kavaliauskaitė, Algimantas Jankauskas ir Justinas Dementavičius 2010-06-17 Vilniuje, in: Kažkas tokio labai tikro: Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos: sakytinės istorijos šaltinių rinkinys, sud. Ainė Ramonaitė, Jūratė Kavaliauskaitė ir Valdemaras Klumbys, 2015, p. 451–462.

▪ Jolita Linkevičiūtė-Rimavičienė, Inteligentų tekstai: Nuo „Aušros“ iki „Sietyno“, 2021, p. 175–199, 209–218, 229–231.

▪ Sietynas pristatytas kilnojamoje parodoje „East European Literary Magazines, 1945–2004: Testing the Boundaries and Paving the Way to Democratization“ (2022–2024, Ljubljana, Bielsko-Biała, Salzburg, Pécs, Vilnius, Trieste); Sauliaus Vasiliausko paskaita „Official Literary Magazine and Self-publication of Younger Generation: Case of Pergale and Sietynas“ (nuo 40:55; tekstinę santrauką žr. čia, p. 3); Vilniuje, Venclovų namuose-muziejuje, paroda eksponuota 2023 IX 27 – XII 29.