(821) Vienas pačių gabiausių Juozo Girniaus Filosofijos seminaro dalyvių Konstantinas Jaroševas

aip jau kartais – ką ten kartais, dažnai, labai dažnai būna: o! įdomu, reiktų pasiknist, pasiaiškint, – pagalvoji, bet taip ir lieka (popierių pluoštelis).
O retkarčiais grįžti ir imi ieškoti.

Praeitais metais Naujojo Židinio-Aidų žurnale buvo paskelbtas 1991-05-12 ir 14 Bostone vykęs Arūno Sverdiolo ir Juozo Girniaus pokalbis „Laisvę turi apmokėti“ (nr. 6, p. 7–20). Dr. Girnius, be kita ko, prisimena ir Filosofijos seminarą, kurį vedė 1942–1943-ais („buvau suorganizavęs seminarą iš geriausių studentų: filosofų, lituanistų, literatų. [...] buvo temos ant filosofijos ir literatūros ribos“). Ir, be kitų seminaro dalyvių, pamini Kostą Jaroševą, „kuris buvo vienas pačių gabiausių, jis mirė Lietuvoje“ (p. 15).
Ar jūs žinot ką nors apie šį žmogų? – Prisipažinau sau nieko nežinąs. Ir kažkodėl gėda pasidarė.
Girnius užsimena, kad seminarą turbūt geriausiai yra aprašęs Pranas Visvydas – Prano Čepėno redaguotoj knygoj Lietuvos Universitetas, 1579–1803–1922 (Chicago, 1972; „Į studijų knygelę pažvelgus“, p. 770–776). Perskaitęs sužinojau: Pranas V. ir Kostas J. buvo bičiuliai, draugužiai. Reikia parašyt Visvydui el. laišką, tada pagalvojau. Ir – nurimau. Iki šių metų pradžios.
Kai pagaliau prisiruošiau ir paklausiau, devintą dešimtį perkopęs poetas ir literatūros kritikas P.V. sureagavo bemat, laišką pavadinęs „gabusis kostas“: „mielas p. gasiliunai; turiu akyse katarakta. rasau pro migla su klaidomis. Kostas buvo mano draugas. racionalus kaip volteras. jo dukte sculpture ksenija jarosevaite. niekad neteko su ja susisiekti, jei po savaites kitos pavyks pasalinti ukana regejime, bandysiu apie Kosta si bei ta parasyti. taip jis i tuos referatus girniaus seminare ziurejo su visa mastytojo izvalga.“ Neprireikė tiek laukt, po kelių dienų atkeliavo prie laiško prikabinti atsiminimai.

Niekad neužmirštas Kostas Jaroševas
Kai jį prisimenu, mintyse visad suskamba Delibes valso melodija. Nežinau, kada ir kur jis ją išmoko. Bet ji labai tiko jo išvaizdai ir elgsenai. Kur tik drauge nueidavome, pamatęs pianiną Kostas tuoj sėdęs prie klaviatūros trumpam pasinerdavo kerinčioj muzikoj. Tai buvo lyg komplimentas šeimininkei. Ir dažnos glostė jį žvilgsniais – gražų gimnazistą, o vėliau iškalbų studentą. Kosto dėmesys joms reiškė daug. Itin studijų laiku, kai kelių okupacijų režimai apraizgė šalį nepritekliais ir nuolatine grėsme. Ir štai jauno žmogaus kiekvieno sielą šokdinanti nuotaika, ir tikslūs, dažniausiai malonūs sakiniai. Teisybės labui pridursiu: Kostas nevengė nei intymesnio moterų dėmesio jam, nei erotiško įsivėlimo šia linkme. Jaunystė!
     Abu buvome Kauno žaliakalniečiai. Aš Telšių–Italijos gatvių rajone, jis, jei dabar neklystu, Ašmenos–Aluntos pusėje. Abudu mus tada sujungė Kauno Miškų gatvėje IV gimnazija. Nuo antros klasės iki pat užbaigimo 1940, Lietuvai tragišku metu. Gimnazijos direktoriumi buvo Stasys Čiurlionis, dailininko MKČ brolis. Nebuvo jis senas, bet oriai pražilęs, tad tarpusavyje vadinome ji Seniu. Dėstė algebrą ir geometriją. Bematant Kostas tapo jo mylimu mokiniu. Pamokose tuoj atsiskleidė Kosto proto skvarbumas. Tik vieną sykį geraširdis Senukas supyko ant jo. Mes tądien Senuką, vengdami numatyto egzamino, paprašėme BEGALYBĖS teorijos būdu įrodyti Dievo buvimą, tai jo mylima tema. Tuoj pat entuziastingai su vis lūžtančia kreida paeiliui raitė jis formules ant lentos. Galiausiai po paskutinio lygybės ženklo užrašė didžiulį begalybės simbolį ir triumfuodamas ištarė: „Štai Dievo buvimo įrodymas!“ Suskatome ploti. Keli šūktelėjo valio! „Ar turite kokių klausimų?“ – spindėdamas džiugesiu paklausė Čiurlionis. Visi tylėjome, išskyrus Kostą: „Taip, pone direktoriau. Aš pastebėjau klaidą pačiame visų lygčių viduryje.“ Nuėjęs prie lentos nurodė tą nelemtą daugybos klaidą lygtyje. Direktorius tuoj pat sušuko: „Sėsk, šūdeli, tai ne klaida, bet jūsų lūžtančių kreidgalių kaltė. Pasakykite sandėlio sargui, kad nupirktų tvirtesnių.“
     Taip. Taip – per visas klases Kostas ėjo pirmuoju. Pagaliau, sykį būdamas Jo namuose, supratau, kodėl taip yra. Jo mama buvo švelnaus būdo, dažnai skaitanti moteris, latvė iš Rygos. Bet tėvas, rodos, totorių kilmės rusas, tiesiog geležinės valios ūmaus būdo vyras. Jis reikalavo, kad sūnaus mokymasis būtų tik pirmaeilis. Vieną kartą, išvydęs patenkinamą pažymį sūnaus rašinyje, stipriai kumščiu trenkė į kėdės atlošą. Sulaužė, bet ir sužalojo ranką. Vaikščiojo su raiščiu, bet sūnus po to mokėsi tik penketukais.
Per visas klases lietuvių kalbos mokytojai buvo labai geri. Taip pat ir vokiečių kalbos dėstytojas ir mūsų auklėtojas Nevardaitis ypatingai reiklus. Nieko palankaus nepasakysiu apie kunigą Puleikį, kartą atėjusį su kapeliono uniforma. Jo dėka dukart buvau išguitas iš gimnazijos. Mano kaltė: sykį per bendrą maldą salėje per garsiai ištariau žodį „amen“. Kitą kartą jį, atėjusį į klasę su dailia kapeliono uniforma, pavėlavęs kariškai pasveikinau, prašydamas leisti atsisėsti. Nežinojau, kad jo rangas kapitono, o pavadinau leitenantu. Atlaidaus direktoriaus užtartas ir atsiprašęs, vėl buvau priimtas atgal. Kostas man per tas „atostogas“ pranešinėjo, kas buvo dėstoma. Jis, kaip pravoslavas, tikybos klasės nelankė.
     Tik nesuprantu, kodėl į sportą pasinešę klasiokai Kostui prisegė pravardę Pieška. Gal tik dėl to, kad buvo gan stiprus šachmatuose ir vengė sporto. O man jie užlipdė Tarzano etiketę. Kostui dar pirmose klasėse žaidžiant kvadratą stipriai iš arti sviestas kamuolys pažeidė kepenis. Tad tiems krepšinio tūzams jis buvo Pieška (pėstininkas), nors jų visada gerbiamas bokštas per kai kurių sunkių dalykų egzaminus raštu. Tada jo „cinkai“ ar užuominos daug reiškė.
     Konstantino artimiausi draugai gimnazijoje daugmaž linko į humanitarinę pusę: romantiškas odes rašantis Remigijus Pivoriūnas (motina ukrainietė), Vladas Šaltmiras (motina rusų kilmės). Prie jų šliejausi ir aš. Mane tada vaišingoji Šaltmirienė vadino „simpatičnyj niekuriaščij“, nes daugelis atėjusių pas sūnų svečiuotis traukė dūmą be saiko. Aš vengiau tabako. Visi šie Kosto bičiuliai sugebėjo skaityti pačią geriausią klasikinę rusų literatūrą ir vokiečių klasikus originalo kalbomis. Nutuokėm ir šiek tiek angliškai.
     Pirmas bolševikinis ruduo nukreipė mane studijuoti architektūrą. Kostas, berods, ėmėsi istorijos. Bet tai buvo tik pereinamas tarpas, nes vokiečių okupacijos metu rudenį mus daugelį paviliojo Humanitarinis fakultetas, kur buvo dėstoma filosofija, sociologija, žurnalistika, germanistika. Traukė ir gabūs, iškalbūs profesoriai, ypač Antanas Maceina, Juozas Girnius, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Juozas Keliuotis… Maceina savo paskaitų „rilkiškomis“ temomis ir sakinių lakumu pritraukė gan gausią auditoriją, Keliuotis spaudos darbo sąmoju, o Juozas Girnius sugebėjo suburti tikrai pastovų mintijimui užsiangažavusių jaunų vyrų ir moterų seminarą. Tada keistai skambantis egzistencializmas dvelkė kažkuo, ypač aktualus kariauti pasiryžusioje Vokietijoje, skatino jaunimą žvelgti „mirčiai į akis“ ir nuolat būti savo egzistencijos lėmėjais. Visi jaunieji protai, įstoję į šį Girniaus seminarą, norėjo išgirsti, kaip interpretuojama egzistencialistiniu požiūriu jau sukurta vakariečių ir rusų literatūra. Ir kaip tai susieti su visa dvasine padėtimi. Girnius sumaniai pasirinko tuomet pačius aktualiausius: Kierkegaard’ą, Martiną Heideggerį ir Carlą Jaspersą (sakė, jo buvusį profesorių), Fiodorą Dostojevskį, Rainerį Mariją Rilkę ir Friedrichą Nietzschę. Tuomet patrauklus repertuaras.
     Parašyti referatą diskusijoms apie Nietzschę sutiko Kostas Jaroševas, labai gerai užsiangažavęs Girniaus metodologijos kurse. Kadangi labiausiai tuo metu giriamą veikalą apie Nietzschės filosofiją buvo parašęs kaip tik Carlas Jaspersas, Girnius patarė Kostui šią knygą kaip nors gauti. Kostas sužinojo, jog ji yra Rygos bibliotekoje. Tad per kalėdines atostogas nuvyko į Ryga.Apsistojo pas latvę tetą ir per kelias savaites įveikė šį veikalą. Referate viską moksliškai sustygavo. Girnius buvo maloniai priblokštas. Seminaro klausytojai stebėjosi Kosto Jaroševo vaiskiu intelektu ir aiškia sintakse.
     Tuo metu Kosto gabumus pastebėjo ir kitas universiteto filosofas kun. prel. Pranas Kuraitis, kritiškai dėstęs anglų empiricizmą. Studentai jį vadino A priori. Kostui įteikė jis apie tai labai įžvalgią knygą. Aišku, vildamasis, kad jis ją aptars rašinyje. Kostas ją atidžiai perskaitė, grąžino profesoriui su keliomis pastabomis ir tapo Kuraičio favoritu, nepaisant to, kad Kostas nei kiek nelinko prie religinių sampratų. Jam rūpėjo racionalus tikslumas ir gyvenimo pažinimas. Kiek žinau, eilėraščių nerašė ir nefantazavo. Mėgo Čechovą. Ir kratėsi dialektinio materializmo.
     Drauge su juo keliskart lankiausi literatūrinėse vakaronėse turtingų studenčių namuose. Savaitės vidurio vakarą. Tai lyg ir Girniaus seminaro papildymas, nes dažnas ten pakviečiamas turėjo būti pasiruošęs diskutuoti apie ten perskaityto įvado mintis žmogaus egzistencijos temomis. Čia, suprantama, dominuodavo pypkiuojantis Girnius ir žavintis poetas Henrikas Nagys.[*↓] Jis gi seminare buvo perskaitęs referatą apie Dostojevskio Idioto herojų kunigaikštį Miškiną. Vėliau sužinojau, kad viena jauna tų intelektualių ponių įsimylėjo Henriką. Veliau, rusams artėjant, paliko savo vyrą, berods, chemijos profesorių, ir su poetu pasitraukė į Austriją.
     Buvome abu susitarę per tų sueigų vaišes, kai prie kavos bus pateikti skanėstai, patys, pakėlę padėklą, siūlyti vienas kitam, nes juk pačiam per dažnai juos imti ir valgyti negražu. Nenorėjome pasirodyti ėdrūnais. O iš tiesų ateidavome visad pusalkani ir epikūriškai nusiteikę. Tačiau nestokojantys filosofiškų vitaminų.
     1943 metų pradžioje visiems studentams humanitarams kilo pavojus būti paimtiems į vokiečių kariuomenę. Kostas, gavęs šaukimą, išvyko kažkur į kaimą kuriam laikui pradingti. Aš nuėjau į šaukimo įstaigą ir įkliuvau. Todėl ir išbuvau 8 mėnesius fronte šiaurės rytų Rusijoje, su Also sprach Zarathustra kišenėje, o kuprinėje – Carlo Jasperso Die geistige Situation der Zeit. Jau tada matėsi, kad vokiečiai yra įžengę į karo pralaimėjimo tarpsnį. Jų karinė ir dvasinė padėtis buvo be vilties.
--------------------------------
* Henrikas Nagys, 1991-04-29 kalbinamas Arūno Sverdiolo, prisiminė:

Buvo toks Jaroškas ar Jarošekas – turbūt pats gabiausias seminaro filosofas. Labai keistas žmogus – pasižiūrėjus tikras Šančių chuliganas ar futbolininkas, niekad negalėtum patikėti, kad tas žmogus išvis skaito knygas, jau nekalbant, kad filosofines, – Heideggerį. Pasižiūrėjau ir pagalvojau: „O ką tas pilietis čia veikia?“ Gerai, kad neišsižiojau, – jis buvo be galo aštraus proto, tikrai gabus. Girnius vis jo klausdavo… (Metai, 2004, nr. 12, p. 104)

O štai ką apie tėvą parašė dukra Ksenija Jaroševaitė:

Konstantinas Jaroševas, 1923 07 10 – 1957 03 10

Konstantinas Jaroševas apie 1950-us
(nuotr. iš asmeninio Ksenijos Jaroševaitės archyvo)

Konstantinas Jaroševas gimė 1923 liepos 10 d. Kaune pašto tarnautojo, Lietuvos ruso Konstantino Jaroševo (g. 1888 m. Papilėje, Akmenės rajone) ir latvės Herminos Blaus-Jaroševos (g. 1893 m. Sūrites vkm. Cėsių rajone, Latvijoje) šeimoje. Buvo vyriausias iš trijų vaikų. Nuo vaikystės mokėjo tris kalbas – rusų, latvių ir lietuvių. Dar gimnazijoje svajojo tapti diplomatu, atstovauti Lietuvai Latvijoje, domėjosi filosofija ir užsienio kalbomis. Svajonės baigėsi 1940 m. pavasarį, kai jis baigė Kauno 4-ąją valstybinę gimnaziją ir birželio mėnesį Lietuva buvo okupuota. Karo metais studijavo filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, lankė Prano Kuraičio, Antano Maceinos, Juozo Girniaus paskaitas, 1943 m. universitetą vokiečiai uždarė. Vėl užėjus sovietams į universitetą negrįžo, kažkaip išsislapstė nuo sovietų kariuomenės, po Stalino mirties eksternu išlaikė rusų kalbos ir literatūros specialybės egzaminus ir gavo diplomą. Vertėjavo leidyklų redakcijose, man neteko gilintis, kokiose, išvertė į lietuvių kalbą knygą Paskutinė R. Skoto ekspedicija (1956) ir Bolesławo Pruso romaną Lėlė (1957). Vaikystėje sirgo maliarija, kuri pažeidė kepenis, padėtį dar pablogino gimnazijoje žaidžiant futbolą gautas smūgis į kepenis (apie tai man 1993 m. Toronte, Kanadoje papasakojo jo gimnazijos draugas Vladas Šaltmiras). Kas gyveno pokario metais Lietuvoje, tas žino, kaip buvo gaunami užsakymai vertimui: reikėjo gerti su viršininkais, dalyvauti visokeriopose išgertuvėse. Visa tai ir nuolatinė įtampa bei neviltis pablogino Tėvo sveikatą, sunaikino kepenis, ir jis mirė Kauno klinikose 1957 03 10 operacijos metu. Kovo 11-ą į Tėvo vardadienį iš Vilniaus atvažiavę draugai vietoj šventės pateko į laidotuves.
     Mano gimimo istorija atskleidžia Tėvo asmenybę iš kitos pusės. Kai Tėvas mirė, man tebuvo treji metai su trupučiu. Matau kaip per miglą man ištiestas rankas ir akimirksniu atsiduriu aukštai prie lubų... Aiškiau matau jį gulintį karste. Tai visi mano prisiminimai. Visa kita sužinojau iš Mamos, Močiutės ir jo draugų bei pažįstamų. O istorija štai kokia. Mano Mama Elvyra Jūratė Petrauskaitė su Konstantinu Jaroševu susipažino universitete. Jie abu buvo vienmečiai, gimę 1923 metais, tik mama gimė birželio 8 d. Priešingai nei Tėvas, ji po karo grįžo mokytis į universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1948 m. gegužės mėn. ją išmetė iš universiteto kaip antitarybinį elementą , tuo pačiu metu ištrėmė į Sibirą jos tėvą Cezarį Petrauską ir buvo atėję į universitetą jos suimti, bet (laimė nelaimėje) jos ten nebebuvo... Tačiau grėsmė būti išvežtai niekur nedingo. Tuomet Konstantinas pasisiūlė fiktyviai ją vesti ir tokiu būdu pasikeitus pavardę būtų sunkiau ją susekti. Jie nuvažiavo į Vilnių, kur tuo metu vyko kažkoks komjaunuolių sąskrydis, ir prisistatė į Civilinės metrikacijos biurą. Ten papasakojo istoriją, kaip jie neva tame sąskrydyje susipažino, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir nebenori skirtis – nori tuoktis. Tokia „komjaunuoliška romantika“ visiems patiko, ir daug nesigilinę juos sutuokė. Taip Mama grįžo į Kauną kaip Jaroševienė ir iš dviejų vardų paliko Jūratės vardą, nes niekas iki tol jos taip nevadino.
     Kaune jie ir toliau gyveno atskirai, kol neįsikišo Močiutė, Mamos mama, pareiškusi, kad tokių nesąmonių negali būti, jeigu esat vedę, tai turit gyventi kartu. Nemanau, jog tai lėmė jų abiejų tolimesnį likimą, priimu tai kaip šeimos legendos elementą. Mamai mirus tarp jos daiktų radau Tėvo jai rašytą prisipažinimą meilėje ir pasiūlymą gyventi kartu... Taigi 1950 metais mama persikraustė gyventi pas uošvius į Seinų gatvės 32 namą Žaliakalnyje, kur 1951 m. gimė mano brolis Konstantinas, o 1953 m. gimiau aš.
     Deja, nieko daugiau negaliu pridurti, iš man žinomų Tėvo pažįstamų gyvas likęs Vytautas Ambrazas (Dubindris).

Jūratės Elvyros Petrauskaitės-Jaroševienės (1923–1986) eilėraščių yra Vytauto Kubiliaus parengtoj antologijoj Anapus rudens (1995), 1996-ais išleistas rinkinys Ak, šešėli tuščių valandų... Rinkinio pabaigoj – dukters, jį sudariusios, ir Palmiros Petrauskaitės-Čebelienės, bičiulės, žodžiai apie autorę. Teko būt Palmiros Čebelienės laidotuvėse. Nusiunčiau nuorodą į tą įrašą Ksenijai Jaroševaitei. – „Palmira ir Dangerutis Čebeliai ir buvo tie draugai, kurie atvykę iš Vilniaus švęsti Konstantino vardadienio pataikė į laidotuves... Mama per Palmirą ir susipažino su Tėvu, nes ji (Palmira) taip pat karo metais lankė Juozo Girniaus seminarus.“
Rinkiny yra toks eilėraštis be pavadinimo, datuotas 1973 (?):

Ar norėjai, nenorėjai,
mūs likimai susitiko,
dienų kryžkelėj sustojo,
lyg nustebę kelio medžiai,
viens į kitą pažiūrėjo.
Atsiduso, patylėjo
ir kaip sutemos papieviais
jie į nežinią nuėjo...

Gal ir klystu, bet ar ne savo ir vyro likimus poetė prisimena šitam eilėrašty?