(846) Epizodai, x: Mauthauseno ir Dachau kalinio pirmasis sekmadienis po karo

Erdmonas Simonaitis paragavo pragaro ir Mauthauseno, ir Dachau koncentracijos stovyklose.
1991-ais Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius gavo iš Šveicarijos dr. Alberto Geručio archyvą, kuriame buvo ir Simonaičio ketverių metų dienynas, imtas rašyt tądien, kai virš Dachau esančių SS kareivinių iškilo balta vėliava: „29.IV.1945. / 5.30 po pietų, po ilgų vargų ir nerimavimų, mūsų lagerį Amerikos kariuomenė išlaisvino. [...] Nors buvo dar šaudoma, bet belaisviai bėgo amerikiečių sutikti. Ir stebuklingu būdu atsirado greit raudonų ir tautinių vėliavų.“
1992-ų rudenį Gimtajam krašte keliuos numeriuos buvo paskelbta Vytauto Bogušio parinktų to dienyno ištraukų. Visas dienoraštis, regis, neišleistas. Dar pristatomajam žody užsiminta, esą Simonaitis žadėjęs parašyti atsiminimus, bet apie juos nieko nežinoma.
Iš 1945-05-13 įrašo:

Pirmas sekmadienis po karo pabaigos. Oras gražiausias, bet karšta. Įsakyta greitai viską paruošti stovyklos ištuštinimui. [...]
Buvau šiandien po pietų nuo 2–3 val. iš stovyklos išėjęs. Tai pirmą kartą nuo rugpjūčio 16 d. 1941 metų. Dar nesu visai laisvas, bet beveik kaip laisvas. Mačiau po tiek laiko medžių, pievelių, gėlių ir laisvų žmonių. Sėdėjau ant suolo po ąžuolu. Iš susijaudinimo pradeda ašaros byrėti. [...]
Ką veikia šiandien, pirmą sekmadienį po karo, mano šeima? Kur mano žmona, kuri tiek daug man padėjo su siuntiniais, sunkiausiais laikais save skriausdama. Kur Jurgutis su šeima, kur Onutė su vaikučiais ir vyru? Kur yra Birutė? Kur dingo mano sūnelis Vytukas, vaikelis, kurs jau be to labai labai nukentėjo. Turbūt pateko karo nelaisvėn. Tas pats likimas turbūt ištiko ir mano sesers sūnų Helmutą. Dieve, saugok ir globok namiškius. Norėčiau visus gyvus sveikus pamatyti. (GK, 1992-09-10–16, p. 7)

Prieduras. 1946-ų vasario 14–17 Simonaitis buvo Lübecke; priežastis – Laisvės varpe (1945-11-23–1946-04 ėjęs laikraštis, vyr. redaktorius buvo Faustas Kirša) paskelbtas straipsnis, kuriame užsipuolami Klaipėdos krašto lietuviai: jie tarp savęs vokiškai šneką, esą didžiausi materialistai etc. Su keliais klaipėdiškiais Simonaitis aplankė gripu sergantį redaktorių – norėjo šį tą išsiaiškint.

Kirša turėjo pripažinti, kad tokius blogumus per laikraštį anglų zonoj viešai skelbti negalima. Užsigavo Kirša, kad jam vienas klaipėdietis Ašmontas pasakęs: „Jūs tik norite mūsų žemę iš mūsų išplėšti, bet mūsų pačių Jūs nenorite.“ Kiršos manymu, tik nacis galėjo taip jam pasakyti. O aš pasakysiu, kad nacis jam taip sakyti nedrįstų, taip tik tikras prūsų lietuvis galėjo jam pasakyti, kuris savo vertę ir praeitį žino. (GK, 1992-09-17–23, p. 7)

Teisybę tas Ašmontas, Kiršos naciu išvadintas, pasakė: nesicackinant ir aptakių terminų neieškant, galima tart: kolonizavo žemaičiai su aukštaičiais Klaipėdos kraštą.