(822) Iš popieryno, xxvii: lietuviškai rašęs batsiuvys Chaimas Zelbovičius

o tik neprikaupta, – kinkavau kaip arklys vieno aplanko popierius vartydamas.
Gal reikėjo apie šitą žmogų rašyt atitinkama proga, – kai kam, spėju, kils mintis perskaičius pavadinimą, – tarkim, sausio 27-ą, tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, ar rugsėjo 23-ią, kai minima Lietuvos žydų genocido diena?
Ne, proginiai dalykai išeina su kažkokiu prieskoniu, tarsi iš reikalo, o ne iš noro būtų radęsi. (Taip, esu nusidėjęs, bet kad labai šaunus žmogus prašė padaryt išimtį.) Visiškai sutinku su Sergiu Kanovičium, bernardinuos.lt rašiusiu, kad kai kurie „minėjimai labiau tarnauja užmarščiai ir atminčių karams, nuo kurių jau gerokai pavargom“.
------------------------------------------------
Apžvalgoj (Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos 1935–1940 metais leistame savaitrašty) 1938-11-06, nr. 40, p. 3 buvo išspausdintas Chaimo Zelbovičiaus vaizdeliu vadintinas pasakojimas „Ašaros dėl teisybės“ su Redakcijos (redaktoriaus Izaoko Abraomo Livšico?) prierašu:

Autorius yra jaunas mažamokslis batsiuvis, gyvenąs mažame lietuviškame miestelyje. Zelbovičius dar nėra išsikristalizavusi asmenybė. Jo kūriniai yra tikri liaudies kūriniai ir atspindi liaudies nuoširdumą, širdingumą, teisingumo pajautimą ir artimo meilę. Įdomu, kad Zelbavičius, tikros žydų šeimos vaikas, kurioje buvo vartojama žydų kalba, pradėjo rašyti ne žydiškai, bet lietuviškai. Jis taip pat daugiau supranta lietuvio vargą, negu savo tautiečio. Ateityje mes šio jauno liaudies atstovo kūrinius dėsime dažniau, nes juose, nežiūrint jų meninių trūkumų, yra daug gyvenimiškos teisybės, širdies ir pastabumo.

Pasitelkęs, galima sakyt, prastą epaveldo.lt paiešką daugiau Chaimo Zelbovičiaus skelbtų kūrinėlių neradau; visų tolesnių Apžvalgos numerių neperžiūrėjau. Net iš kur jis neaišku.
O gal būt buvęs rimtas Juozo Baltušio konkurentas (kurio „ašaros bėgo teisybės ieškot“)? – ir kodėl tokio hipotetinio klausimo nesuformulavus.