(850) Visiškai tarp kitko: apie labai susipratusią senmergę daugiau kaip prieš 100 metų

Knygnešys Augustinas Baranauskas, iš profesijos vargonininkas, mėgo juodas avis baltose lankose veist: eiliavo, tos jojo eilės ir korespondencijos buvo skelbiamos Aušroj, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoj, kitur; šį tą ir pats leido tekstus hektografuodamas; XX amžiaus pradžioj, kai vos ne kas antras lietuvis pasijuto galįs vaidint, ėmė rašyt dramatiškus vaizdelius, vienaveiksmius, kad vaidintojams būtų ne per sunku, vis įterpdamas eiliuotų dalykų – dainuojamų ar deklamuojamų. Literatūros istorijoj rašoma, kad prikūręs jų daug, bet išleisti tebuvo keturi – 1910-ais Liudvikas Jakavičius Rygoj atspausdino.
Vieną vaizdelį noris pristatyt – Senmergė vadinas.
Prasideda ilgu pagrindinės veikėjos – siuvėjos Byrutos, nebejaunos, bet dailios merginos (kaip apibūdina šią veikiančią ypatą B-kas), monologu:

Gana . . . vakaras . . . reik ir pailsėti, nieko nepaliksiu mirdama, kad ir kasžin kiek užpelnyčiau. . . O juodai dienai. . . Ačiu Dievui! jau turiu pasidėjusi, nebebijau, jėi ir a[t]sitiktų koki nelaimė, o pasidarbavusi—galiu ir pailsėti . . . prisidirbau kol jauna buvau, o dabar—kas? . . . Nu . . . kad ir pradėjo vadinti „senmergė“, bet tai niekis, kad tik man nieko netruksta: esu gražiai apsidarius, pavalgau kada noriu ir ko noriu; noriu dirbu, noriu pasilsiu; pasimeldžiu ar pasilinksminu . . . nieks man galvos nesuka ir širdies negriaužia . . . nieks! . . . O! kaip gerai gyventi ant svieto protą turint. (Į publiką) „Senmergė“, cha, cha, cha . . . juokas pamislijus, kaip tos mergaitės bijos palikti senmergėmis. Aš palikau . . . kiti net ir divijos, kad aš toki: nebjauri ir . . . taip jau vadin manę žmonės, o ne gavus vyro (juokias). Kasgi tai galėjo būti? . . . Delko-gi aš palikau senmerge? . . . Išteisybės, ir aš pati nepamačiau ir nei just nepajutau, kaip prabėgo mano jaunystės-durnystės metai . . . Teisybė, nejutau . . . pajutau tiktai, kad jau—prote esu; o prote esant—nesunku išsisaugoti nuo pražuties. Gal kam čia išdoros juokingai, bet . . . Mergaitei išeiti už vyro gero—tai žinoma—laimė, bet už blogo—žutis amžina, toki žutis, kokios nebereikia didesnės. Ne gana to, kad ji pati pražuna, bet kiek tokios paleidžia ant svieto nelaimingų kudikių? [...]
     Taip, kol aš buvau jauna, kol neturėjau pilno proto, ne nemaniau kaip ant svie[t]o gyventi ir kaip duoną užsipelnyti, tai tuomet, jei būtų pasipynęs toks vaikynas, kuris būtų mokėjęs mano galvą apsukti, tai gal.... gal ir bučiau papuolusi į tą gyvenimo verpetą, kuris į savę įtraukęs paskandina, bet su manimi kitaip atsitiko [...]. Vaikinai prie manęs, nors laižydamies lizdavo, bet kaip tik koks nepadoriai kiek su manim apsieidavo, tai.... paraudonavęs ir akis nuleidęs, turėjo šalin dulinti. [...] Paskui.... kada jau atėjau į protą, pradėjau mąstyti apie gyvenimą, tai pirmiausiai stengiaus, kad išmokti kokį darbą, su kuriuo būtų geriaus sau duoną užsipelnyti, kad nereikėtų žiurėti ir laukti, kad užsikabinus kokiam vaikynui ant sprando ir kad jis maitintų.... ne, aš pati norėjau duoną užsipelnyti. O dabar, kad aš sau duoną užsipelnau, tai kas man.... nieks nerup, nieko nebijaus....
     Kaip atsimenu praėjusį gyvenimą, [...] tie kurie manęs norėjo, tie man nepatiko, išeiti už netinkamo.... šimtą kartų geriau gyventi vienai.... Ir dabar dar atsiranda tokių, kurie matydami kaip aš gyvenu, atsiunčia dar piršlius, bet jau.... aš geriau sutinku su šita dainele:

Kur, atšala[n]t, gelės židži,
Kaip jos vardas yra?
Kaip vadinas ta mergaitė
Kur sena geidž vyro?
„Berazumės“*) kur atšalant
pradeda žydėti,
Ir trukst proto, kuri sena
Im’ vyro norėti.
„Berazumė“ šalant ilgai,
Nebegal židėti
Ir sena su vyru laimės
Nebegal turėti.
Tokioms geriaus yr lig mirties
Ramiai procevoti....
O nebūti „bebezumėms“
Ir niekus svajoti....
----------------
*) Berazumėmis vadina tas geles, kur rudenį, atšalant, žydi.

Taip, čia tikra tiesa.... jau kad nėra kas padaryta su laiku, tai jau potam.... kada vakaras—nebėr ko svajoti apie rytmetinius užmanymus.... (p. 42–45).

Ar ne pirmas lietuvių literatūroj vyro sukurtas netekėjusios – ir laimingos, patenkintos savo gyvenimu moters paveikslas?
Ir dar pora epizodų.
— Užsuka pas Byrutą Aldona, 25 metų vikri mergaitė, ir kviečia kartu eit į teatrą; jau anksčiau atėjusi Kleopa, metų apie 45, davatkiška, sumurma: „Svieto tuštybės....“ Ir išaiškina draugėms Byruta, kad bažnyčia ir teatras viens kitam netrukdo, o jei kunigas bara tuos, kurie vaidinimus žiūri, tai jo tikslas esąs visai tamsus („Geri kunigai, kurie geidžia žmonių apšvietimo, tie patįs rengia teatrus“, p. 50).
— Pačtalijonas atneša Byrutos užsisakytų laikraščių pundą. Aldona, keturis pavadinimus paminėjusi, klausia, kada ji ir spėjanti tiek perskaityti, kur laiko randanti. „Aš jums stačiai pasakysiu, kad laiko jųs daug daugiaus praleidžiate ant niekų, kaip ant naudingų dalykų“ (p. 51). „Bet jei ir skaityti, tai vis-gi kam tiek daug?“ – nori sužinot Kleopa. „Tai dar ne daug, – atsako Byruta, – mat, norėdamas žinoti, kur teisybė, tai reik skaityti visokius, tuomet surasi, kur tiesa, kur melas. O vieną kokį skaitydams, tai dar sunku pažinti tiesą“ (p. 52).
Beje, yra tam Augustino Baranausko dramatiškų vaizdelių rinkiny ir Senvaikys. Bet jojo pagrindinis veikėjas Vincas Tūzas – labai nesimpatiškas, vien tik pinigai jam galvoj, ir vienas liko tik todėl, kad pasoga rodės vis per maža.

P.S. Esu užfiksavęs, kuo A.B. vertės. Pasirodo, ne tik pardavinėjo visokias paišybos priemones, ir pats paišė. Petras Mažylis straipsnio „Žagarės senieji knygnešiai ir šviesos skleidėjai“ pabaigoj rašo:

[...] a.a. Baranauskas yra parašęs daug dainų, scenos veikalėlių ir piešęs gražius paveikslus paprastu paišeliu. Pasisekė Žagarėje pas a.a. Baranausko žmonos seserį Valiauskienę rasti jo pieštą 1901 metais Liepojuje vieną paveikslą. Tas paveikslas rodo pasitikimą XX amžiaus, sykiu kaip atminimą jubiliejaus. (Naujas žodis, 1932, nr. 16, p. 314)

P.P.S. Baranausko dramatiškus vaizdelius vaidino Latvijos lietuviai – Rygoj, Liepojoj, Mintaujoj. Ar nebūt nušvilptas toks kaip Senmergė Lietuvos kuriam bažnytkaimy?