Eligijui R., apie Vytauto Rimkevičiaus vietą lietuvių literatūros istorijoj klausiusiam
uvau griežtai liepęs sau: daugiau šiukštu nepirk nė vienos knygos.Bet pakeliui namo užsukęs prekybos centran ir pamatęs, kad dvi „Versus aureus“ tikrai įdomios tekainuoja 2 eurus 23 centus [maždaug = cigarečių pakelis], neišlaikiau, nusipirkau – Broniaus Genzelio Užverstą puslapį (2009) ir Larso Peterio Fredéno atsiminimus Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais: Pervartos, verstus Sigutės Radzevičienės, su Vytauto Landsbergio įžangos žodžiu (2010).
— Kuo čia dėta lietuvių literatūra ir rašytojas Rimkevičius? Tuoj, tik kelių eilučių kantrybės prašyčiau.
Pirmasis užsienio reikalų ministras, atvykęs Vilniun po Sausio 13-osios, buvo islandas Jónas Baldvinas Hannibalssonas (01-19 iš Rygos, kur rezidavo L.P.F.; V.R. mirė kitądien);
nieko doro apie Lietuvą jis būt nežinojęs (kaip ir absoliuti dauguma islandų), jei ne vyresnysis brolis Arnóras, studijavęs filosofiją Maskvos universitete tuo pat laiku kaip ir Bronius Genzelis [žr. Užverstas puslapis, p. 79];
B.G. ir A.H. bendravo, diskutavo, be kita ko, ir apie numalšintąją 1956-ų Vengrijos revoliuciją;
kai 1957-ais išėjo Vytauto Rimkevičiaus romanas Studentai, kuriame buvo galima įžvelgt minėtosios revoliucijos atšvaitų Lietuvoje, jie išvertė romaną į islandų kalbą:
[...] (ekspromtu aš verčiau į rusų, o jis čia pat į islandų). Mes apysaką vertėme laisvai, surevoliucindami jos turinį. Deja, Arnórui jos išleisti nepavyko (dabar vienas kompiuterinis egzempliorius saugomas Lietuvos valstybės Naujajame archyve [f. 14, ap. 1, b. 56]). Arnóras žinojo mūsų siekius ir stengėsi pagelbėti. Čia ir atsakymas, kodėl Islandija pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. (ibid., p. 11)Kelios pastabos: (a) vargu ar Studentai, dabar skaitomi, atrodytų esą vertingi kaip grožinis kūrinys; reiktų žvelgt kitom, labiau istoriko, akim; (b) ar skiriasi 1957 ir 1987 leidimų tekstai?; (c) ką ir kaip „surevoliucino“ romano vertėjai? [retorinis klausimas, vargu ar atsiras žmogus, kuris imtųsi lygint]; (d) gal ir lietuviškai wikipedijoj kas nors įrašą apie Arnórą Hannibalsonną sukurtų?
Daug kartų išsitraukdavu iš lentynos (tėvų bute) ir vėl įkišdavau (1957 m. leidimą).
AtsakytiPanaikintiDabar jau tikrai reiks perskaityt, geras postūmis.
Ir prašom neužmiršt pranešti, koks įspūdis :)
PanaikintiStatau į eilę.
PanaikintiNa, perskaičiau „Studentus“, tiesą sakant, reikėjo truputį prisiversti.
AtsakytiPanaikintiDaug veikėjų, daug atskirų punktyriškų siužetinių linijų, tik viena santykių istorija labiau išplėtota. Jausmai ir santykiai vaizduojami truputį perspaustai, sentimentaliai, tokia stilistika jau smarkiai pasenusi, dabar sunkiai paskaitoma, nebent kaip lit. istorijos faktas.
Tarp tų punktyriškų linijų yra konspiracinis keleto studentų būrelis ar organizacija, kurie kritiškai nusiteikę prieš santvarką ir komunizmą, pavarinėja kritiškų ar ironiškų kalbų: „Anksčiau žinojo kaip gyventi – vynas, moterys! Dabar politika! Jei kas – tuoj nesąmoningu elementu apšauks.“ ir pan. bet jie vaizduojami šaržuotai, neigiamai. Vengrija, aišku, neminima, bet „atšvaitu“ galima laikyti per Vėlines suorganizuotą nenusisekusią (į kurią mažai kas susirenka)ir karikatūriškai pavaizduotą demonstraciją prieš valdžią.
Trumpai tariant, (a) prielaida labai teisinga.
Dėl (b) – spėju, 1987 m. leidimas greičiausiai buvo redaguotas bent jau kalbos požiūriu; nes šiame – bonka, pusbonkis, bulka, blisukutė, kaldrikė, blūdinėti, apsivesti etc.
(c) Gal tas Genzelio minimas surevoliucinimas islandiškame vertime ir pasireiškė tuo, kad tie studentai konspirantai buvo vaizduojami teigiamai, o jų kalbos dar revoliucingesnės, t. y. kritiškesnės valdžios atžvilgiu?
Šaunuolė esat, kad įveikėt!
PanaikintiVerčiant šaržavimą tikrai nesunku pašalint, ir žodžius su teigiama konotacija parinkt (jei originale kas išsiviepia, vertime juk gali maloniai šyptelt). Ir dar toks mintigalis: Genzelio atminty tas vertimas laikui bėgant galėjo įgaut ir neturimų bruožų :)