(450) Miscellanea rerum, ii: neskubos, išgirdos ir nuogirdos

iš filologo —vg— mitybos sąrašo

(α) kur mes skubam?
Jei kas apklausą, taip sakant, rimtą reprezentatyvią apklausą atliktų – be siūlomų atsakymo variantų, – koks galėtų būt dažniausių atsakymų penketukas ar dešimtukas? (Jei patekčiau tarp apklausiamųjų, atsakyčiau per daug emocionaliai: 1) į mirtį, 2) nežinia kur, 3) į susitikimus su žmonėm, nes vėluot negražu.)
Šitą pasvarstymą paskatino labai konkretus įvykis, apie kurį papasakosiu stengdamasis neskubėt (tyčia).
Taigi, penktadienio pavakarė. Po darbo išsėdėjau tris su puse valandos išsižiojęs būsimosios odontologės krėsle, tada paknopstom iki Operos ir baleto teatro, bet vis tiek nebespėju iki pirmosios Wagnerio Skrajojančio olando pertraukos pabaigos – paimt draugės namų raktų; paimu iš fojė sėdinčio vaikinuko su akiniais: labas vakaras, aš virgis, man turėjo palikt raktus, labai ačiū, sėkmės. Pavedžioju nespėjusią prišikt namų kalę. Ir negi jau viskas? Ne, dar reikia sulaukt iš operos grįžtančios draugės, likusios be savo namų raktų. Ne per sunkiausia. Bet laukt dar teks ilgokai, nes opera trunka daugiau negu tris valandas.
Ne, pakankamai [sic!] šiandien pabuvau išsižiojęs ir pakankamai [sic!] pasilaksčiau – turiu teisę į silpnybę. Taigi, Kalvarijų gatvės pradžioj esantis „Ikiukas“ (dabar pervadintas, bet visai be reikalo), maždaug 21:30, vienoj rankoj laikydamas 0,2 degtinės Lithuanian Original, kitoj – puslitrį agurkinės sriubos ruošinio (pusryčiams; svarstydamas: ar mūsų tautininkai, nuolat apeliuojantys į latvišką asmenvardžių rašymo tradiciją, žino, kad latviškai agurkinė sriuba – rasoļņiks? – greičiausiai ne) stojuos į eilę. Atsiskaityt galima tik su vienu pardavėju, viskas paprasta, aš – trečias; stovim; pirmas atsiskaitė, prie kasos žengia antras, o aš – nė iš vietos, nežengiu to privalomojo žingsnio kasos link.
– Užsisvajojot?! – gan pikdžiugiškai klausia už manęs stovintis jaunuolis.
– O Jūs manot, kad bus greičiau, jei prisiplosiu prie štai šitos prieš mane stovinčios merginos?
– Psichologiškai – taip, – na, sąžiningas atsakas iš už nugaros. – Ir žengiu žingsnį priešais mane stovinčios merginos link. Jam, jaunuoliui už manęs, atrodo, kad bus greičiau. Negi sunku. Ir nepaklausiau: ar jis nesuvokia, kad tai saviapgaulė, kad tai... Ai, geriau daugiau nebereikia, jau ir taip Jums skaityt prailgo.

(β) kodėl LKŽ nėra tokio žodžio?
Šeštadienį buvau nuvežtas į sodą, vad. kolektyvinį sodą, kuris yra prie Paberžės, maždaug 30 km nuo Vilniaus. Išlipom. Ir pasakiau: žinai, norėčiau nieko nedaryt, tik išsinešt laukan kėdę, išsidrėbt ir klausytis. Kaip viskas pasikeičia! Net parafrazinis inkvėpimas užpuola:

ir taip toli, ir taip gerai girdėt,
ir noris nieko, nieko kito nenorėt –
tiesiog klausytis, kaip:
visokie paukščiai, paukšteliai, paukštyčiai,
vėjui papūtus, medžiai, medeliai, krūmyčiai
visokias savas kalbas varinėja
(visai kaip mes, tik nenervina, nes suprast nesistengiam)

Ir kodėl lietuvių kalbos žodyne nėr užfiksuoto žodžio pasaulėgirda? (Tikrai nėr, tikrinau.) Yra pasaulėjauta, pasaulėžiūra, pasaulėžvalga, o pasaulėgirdos (ar pasaulėklausos? nors tai skirtingi veiksmai: klausytis ir girdėti pasaulį) nėr. Nėra [užfiksuoto] ir žodžio, nusakančio pasaulio pažinimą/suvokimą per uoslę (Danutės Kalinauskaitės aprašytų pepinų ant aukšto skleidžiamas kvapas – juk viena iš vad. esminių žmogaus patirčių). Ir tik nereikia kaltint kalbininkų. Mes kuriam žodžius, o jie tik gali užfiksuot, jei yra ką fiksuot. – Kokia Jūsų pasaulėgirda? – Tik mylimo vyro šnabždamas ausin eilėraštis ar žodis myliu? rytinių pravažiuojančių Kalvarijų gatve troleibusų ir autobusų garsai? – nežinau, bet manau, kad žodis pasaulėgirda turi būt lietuvių kalbos žodyne.
P.S. Ketinau dar rašyt apie gandrus, juo menkindamas, ir apie gerves, jas aukštindamas, bet tiek to – gal kitąkart.

(γ) apie   n...u...o...g...i...r...d...a...s
 Tai yra Ričardo Šileikos, vienintelio, kultivuojamas literatūros žanras. Nežinau, ar kitose, t.y. kitakalbėse literatūrose kas nors panašaus irgi kultivuojama. Galbūt? Teturėdamas galvoj lietuvišką medžiagą, šio žanro esmę įvardinčiau taip: frazė sąmoningai ištraukiama iš konteksto, kad suskambėtų. Pvz.: Vilmos Šileikienės:

Viskas yra dėl to, kad yra kiti. (ŠA, 2005-11-05, p. 11)

Balažin, kokiam kontekste šita frazė nuskambėjo; vyras Ričardas Šileika ją nugirdo ir užfiksavo. Ir tai tapo nuogirda. Tam tikro žanro kūriniu (plg. sentencija ar aforizmas; bet tai kas kita).

(449) Der Zeitgeist: 1989-ų vasara, prieš rugpjūčio 23-iąją

1989–1991-us, iš dalies 1992-us galima vadint skaitytojų laiškų metais; kiek prisimenu, praktiškai kiekviename ar Atgimimo, ar Šiaurės Atėnų, ar, tarkim, Panevėžy leisto Laisvo žodžio numery jiems būdavo skiriamas praktiškai puslapis. Vox populi. Bet tai iš esmės, kokybiškai kitokios reakcijos negu dabartiniai internetiniai komentarai (tokių nė vienas leidinys tuolaik nebūtų spausdinęs; utriruoju, bet tik vos vos).
Štai 1989-08-21 išėjusiame Laisvo žodžio nr. 17(29) paskelbtas Anykščių rajono Mickūnų girininkijos darbininko Vytauto Tamašausko laiškas, pavadintas „Saldu, bet nemaistinga“ (iš jo, p. 4):

Mūsų laisvė primena laisvę aptverto veršelio, kuris aptvare dar pririštas prie įkalto kuolo. Gorbačiovas tą kuolą ištraukė, nuo grandinės paleido, bet vis vien esi aptvare. Konstitucija suteikė teisę į darbą, tačiau uždirbti gali tik tiek, kad neužtektų iki kitos algos. [...] Savos kariuomenės, kuri mus gintų, nėra. Lietuvoje – okupantų kariuomenė. Vadinasi, mes – tik veršelis, aptvertas rusų kulkosvaidžiais. Kur garantija, kad [...] nebus vėl organizuojami stribai ar kitokia šunauja?

Skaitydamas tekstą čia ir stabtelėjau: šunauja. Prisiminęs kad ir tokią  deklaraciją.  O pacituotasis pavyzdys iš 1989-ų periodinės spaudos kuo puikiausiai galėtų papildyt LKŽ (prie 2 reikšmės).

Digresija. Tame pačiame Laisvo žodžio numery – išversta ištrauka iš Juozo Pajaujio-Javio knygos Soviet Genocide in Lithuania (1980), pavadinta „Sovietų veiksmai prieš rezistenciją“ (p. 2–3). Ten minimas ir NKVD agentas Juozas Albinas Markulis-Erelis. Kadangi puikus Balkanų moters vyras Troyus, dalyvaujantis protų mūšiuose, išvadino mane žmogum iš gatvės (t.y. neturinčiu teisės pateikt tiems mūšiams klausimų), belieka dalint dovanas. Gal štai tokia užduotis kada nors, artėjant 300-osioms Kristijono Donelaičio gimimo metinėms, pravers: susiekite lietuvių poezijos pradininką Donelaitį ir NKVD agentą Markulį-Erelį.

(448) Iš popieryno, xiii: kad ir kas, Šaltenis vis dėlto yra Šaltenis, –

ir šyptelėjęs pakinkuoju galva, nes prieš akis – 1991-03-06 išėjusių Šiaurės Atėnų pirmas puslapis, o jame savaitraščio redaktoriaus Sauliaus Šaltenio rašinys „Kam reikalinga Lietuva?“. Artėjant pirmosioms atkurtos nepriklausomybės metinėms, S.Š. kalbina prof. Vytautą Landsbergį. Viskas gražu beigi teisinga, ir – opc!:

Žiūriu į įkvėptai kalbantį Landsbergį ir netikėtai klausiu:
– O Landsbergis ar mušėsi vaikystėj?
– Mušėsi! – kažkodėl džiaugsmingai užtikrina mane Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. – Mušėsi su tokiu pačiu silpnoku vaiku klasėje. Visados didesnieji sukursto ir žiūri, kaip mažiukai pliekiasi.
Čia ir baigėsi mūsų kalbos.

Arba teksto apie Lietuvos Respublikos delegacijos vizitą Italijon pradžia:

Italijoj labai daug italų ir visi jie nepaprastai gabūs – tik iš vystyklų išsivynioję jų vaikai moka įstabią italų kalbą. Net ir jų politikų, su kurias turėjom garbės susitikti, pavardės skamba kaip kvapnių karamelių spalvinguose popierėliuose pavadinimai: ALTISSIMO...SPADOLINI arba, tarkim, BOFFA, skambantis dusliai lyg išpūstas ir sprogstantis kramtomos gumos burbulas. („Pasakos iš Italijos“, ŠA, 1991-08-07, p. 3)

Pasiilgstu Šaltenio tekstų. – Ir prisiminiau, kaip gražiai jis pakalbėjo apie savo kaimyną a.a. prof. Vytautą Kubilių per atsiminimų knygos Nepaklusęs laikui pristatymą Rašytojų klube; tai buvo, regis, užpernai.

(447) Miscellanea rerum, i: kritikai, rabarbarai ir paršiukai

(α) geražodis kritikams
Prisipažįstu: netikėjau, kad bus parašytos net dvi tikrai vertos dėmesio recenzijos apie LLTI sudarytan 12-tukan papuolusį tikrai vertą dėmesio Vido Morkūno apsakymų rinkinį Reportažas iš kiaušinio. Pirmoji – kritiko ir prozininko Dainiaus Vanago Gintaro lašuos (visus jo kritinius tekstus perskaitau; manau, turintis daug potencijos kritikas), antroji – poeto ir kritiko Emilio Milkevičiaus Šiaurės Atėnuos (irgi viskas tvarkoj, tik recenzijos pabaigoj pareikšta mintis, esą „teksto solipsizmas tampa mainstreamu“, labai abejotina, nebent skirtingai suvokiame, kas yra mainstreamas). Ir dar kas nustebino: apie Morkūno (*1962) kūrybą palankiai atsiliepia daug jaunesni už jį kritikai (*1989 ir 1984).

(β) pavasaris 
Būna toks trumpas laikas, kai ir apie rabarbarus liežuvis verčias pasakyti: gražu.

(γ) sapnas
Šiąnakt sapnavau tekstą. Tiksliau, laišką, 1967-ų sausį rašytą iš Paryžiaus Vilniun. Adresantas klausia, ar Lietuvoj esą zoosemiotikos specialistų à la Thomas A. Sebeok, nes (pagal prancūzų TV žurnalistų reportažą iš Maskvos) lietuviai – geriausi pasaulyje paršiukų dresuotojai.
Nežinau, kas buvo atsakyta į šį ironišką klausimą apie zoosemiotiką, regis, tokių specialistų Lietuvoj nebuvo ir nėra, o va kas rodyta tame reportaže iš Maskvos – tikriausiai galima išsiaiškint. Užduotis pietų pertraukai aiški. :)
— — na va, regis, išsiaiškinau. Pradininkė – Vladislava Stankutė-Variakojienė, pirmas pasirodymas įvyko 1960-ais:

„Pasirinkti 12 paršelių ir juos dresuoti mane išmokė Rygos cirko artistas Petersonas. Tai buvo balti, juodi, degli paršeliai, kurie greit išmoko tai, ką darydavo dresuoti šuniukai: išvyniodavo snukiu kilimėlį, supdavosi sūpuoklėse, šokdavo, stovėdami ant užpakalinių kojų, šokinėdavo per lankus. Net ir degančius“, – pasakojo Vladislava Variakojienė.
Paršeliai augo tvarkingi – kiekvienas turėdavo savo gardelį, o jame – kampelį, kuriame tuštindavosi. Kriuksintys artistai buvo maudomi kartą per savaitę, niekada nepasirodydavo arenoje nelakuotais nagais. Paršeliai kasdieną eidavo pasivaikščioti, kai buvo valomi jų gardeliai. Po repeticijos ir pietų šie artistai, lyg kaprizingos damos, miegodavo, kad vakare žvalūs pasirodytų cirko arenoje. (cit. iš čia)

Nuo 1981-ų dresuot kiaules, juokais vadintas Baltijos tigrais, ėmėsi sūnus Petras Variakojis su žmona Olga, numeris rodytas iki 1996-ų.

(446) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxiv

– O Tu, vaike, įsivaizduoji, ką reiškia likt visiškai vienam?
– Be mūsų, tavo moters, be įsipareigojimų bankui?
– Taip. Maždaug.

(445) Visiškai tarp kitko: medžiaga vaizduotės pratyboms

artais skaitinėdamas užkliūvi už kokios žinelės, ir ana ima persekiot. Pavyzdžiui, tokia:

Isz Adeso [t.y. Odesos] raszoma, kad wiename kampe Taurijôs gubernijôs źiogû trukis [čia = būrys, virtinė] nusileidęs ir łabai łaukus iszpustyjąs. Du batałjonu pēstininkû gawę paliepimą tus źiogus isznaikinti. (Auszra, 1883, nr. 3, p. 87)

Ir mėgini įsivaizduoti, kaip maždaug 2000 uniformuotų vyrų stengias įvykdyt įsakymą – išnaikint tuos žiogus. Šaudyt neiššaudysi, gaudyt neišgaudysi, tai ką daryt?

Prieduras (2013-04-20).  Kas mūsų galvose tupi ir ką iškart prisimename kam nors paminėjus Auszrą? Manau, dažniausiai pirmojo numerio „Priekalbos“ motto:

Homines historiarum ignari semper sunt pueri. / Zmones nusidawimû nepazistiejie wis yra waikai. [Historia = nusidavimai – bent man, tikrai gražu.]

O tos „Priekalbos“ pirmasis sakinys yra toks:

Jau trisdeszimt ir penki metai praejo nuog to laiko, kada atsirado pirmas lietuwiszkas laikrasztis.

Koks nors skaičiuot mėgstantis žmogus, šitą sakinį perskaitęs, tikriausiai įjungė savąją skaičiuoklę: sakinys paskelbtas 1883-iais; išeitų, 1883-35 = 1848. Kas tais metais pradėjo eit, tapo leidžiamas? Ofic. pirmasis Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų (labai įdomus leidinys; jį skaitydamas padariau išvadą: Didžiosios Lietuvos lietuviai ir Mažosios – nebent tik pusbroliais vadintini) pradėtas leist 1832-ais. – Ką dr. Basanavičius turėjo galvoj, rašydamas pirmąjį „Priekalbos“ sakinį?

(444) Užparaštė, lxii: nuo Gyčio Norvilo žodžio prie Augustino Baranausko pardavinėtų įtaisų

ki vakar maniau, kad Gyčio Norvilo vartojamas paišas (sakykim taip: VDA nebaigusiojo piešiniui įvardinti) – naujažodis. Klydau – senžodis! Ir tai supratau Auszroje (1883 metų 5 numerio paskutiniam puslapy) perskaitęs štai tokį skelbimą:

Kauno gub., Sziauliu pav., Gruździu valsčiuje, pas Aug. Baranauska Sziupiliuose galima pirkti: 1) įtaisą išmokimui greitai paišinti visokias paišas [sic!] ir abrozdus; prekis 75 kap. ant vietos, su prisiuntimu – 1 rubl. 2) Itaisas pripratinimui rankos graźiai rašiti – pr. 75 kap.; su prisiunt. – 1 rublis. 3) Kningute monu – 25 kap. su pers. 4) Skrinute monu – 75 kap. 5) Maišiuks monu – 25 kap. – Kas prisius paštos marką uź griviną, gaus pilną darašą [= sąrašą?] tokiu daiktu.
Lietuvininkams privelija
                                          Aug. Baranauskas

Bene išsamiausia Augustino Baranausko biograma pateikta Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtoj knygoj Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 (2004, p. 52), kūryba aptarta XIX amžiaus lietuvių literatūros istorijoj (2001, p. 442–443), bet ne tai svarbu.
Smalsulys ėmė griaužt: o kaip atrodė tos prekės nr. 1 ir 2, tie įtaisai??? Bent jau: kokiu principu veikė?

(443) Iš popieryno, xii: apie prof. Donatą Sauką

1989-ų spalį Profesoriaus 60-mečio proga VU Lietuvių literatūros katedros kolegė Viktorija Daujotytė parašė straipsnį „Nepatogus kultūros žmogus“, kuris buvo išspausdintas Vakarinėse naujienose, jei kas tokias prisimenat (1989-10-13, p. 6).
Dabar vėl tą tekstą skaitant, ne tik atgyja to laiko dvasia („Kai šiandien mums taip daug ko reikia, kas pasakys, ko reikia labiausiai. Savų pinigų, tvirto ekonominio pagrindo, tautinės mokyklos, motyvuotos kultūros koncepcijos?“). Kitaip suvoki (tiksliau: manai kitaip suvokiąs) ir ten užfiksuotas konkretybes.
Tarkim, prof. Donatas Sauka kaip kovotojas už teisę į megztinį („Kai Universitetas buvo pasinešęs į išorinį paradiškumą, D. Sauka turėjo ginti ir demokratiško megztuko autoritetą“).
Arba užfiksuota a.a. Marcelijaus Martinaičio ištara, kad jį tautosaka sudomino būtent Donatas Sauka. Kiek toliau, svarstant apie D.S. knygą Tautosakos savitumas ir vertė (1970), imta ir pacituota (kaip liudijimas, kad tautosaka ne tik jausminga ir griaudi): „Žemaiti kukuti, ko nekūkūji! / O kun ba kūkūsi, kad spruogti čiesas.“
Tuolaik ką tik buvo išėjusi Donato Saukos studija Žemaitės stebuklas (1988), esu įsitikinęs, įžvalgiausia šios rašytojos asmenybės ir kūrybos refleksija; ir vargu ar begali atsirast žmogus, kuris su tokiu puikiu moksliškumo/empatijos santykiu į visa tai bepažvelgtų. O vieną dalyką buvau užmiršęs:

Su didžiausiu malonumu, tiesiog su pasigardžiavimu savo knygoje „Žemaitės stebuklas“ D. Sauka pacituoja nuošalioje žemaičių sodyboje etnografo išgirstą lakštingalų „įvertinimą“: „Ale luo kaip kales. Atetumi vieliau, ne ton ešgirstomi!“

Prisiminiau: šita citata tada taip kirto per galvą, kad vos Salomėja į šipulius nesubyrėjo.  – Lakštingalos loja kaip kalės! :)
Ir profesoriaus D.S. prigimties įvardijimas (nors esu aukštaitis, bet drįstu turėt nuomonę apie žemaitį) absoliučiai tikslus: menininkas, tapęs mokslininku; taip.
Be to, ką [man pasirodžiusio svarbaus 2013-04-17 vakare] čia probėgšmais užfiksavau, tame prof. Viktorijos Daujotytės straipsny yra ir toks pasažas:

[...] koks paradoksas! – D. Sauka daugiausia padaro nieko konkrečiai nedarydamas. Kai visi bėga – nesvarbu į kurią pusę – reikia, kad kažkas vis dėlto liktų vietoje, stovėtų, žiūrėtų ir matytų.

Pagalvojau: tai ne paradoksas, o aksioma: bėgdamas nieko doro/esmingo nepamatai, tik sustojęs, bent jau stabtelėjęs. – Festina lente, kaip mėgdavo kartkarčiais primint a.a. Bronys Savukynas.

(442) Vilniaus vaizdai, xviii

Jau beveik mėnuo (na, trys savaitės tai tikrai) dukart per [darbo] dieną nužvelgiu šitą fotelį, esantį šalia Laisvės prospekto prie Vilniaus rajono poliklinikos stotelės – iš ryto, keliaudamas į darbą, ir vakare, grįždamas namo.

Ir galvoj vis sukiojas mintis, kurios nesiryžtu įvardint kaip kvailos: o jei tą fotelį pakėlus nuo žemės, pastačius kad ir ant keturių plytų, ką nors minkštesnio padėjus jo sėdimojoj daly ir palikus, kur stovi? – gal atsirastų norinčių atsisėst ir paprasčiausiai kelias minutes pailsėt? o gal atsirastų norinčių pasižiūrėt į mašinų sriautą Laisvės prospektu (kodėl ne)?
Bet su tokiais atsitiktinai išdygusiais artefaktais miesto tvarkytojai (etatiniai ir savanoriai) elgias griežtai: šiukšlė, didelė šiukšlė.

Spėju, po akcijos „Darom 2013“ to fotelio nebeliks, ir bus filologui (platesniąja prasme) —vg— to gaila (sic!), kad ir kaip keistai tai skambėtų.
P.S. (2013-04-29) Šiandien grįždamas iš darbo žiūriu: fotelio nebėr. Ir „Darom 2013“ nesulaukė. Geros jam kelionės amžino poilsio vietos link!

(441) Visiškai tarp kitko: nežinau, ar tai vadintina meilės eilėraščiu

pavasario šeštadienis,
ketvirta ryto:
– taip, tu buvai teisi,
o aš klydau –
lyja

septinta ryto:
– jau nusiprausei?
– taip, o ką?

(440) Visiškai tarp kitko: ką norėčiau išgirst

Kitą antradienį, 2013-04-16, Lietuvos mokslų akademijoj bus skaitomas Baranausko Anykščių šilelis įvairiom kalbom. Greičiausiai neisiu, nes skaitys užsienio ambasadų Lietuvoj atstovai, iš kurių (atsiprašau už išankstinę nuostatą) poezijos skaitymo meistrystės nesitikiu. Nors kaip verčiamos onomatopėjos ir įdomu būtų išgirst, bet vargu ar būtent tie fragmentai bus skaitomi.
O va išgirst, kaip AŠ dainuojamas (sic!) korėjietiškai – tikrai norėčiau, bet Klaipėda juk taip toli. :) Na, belieka viltis, kad gal kas susiprotės įrašyt. Įrašo medžioklė – irgi smagus užsiėmimas.

(439) Susieji – ir [pajunti malonumą], xi

Prae scriptum. Pastarosiom dienom galvoj sukiojas M.M. poezijos gabalų ar nuotrupų spiečius. Iš Akių tamsoj, širdies šviesoj (1974):

Jeigu akis man išplėš –
     niekam neleisk,
     kad jų vieton –
     melą įdėtų
— — — — — — — — — — — — 
Nieko aš daugiau jau nemąstau,
nieko negirdžiu ir nematau.

Kad suprasčiau – proto netenku,
kad matyčiau melą – apanku.

Negyvendamas – gyvent imu

Nežinant/nesuvokiant konteksto, keistai galėtų skambėt tokios nenorų deklaracijos: noriu nemąstyt, nematyt, negirdėt. (Čia visai šiaip sau.)

Kol kas turiu akių šviesą, ir tuo baisiai džiaugiuos. Akys – kaip proto ir jausmų maitintojos.
Va šeštadienį, jau išvažiuojant iš Šilutės Vilniun, stabtelėjom degalinėj (nebeatsimenu pavadinimo; galima būtų patikslint, bet tai nesvarbu). Vieni šen, kiti ten, treti nepajudėjo iš savo sėdimos vietos, o aš nuėjau apžiūrėt gretimo statinio sienos, ant kurio palikta ženklų. Ir štai ką pamačiau (tas popierius langeliais – laukiamam užrašui?):

Vakar iš ryto laukiu stotelėj savojo troleibuso, ganau akis po šaligatvio plyteles ir – o! – ta pati vaizdo kompozicija, nors ir kitoj erdvėj/laike:

Ir: bemat digresija Paryžiun, praeitų metų rudenin, nes ir ten fiksavau tai, kas man atrodė gražu (na, kad ir dėl pustonių):

Asociacijų grandinės – štai kas teikia didžiausią malonumą. Ir mėlyna palydi link kito triptiko, kurį prisiminiau šitąjį sudėstęs, – katalono Joano Miró Blue (1961), matyto Pompidou centre, kaip įžanga moderniojo meno ekspozicijon.

Štai ir miniistorija; suprantu, įdomi/prasminga tik man; bet argi to maža? – l. daug!

(438) Užparaštė, lxi: apie kukutystės plismą

Tikriausiai paskutiniam savo interviu, skirtame Kukučio baladėms, Marcelijus Martinaitis sakė:

Džiaugiuos, kad nepadariau vienos kvailystės: laiku nustojau rašyti Kukučio balades, kada sėkmė, atrodė, buvo garantuota, pats veikėjas ėmė lyg ir savaime kalbėti, siūlyti temas, siužetus. Skaitytojai, vertėjai, kai kurie ir kitomis kalbomis ėmė rašyti „kukučius“. Žodžiu, galėjau tęst ir tęst nesustodamas. Ir kas iš to? Kai nežinai, kada sustoti, kūryba baigiasi, gresia grafomanija.

Perskaitęs pradėjau galvot: kokius ne M.M. sukurtus Kukučius prisimenu? Teprisiminiau vieną – Švedijoj gyvenančio latvių poeto Jurio Kronbergo 1985-ais sukurtą (tais metais išėjo Kokotis ballader, į švedų kalbą verstos Kronbergo ir Helgės D. Rinholm):

Kukutis apciemo Stokholmu

                          Marcēlijam Martinaitim

Cik tuvu Stokholma
no Žuvelišķes!
Biju iedomājies, ka Stokholma
planē izplatījumā
kaut kur starp Mēnesi un Marsu
vai
ka tā atrodas zem ūdens –
Atlantīdas priekšpilsēta,
ko iespējams sasniegt
vienīgi zemūdens laivās!

Tagad zinu, cik tas vienkārši!
Tu aizej no Klaipēdas uz Mēmeli,
sarunā ar kādu knēveli
sev vietu Kārļa XII armijā,
nopelni naudu ar karu,
atrod sev zaļu zaru
kā gaisā pasists valūtas tūrists!

Stokholmā pēcāk,
tērpies kroņa drānās,
tu mierīgi sēdi un vēro
kā nākotne izskatās šodien
un
kā vakardiena izskatīsies
rīt.

Vlado Braziūno vertimas buvo išspausdintas almanache Poetinis Druskininkų ruduo 2004, p. 141:

Kukutis aplanko Stokholmą

                          Marcelijui Martinaičiui

Artumas Stokholmo
nuo Žuveliškių!
Įsivaizdavau, kad Stokholmas
sklando platybėse
kažkur tarp Mėnulio ir Marso
ar
kad jis yra kur po vandeniu –
Atlantidos priemiestis,
įmanomas pasiekti
vien tik povandeniniais laivais!

Dabartės žinau, kaip tai paprasta!
Nueini iš Klaipėdos į Mėmelį,
sušneki su kokiu mėme
vietą Karolio XII kariuomenėj,
pinigas byra iš karo,
turtas laimingą daro
it trenktą svieto artistą valiutinį turistą!

Stokholme paskiau,
apsitaisęs valdiškom drapanom,
ramiai sau sėdi stebėdamas
kaip rytojus atrodo šiandien
ir
kaip vakar atrodys
rytoj.

O kas dar? Gal Jūs ką prisimenat?

(437) Dėl juoko, xxxv: du rudenys pavasarį

– Gana jau, paašarojai giedodamas Lietuvos himną Antakalnio kapinėse prie dar nesupilto Marcelijaus Martinaičio kapo – tai paašarojai, – tariau sau. – Užstrigt būtų nemartinaitiška. Gyvenimas ir toliau juk nutinka. Va kad ir toks smagus nuotykis.

Praeitą penktadienį popiet Jaunųjų filologų konkurso, vykusio Šilutėj, darbų vertintojai buvom nuvežti  į Ventės ragą. Ten ir nufotografavau šį, kairėj matomą, kelio ženklą su patikslinimu: Ruduo.
Vilniun grįžom šeštadienį, buvom išleisti prie Vrublevskių bibliotekos. Namų link pasukom per Mindaugo tiltą. Ir vos pradėjus eit – šūktelėjau bendrakeleiviui Ričardui Š.:
– Žiūrėk, toks pat Ruduo, kaip matėm Ventės rage!
R.Š.  neprieštaravo, tikrai – toks pat: ta pati ranka, tas pats braižas.

Ar žmogus, ir Vilniuj ant Mindaugo tilto užrašydamas  Ruduo, ir Ventės rage ant kelio ženklo užrašydamas  Ruduo, tikėjosi, kad kas nors kada nors ims ir susies tuos jo užrašus? Kas per žmogus, jei mėgsta rašinėt  Ruduo? – Atsilieptų, pasisakytų. :)

P.S. (2013-04-18) Pilnas Vilnius tų užrašų Ruduo. – Va per pietus einu nusipirkt užkepėlės ar bandelės su dešrele „Pyraginėn“ šalia Šv. Petro ir Povilo stotelės, ir ten – po dešinei, ant atbrailos – Ruduo.

(436) In memoriam: Marcelijus Martinaitis (*1936-04-01 Paserbenty, †2013-04-05 Vilniuj)

2008-06-01; baigiamasis Poezijos pavasario renginys
VU Sarbievijaus kieme

Nebėra Marcelijaus Martinaičio gyvo, – sužinojau balandžio 5-os vėlų vakarą būdamas bene toliausiai nuo Vilniaus – Ventėj. Ir tai nebuvo – jei sąžiningai; o kaip kitaip? – nelaukta žinia: dar prieš išvažiuodamas iš Vilniaus, trečiadienį, sužinojau: insultas + komplikacija (plaučių uždegimas) = Ji, nebent stebuklas, kurių nebūna; anksčiau ar vėliau – „[...] bus, kaip būt privalo – / Kažkam žirgas, kažkam tik kamanos“, pasak Dalios Saukaitytės, kurią, kaip ir Marcelijų Martinaitį, liaudies poete pavertė a.a. Vytautas Kernagis.
Liko tiesiog Marcelijus Martinaitis.
Nuo šiol apie jį kalbant teks truputį daugiau pasistengt – neužmiršt, kad pasislinktina iš vienos veiksmažodžio gramatinės kategorijos kiton: esamasis laikas –» būtasis kartinis arba dažninis. Bet juk būtasis turtingesnis už esamąjį; kiek daug visko yra buvę ir kiek nedaug yra.
Dabar apie M.M. kalbėsim taip pat, kaip ir apie jo geriausius jaunystės bičiulius – Juozą Aputį ir Sigitą Gedą; jie visi trys galės vėl keliaut aplankyti kurio nors tėvų/tėviškės ar alaikėn Žemaitijon ar alaikėn Dzūkijon. [Vos nepridūriau: taigi pasidžiaugt reiktų.]
Nekrologiniuos tekstuos dažnai šmėkšteli, esą vienas žymiausių M.M. kūrinių – Kukučio baladės. Gal. Bet neužmirština, kad M.M. yra buvo pradėjęs kurt ir kitą poetinį personažą – K.B., visai kitokio pobūdžio personažą nei Kukutis.
Paskutinis naujų Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkinys išėjo 2004-ais – K.B. įtariamas (LRS leidykla). Ta proga poetą kalbinau 2004-12-14 („Literatūros akiračių“ radijo laida buvo transliuota 2004-12-19). Pokalbis rašytiniu pavidalu neegzistuoja; iššifravau poeto atsakymą į pirmąjį klausimą: kas tas K.B? – Kukutis Buvęs ar kas nors kita?

Aš taip pat spėlioju: kas jis yra toksai? Net gal K[G]B? – žiūrint į knygą, – pirštų atspaudai, tokios keistos nuotraukos... Bet atvirai kalbant, ir pats nežinau, kas jis toks. Aš rašau, kad sužinočiau, kas jis yra, ir kai sužinosiu, pasakysiu, kas jis yra.
Matot, atsiranda toks personažas, tam tikras kodas, kurį reikia šifruot. Aš jį jaučiu esantį, kažkokiu būdu esantį. Ir man reikia išsiaiškint, kas jis toks yra iki galo. Kas čia parašyta – dar yra mažai. Aš manau, rašysiu, kol pats suvoksiu, kas jis yra. Ir paskui man bus neįdomu.
Lygiai taip pat buvo su Kukučio baladėm. Aš taip pat nežinojau, kas tas personažas. Tik pradėjau jau suvokt, kada įpusėjau knygą. O gal kai prie pabaigos jau ėjau pradėjau suvokt to personažo tam tikrus šifrus, aš jau galėjau šifruot.
Čia labai įdomus dalykas yra. Manau, gal prozininkai gali paliudyt: kada atsiranda romano veikėjai ar veikėjas, rašo, rašo, rašo norėdamas iki galo suvokt jo apimtį, jo charakterį, kas jis toks yra. Tai tam tikros projekcijos, ateinančios iš patirties, iš pasąmonės – gal daugiau iš pasąmonės.
Tas K.B. gal daugiau iš pasąmonės atėjęs – atėjęs su baime, su labai keistais tokiais pojūčiais, lyg iš sapnų. Jo nėra, bet jis ir yra. Jis kažkokiu būdu yra ir gyvenime, yra patirtyje, toks neapibrėžtas, be kontūrų kol kas.
Aš manau, kad mes dažnas turim tokius antrininkus – nesančius, bet kartu ir esančius mumyse, šalia mūsų, mūsų patirty, pasąmonėj. Ir į tuos antrininkus projektuojam savo baimes, patirtį, kažkokius ketinimus, kurie gali būt keisti, neįvykdomi visiškai.
Tas K.B. man mįslingas yra ir savotiškai įdomus. Jis man dar nenusibodo.

Pakalbinęs (reiktų iššifruot visą pokalbį, aišku), įrašiau keletą paties poeto skaitomų naujų eilėraščių. Čia trys:
(1) K.B. apie smegenyse implantuotą autorių; (2) K.B.: Šiukšlynų angelai; (3) K.B. patarimai, kaip panaudoti eilėraščius:

Nežinau, ar K.B. Marcelijui Martinaičiui spėjo nusibost. Apie tai šį tą galėtų pasufleruot nebent rankraščiai, apie kuriuos pradėjom buvom pradėję kalbą.

P.S. Paskutinis perskaitytas M.M. tekstas buvo „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu“, besibaigiantis taip:

Ir nieks nepastebės,
jei kurią dieną visai nevažiuosi.
Ir nieks nelėks į namus
reikalaudamas paaiškinimo:
– Kodėl nevažiuoji troleibusu?

Tikiu, bus pagalvojančių, kad jie ne pirmi ir ne paskutiniai važiuoja troleibusu. Yra daugiau važiavusiųjų. Bus daugiau važiuosiančiųjų. (Ir jokios epochos nesibaigia.)

(435) Dėl juoko, xxxiv: iš slapyvardžių istorijos šis tas

(α) Vakar teko pasitikslint/išsiaiškint kai kuriuos slapyvardžius: Vargovaikis – Kazimieras Ralys, Žiemkentis – Silvestras Baltramaitis, Skausmas – Antanas Staugaitis. Slapyvardžių pobūdis gan aiškus – mazochistinis, galima būtų tart. Dar prisiminiau neidentifikuotąjį Metafiziką. Pagalvojau: o gal visai nebloga tema būtų bent jau bakalauro darbui: „Slapyvardžiai kaip rašančiojo savivokos atspindys“?
Kas čia juokingo? – Nieko. Taip.

(β) Kaip išradingiausias ir bene daugiausia slapyvardžių prisikūręs vis minimas Balys Sruoga. Gal ir teisybė. Bet prisimintini ir kiti, kad ir bronzos vertieji. Tarkim, toks Kostas Stiklius: pseudonimai + kriptonimai = apie 280.
Yra visiškai suprantamų:

Invalidų užtarėjas, Įsižeidęs, Nespekuliantas, Nukentėjęs, Nusiminęs, Paragintas, Parvažiavęs, Pasipiktinęs, Pradedąs, Pravažiavęs, Važiavęs, Stebėjęs, Žinąs;

arba patriotinių:

 Karštas Lietuvis, Ugninis Lietuvis;

yra įdomių vaidmenų požiūriu:

Cypdavatkė – Davatka – Pusdavatkė – Davatkos brolis, Šešupės bangininkė; Aukonė, Marė,  Ne federantė, Opozietė, Ručiukė, Rugpyvė, Švykštaitė; Kipšo adjutantas;

arba autoironiškų (bent jau dabartiniu požiūriu):

Aprioras, Dantis, Egzamenas, Kyšys, Sekretas, Skaitytojų skaitytojas;

arba tokių, kuriuos galima būtų vadinti naujadarais:

Kasgirdėtininkas, Pažįstamulis, Puskudirkėlis [menkinamoji sąsaja su Vincu Kudirka], Puspolitikis [l. vykęs naujadaras!; plg.: pusprotis], Tarputis, Tiesmokas, Žinūnas;

arba tokių, kurie išties juokingi:

Makulatūra, Muilinyčia, Pamazginietis, Sėklys [etc.].

Slapyvardžiu pasirašom tekstus dėl įvairiausių priežasčių; nesu skaitęs studijos, dėl ko lietuviai pasirašinėjo vienaip ar kitaip.

(434) Visiškai tarp kitko: hipotezė prieš hipotezę

Iš konferencijos Partizanai: valstybė, karas, atmintis, vykusios 2013-03-21 VU Istorijos fakultete, aprašo:

[...] Jonas Vaičenonis (VDU) ypatingą dėmesį skyrė partizanų kilmės racionalizacijai: kariškoji prieškario šaulių, iki 1935 m. pilnai integruotų į krašto gynybos sistemą, patirtis parengusi dirvą daugelio jų būsimai partizanystei – kiekybinius ir kokybinius šaulių ir partizanų sąsajų aspektus karo istorijos profesorius žadėjo išsiskleisiant pasibaigus kompleksiniam, tik pradėtam tyrimui. (NŽ-A, 2013, nr. 2, p. 145–146)

Kadangi tyrimai neatlikti, vadinas – tai dar tik hipotezė. O hipotezės svarstytinos.
(1) Apie kokybinį aspektą: mano supratimu, jokia sukarinta organizacija neugdo savaiminio priešinimosi jausmo; paklusimo vyresnybei – taip; turint galvoj prieškarį – greičiau jau tokią dvasią ugdėsi ateitininkai.
(2) Nežinau kuriuos partizanus turėjo galvoj pranešėjas, bet, tarkim, galvodamas apie ginkluotą pokario rezistenciją taip staigiai negalėčiau pasakyt, kas iš žinomesniųjų – buvęs šaulys, o va iš buv. ateitininkų iškart du galiu: Juozas Lukša-Daumantas ir Bronius Krivickas.
Aišku, čia tik šiaip pasvarstymai, tikrai ne teiginiai, kuriais mėginčiau paneigt iškeltąją hipotezę.

[P.S. Vakar buvęs tuščias skelbinys (įrašu juk nevadinsi, kai nieko neparašyta) – nepavykęs (todėl ir panaikintas) balandžio 1-osios pokštas: kiek pritylėta, net apie ką tylėta – nutylėta.]