(855) Kultūros istorijos trupiniai: apie tekstą iš esperantiškos užparaštės, Michaliną Kuzmickaitę-Banaitienę ir kt.

Prae scriptum. Baigės tinklaraštininkų savireklamos savaitė. Nedalyvavau. Nes niekaip nesugalvojau bent apyrimtės priežasties, kodėl reiktų. Labai tiksliai pastebėjo Pseudohistorian, nepastebėjęs, kad —vg— internetinė buveinė sulauktų daug dėmesio. Taip ir yr. Ir viskas gerai. Spėju, yra 20, o gal net daugiau žmonių (bent vienas, matyt, ir iš RS Valdybos), kurie kartkartėm paskaito, ką čia užfiksuoju, ir to gana. Ne puolančių prie naujo įrašų kiekis svarbu; daug svarbiau (ir maloniau), kai pastebi, kad kas nors kaip naujieną ar įdomybę atranda tai, ką užfiksavau prieš keletą metų, arba ima ir patikslina tai, ko pačiam nepavyko iškapstyti. Taip, tuštybė, bet jei būtų visiškai dzin, tai juk neprisiverstum rašyt, tuolab niekam nieko nepažadėjęs.
--------------------------------------------------------
2010-ais buvau įpuolęs į pirmą – vėl leidus lotyniškus rašmenis – Rusijos imperijos teritorijoj ėmusį eit periodinį leidinį – savaitinį Lietuvių laikraštį. Užfiksavau, be kita ko, ir ten aptiktus du Adomo Jakšto sakinius: „Išeinąs Anglijoje laikraštis «The Esperantist» pirmame šių metų numeryje pradėjo spauzdinti apysakėle, iš Lietuvos gyvenimo. Apysakėlė parašyta originališkai p. J.O. Elleder’io terptautiškaj’ kalbaj’ (Esperanto).“ (1905-01-20/02-02, nr. 6/7, p. 79) Tada teatkapsčiau autoriaus asmenvardį – Osip Ivanovicx Elleder; o jo apysakėlė taip ir liko skendėt tamsoj, net kreipinys į esperantininkus nepadėjo.
Bet užvakar iš ryto prie įrašo apie Vladą Eidukevičių atsirado Valdo Banaičio (iš profesijos psichiatro, iš prigimties – kultūrininko) dvidalis komentaras, kurį perkeliu šičion, nes tai daugiau negu komentaras (porą nuosiuntų pakišau aš):

Norėjau atsiliepti apie Aleksandro Dambrausko minėtą apysakėlę 1905 žurnale „The Esperantist“, kurios Jums 2010-07-23 nepavyko rasti (aš ją atsitiktinai užtikau šiemet Gutenbergo projekte, o ieškodamas autoriaus pataikiau į Jūsų blogą). Jau sužinojau, kad Osip Ivanovič Elleder iš Kijevo, geležinkelietis, yra jo 1903 metų nuotrauka su esperantiška dedikacija savo korespondentams prieš kelionę Prancūzijon, o apysakėlę rašė pagal prisiminimus tiesiant Lietuvoje liniją pro Šeštokus (stotis pradėjo veikti 1898). Radau jį 1910 Slovėnijoje (tada Austrovengrijoje) geležinkelio statybos darbų vykdytoju. Apsakymas rašytas galiojant cariniams spaudos draudimams, kurie ištiko ne tik lietuvių kalbą, bet dar keturias – ukrainų dar Petro I laikais (nuo 1720, paskui ir pravoslavų sinodo 1762), gudų nuo 1839, latgalių kartu su lietuvių, bei nuo 1895 – ir esperanto, gimusiai vos 1887. Lietuvių kalba nukentėjo mažiausiai. Jeigu prisimenate Eduardo Beltovo „Knižnoje Obozrenije“ 1989 publikaciją (vertimą išspausdino „Vakarinės Naujienos“) apie Stalino laikų literatų represijas, lietuvių represuota 10, gudų 120, latvių 59. Gal todėl nė vienas mano straipsnio apie lingvocidą variantas jau 10 metų nepraeina į LR spaudą?
     12 puslapių apsakymas „Kiam ekfloradas rezedoj“ (Kada vėl pražysta razetos) su paantrašte „vaizdelis iš rusų Lietuvos“ buvo spausdinamas Londone per 3 numerius (sausio–vasario–kovo) apie išprotėjusią merginą, kuri nuo ankstyvo pavasario iki rudens (žiemai būdavo brolio uždaroma) apsigyvendavo miške, klajojo Šešupės krantais, kur saulei leidžiantis liūdnai giedodavo sėdėdama ant akmEnio apie gromatėlę, baltą dobilėlį (galimai paimtą į rekrūtus). Autorius cituoja lietuviškai, paaiškina išnašose dar ir kaimiečių atsiliepimus apie šią Lorelei, giria kalbos melodiją ir nuostabius Šešupės krantus. Per pavasario liūtį mergina nuslydo ir nuskendo patvinusioje Šešupėje kartu su bandžiusiu ją išgelbėti autoriaus draugu, kurį jis vis prisimena razetoms pražydus.
     Aiškintis apysakos vietas padėjo studentavimo laikų draugas iš Kauno, iki šiol žygeivis Juozas, kurio nemačiau 50 metų. Pernai sutikau, o šiemet teiravausi apie Šešupės ištakas – pasirodo, jis stovėjo ant jos, vos sprindžio pločio, netoli Šiurpylių piliakalnio anapus Lietuvos sienos, ir buvojo prie to geležinkelio. Dabar prašo manęs išversti tą tekstą Seinų krašto žurnalui „Aušra“. Seinuose reziduoja ir Kšyštofo Čyževskio centras/fondas „Pogranicze“, apie kurį prieš 20 metų keliskart publikavau „Šiaurės Atėnuose“.
     Seinuosna 1908 su Aleksandro Dambrausko rekomendacija stoti seminarijon pėsčias iš Ukmergės atėjo Stasys Tijūnaitis, likęs dirbti spaustuvėje ir 1912 ten išleidęs savo parašytą esperanto vadovėlį. Jo prieš Antrąji karą vaikams leisto žurnalėlio „Kregždutė“ lapą su antra esperanto pamoka – pasakėle apie katiną ir žvirblį 1956 radau Jurbarke senelio palėpėje, ir to užteko, kad perprasčiau genialaus vaiko atspėtą išvirkščią kalbos mechanizmą, įvaldomą lengviau negu automobilį varinėti sur la kampo for de l' mondo, antaŭ nokto de somero (ant lauko toli nuo pasaulio, prieš vasaros naktį – pagal vieną iš pirmųjų eilėraščių, sukurtų dar prieš kalbai pasirodant). 1959 įstojęs į Kauno medicinos institutą paskaitas konspektuodavau esperantiškai – trumpiau ir aiškiau nei lietuviškai.
     O dainą „Sėdžiu ant akmEnio, ant tokiO kietumo“ girdėjau iš mamos, Michalinos Kuzmickaitės, kai ji pasakodavo apie gyvenimą tarpukaryje iki karo buvusiame Pliaterių palivarke prie Dusetų – jos teta dainuodavo. Michalina studijavo Kauno meno mokykloje, pažinojo jau garsų Eidukevičių, buvo jo kviečiama vykti Italijon 1940, bet nesutiko nežinodama, kur teks gyventi, o jam tai buvo visai nesvarbu, nors ir po valtimi. Gal to pasakojimo įkvėptas aš 1961 iš vasaros stipendijos pirkęs dviratį su 2 rubliais kišenėje per mėnesį neperspėdamas apkeliavau esperantininkus iki Leningrado ir atgal per Pskovą (2400 km). Molėtuose, Baltijos esperanto stovykloje BET-3 susitikau su kai kuriais estafetėje aplankytais latviais ir estais. Šiemet lietuviams eilė organizuoti BET-51, kuri vyks Birštone. Memorialo Eidukevičiui kaip ir Mačerniui tikrai reikia. Du žymūs tarpukario Lietuvos ir esperanto veikėjai liko užmiršti – Mačernio dėdė Juozas prašapo Argentinoje, nors dėstė Buenos Airių Ignaco Lojolos universitete, o Pulgis Andriušis visai nežinomas Utenoje, kur prieš 3 metus vyko tradicinė BET-48. Vienišius Mačernio dėdė 1974 prašapo Argentinoje, ir 2014 Visuotiniame esperantininkų kongrese UK-99 Buenos Airėse Lietuvos atstovai jo pėdsakų neieškojo. Adelaidėje, kur Pulgis Andriušis mirė 1970, 1997 vyko UK-82. 10 Lietuvos atstovų neieškojo ir nesusitiko su jo vaikais Australijoje. Bet kai „didvyrių žemėje“ nei gyvenimo, nei žūties vieta nepažymėta...

— Ačiū, p. Valdai. Bet jei būtų viskas surasta, sutvarkyta etc., taigi nebeliktų ateities planų. Paminėjot Pulgį Andriušį; ne uteniškiui Remigijui Misiūnui pasirodė, kad verta primint jį kaip kelionių apybraižininką, ir jau išleistos trys knygos, dar ir feljetonų rinkinys išėjo; gal kas kada ims ir primins apie jį kaip apie esperantininką – juk gali taip atsitikt? Viltys ne toks jau blogas dalykas.

(852) Iš popieryno, xxix: apie Vlado Eidukevičiaus žūties aplinkybes ir palaidojimo vietą

tsitiktinumai dažnai nėra tai, kuo mes juos manom esant. Štai:
(a) praeitą trečiadienį kapstydamasis po popieryną radau išplėšą iš Literatūros ir meno su laišku „Neatskleista paslaptis“;
(b) vakar baigės paroda, skirta Eidukevičiaus 125-osioms gimimo metinėms.
Pristatyme – tokie sakiniai: „Dailininko mirties aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Remiantis amžininkų liudijimais ir kai kuriais išlikusiais dokumentais, spėjama, kad jis žuvo 1941 m. birželio 22 arba 23 d. Aleksote, Kaune.“
Negi taip ir nepavyko išsiaiškint? – pagalvojau turėdamas omeny 1992-07-18 išspausdintą Ramintos Banaitienės laišką:

XX a. pradžios dailininko Vlado Eidukevičiaus mirties aplinkybės bei jo kapo vieta iki šiol nėra tiksliai žinoma. Pateikiama ir keistų, nepagrįstų versijų. Viena jų teigia, esą V. Eidukevičių nušovė lietuviškieji fašistai, dėl darbininkiškos išvaizdos palaikę jį bolševiku (P[ranas] Gudynas. „Vladas Eidukevičius“. V., 1963, p. 6 [Gudynas ten cituoja Juozą Jurginį iš Lietuvių meno istorijos bruožų (1960); Tomas Sakalauskas knygos Esu toks, koks esu: paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai (1987) pabaigoj užrašo: „Nebeliko Vlado Eidukevičiaus. [...] Liko jo mirties legenda...“ (p. 186) ir sumini žūties versijas (variantai: nušovė / užmušė sprogusi bomba; santykis: 13/3; jei įdomu, yra čia)]). Tiesa, jog dailininkas nekreipė dėmesio į aprangą, tačiau ne išvaizda buvo jo mirties priežastis. „Skeveldra nuplėšė kairę ranką, šoną sudraskė, kad net širdis buvo matyti...“ Tai garbaus amžiaus moters, taip pat dailininkės, gerai pažinojusios V. Eidukevičių, žodžiai. Ji taip pat nurodė ir vietą, kur esą užkasti dailininko palaikai. Prieš dvidešimt metų atkakliai (net šešerius metus) buvo beldžiamasi į įvairių organizacijų – Kultūros ministerijos, Dailininkų sąjungos – duris, net prašyta padėti archeologų... Deja, be atsako — iki šiol V. Eidukevičiaus kapas nežinomas.
Čia pateikiu minėtos moters [iš visko sprendžiant, Michalinos Kuzmickaitės-Banaitienės, 1913–2004] man rašyto laiško ištraukas, kuriose kalbama apie V. Eidukevičiaus mirties aplinkybes.

Praūžus frontui, kuris nudundėjo į Rytus, man pasidarė neramu dėl Vlado. Jis neišvažiavo į šiltus kraštus, kaip buvo žadėjęs, ir nežinia, kaip jam sekėsi vienam žiemą gyvent Kaune. Baigiantis 1941-ųjų birželiui, atvažiavau į Kauną ir nuskubėjau į Aleksoto kalną, kur dr. P. Karvelio namo mansardoje, iš grubių atraižų sukaltame kambarėlyje, gyvena Vladas. Užbėgus į viršų, mane pribloškė baisus vaizdas: ant durų nebebuvo įprastos ūkiškos spynos, viskas atidara, o tuščiame kambaryje – šiukšlės, popieriaus skiautės... Buvo aišku, kad Vlado čia nebėra. Bet kur? Pastovėjau, o širdy taip neramu pasidarė!
(...)
Nusileidau žemyn ir pabeldžiau į duris, esančias šalia laiptų. Išgirdusi balsą, įėjau ir artimiausio Vlado kaimyno paklausiau: „Kur Vladas?“ Jis atsakė: „Kur Vladas Eidukevičius? Žuvo antrąją dieną prasidėjus karui. Mes šlaite pasidarėm slėptuvę ir į ją nusivedėm dailininką. Aerodromą smarkiai bombardavo, visi slėpėmės, o jis išbėgo iš bunkerio ir blaškėsi išsigandęs... Neklausė mūsų... Netoliese sprogus bombai, skeveldra nuplėšė kairę ranką, šoną sudraskė, kad net širdis buvo matyti!“
Palydėjęs mane laukan, kaimynas ranka parodė ten esančią daubą, kur buvo jų slėptuvė (dešinėje pusėje nuo aerodromo), o prieš ją – Vlado Eidukevičiaus žuvimo vietą. Nebeturėjau jėgų daugiau klausinėti, bet po kurio laiko teiravausi, kur jis palaidotas. Gal Aleksoto kapinėse? To kaimyno jau nebebuvo, kiti – nežinojo. Nesuprantu, kaip žmonės, kurie paėmė Eidukevičiaus palaikus, nepasidomėjo jų likimu. Tada dar buvo galima atsekti pėdsakus, ir kaimynai būtų padėję rasti jo kūną. Daug rašiau, bet visi tik atsirašinėjo...
(...)
1968–1969 metais dirbdama Kauno S. Nėries vidurinėje mokykloje, dailės būrelyje, papasakojau vaikams apie dailininką Eidukevičių, jo kūrybą, gyvenimą ir mirtį. Viena VI klasės mergaitė pakėlė ranką ir sako: „Mano senelis gyvena netoli tos daubos ir pasakojo, kad, prasidėjus karui, iš jos buvo atneštas kažkokio „malioriaus“ kūnas ir užkastas šalia tako, kuriuo žmonės eidavo į miestą“.
Nuėjau su ta mergaite, vardu Emilija, į Aleksotą, ir jos senelis parodė man tą vietą. Prie tako tikrai buvo kauburėlis, panašus į seną kapą. Manau, kad net po tiekos metų galima buvo pažinti, kas ten palaidotas – iš ūgio, plaukų, drabužių. Deja, nebuvo kam to padaryti... Toks menininkas, o net kapo nėra.
Visos mano pastangos rasti Vlado Eidukevičiaus kapą atsitrenkė į žmonių abejingumą. Tai byloja, kad jis buvo labai vienišas žmogus, ne toks kaip visi...
(...)
Parašiau Tau apie Vlado Eidukevičiaus mirties aplinkybes ir manau, kad tai tiesa, nes kaimynais netikėti nėra pagrindo, o ir vietą jie tiksliai nurodė.

Redakcijos prierašas. Cituotame laiške yra autorės ranka nupieštas palaidojimo vietos planas ir nurodytas takas, vedantis į Aleksoto kalną. Laukiame atsiliepiant tų, kurie gali ir nori rasti Vlado Eidukevičiaus kapą. (p. 14)

Nežinau, daugiau nesigilinau, ar kas nors iš Literatūros ir meno redakcijos paėmė tą palaidojimo vietos planą, ar ką darė. Šiaip – būt reikėjo ekshumuoti palaikus; iš kaulų medicinos ekspertai nesunkiai būtų atsakę – nušautas ar sprogmens mirtinai sužalotas.

P.S. (05-05) Tinklaraščio įrašus „pareklamuoju“ per G+; apie šitąjį pranešdamas, dar pridūriau: „+Aiste Paulina, gal Jūs ką daugiau žinot?“ – „Ne, nieko daugiau. Dar žinau, kad niekas mūsuose Eidukevičiaus nemyli (to puikus įrodymas – pasibaigusi paroda) ir niekaip nesuprantu kodėl?“ – „Ačiū. O dėl nemeilės – gal todėl, kad nei tikras realistas, nei tikras modernistas?:)“ – „Kiek jau čia pas mus tų "tikrų modernistų" :) Galvoju, gal todėl, kad mažai Lietuvoje gyveno, o ir kol buvo, vis taikydavosi išlėkti kur toliau?“ — Taip viskas ir pasibaigė; nors klausimas, kodėl Eidukevičiaus nemyli, vertas pasvarstymo, – niekaip jo per gerą savaitę, nuo balandžio 26-os, negaliu iš galvos išprašyt. Bet gal čia mano kokios asmeninės problemos? :)
P.P.S. (07-02) Po popieryną knaisiotis gal įdomiau negu po atmintį. Užtinki dalykų, kurie ne stumteli šonan (taip būna, kai mėgini prisimint), o atskleidžia, tarkim, kaip atsirado publikacija apie Eidukevičiaus žūties aplinkybes ir palaidojimo vietą Literatūroj ir mene 1992-07-18. — 1992-03-20 Šiaurės Atėnų „Haid parke“ buvo Ramintos Banaitienės laiškas, pavadintas „Kaip žuvo dailininkas?“ Paskutinė pastraipa:

Artėjant 51-sioms Vlado Eidukevičiaus mirties metinėms, – o jis žuvo 1941.VI.22 – taip reikėtų nuveikti kažką realaus, neapsiribojant vien tik prisiminimų vakarėliu. (p. 7)

Prieš parašą su adresu ir net telefono numeriu, „laukiu atsiliepiant“. Manau, būtent į šį R.B. laišką ir atsiliepė „garbaus amžiaus moteris, taip pat dailininkė“ Michalina Kuzmickaitė-Banaitienė. Publikacijos LM įvadinė dalis beveik sutampa su laiško ŠA-uose tekstu. Suprantu, čia visiškai smulkmena, bet tas nelemtas noras, jei už ko nors užkliūni, turėt „kuo pilnesnį vaizdą“.