Metų nr. 4 pradėjau skaityt nuo Kęstučio Subačiaus rašinio, skirto Rimui Burokui (šįmet jam būtų 70). Gerai, labai gerai, kad toks tekstas paskelbtas. Tik vargu ar kuo nors pagrįstos puoselėjamos viltys: „Jo itin muzikali, subtili, elegantiškai lengva, verleniška poezija, tikiu, ateityje sulauks reikiamo dėmesio.“ Asmenines simpatijas pastūmus šonan, tenka konstatuot: RimB, kūręs sovietinės literatūros užparaštėj (t.y neturėjęs jokių šansų būt išspausdintas), per tris laisvės dešimtmečius netapo kanono dalim, – tik fono poetas; ir vargu ar situacija bepasikeis; pagrindinė priežastis, manyčiau, – tiesiog per mažai sukūrė (net jei viskas, ką parašė, būtų išlikę); šnekos, esą gana sukurt keletą tikrai gerų eilėraščių, kurie patinka amžininkams, net atmintinai išmoksta – ir jau garantuota, kad tavo kūryba ilgam liks žinoma, – gražios, bet ar teisingos? — Subačiaus teksto pavadinimas „Elegantiškasis Vilniaus Verlaine’as“ gražus, bet... taip, abu paragavo kalėjimo, tik gretint kūrybos išliekamąsias vertes, iš toliau žvelgiant, vargu ar yr kokio rimtesnio pamato.
Atsiprašau, kad leidaus svarstyti. Tenorėjau patikslint vieną dalyką, kuris tėr svarbus literatūros istorijai, o gal net ir jai – ne. — Kita pastraipa po tos, kurios paskutinį sakinį pacitavau:
O bandymų atkreipti dėmesį į R. Buroko kūrybą tikrai būta. Jo poezija pirmą kartą paskelbta senamiesčio žurnalo (kaip jį vadino leidėjai) „Arka“ pirmame numeryje 1989 m. (iš viso buvo išleisti septyni numeriai, juos leido architektas Algis Stalgys, dailininkas Rimas Olšauskas, Vytas ir Siga Dubauskai), tais pačiais metais (todėl dabar ir sunku atsekti, kuri publikacija pirmesnė) pluoštas eilėraščių išspausdintas almanacho „Sietynas“ antrame numeryje, jį tvarkė VU absolventų kompanija – Virginijus Gasiliūnas, Liudvikas Jakimavičius, Darius Kuolys, Vytautas V. Landsbergis, Gediminas Mikelaitis, Valdas Papievis. R. Buroko eilėraščių publikacijų taip pat buvo „Jaunimo gretose“ (1989 m., Nr. 1), „Švyturyje“. Vaidoto Oškinio leidykla Kaune 1992 m. išleido (padedant poetams Tomui Arūnui Rudokui ir Benediktui Januševičiui, dailininkui Andriui Braziui) kuklią knygelę „39 eilėraščiai“. (p. 130–131)
— Sietyno bibliografijoj esu pridūręs, kad ten paskelbtas RimB eilėraščių pluoštas – pirmoji jo kūrybos publikacija. Ir tuo nesuabejojau KęstS rašinį perskaitęs. Todėl, kad Sietyno nr. 2 išėjo ne 1989 metais, o 1988-ų rudenį (Pratarmė datuota 1988 VIII 24; l. gerai prisimenu, kad spalį numeris jau tikrai buvo platinamas, nes per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą kai kam jį dovanojom).
—vg— 2023 IV 14
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą