(815) Tarp kitko: apie spalvų ir garsų prasmes

abar jau reikia sakyt: užpernai, 2014-ais, išėjo Rimos Povilionienės ir Jūratės Katinaitės parengtas straipsnių rinkinys Music That Changed Time: The Lithuanian Composer Bronius Kutavičius and Baltic Outburst of Creativity after 1970. Yra čia ir čekų muzikologo Vítězslavo Mikešo rašinys „Bronius Kutavičius – Sigitas Geda Phenomen“.
Pirmąkart Gedos eilėraščius Kutavičius pasitelkė kurdamas keturių dalių vokalinį ciklą Avinuko pėdos (1968; dviejų paskutinių dalių tekstai Gedos, skelbti Nemune, 1967, nr. 9, p. 6). Mikešas stabteli prie paskutiniojo („Let us pause for a moment at this poem.“), „Senoji Palanga“:

Aria broliai pūdymėlį,
eina slibinas keliu.
Guli šyvosios žirgelės
po lelijų krūmeliu.

Tai rugeliai, tai aguonos,
baltos pilys ant kalnų.
Antras slibinas raudonas
išlenda iš vandenų.

Motinėlės, motinėlės,
užsisklęskite vartus.
Arkim, broliai, pūdymėlį,
saugokim vieni kitus.

Pirmiausia įžvelgia spalvinę opoziciją:

The colour symbolism is unambiguous: red, ‘Soviet’ (raudonas slibinas – red dragon) is used in opposition to white,‘anti-Soviet,’, in this case, ‘Lithuanian’ (baltos pilys – white castles). (p. 123)

Na taip, dėl spalvų, ypač raudonos, viskas aišku, pats kompozitorius prisimena, kad kliuvusi:

Ketvirtosios dalies eilėraštis trupučiuką užkabino valdžią – „Arė broliai pūdymėlį, eina slibinas keliu“. Apie 1969 m., kai Valentinas Adamkevičius padainavo jį per kažkokį suvažiavimą ar plenumą, užsidarė man vartai į televiziją, į koncertų sales. CK liepė, kad visi, kurių muzika dar neskambėjo, atneštų tekstus. Kompozitorių sąjungos pirmininkas Eduardas Balsys man sako: „Ką, Geda slibino negalėjo nudažyt kitaip, tik raudonai? Karves mėlynai nudažo...“ Aš atsakiau, kad tas tekstas buvo spausdintas.

Po to Mikešas ima ieškot opozicijos ir eilėraščio fonikoj:

In the context of these considerations, it raises the direct question as to whether there is also any hidden meaning in the nature of the opposites in the sound instrumentation – the noticeable repetition of consonants r and l, for example, in the first strophe:

Aria broliai pūdymėlį, / eina slibinas keliu. / Guli šyvosios žirgelės / po lelijų krūmeliu.

That is: r vs. l – Rusija (Russia) vs. Lietuva (Lithuania). (ibid.)

Kad iš pusbalsių l ir r įmanu sukurt priešpriešą, – taip: pvz., švelnu vs šiurkštu, bet siet skambesį su realijom, man atrodo, jau kelionė rūkais. Rusija raudona, bet Vokietija irgi r – ruda (kaip ten? viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva?) – Jei ir turi garsai kokias prasmes, tai tik „aukštesniame“, ne konkretybių lygmeny.
Na, kokios lietuvos vs rusijos šiame puikiai instrumentuotam, įelerintam, Daivos Čepauskaitės eilėrašty?

Lapkritis

Ir vėl vanduo. Lašai į liūtį lydosi.
Vaikams prilyja į ledus. Ir strykčioja
liesa katė, iš sausumos atklydusi,
lietus prie dugno priplaka iš pykčio ją.

Luošys ramentais lyg irklais vėl iriasi,
varžtelis plieno blyksteli ir paneria.
Gliti tamsa. Tik rūdys rausta vyriuose.
Ir kelias baigiasi. Ir gelia kelio sąnarį.

Bandau pareit. Pro šalį vėl tas valkata,
gyvenęs visuose žmonijos amžiuose.
Matytas toks. Vėl susitiksim gal kada...
Nes tekstai nedega. Tik šlampa. Kartais glamžosi.
(Literatūra ir menas, 2006-12-01, p. 1)

Beje: ar dabar moksleivių galvose skamba al am an ar, el em en er, il im in ir, ul um un ur? – man tai iki šiol labai gražu. Pusbalsiai.
(Ačiū Austei N., atkreipusiai dėmesį į šį Mikešo, iš meilės Kutavičiaus muzikai lietuviškai ėmusio mokytis, straipsnį.)