(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-10-25

(366) Paramaironiana: kaip moksleivis pakeitė chrestomatijos turinį

In memoriam Rimui Jovui (1962–2010)

Paryžiuj, kambary, kuriam nakvodavom, sekcijoj buvo ir knygų lentyna. Lietuvoj leistų. O tarp jų – ir Lietuvių literatūros chrestomatija IX klasei, kurią teko skaityt besimokant vidurinėj: sudaryta pagal Lietuvos TSR Švietimo ministerijos programą; sudarė Doma Galnaitytė, 2-asis pataisytas leidimas, Kaunas: Šviesa, 1976.
Pradėjus vartyt, atmintis ir atgaivino šitą istoriją. (Toks vaizdinys: baksteli lazda durpingon pelkėn – ir ima kilt burbulai.)

Kai daugiau kaip prieš dvejus metus pamačiau žinią: mirė Rimantas Jovas (būtent šitą, lryte.lt pasirodžiusią), be to keisto jausmo, kuris nusmelkia sužinojus, kad mirė (dar vienas) tavo bendraamžis, kaip (kol kas) sakoma/rašoma: per anksti, galvoj suskambo sodriu, iš krūtinės kylančiu, gerai artikuliuojamu balsu – būsimasis Noreika! – skaitomas Maironio Jaunosios Lietuvos Prologas (vos ne fiziškai pajutau to balso rezonansą):
Kur šiandieną Jinai?
Miega jos milžinai;
Po žemių jų ilsis krūtinė!
— — — — — — — — —
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
— — — — — — — — —
Skausmuos jėgos išaugs,
Atgimimo sulauks:
Jau blaivosi orai aptemę.
Tik į darbą greičiau!
Tik mylėkim karščiau!
Tik, vyrai, pajudinkim žemę!
Balsas iš 1980-ų sausio 20-os, iš Kupiškio, kur vyko zoninis dailiojo skaitymo konkursas. Tada iškart supratau: pirma vieta priklauso dešimtokui Rimantui Jovui iš Linkuvos. Taip ir buvo.
Kaip viskas klojos toliau, t.y. respublikiniame konkurse, nežinojau iki š.m. vasaros – kol neperskaičiau mokytojos Stanislavos Lovčikaitės [†2013-01-07] atsiminimų pluošto „Rimas skaito Maironį“ (Šiaurės Lietuva, 2011, p. 23–30).
Pasirodo, jau zoninio turo vertinimo komisijos pirmininko Petro Zulono būta įžvalgaus: palaiminęs pirmąją vietą įspėjo, esą respublikiniam galį kilt keblumų dėl šiojo Maironio teksto.
Ir kilę keblumų. Ir nemažų. Nors tai tekstas, išspausdintas mokyklinėj chrestomatijoj (žr. p. 352–353).
Absoliučiai daugumai Vilniun suvažiavusių jaunųjų skaitovų (be privalomosios Petro Cvirkos prozos ištraukos; 70-metis, *1909-03-25) mokytojai buvo parinkę ką nors ir vad. tarybinės poezijos, vertintojai – absoliuti dauguma iš komjaunimo CK ir Švietimo ministerijos (pirmininku buvęs lyg ir Arnas Rosenas). Suvokusi kontekstą, mokytoja išsivedusi auklėtinį koridoriun  ir pasiūliusi skaityt ne Jaunosios Lietuvos Prologą, o „Užmigo žemė“ ar ką nors kito; nes ne tik prizinė vieta galinti nuplaukt, bet ir problemų ateity kilt – kad ir stojant į aukštąją. R.J. atsakęs: „Ne. Aš apsisprendžiau. Nebent jums blogai...“ – „Tada daryk taip, kaip apsisprendei.“
Ir R.J. perskaitė tai, ką buvo nusprendęs skaityt. Mokytojai buvę net baugu žiūrėt į vertintojų veidus: pradžioj – nustebę, paskui – sumišę, o galiausiai – suakmenėję. – „Tik, vyrai, pajudinkim žemę!“ – Pauzė. – Ir prapliupę plojimai. Aišku, ne vertintojų, ne mokytojų, o mokinių, vad. jaunųjų skaitovų.
Kas buvo toliau? Nesunku atspėt. Netrukus mokytojos S.L. lietuvių kalbos pamokoj sėdėjo ir tikrino jos  edukologinį, nors išties idėjinį lygį inspektorius iš pačios Švietimo ministerijos; buvo svarstoma kolektyvo („Ar nėra tau tarybinių poetų, kad iš kažkur ištraukei kažkokį maironiūkštį?!“). Patikrino, pasvarstė, kaip priklausė.
Dalyvavo R.J. raiškiojo skaitymo konkurse ir būdamas vienuoliktokas. Tik jau su „neutraliais“ tekstais, bet vis tiek prieš respublikinį turą mokytoja minėtam inspektoriui turėjo patvirtint, kad jos auklėtinis Jovas neskaitys nieko tokio. – „Matot, jūs pernai davėt pradžią, o šiemet jau ne vienas, o dešimt pavojingų tekstų; yra tokių, kurių neleidžiame deklamuot.“ Ir kaip pavyzdžius paminėjo Salomėjos Nėries „Anemonas“ (Ir laimėti ir jungą nublošti / Šiandien laikas – arba niekada!) ir Mieželaičio „Atriškite akis!“ – „O jūs pagalvokit, kaip tie tekstai skambės rytoj [= 1981 metų vasario 16 dieną]...“ — Mokytojos refleksija:
Vargšas inspektorius, visi mes vargšai, išsigandę net savo šešėlio, engiami visokio plauko „prižiūrėtojų“, paklaikę pastangose įtikti, lyg marionetės, už virvutės tampomos. Dar paklausia [inspektorius] visai bičiuliškai: „Ar jums ten labai blogai buvo?“ Sakau: „Nieko. Svarbu, kad leido dirbti.“ „Dirbkit ir toliau taip...“ – jau visai mįslingai baigiame pokalbį.
1981-ais vienuoliktokas R.J. buvo tarp dailiojo skaitymo konkurso prizininkų, įstojo į Konservatoriją; baigė aktorinį.
1982-ais išėjusiame 3-iajame pataisytame Lietuvių literatūros chrestomatijos IX klasei leidime Maironio Jaunosios Lietuvos Prologo jau nebebuvo. (Netikrinau, tikiu mokytojos žodžiu.)

2012-10-24

2012-10-23

(364) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xiv

– Skaitei? „[M]uziejininkai, pagerbdami Maironio pomėgį auginti ir skiepyti vaismedžius, jo sode pasodin[o] tris obelaites – alyvinę, antaninę ir ananasinę.“
– Skaičiau. Gražu. Bet: deja, liko neįprasmintas didžiausią malonumą teikiantis pomėgis – skiepyti (gal ir simbolinę šito veiksmo prasmę ne kvailystė būtų įžvelgt). Nebent kas į vieną iš jau pasodintųjų pavasarį mėgins įskiepyti ir Maironio mėgtąją sierenką (greičiausiai šios veislės sodinukų Lietuvoj nebėra pirkt). Nors kur kas geriau – į laukinuką.

2012-10-21

(363) Ars memorativa: Maironis ir Černė Percikovičiūtė

Černė Percikovičiūtė, Draugė Judita
apie 1937, drobė, aliejus,  90×71 cm
Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė
Šv. Jonas Kantietis (il. iš čia)
Nemėgstu proginių įrašų. Šiandien, spalių 21-ą, pagal Julijaus kalendorių, prieš 150 metų gimė Maironis. Gimtadieniui nepripažino perkeitimo į Grigaliaus kalendorių atgaline tvarka (= 11-02; logiška, net teisiškai?). Tuolab kad spalio 20 = vardadienis – Jonas Kantietis. Praeito ketvirtadienio Nemune Aldona Ruseckaitė svarstė, ar kas nors 10-21 mobiliuoju telefonu sveikins draugą/draugę su Maironio gimtadieniu (ji tą darysianti). Aš nedarysiu, nes esu aprogininkas.

virtualios parodos
۩  ۩  ۩
Kaip buvau aprogininkas ir rugsėjo 23-ią. Jei kalendoriaus lapely parašyta, kad tai Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, tai būtinai reikia ta tema tądien ir rašyt? (Ot ir nerašysiu; vaikiška? taip.) Apie ką tądien pagalvojau – gerai prisimenu, – apie Justino Vienožinskio mokinę dailininkę Černę Percikovičiūtę (1911 Kaune – 1942 Kauno gete). Neužfiksuotą VLE. Apie jos, dvidešimtmetės, darbus Viktoras Vizgirda rašė:
Ši gabi tapytoja, neiškrypdama iš nacionalinių vėžių, atsipalaiduoja nuo žydų menininkų kūryboj taip dažnai užtinkamų  manieriškų sąvokų ir viską vaizduoja niūriom, kontrastiškai juodom spalvom, dirbtinai expresyviom formom. Jos linijų ir spalvinių plotmių kompoziciją nustato ne formos konstrukcija, bet paveikslo visumos nuotaika. Šaltų ir šiltų spalvų niuansuose vieningai išlaikyta pilka spalvų gama, išplaukianti iš instinktyviškai sąmoningo vidujinio pajautimo. (Naujoji Romuva, 1932, nr. 25, p. 595)
Skaičiai, procentai – tai telieka oficialiosiom proginėm kalbom. Žuvo konkretūs žmonės.
Kokia būt buvusi Lietuvos kultūra (ne tik meninę, bet ir kasdienę turiu galvoj), jei ne Holokaustas. Sakinys, kurio pabaigoj klaustukas pasijustų idiotiškai.

(362) Tarp kitko: apie transliteraciją ir kt.

Pirmasis pamatytas naujas skelbimas grįžus po savaitės Vilniun (trečiadienį vakare prie savivaldybės) buvo štai šitas – Eseninas (ne Jeseninas). Ir pasigalvojo: štai ir ženklas, kad su rusų kultūra mes liekam tik на вы. Tie, kurie mokykloj mokėmės atmintinai šį tą iš Jesenino, jau iš principo praeitis; rusų aktoriaus gastroles organizuojanti firma rašo, ką mato: Есенин; ir jokios transliteracijos (iš kirilicos į mūsų rašmenis) taisyklės, jokios Visuotinės lietuvių enciklopedijos ar paprasčiausia lt.wikipedia neverta dėmesio.
Ir nebesistebiu: kiek rusiškų asmenvardžių Vilniuj pateikta pagal anglišką transliteraciją? Absoliuti dauguma. Va prie pat namų Pašilaičiuos: Евгений Божанов turėtų būt = Jevgenij Božanov [apie jo koncertą Vilniuje – čia]. Angliška transliteracija (trys ketvirtadaliai atvejų); ir tada kyla klausimas: jei ne lietuviška, kodėl angliška, o ne vokiška ar prancūziška???
Prancūziška transliteracija – tuoj; o vietoj atokvėpio – pora Jesenino eilėraščių, skaitomų ką tik 80-metį perkopusio Vytauto Landsbergio (jie turėtų skambėt ir reklamuojamame spektakly), – vakarai Šv. Kryžiaus namuos vadinosi „Mano [poezijos] antologija“:


Prieduras (prancūzišką transliteraciją prisiminus) dėl juoko.
Vilniuj pateikiama tokia apklausa (žr. kairėj). Paryžiuj ant Aleksandro III tilto mačiau atsakymą (ko kito iš prancūzų ir galima tikėtis, juk ne visi – Sorbonos universiteto profesorės Françoise’os Thom).

2012-10-17

(361) Savivoka, iii

prieš pakylant nuo Prancūzijos žemės,
2012-10-17 14:36 Paryžiaus laiku
avaitė Paryžiuj – gerai. Maniau, kad jau esu per senas, 51-us pradėjęs, ten atsirasti pirmąkart.
Greičiausiai – dar ne.

Skrendant namo, žiūrint į vaizdą apačioj, pro debesis į žemę pasigalvojo:
– Ar ko nors pasiilgau?
– Pasiilgau, – obuolių, savom rankom rinktų ir dabar balkone laukiančių.

Lietuva per savaitę labai pagelto (tiesiogine to žodžio prasme), – pasimatė lėktuvui leidžiantis.

2012-10-08

(348.1) Paramaironiana: Maironio parkas atidarytas, biustas pašventintas

Buvau prisigalvojęs, pasirodo, visokių nepagrįstybių. Parkas – patvarkytas; o skulptūra? – biustas, ir ... tiek (savom akim nematęs, nesiryžtu lygint su esančiais Kaune ir Tytuvėnuos; ar su ankstesniu T.G. sukurtu biustu). Atidengė, pašventino, ir pasaulis nesugriuvo. :)
P.S. Raseinių rajono savivaldybės svetainėj aprašant Maironio parko atidarymą ir biusto atidengimą, daug cituojama Marcelijaus Martinaičio – giria ir biustą, ir jo autorių. Ir tokia pobjaurė mintis dingtelėjo: ar tik ne tėvą, Leonardą Gutauską, turi galvoj M.M.? (Atsiprašau.)

2012-10-05

(360) Visiškai tarp kitko: štai ir visas žmogaus gyvenimas

Romo Sadausko žodžiais:
Prisimenantys sako, kad Jonas kolūkių laikais iš garbės lentos neišlįsdavo, eidamas darban vis prie jos pastovėdavo, pasigėrėdavo savo atvaizdu. Senatvę leidžia vienų vienas, vaikai retai aplanko, su kaimynais reikalų mažai. Kartą girdėjau kalbantis su arkliu – ėjo [Demeniškių] vieškeliuku abudu koja kojon ir aptarinėjo kažką. (Gyvenimas prie vieškeluko, 2012, p. 228)
Visiškai kvailas prieduras (10-09): O jei imtų ir jų paklaustų daug skaitantis pasakotojas, ką jie maną apie PP 2012 svečio – italų kilmės Liuksemburge gyvenančio ir prancūziškai rašančio Jeano Portantės (*1950) – eilėraščio pradžią:
Ar yra viduje didžiulio arklio kas kito
nei dar vienas arklys mažesnis už
pirmąjį ir dar vienas vis
mažesni kol išnyksta
pati arklio IDĖJA: (p. 240; vertė Tomas Taškauskas)?
[Vienintelis atsakymas tesisukioja galvoj: abu nusižvengtų. :) Įžeidimas? Ne; tiesiog kitoks pasaulio suvokimas.]

(359) Visiškai tarp kitko: tikrai gera pradžia

Petro Rakštiko teksto šios dienos Šiaurės Atėnuos:
Galvoje tik keturios dešrelės, batonas, kava ir prakiurusi kojinė.
Ir pabaiga gera:
Paskutiniai mano užrašyti tėvo žodžiai ligoninėje 2004-05-02: „Noriu numirti. Palaidok mane už tuos 2000 Lt. Už Adamkų nebalsuok. Kada atvažiuosi? Ar tu gyva esi, ar numirei? Važiuok į Telšius. Tai kur esi? Barščių yra puode.“
Buvau persisotinęs P.R. tekstų; antros jo knygos nebepajėgiau baigt skaityti. Tada ir nusprendžiau: Rakštikas gerai kartkarčiais ir saikingom dozėm.

(358) Užparaštė, xlvii: apie tvorą, 209, Šliogerį, valdžiažmogius ir kt.

ro tą tvorą šalia Konstitucijos prospekto šiokiom dienom pravažiuoju dukart – į darbą ir iš darbo. Dabar ji nieko nebesaugo, nes pastatas jau nugriautas. Bet dar gan aiškiai matyt uždažyta juosta, paslėpusi ten buvusį užrašą (209 ranka). Ir vis prisimenu Arvydą Šliogerį, kurio atminty presuotų drožlių plokštės virto lentom:
Šiandien, važiuodamas autobusu namo, į savo Pilaitę, pavargęs po paskaitų, beveik snaudžiantis, netyčia pakėliau galvą, dirstelėjau į dešinę pusę ir nustėrau: ant grubių lentų tvoros, saugančios didžiųjų kapitalizmo [= vėlyvojo socializmo] statybų liekaną, griūvantį gelžbetoninį monstrą, puikavosi vadinamasis graffiti. Štai jo turinys: „Ar kada nors ragavai korumpuoto valdžiažmogio kraujo?“ [Regis, frazė ilgesnė buvo? Patikslint galėtų nebent 209.] Kadangi nesu kraugerys, viduje net susigūžiau ir iškart įsijuslino frazė: tai štai kaip „atgimusios“ Lietuvos tauta myli savo „politinį elitą“! Ir kartu tai kalbos genijaus ištarmė: valdžiažmogis. Politikų nebėra, liko tik valdžiažmogiai. („Bulvės metafizika“, Metai, 2011, nr. 4, p. 132)
Valdžiažmogis jau užfiksuotas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne; Liudviko Jakimavičiaus sakinį nusiunčiau aš, nes, dingojas, būtent jis pirmasis šitą žodį pavartojo; vadinas, jam ir skirtas, Šliogerio manymu, kalbos genijaus titulas (pagrįstai/nepagrįstai – tai jau kitas klausimas).
Kai pagalvoji: ir kokių tik atsiprašant konsteliacijų galvoj neprisiranda užmetus akį į paprasčiausią tvorą. :)

2012-10-03

(357) Visiškai tarp kitko: ir aš taip manau

kaip Bernardas Gailius:
[...] istorijos neįmanoma saugoti, joje galima tik gyventi. [...]
Augantis istorikų susidomėjimas detalėmis, kasdienybe, „mažojo žmogaus“ gyvenimu, vadinamąja žodine istorija (taigi, močiutės pasakojimais) – visa tai liudija aiškią tendenciją. Mes, europiečiai, palengva atgauname sveiką santykį su praeitimi ir vis labiau su ja susiliejame.
Ši tendencija, tikriausiai, tik stiprės. Įžengsime į epochą, kurioje bus mažiau istorijos ir atminties teorijų, o daugiau paprasčiausių (tikrų ir pramanytų) istorijų.

2012-10-02

(356) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xiii

– Ką manai apie „kultūrinę pedofiliją“, pasak Vilijos Aleknaitės-Abramikienės?
– (1) Pacituosiu prof. Vytautą Landsbergį: „Nematęs spektaklio, kuriame, kaip pranešama, bus išmatomis drabstomas Jėzaus Kristaus veido atvaizdas, negalėtum nė vertinti paties spektaklio, tačiau [...]“. Taškas turėtų būt po žodžio spektaklis, bemat prieš žodį tačiau. (Kad ir kaip nemėgčiau [baisiai nemėgstu] Seimo nario Egidijaus Klumbio, tenka sutikt: tai, siūlomų rezoliucijų svarstybos LR Seime 2012-10-02, tikrai priminė anuos sovietinius laikus, kai Solženicynas buvo smerkiamas jo „neteisingųjų“ kūrinių neskaičius. Beje, ne visi smerkė; būtent tuo – kad neskaitė – argumentuodami; bet jau čia kita tema.) Tuolab kad, regis, mačiusioji spektaklį teigia: „Išmatos į Kristaus atvaizdą spektaklyje nėra mėtomos.“ (2) Gal keistai atrodys, bet štai dėl ko man liūdniausia: šitokiom frazėm homo simplex sąmonėje desemantizuojamas žodis pedofilija, kaip jau desemantizuotas žodis genocidas (virtęs vos ne diskriminacijos sinonimu; kad tik baisiau skambėtų). Apkabinėjant įvairiausiais „tikslinamaisiais“ epitetais, išblukinama labai konkreti ir juridinėje leksikoje vartojamų terminų prasmė.
P.S. Retorinis klausimas (aišku, dėl subjektyvių priežasčių kilęs, iš meilės lietuvių poezijai): ar puikus poetas Edmondas Kelmickas yra matęs visą šitą spektaklį? – Jei taip, gerbiu už poetinės priemonės (matydami Sūnaus veidą, įsivaizduokim savo motinos [o kodėl ne tėvo?] veidą) pasitelkimą išgirdus Katalikų Bažnyčios vyresnybės priminimą, esą sąmoningi katalikai turi „pareigą prieštarauti, kai mums brangus Švenčiausiojo Viešpaties Veido atvaizdas bei kiti religiniai ženklai yra sąmoningai niekinami“.
P.P.S. Nuomonė, kuri visom prasmėm patiko, ypač dėl svarstymo tono; dėl pastarojo nepriimtina tapo šita.

(355) Rastinukai, xxv: dar vienas dr. Basanavičiaus nekrologas

1927-02-20 Vilner Tog pirmajame puslapy
buvo paskelbta informacija
apie dr. J.B. mirtį ir būsimas laidotuves
Viskas prasidėjo jau daugiau negu prieš metus.
Perskaitęs žinutę, kad 2011-09-23 Vilniuj Basanavičiaus gatvėj ant pastato nr. 17 sienos atidengta atminimo lenta (aut. Mindaugas Šnipas) filologui, rašytojui, žurnalistui, dienraščio Vilner Tog (Vilniaus diena; tarp kitko, kritikavusio atvirai prolenkiškos Vilniaus krašto administracijos diskriminacinius sprendimus ir veiksmus tautinių mažumų – žydų, lietuvių ir gudų – atžvilgiu) redaktoriui, vienam iš Žydų mokslo instituto (JIVO) įkūrėjų ir vadovų etc. Zalmanui Reizenui (1887–1941; tikslios mirties aplinkybės neaiškios: 1939-09-18, vos į Vilnių įžengus Raudonajai armijai, buvo suimtas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą, karui prasidėjus – sušaudytas), – prisiminiau tekstą, kur abi šios pavardės irgi minimos: Rapolas Mackevičius, „Istorinės Daktaro Jono Basanavičiaus laidotuvės Vilniuje, 1927 m. vasario m. 21 d.“, in: D-ro Jono Basanavičiaus atminčiai (atspaudas iš Lietuvių tautos), 1928, p. 152–154. Vardijant, kas tarė atsisveikinimo su dr. Basanavičium žodžius Rasų kapinėse, p. 154 paminimas ir Z.R.: „žydų visuomenės vardu žydiškai kalbėjo redaktorius Rejzin’as“. Ir tada sukirbėjo: jei kalbėjo, tai gal ir nekrologą parašė? Reiktų patikrint. Sukirbėjo ir ilgokam laikui nurimo. Iki šio rugsėjo.
Paprašiau Laros Lempertienės: gal galėtų pažiūrėt Vilner Tog numerius tų kelių 1927-ų vasario antros pusės dienų, kada galėjo būt paskelbtas nekrologas? Štai kas paaiškėjo (dar kartą nuoširdi padėka L.L.). Pasirodo, dienraščio skaitytojai apie J.B. buvo informuoti palygint labai išsamiai: 02-20 pirmam puslapy įdėtas skelbimas apie lietuvių tautos atgimimo patriarcho mirtį ir kitądien vyksiančias laidotuves, trečiame – nepasirašyta platesnė informacija apie tai; 02-22 antram puslapy – nekrologas su portretine nuotrauka, tik jo autorius – ne redaktorius Reizenas, o Elijas Jokūbas Goldšmidtas (Elyohu Yankev Goldshmidt, 1882–1941/42; žūties aplinkybės neaiškios; vienų šaltinių teigimu, jau 1941-ų vasarą, kitų – 1942-ais) – žurnalistas, rašytojas, literatūros kritikas, pedagogas, vertėjas (vertė Balzacą į jidiš), visuomenės veikėjas ir t.t.; nors gimęs Latvijoj, bet, atrodo, nuo paauglystės gyvenęs Vilniuje; be kita ko, almanachuose Lite (1914 ir 1919) rašęs apie Lietuvos istoriją, taip pat su lietuvių partijas, spaudą.
Papasakojęs apie dr. Basanavičiaus gyvenimą ir darbus, Goldšmidtas nekrologą baigia taip:
Paprasčiausiai neįmanoma laikraščio straipsnyje aprašyti visų šio nepaprasto žmogaus didžių darbų. Apie jį turi būti rašomos ištisos knygos. Tačiau galima pabrėžti, kad be visų gerų mokslo žmogaus savybių ir aukštų idealų, kuriuos puoselėjo, jis buvo nuoširdus humanistas, žmonių draugas ir nepaprastas tautų draugas, krištolinio tyrumo siela ir galinga bei nuosekli asmenybė. Kas tik nors kartą jį matė ar turėjo galimybę su juo kalbėtis, pamėgdavo jį visam laikui ir tapdavo persmelktas gilios pagarbos. Jis buvo savo tautos papuošalas ir papuošalas mūsų Vilniaus, kurį taip stipriai mylėjo ir su kuriuo neišsiskyrė visus paskutinius dvidešimt savo gyvenimo metų per visas audras, kurios tuo laiku čia siautė. Tegul didžiojo kilniojo Jono Basanovičiaus atminimas būna palaimintas ir amžinai gyvuoja.
(Už vertimą ir žinias apie Goldšmidtą labai ačiū Akvilei Grigoravičiūtei.)
Skaitant šiuos epitetus, prisiminė kai kurie užrašai ant vainikų juostų: Tautos Galiūnui, Prikėlusiam Tėvynę; Skaisčios Sielos Lietuvos Didvyriui; Didžiajam Šviesos ir Laisvės Skleidėjui; Lietuvių Mozei [plg.]; Tautos Tėvui; Lietuvių Tautos Pranašui; Lietuvių Tautos Atgaivintojui; Ojcu Naszego Narodu – Litwini, Mówiący po polsku; Wialikamu Wilnianinu – Tutejšyja Studenty U. S.B.; Wielkiemu Wilnianinowi – Studenci Krajowcy U. S.B. [etc.]. Skambu; ir vargu ar įmanu šiuo atveju atskirt retorinę tradiciją nuo tikrųjų nuomonių.

Literarishe bleter, 1927, nr. 10, p. 199
Prieduras (2013-10-21). Žinutė apie Reizeno kalbą per Basanavičiaus laidotuves buvo įdėta ir bene svarbiausiam tarpukario literatūriniam žurnale jidiš kalba – Varšuvoje ėjusiame Literarishe bleter:
Per lietuvių nacionalinio judėjimo kūrėjo, istoriko ir archeologo dr. Jono Basanavičiaus (jam dar gyvam esant Kaune pastatytas paminklas) laidotuves katalikų kapinėse Vilniuje Literatų sąjungos, Centrinio švietimo komiteto bei Žydų mokslo instituto vardu jidiš kalba žodį tarė Zalmanas Reizenas.
Už radinį ir jo vertimą ačiū Akvilei G.

2012-10-01

(354) Iš vasaros skaitinių: šis tas rimtesnio, šis tas linksmesnio

Visai smagu paskaitinėt svetimas knygas, ypač vasarą, kai dėl karščio niekuo rimtesniu negali užsiimt. Buvusių sodo savininkų palikimas – ir pirmasis sovietinės poezijos reprezentacinis großbuchas – antologija Tarybinė lietuvių poezija, 1940–1950: dvispalvė spauda, geras popierius, prieš kiekvieną eilėraščių pluoštą įklijuota po storesnio popieriaus lapą su autoriaus nuotrauka ir parašu; žodžiu, puošnu, jei lyginsim su kitom tuo laiku išleistom knygom. (Coll. R.K. paprašė paskolint, tai sekmadienį parsivežiau tą knygą Vilniun.)
Tekstai? Visų idėjinis-meninis lygis toks lygus, kad neatskirsi Justo Palemono (= Paleckio), surimavusio Staliną ir Taliną, nuo Vinco Mykolaičio-Putino. Visi lyg vieno kirpėjo, vieną kirpimo būdą teišmokusio, apkirpti. Ir tokiame kontekste Nėries Poema apie Staliną atrodo vos ne viršūnė (poetikos prasme). Visiškai beviltiški tekstai. Bet skaitydamas gali ir ką nors pralinksminančio rast. Štai kad ir Albino Žukausko išaiškinimas, kas gali įkvėpti poetą:
Dobilėli žavus, penkialapi,
Tu poetą įkvėpti gali
Ne vien tuo, kad žiedai medum kvepia,
Ne vien tuo, kad lapeliai žali, –
Tiktai tuo, kad mums paremi šūkį
Plėsti fermas naujųjų kolūkių,
Ugdant, keliant gerovę šaly –
Tuo poetą įkvėpti gali.
Arba štai kas gali nutikt skaitant Valerijos Valsiūnienės „Komunarus“:
Lenkim galvas visi –
Mums kaip saulė šviesi
Atmintis keturių komunarų.
Krito gruodžio naktis –
Komunarų mirtis
Mums į laisvę duris atidarė.
Nieko jums neprimena? O aš tolesnį Valsiūnienės tekstą pradėjau dainuot pagal Maironio „Milžinų kapų“ melodiją: Kur lygūs laukai, / Snaudžia tamsūs miškai etc. Ir visai neblogai sekės; taip, trečioj ir šeštoj eilutėj vienu skiemeniu per daug, bet galima jį ir nukąst; svarbiausia – trumposios eilutės visiškai gerai pasidainuoja. Galit pamėgint:
Komunarų tiesa,
Komunarų drąsa, –
Neuždengti jos kapo velėnai,
Kėlės liaudis visa,
Komunarų drąsa
Ją lydėjo per ugnį ir plieną.

Liko žodžiai tiesos –
Žodžiai liaudies visos:
– Mes kovojom ir mirti nebijom,
Nepalūžkit, draugai,
Pasibaigs čia vargai,
Neilgai siaust fašizmo vergijai! [Etc.]
Ir vienur, ir kitur – herojinė nuotaika, didžiavyriai :) Aišku, nerimta būtų spėliot, ar tik Valsiūnienė, rašydama apie komunarus, neturėjo galvoj Maironio pašlovintų milžinų, bet ko tik gyvenime nebūna.