(356) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xiii

– Ką manai apie „kultūrinę pedofiliją“, pasak Vilijos Aleknaitės-Abramikienės?
– (1) Pacituosiu prof. Vytautą Landsbergį: „Nematęs spektaklio, kuriame, kaip pranešama, bus išmatomis drabstomas Jėzaus Kristaus veido atvaizdas, negalėtum nė vertinti paties spektaklio, tačiau [...]“. Taškas turėtų būt po žodžio spektaklis, bemat prieš žodį tačiau. (Kad ir kaip nemėgčiau [baisiai nemėgstu] Seimo nario Egidijaus Klumbio, tenka sutikt: tai, siūlomų rezoliucijų svarstybos LR Seime 2012-10-02, tikrai priminė anuos sovietinius laikus, kai Solženicynas buvo smerkiamas jo „neteisingųjų“ kūrinių neskaičius. Beje, ne visi smerkė; būtent tuo – kad neskaitė – argumentuodami; bet jau čia kita tema.) Tuolab kad, regis, mačiusioji spektaklį teigia: „Išmatos į Kristaus atvaizdą spektaklyje nėra mėtomos.“ (2) Gal keistai atrodys, bet štai dėl ko man liūdniausia: šitokiom frazėm homo simplex sąmonėje desemantizuojamas žodis pedofilija, kaip jau desemantizuotas žodis genocidas (virtęs vos ne diskriminacijos sinonimu; kad tik baisiau skambėtų). Apkabinėjant įvairiausiais „tikslinamaisiais“ epitetais, išblukinama labai konkreti ir juridinėje leksikoje vartojamų terminų prasmė.
P.S. Retorinis klausimas (aišku, dėl subjektyvių priežasčių kilęs, iš meilės lietuvių poezijai): ar puikus poetas Edmondas Kelmickas yra matęs visą šitą spektaklį? – Jei taip, gerbiu už poetinės priemonės (matydami Sūnaus veidą, įsivaizduokim savo motinos [o kodėl ne tėvo?] veidą) pasitelkimą išgirdus Katalikų Bažnyčios vyresnybės priminimą, esą sąmoningi katalikai turi „pareigą prieštarauti, kai mums brangus Švenčiausiojo Viešpaties Veido atvaizdas bei kiti religiniai ženklai yra sąmoningai niekinami“.
P.P.S. Nuomonė, kuri visom prasmėm patiko, ypač dėl svarstymo tono; dėl pastarojo nepriimtina tapo šita.

(29) Tarp kitko: dėl garsiojo įstatymo

Garsiojo, nes tikriausiai nebeliko nė vieno Lietuvoj, o ir daug plačiau, kuris nežinotų, kad priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-295.
Idiotiškas įstatymas. Ir nieko čia nepridėsi. Kuo čia dėta Lietuva? – nebent tuo, kad išsirinko Seimą, kurio 87 nariai pritarė idiotiškam įstatymui. Bet, logiškai pratęsdamas 24 įrašo mintį, turėčiau patikslint: nebuvo, nėra ir nebus Lietuvos (genetivus singularis) – buvo, yra ir bus Lietuvos (nominativus pluralis). Noriu pasigirt, ir gyriuos: balsavau už Liberalų sąjūdį, pirmąja įrašydamas Dalią Kuodytę – ir ji balsavo taip, kaip, mano manymu, ir turėjo balsuot.
Kai kurios isterijon linkstančios reakcijos – arba dirbtinės, arba siauražiūrės. Kad atvėstum, tereikia savęs paklaust: kuris įstatymas vykdomas 100 nuošimčių, ką ten šimtu?... Todėl visiškai pritariu Gražinai Sviderskytei:

Mūsų veiklą reglamentuojantys įstatymai yra geri, gražūs, malonūs skaitiniai, bet kalbant apie jų laikymąsi tenka tik liūdnai nusišypsoti.

Tik gal kai kuriuos būdvardžius būčiau rašęs kabutėse.
Įdomesnis (bent kol kas, iki 2010-03-01) kitas klausimas, plaukiantis iš kalbamo įstatymo 9 straipsnio 6 punkto: kaip bus verbuojama „nepriekaištingos reputacijos, specialių žinių turinčių ekspertų grupė (iki 9 asmenų)“? Kas sutiks?
O po to, už ką gali būt mėginama taikyt „atitinkamas priemones“, kaip bus traktuojamas 3 straipsnis:

Nustatant nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio nuostatas ir atsakomybę už jų pažeidimus, vadovaujamasi:
1) nepilnamečių, jų tėvų (globėjų, rūpintojų), visuomenės ir valstybės interesais;
2) viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir jų dalyvių, žurnalistų ir jų profesinių organizacijų savikontrole bei įsipareigojimais;
3) atsakomybės priemonių tinkamumo, efektyvumo ir proporcingumo principu;
4) protingumo principu;
5) sąžiningumo principu;
6) padorumo principu.

Va tada jau LR piliečio, turinčio savo principus, pareiga turėtų būti gint tą, kurį nevertai mėginama kaltinti. Atviri laiškai, peticijos etc.
P.S. Kodėl taip „protingai“ reaguoju? Į irgi idiotišką vad. šeimos koncepciją reagavau „jausmingai“: el. laišką Vilijai Aleknaitei-Abramikienei rašiau, ir atsakymo sulaukiau, kurį perskaitęs supratau: nebelemta susikalbėt, ir nėra prasmės gadint sau nervų.