(824) Visiškai tarp kitko: kas parašė Puodžiūnkiemį?

Vienuolio ir Baranausko memorialinio muziejaus
išleistas kalendoriukas (šaržas Leo Kagano)

aip yr, ir nežinia kodėl: kokius metus ar dvejus net keli žmonės vis ateina skaityt kokio vieno žmogaus rankraščių, ir visi beveik vienu metu liaujas; tada ima eit kito žmogaus rankraščių skaitytojai.
Juokais tiem tarpsniams net vardus suteikėm: girmetis buvo, dabar dar tęsias vienuolmetis.
Kai palygint dažnai tenka liestis prie vieno ar kito rankraščių, kad ir popieriniais marškinėliais apvilktų, galvoj nori nenori šis tas dedas, be jokio tikslo imi svarstyt, mintis viena kita susidėsto.

„Kas parašė ‘Puodžiūnkiemį’?“ – taip vadinas Leono Stepanausko rašinys, 1989-09-02 skelbtas Tiesoj, o dabar perspausdintas rinkiny Kelionė į rašytojų gyvenimus (2015; bibliotekai padovanojo Vienuolio ir Baranausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas; visi knygoj esantys tekstai vienaip ar kitaip susiję su Anykščiais). Beveik baigdamas, Stepanauskas cituoja pastraipą iš Sofijos Binkienės laiško:

Prisimenu dar, kaip Jis (A. Vienuolis – tai aišku iš viso laiško teksto. – L.S.) su kartėliu pasakė: „Puodžiūnkiemį“ parašiau ne aš, o Gurvičius, tačiau tai kažin ar tiks paties „memuarams“. (p. 88)

Griaudi ta visa romano „redagavimo“ istorija, trukusi net porą metų (knyga išėjo 1952-ais), bet – vis dėlto – gal nereiktų pult tapatintis su prikankintu rašytoju ir manyt, kad tas „redagavimas“ kūrinį neatpažįstamai sudarkęs. Ir be „patobulinimų“ ne šedevras tai buvo; galima paskaityt ikigurvičinį variantą, skelbtą Pergalėj 1949-ais, nr. 6–11 (kad žurnalinę publikaciją kas būt gvoltavojęs, žinių nėr).
Ir dar, reaguojant į komentarą po straipsniu bernardinuos.lt („Kažin ar A. Vienuolis būtų sutikęs bendradarbiauti su minimu polit-redaktoriumi, jei ne sūnus, kurį reikėjo išgelbėti iš lagerio (grėsmės). Vyresni žmonės mini Puodžiūnkiemį, kaip saugumo šantažo produktą.“): 1941-ų birželį ištremtas Stasys Žukauskas 1945-ų liepos pabaigoj jau buvo laisvas, 1946-ais pradėjo studijuot farmaciją VU; prasidėjus antrajam sovietmečiui Vienuolis ėmėsi rašyt „tinkamą“ kūrinį siekdamas, kad sūnų paleistų, – taip; bet vargu ar sūnus kuo bedėtas, kai 1950-ais prasidėjo „redagavimai“ Valstybinėj grožinės literatūros leidykloj.
Prieduras. Iš Vandos Zaborskaitės atsiminimų „Vytautas Kubilius: pašaukimo drama“:

Prasidėjus tų metų [1949] antisemitinei kampanijai (kovai „prieš kosmopolitizmą“), laikraščio Tarybų Lietuva redakciją taip pat turėjo palikti žydų tautybės darbuotojai. Redaktorius Icchokas Gurvičius paklausė Kubiliaus, ką gera galėtų jam padaryti prieš išeidamas. Kubilius atsakė: „Noriu studijuoti“ ([Literatūra istorijos lūžyje, 1997, p.] 322). Ir štai – studijos Vilniaus universitete bei darbas Literatūros ir meno redakcijoje. (Colloquia, nr. 17, p. 99)

Vienuolio Puodžiūnkiemio (ir Simonaitytės Pikčiurnienės, 1953) redaktoriaus portreto štrichas.

(823) Visiškai tarp kitko: literatūros istorijos smulkmena

Eligijui R., apie Vytauto Rimkevičiaus vietą lietuvių literatūros istorijoj klausiusiam

(atsakydamas tik Studentus tepaminėjau)

uvau griežtai liepęs sau: daugiau šiukštu nepirk nė vienos knygos.
Bet pakeliui namo užsukęs prekybos centran ir pamatęs, kad dvi „Versus aureus“ tikrai įdomios tekainuoja 2 eurus 23 centus [maždaug = cigarečių pakelis], neišlaikiau, nusipirkau – Broniaus Genzelio Užverstą puslapį (2009) ir Larso Peterio Fredéno atsiminimus Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais: Pervartos, verstus Sigutės Radzevičienės, su Vytauto Landsbergio įžangos žodžiu (2010).
— Kuo čia dėta lietuvių literatūra ir rašytojas Rimkevičius? Tuoj, tik kelių eilučių kantrybės prašyčiau.

Pirmasis užsienio reikalų ministras, atvykęs Vilniun po Sausio 13-osios, buvo islandas Jónas Baldvinas Hannibalssonas (01-19 iš Rygos, kur rezidavo L.P.F.; V.R. mirė kitądien);
nieko doro apie Lietuvą jis būt nežinojęs (kaip ir absoliuti dauguma islandų), jei ne vyresnysis brolis Arnóras, studijavęs filosofiją Maskvos universitete tuo pat laiku kaip ir Bronius Genzelis [žr. Užverstas puslapis, p. 79];
B.G. ir A.H. bendravo, diskutavo, be kita ko, ir apie numalšintąją 1956-ų Vengrijos revoliuciją;
kai 1957-ais išėjo Vytauto Rimkevičiaus romanas Studentai, kuriame buvo galima įžvelgt minėtosios revoliucijos atšvaitų Lietuvoje, jie išvertė romaną į islandų kalbą:

[...] (ekspromtu aš verčiau į rusų, o jis čia pat į islandų). Mes apysaką vertėme laisvai, surevoliucindami jos turinį. Deja, Arnórui jos išleisti nepavyko (dabar vienas kompiuterinis egzempliorius saugomas Lietuvos valstybės Naujajame archyve [f. 14, ap. 1, b. 56]). Arnóras žinojo mūsų siekius ir stengėsi pagelbėti. Čia ir atsakymas, kodėl Islandija pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. (ibid., p. 11)

Kelios pastabos: (a) vargu ar Studentai, dabar skaitomi, atrodytų esą vertingi kaip grožinis kūrinys; reiktų žvelgt kitom, labiau istoriko, akim; (b) ar skiriasi 1957 ir 1987 leidimų tekstai?; (c) ką ir kaip „surevoliucino“ romano vertėjai? [retorinis klausimas, vargu ar atsiras žmogus, kuris imtųsi lygint]; (d) gal ir lietuviškai wikipedijoj kas nors įrašą apie Arnórą Hannibalsonną sukurtų?

(822) Iš popieryno, xxvii: lietuviškai rašęs batsiuvys Chaimas Zelbovičius

o tik neprikaupta, – kinkavau kaip arklys vieno aplanko popierius vartydamas.
Gal reikėjo apie šitą žmogų rašyt atitinkama proga, – kai kam, spėju, kils mintis perskaičius pavadinimą, – tarkim, sausio 27-ą, tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, ar rugsėjo 23-ią, kai minima Lietuvos žydų genocido diena?
Ne, proginiai dalykai išeina su kažkokiu prieskoniu, tarsi iš reikalo, o ne iš noro būtų radęsi. (Taip, esu nusidėjęs, bet kad labai šaunus žmogus prašė padaryt išimtį.) Visiškai sutinku su Sergiu Kanovičium, bernardinuos.lt rašiusiu, kad kai kurie „minėjimai labiau tarnauja užmarščiai ir atminčių karams, nuo kurių jau gerokai pavargom“.
------------------------------------------------
Apžvalgoj (Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos 1935–1940 metais leistame savaitrašty) 1938-11-06, nr. 40, p. 3 buvo išspausdintas Chaimo Zelbovičiaus vaizdeliu vadintinas pasakojimas „Ašaros dėl teisybės“ su Redakcijos (redaktoriaus Izaoko Abraomo Livšico?) prierašu:

Autorius yra jaunas mažamokslis batsiuvis, gyvenąs mažame lietuviškame miestelyje. Zelbovičius dar nėra išsikristalizavusi asmenybė. Jo kūriniai yra tikri liaudies kūriniai ir atspindi liaudies nuoširdumą, širdingumą, teisingumo pajautimą ir artimo meilę. Įdomu, kad Zelbavičius, tikros žydų šeimos vaikas, kurioje buvo vartojama žydų kalba, pradėjo rašyti ne žydiškai, bet lietuviškai. Jis taip pat daugiau supranta lietuvio vargą, negu savo tautiečio. Ateityje mes šio jauno liaudies atstovo kūrinius dėsime dažniau, nes juose, nežiūrint jų meninių trūkumų, yra daug gyvenimiškos teisybės, širdies ir pastabumo.

Pasitelkęs, galima sakyt, prastą epaveldo.lt paiešką daugiau Chaimo Zelbovičiaus skelbtų kūrinėlių neradau; visų tolesnių Apžvalgos numerių neperžiūrėjau. Net iš kur jis neaišku.
O gal būt buvęs rimtas Juozo Baltušio konkurentas (kurio „ašaros bėgo teisybės ieškot“)? – ir kodėl tokio hipotetinio klausimo nesuformulavus.

(821) Vienas pačių gabiausių Juozo Girniaus Filosofijos seminaro dalyvių Konstantinas Jaroševas

aip jau kartais – ką ten kartais, dažnai, labai dažnai būna: o! įdomu, reiktų pasiknist, pasiaiškint, – pagalvoji, bet taip ir lieka (popierių pluoštelis).
O retkarčiais grįžti ir imi ieškoti.

Praeitais metais Naujojo Židinio-Aidų žurnale buvo paskelbtas 1991-05-12 ir 14 Bostone vykęs Arūno Sverdiolo ir Juozo Girniaus pokalbis „Laisvę turi apmokėti“ (nr. 6, p. 7–20). Dr. Girnius, be kita ko, prisimena ir Filosofijos seminarą, kurį vedė 1942–1943-ais („buvau suorganizavęs seminarą iš geriausių studentų: filosofų, lituanistų, literatų. [...] buvo temos ant filosofijos ir literatūros ribos“). Ir, be kitų seminaro dalyvių, pamini Kostą Jaroševą, „kuris buvo vienas pačių gabiausių, jis mirė Lietuvoje“ (p. 15).
Ar jūs žinot ką nors apie šį žmogų? – Prisipažinau sau nieko nežinąs. Ir kažkodėl gėda pasidarė.
Girnius užsimena, kad seminarą turbūt geriausiai yra aprašęs Pranas Visvydas – Prano Čepėno redaguotoj knygoj Lietuvos Universitetas, 1579–1803–1922 (Chicago, 1972; „Į studijų knygelę pažvelgus“, p. 770–776). Perskaitęs sužinojau: Pranas V. ir Kostas J. buvo bičiuliai, draugužiai. Reikia parašyt Visvydui el. laišką, tada pagalvojau. Ir – nurimau. Iki šių metų pradžios.
Kai pagaliau prisiruošiau ir paklausiau, devintą dešimtį perkopęs poetas ir literatūros kritikas P.V. sureagavo bemat, laišką pavadinęs „gabusis kostas“: „mielas p. gasiliunai; turiu akyse katarakta. rasau pro migla su klaidomis. Kostas buvo mano draugas. racionalus kaip volteras. jo dukte sculpture ksenija jarosevaite. niekad neteko su ja susisiekti, jei po savaites kitos pavyks pasalinti ukana regejime, bandysiu apie Kosta si bei ta parasyti. taip jis i tuos referatus girniaus seminare ziurejo su visa mastytojo izvalga.“ Neprireikė tiek laukt, po kelių dienų atkeliavo prie laiško prikabinti atsiminimai.

Niekad neužmirštas Kostas Jaroševas
Kai jį prisimenu, mintyse visad suskamba Delibes valso melodija. Nežinau, kada ir kur jis ją išmoko. Bet ji labai tiko jo išvaizdai ir elgsenai. Kur tik drauge nueidavome, pamatęs pianiną Kostas tuoj sėdęs prie klaviatūros trumpam pasinerdavo kerinčioj muzikoj. Tai buvo lyg komplimentas šeimininkei. Ir dažnos glostė jį žvilgsniais – gražų gimnazistą, o vėliau iškalbų studentą. Kosto dėmesys joms reiškė daug. Itin studijų laiku, kai kelių okupacijų režimai apraizgė šalį nepritekliais ir nuolatine grėsme. Ir štai jauno žmogaus kiekvieno sielą šokdinanti nuotaika, ir tikslūs, dažniausiai malonūs sakiniai. Teisybės labui pridursiu: Kostas nevengė nei intymesnio moterų dėmesio jam, nei erotiško įsivėlimo šia linkme. Jaunystė!
     Abu buvome Kauno žaliakalniečiai. Aš Telšių–Italijos gatvių rajone, jis, jei dabar neklystu, Ašmenos–Aluntos pusėje. Abudu mus tada sujungė Kauno Miškų gatvėje IV gimnazija. Nuo antros klasės iki pat užbaigimo 1940, Lietuvai tragišku metu. Gimnazijos direktoriumi buvo Stasys Čiurlionis, dailininko MKČ brolis. Nebuvo jis senas, bet oriai pražilęs, tad tarpusavyje vadinome ji Seniu. Dėstė algebrą ir geometriją. Bematant Kostas tapo jo mylimu mokiniu. Pamokose tuoj atsiskleidė Kosto proto skvarbumas. Tik vieną sykį geraširdis Senukas supyko ant jo. Mes tądien Senuką, vengdami numatyto egzamino, paprašėme BEGALYBĖS teorijos būdu įrodyti Dievo buvimą, tai jo mylima tema. Tuoj pat entuziastingai su vis lūžtančia kreida paeiliui raitė jis formules ant lentos. Galiausiai po paskutinio lygybės ženklo užrašė didžiulį begalybės simbolį ir triumfuodamas ištarė: „Štai Dievo buvimo įrodymas!“ Suskatome ploti. Keli šūktelėjo valio! „Ar turite kokių klausimų?“ – spindėdamas džiugesiu paklausė Čiurlionis. Visi tylėjome, išskyrus Kostą: „Taip, pone direktoriau. Aš pastebėjau klaidą pačiame visų lygčių viduryje.“ Nuėjęs prie lentos nurodė tą nelemtą daugybos klaidą lygtyje. Direktorius tuoj pat sušuko: „Sėsk, šūdeli, tai ne klaida, bet jūsų lūžtančių kreidgalių kaltė. Pasakykite sandėlio sargui, kad nupirktų tvirtesnių.“
     Taip. Taip – per visas klases Kostas ėjo pirmuoju. Pagaliau, sykį būdamas Jo namuose, supratau, kodėl taip yra. Jo mama buvo švelnaus būdo, dažnai skaitanti moteris, latvė iš Rygos. Bet tėvas, rodos, totorių kilmės rusas, tiesiog geležinės valios ūmaus būdo vyras. Jis reikalavo, kad sūnaus mokymasis būtų tik pirmaeilis. Vieną kartą, išvydęs patenkinamą pažymį sūnaus rašinyje, stipriai kumščiu trenkė į kėdės atlošą. Sulaužė, bet ir sužalojo ranką. Vaikščiojo su raiščiu, bet sūnus po to mokėsi tik penketukais.
Per visas klases lietuvių kalbos mokytojai buvo labai geri. Taip pat ir vokiečių kalbos dėstytojas ir mūsų auklėtojas Nevardaitis ypatingai reiklus. Nieko palankaus nepasakysiu apie kunigą Puleikį, kartą atėjusį su kapeliono uniforma. Jo dėka dukart buvau išguitas iš gimnazijos. Mano kaltė: sykį per bendrą maldą salėje per garsiai ištariau žodį „amen“. Kitą kartą jį, atėjusį į klasę su dailia kapeliono uniforma, pavėlavęs kariškai pasveikinau, prašydamas leisti atsisėsti. Nežinojau, kad jo rangas kapitono, o pavadinau leitenantu. Atlaidaus direktoriaus užtartas ir atsiprašęs, vėl buvau priimtas atgal. Kostas man per tas „atostogas“ pranešinėjo, kas buvo dėstoma. Jis, kaip pravoslavas, tikybos klasės nelankė.
     Tik nesuprantu, kodėl į sportą pasinešę klasiokai Kostui prisegė pravardę Pieška. Gal tik dėl to, kad buvo gan stiprus šachmatuose ir vengė sporto. O man jie užlipdė Tarzano etiketę. Kostui dar pirmose klasėse žaidžiant kvadratą stipriai iš arti sviestas kamuolys pažeidė kepenis. Tad tiems krepšinio tūzams jis buvo Pieška (pėstininkas), nors jų visada gerbiamas bokštas per kai kurių sunkių dalykų egzaminus raštu. Tada jo „cinkai“ ar užuominos daug reiškė.
     Konstantino artimiausi draugai gimnazijoje daugmaž linko į humanitarinę pusę: romantiškas odes rašantis Remigijus Pivoriūnas (motina ukrainietė), Vladas Šaltmiras (motina rusų kilmės). Prie jų šliejausi ir aš. Mane tada vaišingoji Šaltmirienė vadino „simpatičnyj niekuriaščij“, nes daugelis atėjusių pas sūnų svečiuotis traukė dūmą be saiko. Aš vengiau tabako. Visi šie Kosto bičiuliai sugebėjo skaityti pačią geriausią klasikinę rusų literatūrą ir vokiečių klasikus originalo kalbomis. Nutuokėm ir šiek tiek angliškai.
     Pirmas bolševikinis ruduo nukreipė mane studijuoti architektūrą. Kostas, berods, ėmėsi istorijos. Bet tai buvo tik pereinamas tarpas, nes vokiečių okupacijos metu rudenį mus daugelį paviliojo Humanitarinis fakultetas, kur buvo dėstoma filosofija, sociologija, žurnalistika, germanistika. Traukė ir gabūs, iškalbūs profesoriai, ypač Antanas Maceina, Juozas Girnius, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Juozas Keliuotis… Maceina savo paskaitų „rilkiškomis“ temomis ir sakinių lakumu pritraukė gan gausią auditoriją, Keliuotis spaudos darbo sąmoju, o Juozas Girnius sugebėjo suburti tikrai pastovų mintijimui užsiangažavusių jaunų vyrų ir moterų seminarą. Tada keistai skambantis egzistencializmas dvelkė kažkuo, ypač aktualus kariauti pasiryžusioje Vokietijoje, skatino jaunimą žvelgti „mirčiai į akis“ ir nuolat būti savo egzistencijos lėmėjais. Visi jaunieji protai, įstoję į šį Girniaus seminarą, norėjo išgirsti, kaip interpretuojama egzistencialistiniu požiūriu jau sukurta vakariečių ir rusų literatūra. Ir kaip tai susieti su visa dvasine padėtimi. Girnius sumaniai pasirinko tuomet pačius aktualiausius: Kierkegaard’ą, Martiną Heideggerį ir Carlą Jaspersą (sakė, jo buvusį profesorių), Fiodorą Dostojevskį, Rainerį Mariją Rilkę ir Friedrichą Nietzschę. Tuomet patrauklus repertuaras.
     Parašyti referatą diskusijoms apie Nietzschę sutiko Kostas Jaroševas, labai gerai užsiangažavęs Girniaus metodologijos kurse. Kadangi labiausiai tuo metu giriamą veikalą apie Nietzschės filosofiją buvo parašęs kaip tik Carlas Jaspersas, Girnius patarė Kostui šią knygą kaip nors gauti. Kostas sužinojo, jog ji yra Rygos bibliotekoje. Tad per kalėdines atostogas nuvyko į Ryga.Apsistojo pas latvę tetą ir per kelias savaites įveikė šį veikalą. Referate viską moksliškai sustygavo. Girnius buvo maloniai priblokštas. Seminaro klausytojai stebėjosi Kosto Jaroševo vaiskiu intelektu ir aiškia sintakse.
     Tuo metu Kosto gabumus pastebėjo ir kitas universiteto filosofas kun. prel. Pranas Kuraitis, kritiškai dėstęs anglų empiricizmą. Studentai jį vadino A priori. Kostui įteikė jis apie tai labai įžvalgią knygą. Aišku, vildamasis, kad jis ją aptars rašinyje. Kostas ją atidžiai perskaitė, grąžino profesoriui su keliomis pastabomis ir tapo Kuraičio favoritu, nepaisant to, kad Kostas nei kiek nelinko prie religinių sampratų. Jam rūpėjo racionalus tikslumas ir gyvenimo pažinimas. Kiek žinau, eilėraščių nerašė ir nefantazavo. Mėgo Čechovą. Ir kratėsi dialektinio materializmo.
     Drauge su juo keliskart lankiausi literatūrinėse vakaronėse turtingų studenčių namuose. Savaitės vidurio vakarą. Tai lyg ir Girniaus seminaro papildymas, nes dažnas ten pakviečiamas turėjo būti pasiruošęs diskutuoti apie ten perskaityto įvado mintis žmogaus egzistencijos temomis. Čia, suprantama, dominuodavo pypkiuojantis Girnius ir žavintis poetas Henrikas Nagys.[*↓] Jis gi seminare buvo perskaitęs referatą apie Dostojevskio Idioto herojų kunigaikštį Miškiną. Vėliau sužinojau, kad viena jauna tų intelektualių ponių įsimylėjo Henriką. Veliau, rusams artėjant, paliko savo vyrą, berods, chemijos profesorių, ir su poetu pasitraukė į Austriją.
     Buvome abu susitarę per tų sueigų vaišes, kai prie kavos bus pateikti skanėstai, patys, pakėlę padėklą, siūlyti vienas kitam, nes juk pačiam per dažnai juos imti ir valgyti negražu. Nenorėjome pasirodyti ėdrūnais. O iš tiesų ateidavome visad pusalkani ir epikūriškai nusiteikę. Tačiau nestokojantys filosofiškų vitaminų.
     1943 metų pradžioje visiems studentams humanitarams kilo pavojus būti paimtiems į vokiečių kariuomenę. Kostas, gavęs šaukimą, išvyko kažkur į kaimą kuriam laikui pradingti. Aš nuėjau į šaukimo įstaigą ir įkliuvau. Todėl ir išbuvau 8 mėnesius fronte šiaurės rytų Rusijoje, su Also sprach Zarathustra kišenėje, o kuprinėje – Carlo Jasperso Die geistige Situation der Zeit. Jau tada matėsi, kad vokiečiai yra įžengę į karo pralaimėjimo tarpsnį. Jų karinė ir dvasinė padėtis buvo be vilties.
--------------------------------
* Henrikas Nagys, 1991-04-29 kalbinamas Arūno Sverdiolo, prisiminė:

Buvo toks Jaroškas ar Jarošekas – turbūt pats gabiausias seminaro filosofas. Labai keistas žmogus – pasižiūrėjus tikras Šančių chuliganas ar futbolininkas, niekad negalėtum patikėti, kad tas žmogus išvis skaito knygas, jau nekalbant, kad filosofines, – Heideggerį. Pasižiūrėjau ir pagalvojau: „O ką tas pilietis čia veikia?“ Gerai, kad neišsižiojau, – jis buvo be galo aštraus proto, tikrai gabus. Girnius vis jo klausdavo… (Metai, 2004, nr. 12, p. 104)

O štai ką apie tėvą parašė dukra Ksenija Jaroševaitė:

Konstantinas Jaroševas, 1923 07 10 – 1957 03 10

Konstantinas Jaroševas apie 1950-us
(nuotr. iš asmeninio Ksenijos Jaroševaitės archyvo)

Konstantinas Jaroševas gimė 1923 liepos 10 d. Kaune pašto tarnautojo, Lietuvos ruso Konstantino Jaroševo (g. 1888 m. Papilėje, Akmenės rajone) ir latvės Herminos Blaus-Jaroševos (g. 1893 m. Sūrites vkm. Cėsių rajone, Latvijoje) šeimoje. Buvo vyriausias iš trijų vaikų. Nuo vaikystės mokėjo tris kalbas – rusų, latvių ir lietuvių. Dar gimnazijoje svajojo tapti diplomatu, atstovauti Lietuvai Latvijoje, domėjosi filosofija ir užsienio kalbomis. Svajonės baigėsi 1940 m. pavasarį, kai jis baigė Kauno 4-ąją valstybinę gimnaziją ir birželio mėnesį Lietuva buvo okupuota. Karo metais studijavo filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, lankė Prano Kuraičio, Antano Maceinos, Juozo Girniaus paskaitas, 1943 m. universitetą vokiečiai uždarė. Vėl užėjus sovietams į universitetą negrįžo, kažkaip išsislapstė nuo sovietų kariuomenės, po Stalino mirties eksternu išlaikė rusų kalbos ir literatūros specialybės egzaminus ir gavo diplomą. Vertėjavo leidyklų redakcijose, man neteko gilintis, kokiose, išvertė į lietuvių kalbą knygą Paskutinė R. Skoto ekspedicija (1956) ir Bolesławo Pruso romaną Lėlė (1957). Vaikystėje sirgo maliarija, kuri pažeidė kepenis, padėtį dar pablogino gimnazijoje žaidžiant futbolą gautas smūgis į kepenis (apie tai man 1993 m. Toronte, Kanadoje papasakojo jo gimnazijos draugas Vladas Šaltmiras). Kas gyveno pokario metais Lietuvoje, tas žino, kaip buvo gaunami užsakymai vertimui: reikėjo gerti su viršininkais, dalyvauti visokeriopose išgertuvėse. Visa tai ir nuolatinė įtampa bei neviltis pablogino Tėvo sveikatą, sunaikino kepenis, ir jis mirė Kauno klinikose 1957 03 10 operacijos metu. Kovo 11-ą į Tėvo vardadienį iš Vilniaus atvažiavę draugai vietoj šventės pateko į laidotuves.
     Mano gimimo istorija atskleidžia Tėvo asmenybę iš kitos pusės. Kai Tėvas mirė, man tebuvo treji metai su trupučiu. Matau kaip per miglą man ištiestas rankas ir akimirksniu atsiduriu aukštai prie lubų... Aiškiau matau jį gulintį karste. Tai visi mano prisiminimai. Visa kita sužinojau iš Mamos, Močiutės ir jo draugų bei pažįstamų. O istorija štai kokia. Mano Mama Elvyra Jūratė Petrauskaitė su Konstantinu Jaroševu susipažino universitete. Jie abu buvo vienmečiai, gimę 1923 metais, tik mama gimė birželio 8 d. Priešingai nei Tėvas, ji po karo grįžo mokytis į universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1948 m. gegužės mėn. ją išmetė iš universiteto kaip antitarybinį elementą , tuo pačiu metu ištrėmė į Sibirą jos tėvą Cezarį Petrauską ir buvo atėję į universitetą jos suimti, bet (laimė nelaimėje) jos ten nebebuvo... Tačiau grėsmė būti išvežtai niekur nedingo. Tuomet Konstantinas pasisiūlė fiktyviai ją vesti ir tokiu būdu pasikeitus pavardę būtų sunkiau ją susekti. Jie nuvažiavo į Vilnių, kur tuo metu vyko kažkoks komjaunuolių sąskrydis, ir prisistatė į Civilinės metrikacijos biurą. Ten papasakojo istoriją, kaip jie neva tame sąskrydyje susipažino, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir nebenori skirtis – nori tuoktis. Tokia „komjaunuoliška romantika“ visiems patiko, ir daug nesigilinę juos sutuokė. Taip Mama grįžo į Kauną kaip Jaroševienė ir iš dviejų vardų paliko Jūratės vardą, nes niekas iki tol jos taip nevadino.
     Kaune jie ir toliau gyveno atskirai, kol neįsikišo Močiutė, Mamos mama, pareiškusi, kad tokių nesąmonių negali būti, jeigu esat vedę, tai turit gyventi kartu. Nemanau, jog tai lėmė jų abiejų tolimesnį likimą, priimu tai kaip šeimos legendos elementą. Mamai mirus tarp jos daiktų radau Tėvo jai rašytą prisipažinimą meilėje ir pasiūlymą gyventi kartu... Taigi 1950 metais mama persikraustė gyventi pas uošvius į Seinų gatvės 32 namą Žaliakalnyje, kur 1951 m. gimė mano brolis Konstantinas, o 1953 m. gimiau aš.
     Deja, nieko daugiau negaliu pridurti, iš man žinomų Tėvo pažįstamų gyvas likęs Vytautas Ambrazas (Dubindris).

Jūratės Elvyros Petrauskaitės-Jaroševienės (1923–1986) eilėraščių yra Vytauto Kubiliaus parengtoj antologijoj Anapus rudens (1995), 1996-ais išleistas rinkinys Ak, šešėli tuščių valandų... Rinkinio pabaigoj – dukters, jį sudariusios, ir Palmiros Petrauskaitės-Čebelienės, bičiulės, žodžiai apie autorę. Teko būt Palmiros Čebelienės laidotuvėse. Nusiunčiau nuorodą į tą įrašą Ksenijai Jaroševaitei. – „Palmira ir Dangerutis Čebeliai ir buvo tie draugai, kurie atvykę iš Vilniaus švęsti Konstantino vardadienio pataikė į laidotuves... Mama per Palmirą ir susipažino su Tėvu, nes ji (Palmira) taip pat karo metais lankė Juozo Girniaus seminarus.“
Rinkiny yra toks eilėraštis be pavadinimo, datuotas 1973 (?):

Ar norėjai, nenorėjai,
mūs likimai susitiko,
dienų kryžkelėj sustojo,
lyg nustebę kelio medžiai,
viens į kitą pažiūrėjo.
Atsiduso, patylėjo
ir kaip sutemos papieviais
jie į nežinią nuėjo...

Gal ir klystu, bet ar ne savo ir vyro likimus poetė prisimena šitam eilėrašty?

(820) Tarp kitko: panytėlės Nitaitės atsakas Vienažindžiui

eabejoju, mokat: „Pasakykai, panytėle, / Ar tu mane myli? / Kiek jau kartų tave klausiau, / O tujen vis tyli!..“ Etc.
Jei ne patys kartkartėm niūniuojat, tai esat girdėję, kaip a.a. Vytautas Kernagis dainuoja.
Antano Vienažindžio Žemaičių kunigų seminarijoj sukurtos dainos po 1863-ių sukilimo ima plisti iš lūpų į lūpas ar nuorašais.
Kas be ko, atkeliauja ir iki Rokiško. Jomis susižavi ir panelė Liudvika Nitaitė (dar ne Didžiulienė ir ne Žmona), pati bandanti eiliuot, versti lenkų, vokiečių ir rusų poetų eilėraščius.
„Pasakykai, panytėle“ mėgsta ir jausmingi bernaičiai, kurie pasitelkia šią dainą norėdami šį tą ir santykiuose su panelėm išsiaiškinti.
Apie kokius 1873-ius kartkartėm jau poėte pavadinama p-lė Liudvika nusprendžia nebetylėt – ima ir parašo atsakymą, kuris net klebonui patikęs. Niekur jis nebuvo išspausdintas, jį Didžiulienė-Žmona prisiminė gyvenimo saulėlydy, kai Vaižganto įkalbėta ėmėsi rašyt atsiminimus, išėjusius jau po mirties, 1926-ais, pavadinimu Ką aš beatmenu. Štai tas atsakas į Vienažindžio „Pasakykai...“:

Bernužėli-dobilėli,
Ir aš tave myliu,
Bet nemėgiu kvailos kalbos,
Užtatai ir tyliu.

Nekalbėk, nevargink manęs,
Nes man laiko gaila.
Mano širdis nė nejuda –
Ji ne tokia kvaila.

Jegu tyliai sau sėdėsi,
Niekų nekalbėsi,
Žinok, mielas bernužėli,
Tu man nenusdėsi. (p. 87–88)

Vakar, kai pacitavau šitą atsaką coll. Solveigai D. (ką tik išėjo jos knyga apie Sartre’ą ir jo ne žmoną Beauvoir Lietuvoje 1965-ais), sakė, kad reiktų jįjį įdėt kokion feministinės lietuvių literatūros antologijon; aš pagalvojau apie dainuojamosios poezijos atstoves – Didžiulienės proza sunkiai paskaitoma, dramos vargu ar būtų kam beįdomios, negi ją teprisiminsim tik kaip Gaspadinystės knygos, arba Pamokinimų, kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai autorę? Tetampa žinoma bet vienu kūriniu ir kaip poetė.

(819) Užparaštė, cxviii: apie Maironį prie Gudijos sienos ir Bobrovske, 1941 ir 1943

isokių utopinių sumanymų vis sušmėkši galvoj. Kad ir toks: o kodėl nesurankiojus (t.y. nepasistengus surankioti) liudijimų apie Maironį pasaulyje? Ne kur prel. Mačiulis yra buvęs, o kur Maironis, jo poezija yra buvusi? Kur, kokiomis aplinkybėmis jo eilėraščiai buvę deklamuojami ar dainuojami.
(Arba imt kaupti kolekciją tekstų [ištraukų], kuriuos baigdamas skaityt pajunti, kad – tuoj šeštą dešimtį įpusėsiančio vyr. g. atstovo – akyse ašaros; užvakar apie tokį „projektą“ pagalvojau, Grigorijaus Kanovičiaus apysaką Natanas Idelsonas – sapnų pardavėjas, verstą dar Felikso Vaitiekūno, skaitydamas; bet tatai į šalį.)

Taigi: Maironis pasaulyje. Čia apie „Trakų pilį“ Naujojoj Gvinėjoj. O štai du epizodai apie Maironio-Naujalio „Lietuva brangi“ – iš Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų, tų ilgesniųjų, kurie buvo rasti litriniam stiklainy po bijūnu Kaune, Perkūno al. 60, 1991-04-29.
Pirmajam epizodui jokio paaiškinimo, manau, nereikia; 1941-ų birželio vidurys:

„Siena, siena. Tuoj bus siena.“ Paskutiniai Lietuvos žemės kilometrai – miškai, medžiai, gėlės.
Duryse plyšys. 5 cm. Traukiu į save giliai Lietuvos laukų kvapą, kad neužmirščiau jo niekad. Kažkuriam vagone užtraukia dainą, ją pagauna visas ešelonas. „Graži tu, mano brangi tėvyne!..“ (Metai, 1996, nr. 10, p. 117)

Antrajam įvadas neprošal. Baigiantis 1942–1943 metų žiemai, Dalia Grinkevičiūtė susipažino su Kespaiko. „Jis buvo produktų sandėlio viršininkas. Iš Estijos, būdamas komunistas, bėgo į Tartu, žinoma, greit atsigavo nuo idėjų spaudimo, bet per vėlai. Kelio atgal jau nebuvo. Taip ir trankosi su žmona Vera Pavlovna nuo 1922 m. po Tarybų Sąjungos miestus, aukso kasyklas. Šią žiemą, kovo mėnesį, aš dirbau pas jį kooperatyve. Iš kartotinių amerikoniškų dėžių nuo konservų dariau aplankus. Klijams Kespaiko duodavo miltų. Nusivedęs į sandėlį pripildavo apie 3 kg miltų ir sakydavo į ausį: ‘Neškis namo’. Klijams įpildavo atskirai“ (Metai, 1997, nr. 1, p. 123). Atėjus 1943-ių poliarinei dienai ir prasidėjus navigacijai Lena, Grinkevičiūtė, baigusi apskaitininkų kursus, buvo paskirta į Bobrovską, kur tremtiniai turėjo sūdyt žuvį. Ir Kespaiko ten. – Antrasis epizodas:

Kespaiko po darbo dažnai ateidavo į mūsų jurtą. Jis, būdamas estas, mėgo lietuvius. [...]
Kespaiko kiekvieną kartą prašo padainuoti lietuviškai. Ypač jam patinka „Graži tu, mano brangi Tėvyne“. Tada jo galva nulinksta, kad mes nepamatytume ašarų, sėdi ilgai ilgai, o mes dainuojame liūdnas, gražias tolimos tėvynės dainas. Ne viena ašara suvilgo skruostus ir mums.
– Man taip jos primena Estiją, – sako jis, žiūrėdamas pro langelį į nesibaigiančius tundros plotus. – Jau dvidešimt metų. Kada aš ją vėl pamatysiu? (ibid., p. 126)

Vargu ar bepamatė. Kilus grėsmei papulti kalėjiman (iš sandėlio kasos „dingo“ 30 000 rublių), Erhardas Modestovičius Kespaiko ir dar keli („drąsuolių būrelis“) pabėgo – išplaukė Amerikon. (Grinkevičiūtė atsiminimuos nemini, kad jie būt buvę pavyti.)

(818) Tarp kitko: o gal atradimas?

avaitgalį dar kartą perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, ilgesniuosius, iškastus 1991-ais. Kvaila mintis buvo šmėkštelėjusi galvoj: o gal rasiu kokią užuominą apie aklą žydę iš Marijampolės, vardu Ema (žr. 812 įrašą). Ne, neradau, už kitko užkliuvau – Maironio-Naujalio „Lietuva brangi“ (bus įrašas) ir už vieno tokio epizodo.

atsiminimų rinktinės Amžino įšalo žemėje (1989) priešlapis

1943-ių poliarinės dienos pradžia, Dalia Grinkevičiūtė su kompanija plukdomi Lena iš Trofimovsko į Bobrovską. Baržą tempęs kateris „Komsomolec“ sugenda. „Žvejai lietuviai atsikabina nuo mūsų ir rizikuodami paklysti savom jėgom [valtimi] iriasi į Bobrovską, vedami vieno jakuto, kuris uostydamas orą orientuojasi, kur jūra šioj beribėj“, pranešti apie tai, kas atsitiko, kad atplauktų kitas kateris.
Štormas, šalta, baigės duona.
[Dabar tas epizodas, kurio visą savaitę negalėjau iškrapštyt iš galvos:]

Gračiovas išsiyrė ieškoti žemės [konkrečiai – malkų]. Išplaukiau ir aš su juo. Už trijų ar penkių kilometrų išlipom saloje. Netoliese nuo kranto pamatėm medinį paminklą, du kryžius. Galima perskaityti: 1905 ar 1895 m., Barantolis. Tai čia, pasirodo, rado kapą švedų keliautojas, Šiaurės tyrinėtojas Barantolis. Vienas karstas buvo sukapotas – matyt, kokio likimo čia atidanginto žmogaus. Matėsi laužo liekanos. Griaučiai voliojosi kiek atokiau. (Metai, 1997, nr. 1, p. 124).

Kas per švedas Barantolis???? Ir visagalis Google nieko nepadėjo, nors raides ir mėginau kaitaliot.
Neiškentęs šiandien ėmiau ir sutrukdžiau rankraščius skaitantį istoriką Eligijų Railą (rašo monografiją apie dr. Basanavičių). Gal jis ką apie tokį žmogų girdėjęs? – „Gal čia koks baronas de Tolis?“ – mestelėjo ir iškeliavo.
Įžvalga, verta liaupsių!
Ar tik ne be žinios 1902-ais dingusio barono Eduardo von Tollio kapą Grinkevičiūtė matė???
Daug klaustukų, bet tikimybė labai didelė.
Tuolab kad ne tik asmenvardis sutampa. „Известно, что группа Толля, не дождавшись «Зари», приняла решение самостоятельно двигаться на юг в сторону континента, однако дальнейшие следы этих четырёх человек поныне не обнаружены“ – saloj rado paminklą ir du kryžius.
--------------------------------------------------

Ir buvo užėjęs toooks noras bent akį užmest į atsiminimų rankraštį, saugomą Lietuvos nacionaliniam muziejuj! – Nieko, baigia praeit.

P.S. (2022 XII 3) Jau beveik pusantrų metų praėjo nuo dienos, kai pamačiau norėtąjį pamatyt rankraščio lapelį (ačiū VirgR už atvaizdą), – ir tik va kada prisiruošiau subaksnot P.S. (taip, gėda). Taip, Barantolis, ir net dukart. Bet tai iš esmės nieko nekeičia. Na nebuvo tokio švedų keliautojo, palaidoto vienoj iš daugybės Lenos salų, Barantolio. Panašiai skambančiu asmenvardžiu buvo tik vokiečių kilmės rusų keliautojas baronas Tollis, apie kurį DalG greičiausiai nieko nebuvo girdėjusi. [Kodėl Apie du šimtai metrų virto Netoliese ir apie kt. „redagavimus“ – nebus komentarų.]

— beje, kiek žinau, bene vienintelis žmogus šitą hipotezę viešai paskelbė – Grinkevičiūtės vertėjas į lenkų kalbą Kamilis Pecela: vertime prie asmenvardžio Barantol prikabino išnašą (Litwini nad Morzem Łaptiewów, 2019, p. 124):

(817) Visiškai tarp kitko: apie balsių ylginimą

Gimtosios kalbos redaktorei Ingai M. – virtuali padėka už nuolatinius komentarus

← delcampe.net už 5.28 € ± 18.23 LTL galima nusipirk tokią nuotrauką. Duomenų ne per daugiausia: Vabalninkas Vyskupo belaukiant.
Sunku taisyklingai lietuviškai rašyti, jei balsius kalbėdamas ylgini :)
--------------------------------------------
→
mažiau, 4.96 € ± 17.13 LTL, prašoma už kitos bromos nuotrauką; tenurodyta, kad Pasvalys.
Užrašyta, jei gerai įžiūriu: „Sveikas, valstybės Prezidente, į Pasvalio kampelį atvykęs!“
Garbės sargyba labai įspūdinga; ir vėliava – trispalvė, bet per vidurį šviesiausia juosta (kieno?!).

(816) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlvii

– Kaip savaitgalis?
– Nieko, šeštadienį buvom Operhause.
– Ir kaip?
– Koncertinis variantas man būtų buvęs priimtinesnis. Oratorijos reikia klausytis.
– O tai ką? Vaizdeliai nepatiko?
– O kodėl klausydamasis Händelio turiu dar žiūrėt Statkevičiaus haute couture demonstravimą, nesusijusį su tuo, ką girdžiu?
– Nieko tu nesupranti apie operos meną.

(815) Tarp kitko: apie spalvų ir garsų prasmes

abar jau reikia sakyt: užpernai, 2014-ais, išėjo Rimos Povilionienės ir Jūratės Katinaitės parengtas straipsnių rinkinys Music That Changed Time: The Lithuanian Composer Bronius Kutavičius and Baltic Outburst of Creativity after 1970. Yra čia ir čekų muzikologo Vítězslavo Mikešo rašinys „Bronius Kutavičius – Sigitas Geda Phenomen“.
Pirmąkart Gedos eilėraščius Kutavičius pasitelkė kurdamas keturių dalių vokalinį ciklą Avinuko pėdos (1968; dviejų paskutinių dalių tekstai Gedos, skelbti Nemune, 1967, nr. 9, p. 6). Mikešas stabteli prie paskutiniojo („Let us pause for a moment at this poem.“), „Senoji Palanga“:

Aria broliai pūdymėlį,
eina slibinas keliu.
Guli šyvosios žirgelės
po lelijų krūmeliu.

Tai rugeliai, tai aguonos,
baltos pilys ant kalnų.
Antras slibinas raudonas
išlenda iš vandenų.

Motinėlės, motinėlės,
užsisklęskite vartus.
Arkim, broliai, pūdymėlį,
saugokim vieni kitus.

Pirmiausia įžvelgia spalvinę opoziciją:

The colour symbolism is unambiguous: red, ‘Soviet’ (raudonas slibinas – red dragon) is used in opposition to white,‘anti-Soviet,’, in this case, ‘Lithuanian’ (baltos pilys – white castles). (p. 123)

Na taip, dėl spalvų, ypač raudonos, viskas aišku, pats kompozitorius prisimena, kad kliuvusi:

Ketvirtosios dalies eilėraštis trupučiuką užkabino valdžią – „Arė broliai pūdymėlį, eina slibinas keliu“. Apie 1969 m., kai Valentinas Adamkevičius padainavo jį per kažkokį suvažiavimą ar plenumą, užsidarė man vartai į televiziją, į koncertų sales. CK liepė, kad visi, kurių muzika dar neskambėjo, atneštų tekstus. Kompozitorių sąjungos pirmininkas Eduardas Balsys man sako: „Ką, Geda slibino negalėjo nudažyt kitaip, tik raudonai? Karves mėlynai nudažo...“ Aš atsakiau, kad tas tekstas buvo spausdintas.

Po to Mikešas ima ieškot opozicijos ir eilėraščio fonikoj:

In the context of these considerations, it raises the direct question as to whether there is also any hidden meaning in the nature of the opposites in the sound instrumentation – the noticeable repetition of consonants r and l, for example, in the first strophe:

Aria broliai pūdymėlį, / eina slibinas keliu. / Guli šyvosios žirgelės / po lelijų krūmeliu.

That is: r vs. l – Rusija (Russia) vs. Lietuva (Lithuania). (ibid.)

Kad iš pusbalsių l ir r įmanu sukurt priešpriešą, – taip: pvz., švelnu vs šiurkštu, bet siet skambesį su realijom, man atrodo, jau kelionė rūkais. Rusija raudona, bet Vokietija irgi r – ruda (kaip ten? viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva?) – Jei ir turi garsai kokias prasmes, tai tik „aukštesniame“, ne konkretybių lygmeny.
Na, kokios lietuvos vs rusijos šiame puikiai instrumentuotam, įelerintam, Daivos Čepauskaitės eilėrašty?

Lapkritis

Ir vėl vanduo. Lašai į liūtį lydosi.
Vaikams prilyja į ledus. Ir strykčioja
liesa katė, iš sausumos atklydusi,
lietus prie dugno priplaka iš pykčio ją.

Luošys ramentais lyg irklais vėl iriasi,
varžtelis plieno blyksteli ir paneria.
Gliti tamsa. Tik rūdys rausta vyriuose.
Ir kelias baigiasi. Ir gelia kelio sąnarį.

Bandau pareit. Pro šalį vėl tas valkata,
gyvenęs visuose žmonijos amžiuose.
Matytas toks. Vėl susitiksim gal kada...
Nes tekstai nedega. Tik šlampa. Kartais glamžosi.
(Literatūra ir menas, 2006-12-01, p. 1)

Beje: ar dabar moksleivių galvose skamba al am an ar, el em en er, il im in ir, ul um un ur? – man tai iki šiol labai gražu. Pusbalsiai.
(Ačiū Austei N., atkreipusiai dėmesį į šį Mikešo, iš meilės Kutavičiaus muzikai lietuviškai ėmusio mokytis, straipsnį.)

(814) Dėl juoko: apie karves ir žvaigždę Telyčią

Vakar bibliotekon atkeliavusiam pirmame Nemuno numery – ir Andriaus Jakučiūno atsakymai į Justinos Petrulionytės sudarytą anketą; publikacija pavadinta „Jei kas nors parašytų tikrai agrarinį kūrinį, šis taptų sensacija“ (p. 14–15).
Būsimieji A.J. kūrybos interpretatoriai teieško rimtų minčių, aš užkliuvau už prisiminto epizodo:

Kažkada [ne anksčiau kaip 2013-ais] visai „nurovė stogą“ ištrauka iš tokio Varaniaus pirmosios knygos, kurioje buvo scena apie vandens žarna nuo karvės plaunamus šūdus. Pasidalijau savo įspūdžiais su pažįstamais – juos taip pat apėmė ekstazė. Mums kaip miestiečiams tai pasirodė subtilus įvaizdis. Paskui paaiškėjo, kad karvės tikrai retkarčiais plaunamos žarnomis, nes labai apskrenta išmatomis.

Šitos karvės iš prozos. O poezijoj?
Pirmas galvoj prabilo ne pirmo rango poetas 4V redaktorius ir leidėjas Antanas Rimydis – apie žvaigždę Telyčią (taip ir vadinas eilėraštis, skaityt galima ir nuo III posmo):

Aplink svietas triukšmauja
Ir kelia visokį lermą –
O aš savo tėviškėj
Kaip vienas kareivis
Tuščioj kazarmėj.

Neklauskit, kas būtų mane pagadinęs...
Kai tylinti tyla paniurus niūro,
Aš svaidau akmenis ledo gadynės
Į Baltijos jūrą.

Iš nuobodžio, žinot, plitimo
Žmonės šaudos ir karias –
Tu gi, ramusis lietuvi,
Tik keiki žvaigždes vakares –

Todėl užeina kartais pasiutęs noras
Tave taip papjaut tyčia –
Kad krisdama nušviestų mėlyną orą
Tavo žvaigždė
Telyčia.
(Naujas žodis, 1929-07-05, nr. 12, p. 7)

Sunku būtų paneigt A.J. nuomonę: „‘Agrarinis mentalitetas’, kad ir ką juo vadintume, egzistuoja“; nebent suabejotina dėl veiksmažodžio laiko.

(813) Susieji – ir [prisimeni žodį sublimacija], xxii

Iliustracija prie eilėraščio publikacijos LM:
Stasys Krasauskas, Pavasaris, 1963, autocinkografija, 15x21

Justinas Marcinkevičius autobiografijoj:

Man buvo keturiolika metų, kai mirė motina. Niekas taip lig šiol negyvena manyje, kaip jinai. Ir niekas taip nekalba su manim, kaip jinai. Ji tapo man gėrio ir grožio norma, teisybės ir meilės idėja, gimtosios žemės sinonimu, moteriškumo šviesa. Ir po šiai dienai man nieko nėr skaudžiau už pažemintą, sutryptą, nuskriaustą moterį ir verkiantį vaiką. (Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos: L–Ž, 1989, p. 189)

Jo eilėraštis „Proza“:

– baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele –
– būtų baisu sumaišyti ją su kitom, apsirikti, paimti už rankos ne ją. O, kaip gaudžia vargonai, ir varpų skambesys, ir minia plaukdama tave neša – bet vaikiška tavo ranka, tartum paukštis lizde, amžinoj, nesibaigiančioj meilės ir rūpesčio rankoj. Ji veda, sulaiko beklumpantį, ir žmonių spūstyje – o, laimė! – pasilenkusi ima ir kelia tave virš visų: banguoja liūliuoja margaspalvis gyvenimas, o turgaus aikštėj už prekystalio sėdi istorija ir prekiauja mikliai idėjom, tautom, likimu –
baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti.
(Literatūra ir menas, 1983-04-16, p. 8)

Mūsų ryšiai su tėvais – gal painiausias dalykas; pastangos juos verbalizuoti – dažniausiai tik grožinės literatūros atmaina; adekvati psichoanalitinė savivoka vargu ar įmanoma.

— motina (idealas; mirusi, nors kaip gyva) / vaikas (taip ir netapęs savarankiškas; pasaulio baimė, nuolatinės globos poreikis) —

(sublimacija)

— tėvynė / poetas —

(mo-ti-na ir Lie-tu-va – abi triskiemenės)

Tai tik šmėkšmintė.