(814) Dėl juoko: apie karves ir žvaigždę Telyčią

Vakar bibliotekon atkeliavusiam pirmame Nemuno numery – ir Andriaus Jakučiūno atsakymai į Justinos Petrulionytės sudarytą anketą; publikacija pavadinta „Jei kas nors parašytų tikrai agrarinį kūrinį, šis taptų sensacija“ (p. 14–15).
Būsimieji A.J. kūrybos interpretatoriai teieško rimtų minčių, aš užkliuvau už prisiminto epizodo:

Kažkada [ne anksčiau kaip 2013-ais] visai „nurovė stogą“ ištrauka iš tokio Varaniaus pirmosios knygos, kurioje buvo scena apie vandens žarna nuo karvės plaunamus šūdus. Pasidalijau savo įspūdžiais su pažįstamais – juos taip pat apėmė ekstazė. Mums kaip miestiečiams tai pasirodė subtilus įvaizdis. Paskui paaiškėjo, kad karvės tikrai retkarčiais plaunamos žarnomis, nes labai apskrenta išmatomis.

Šitos karvės iš prozos. O poezijoj?
Pirmas galvoj prabilo ne pirmo rango poetas 4V redaktorius ir leidėjas Antanas Rimydis – apie žvaigždę Telyčią (taip ir vadinas eilėraštis, skaityt galima ir nuo III posmo):

Aplink svietas triukšmauja
Ir kelia visokį lermą –
O aš savo tėviškėj
Kaip vienas kareivis
Tuščioj kazarmėj.

Neklauskit, kas būtų mane pagadinęs...
Kai tylinti tyla paniurus niūro,
Aš svaidau akmenis ledo gadynės
Į Baltijos jūrą.

Iš nuobodžio, žinot, plitimo
Žmonės šaudos ir karias –
Tu gi, ramusis lietuvi,
Tik keiki žvaigždes vakares –

Todėl užeina kartais pasiutęs noras
Tave taip papjaut tyčia –
Kad krisdama nušviestų mėlyną orą
Tavo žvaigždė
Telyčia.
(Naujas žodis, 1929-07-05, nr. 12, p. 7)

Sunku būtų paneigt A.J. nuomonę: „‘Agrarinis mentalitetas’, kad ir ką juo vadintume, egzistuoja“; nebent suabejotina dėl veiksmažodžio laiko.