Jei ne patys kartkartėm niūniuojat, tai esat girdėję, kaip a.a. Vytautas Kernagis dainuoja.
Antano Vienažindžio Žemaičių kunigų seminarijoj sukurtos dainos po 1863-ių sukilimo ima plisti iš lūpų į lūpas ar nuorašais.
Kas be ko, atkeliauja ir iki Rokiško. Jomis susižavi ir panelė Liudvika Nitaitė (dar ne Didžiulienė ir ne Žmona), pati bandanti eiliuot, versti lenkų, vokiečių ir rusų poetų eilėraščius.
„Pasakykai, panytėle“ mėgsta ir jausmingi bernaičiai, kurie pasitelkia šią dainą norėdami šį tą ir santykiuose su panelėm išsiaiškinti.
Apie kokius 1873-ius kartkartėm jau poėte pavadinama p-lė Liudvika nusprendžia nebetylėt – ima ir parašo atsakymą, kuris net klebonui patikęs. Niekur jis nebuvo išspausdintas, jį Didžiulienė-Žmona prisiminė gyvenimo saulėlydy, kai Vaižganto įkalbėta ėmėsi rašyt atsiminimus, išėjusius jau po mirties, 1926-ais, pavadinimu Ką aš beatmenu. Štai tas atsakas į Vienažindžio „Pasakykai...“:
Bernužėli-dobilėli,Vakar, kai pacitavau šitą atsaką coll. Solveigai D. (ką tik išėjo jos knyga apie Sartre’ą ir jo ne žmoną Beauvoir Lietuvoje 1965-ais), sakė, kad reiktų jįjį įdėt kokion feministinės lietuvių literatūros antologijon; aš pagalvojau apie dainuojamosios poezijos atstoves – Didžiulienės proza sunkiai paskaitoma, dramos vargu ar būtų kam beįdomios, negi ją teprisiminsim tik kaip Gaspadinystės knygos, arba Pamokinimų, kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai autorę? Tetampa žinoma bet vienu kūriniu ir kaip poetė.
Ir aš tave myliu,
Bet nemėgiu kvailos kalbos,
Užtatai ir tyliu.
Nekalbėk, nevargink manęs,
Nes man laiko gaila.
Mano širdis nė nejuda –
Ji ne tokia kvaila.
Jegu tyliai sau sėdėsi,
Niekų nekalbėsi,
Žinok, mielas bernužėli,
Tu man nenusdėsi. (p. 87–88)
O atsiminimai įdomūs (paskaitomi)?
AtsakytiPanaikintiPadrikoki, bet yra įdomių detalių užfiksuota (pvz., pavadindamas lietuviu gali žmogų labiau įžeist negu pavadindamas kvailiu). Ir dar: Vaižgantas juos rengdamas spaudai paliko tarmybių; pridėta paantraštė skliaustuose: rokiškiuojant ir paaiškinta išnašoj: „[...] tyčia palikau kai kurias rokiškėnų tarmės ypatybes ne kad jų būtų sektina, bet kad žinotina.“ Perspausdinant atsiminimus Didžiulienės-Žmonos Raštų I tome (1996) Vaižganto tarminiai palaikai išsaugoti.
PanaikintiTie atsiminimai apie Antaną Vienažinskį su realybe susiję tik iš dalies, nes dokumentai juos koreguoja.
AtsakytiPanaikintiBeje, kunigas Krinčine ėjo ir kūmu, ne tik krikštijo, ir pirmai savo krikšto dukrai įsiūlė Rožės vardą. Ar nieko neprimena?
Tiesa, kokiam klebonu patikęs? Kas anys būvys?
AtsakytiPanaikintiMalonu jus vėl skaityt, p. Krinčiau!
PanaikintiTie atsiminimai ne su Vienažindžiu, o su jo daina susiję, tad vargu ar kokie dokumentai atsiminimus apie eilėraštį galėtų „koreguot“.
Atsakas į eilėraštį patikęs Rokiškio klebonui Lionginui Reksčiui.
Ačiū Jums. Aš, va, rašinėlį sukurpiau tik apie 6 metų A.Vienažindžio gyvenimo gabaliuką ir matau visokių skelbtų netikslumų... Gera Jums viską turėti prie savęs, aš gi net Jo laiškų negaliu paskaityti... Taigi taip.
PanaikintiToks jau tas istoriko darbas – tikslinti netikslumus.
PanaikintiO dėl visko turėjimo prie savęs – na, ne viską turim, ne viską.
Anoks istorikas. Na, bet laiškus tai turite, o aš ne. Kunigas buvo XIX a. egzistencialistas, kai tokio žodžio dar nebuvo... O palikuonys tebegyvena...
PanaikintiGal galite mano žodžius išimti, kad viešai nesimatytų, nes tai nesiderina su mano nenoru matytis viešai?
Mielas žmogau Algimantai, argi šitie Jūsų komentarai koks pirmas atsiskleidimas? Juk visi gali net į Jūsų atvaizdą pasižiūrėt, biogramą perskaityt, jau nekalbant apie rašinius ir senųjų tekstų publikacijas. Nenorėčiau naikint Jūsų komentarų prie šito įrašo. Nebent griežtai prašytumėt, t.y. pareikalautumėt.
PanaikintiO dėl rankraščių, LLTI BR yra atviras, ir kiekvienas, ne tuščio smalsumo vedamas, o rimtų tikslų turintis, gali juo naudotis. Prašom, esat laukiamas.