alvoj visokių vaizdinių prisirinkę. Mėgini įsivaizduot tą, aną.Ryškiau, blankiau sekas. Vienas vaizdinys detalingesnis, kitas bendresnis.
Dar kapstai skaitinėji, ieškai ko nepametęs – kokio epizodo ar pasvarstymo, kuris leistų artėt prie [įsivaizduojamos] esmės; noris geriau suvokt tai, ko nesi patyręs ir neduokdie patirti.
– Kam tau to reikia? Juk nerašai jokių straipsnių, už kuriuos metų pabaigoj atsiskaitoma, – ne kartą teko girdėt. – Ir ką atsakyt? Paprasčiausiai įdomu, ir tiek? – Trūkt pečiais klausėjas = niekais užsiimi.
Miko Šlažos (*1897 Kretingoje, †1956 Dardesheime, 1980 palaikai perkelti į Dessau nacizmo aukų Garbės kapines; mokytojas, vadovėlių rengėjas, visuomenės veikėjas, politikas; ketverius metus Sachenhauseno koncentracijos stovyklos kalinys; filatelistas) atsiminimuos Žvėrys žmogaus pavidalu yra skyrelis „Argi tai draugystė?“ – lyginamas kalėjimas ir koncentracijos stovykla, kurioj teko būt:
Kodėl kalėjime draugystė galima, o koncentracijos stovykloje veltui jos ieškosi? Kalėjime sėdi nusikaltėliai, nuteistieji, kurie nusižengė žmonėms ar visuomenei. Jie visi turi bendrą bruožą, jie visi, nors ir ne vienodai, yra nusistatę prieš esamą visuomenės tvarką. Juos sieja nusižengimas baudžiamojo kodekso paragrafams. Ir jie laikosi drauge. Žinoma, ir ten yra išimčių – skundimo, padlaižiavimo, ir ten yra išsiskiriančių iš bendrijos autsaiderių.Beje, ta pati mintis, kad kiekvienas tik už save, užfiksuota ir Jono Grigolaičio atsiminimuose.
Visai kitaip koncentracijos stovykloje. Bendrumo jausmas neegzistavo. Jeigu čia būtų buvę vienos kategorijos kaliniai, gal ir čia būtų susibūręs tam tikras likimo draugų kolektyvas. Esesininkai tai gerai suvokė. Todėl jau nuo pat įkūrimo jie taip sujaukė koncentracijos stovyklas, kad bet koks bendrumas tapo neįmanomas. Čia kaliniai, kuriems nusikaltimas yra kaip instinktas; tai suteneriai, prievartautojai, kuriems apskritai svetimas bet koks moralės jausmas. Čia ir labai kultūringi, tvirto charakterio žmonės, išdrįsę smerkti valdančiąją sistemą, nors milijonai iškreiptais veidais šaukė: „Tegyvuoja mūsų fiureris!“ Čia ir tie, kuriems svarbiau už viską yra Dievas ir Dievo žodis; ir tie, kurie net stovykloje šaipėsi ir tyčiojosi iš Dievo ir visko, kas susiję su Dievu. Čia ištikimi demokratai, šalia jų – anarchistai. Čia žmonės, kuriems darbas yra viskas, kurie net koncentracijos stovykloje dirbo vien dėl savo poreikio dirbti. Čia tokie, kurių žodyne apskritai nebuvo žodžio ,,darbas“, kurie apskritai per visą savo gyvenimą nebuvo dirbę jokio darbo, vengė jo iš tolo. Čia tūkstančiai žydų ir tie, kurie net koncentracijos stovykloje neatsikratė neapykantos žydams. Stambus verslininkas buvo priverstas vilkėti dryžuotą uniformą ir kinkuoti su semtuvu nuo ryto iki vakaro, o jo viršininkas buvęs smulkus tarnautojas, pakliuvęs į kalėjimą už kelis pasisavintus skudurus. Kaip tokiame margumyne galėjo atsirasti bendrumas? Gestapas ir SS, Himleris ir jo parankiniai tai buvo tiksliai apskaičiavę. Reikia pripažinti juos buvus gerais psichologais. Jie sugebėjo meistriškai pasinaudoti tais prieštaravimais, savo naudai ir didelei kalinių nelaimei. Stovykloje taip pat galėjai girdėti frazę: „Argi tai draugiška?“ Tačiau savo nuostabai pamatydavai, kad kaip tik tas, kuris taip klausė, turėjo mažiausiai teisės kalbėti apie draugystę. Buvai laikomas draugu tol, kol galėjai ką nors duoti, kol užėmei aukštesnes pareigas ir galėjai turėti kam nors įtakos, tada visi troško tavo draugystės, neatsiginsi. Jei turėjai ką duoti, tik ir girdėjai iš visų pusių: „Drauge, ir man truputį! Drauge, aš taip pat norėčiau!“
Arba, sakysim, savo siuntinių dėka tu turėjai kurį laiką įtakos bloko seniūnui. Dešimtys tavo bloko kalinių, kurių kartais ir visai nepažinojai, tapdavo tavo „draugais“. Jie sakydavo: „Drauguži, mes jau taip seniai pažįstami, aš nesutikau geresnio už tave žmogaus, užtark už mane žodelį.“ Jei tu turėjai kokių ryšių darbo skirstymo bare: „Drauguži, aš tau jau esu padėjęs, užtark, kad mane paskirtų į tą ir tą komandą.“ O tai buvo kaip tik tas, kuris prieš mėnesį smogė tau per veidą, kai tu jo paprašei spūstyje būti atsargesniam ir nelipti tau ant nuospaudų. Dabar tapai jam didžiausiu draugu ir draugystei nebuvo galo.
Staiga, sakysim, viskas apsivertė, siuntinių tu nebegauni, nebegali nieko „organizuoti“, ryšiai nutrūko. Draugystei irgi galas. Niekas nebetrokšta tavo draugystės, ir tu vėl muselmann’as [Jono Grigolaičio pateiktas žodžio paaiškinimas: „nusilpęs žmogus, normaliai nebevaldąs savo kūno“, Nacių pragare, 1948, p. 235], šiukšlyno musė, melagis, mėšlo maišas ir kitokie epitetai iš KS pasakėčių žodyno. Ir nedrįsk kreiptis į tą, kuriam esi padėjęs, kuriam esi pakišęs kokį kąsnį, kai jis dar buvo muselmann’as. Dabar tu jau ne draugas, jis tavęs nepažįsta, dabar tu jam eilinis, svetimas, po kojų besipainiojantis muselmann’as, kuriam laikas išskristi pro kaminą.
[...] „Draugo“ ir „draugystės“ sąvokos koncentracijos stovykloje reiškė tai, ko iš tikrųjų nebuvo. Čia buvo tik viena tiesa: „Kiekvienas už save!“ Ir tą tiesą galima dar papildyti „kiekvienas viską tik sau!“ Net kraštiečiai, vienos tautybės žmonės nebuvo vienas kitam draugiški. (iš vokiečių kalbos vertė Vida Balvočienė, 1995, p. 117–119)
Ar tai ne esminis nacių ir sovietų konclagerių skirtumas? Kiek suvokiu, sovietiniam lagery esminė skirtis tarp kalinių buvo: kriminaliniai vs politiniai; politinius – savaime suprantama, su didesnėm ar mažesnėm išimtim – vis dėlto daugiau dalykų siejo negu skyrė.
(Gal esat skaitę kokį tekstą, kur būtų lyginama kalinių savivoka nacių ir sovietų konclagery?)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą