(813) Susieji – ir [prisimeni žodį sublimacija], xxii

Iliustracija prie eilėraščio publikacijos LM:
Stasys Krasauskas, Pavasaris, 1963, autocinkografija, 15x21

Justinas Marcinkevičius autobiografijoj:

Man buvo keturiolika metų, kai mirė motina. Niekas taip lig šiol negyvena manyje, kaip jinai. Ir niekas taip nekalba su manim, kaip jinai. Ji tapo man gėrio ir grožio norma, teisybės ir meilės idėja, gimtosios žemės sinonimu, moteriškumo šviesa. Ir po šiai dienai man nieko nėr skaudžiau už pažemintą, sutryptą, nuskriaustą moterį ir verkiantį vaiką. (Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos: L–Ž, 1989, p. 189)

Jo eilėraštis „Proza“:

– baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele –
– būtų baisu sumaišyti ją su kitom, apsirikti, paimti už rankos ne ją. O, kaip gaudžia vargonai, ir varpų skambesys, ir minia plaukdama tave neša – bet vaikiška tavo ranka, tartum paukštis lizde, amžinoj, nesibaigiančioj meilės ir rūpesčio rankoj. Ji veda, sulaiko beklumpantį, ir žmonių spūstyje – o, laimė! – pasilenkusi ima ir kelia tave virš visų: banguoja liūliuoja margaspalvis gyvenimas, o turgaus aikštėj už prekystalio sėdi istorija ir prekiauja mikliai idėjom, tautom, likimu –
baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti.
(Literatūra ir menas, 1983-04-16, p. 8)

Mūsų ryšiai su tėvais – gal painiausias dalykas; pastangos juos verbalizuoti – dažniausiai tik grožinės literatūros atmaina; adekvati psichoanalitinė savivoka vargu ar įmanoma.

— motina (idealas; mirusi, nors kaip gyva) / vaikas (taip ir netapęs savarankiškas; pasaulio baimė, nuolatinės globos poreikis) —

(sublimacija)

— tėvynė / poetas —

(mo-ti-na ir Lie-tu-va – abi triskiemenės)

Tai tik šmėkšmintė.