(664) Pakeliui namo, vii: klausimas ir galbūt galimas atsakymas

T-19, prieš išmesdamas peržvelgiau Metus, 2008, nr. 10.

– Ir iš kur, kaip, kodėl randas tas mokytojo gyvent sindromas? „Pareiga“ kito žmogaus gyvenimą – ne tik artimojo ar gyvojo, bet ir mirusiojo – „įvertint“?
Iš Donelaičio tyrinėtojo dienoraščio:

pakeliui į darbą, iii
— taip, ankstesnė buvo jau surūdijusi,
bet su kableliu reikiamoj vietoj :)

1951 08 12 [įrašo autoriui jau 30 su viršum, nebe mažvaikis]
Mirė senas pensininkas Isenflamm. Daugelį metų jis dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Labai kuklus, darbštus žmogus. Mokiniai, kurių vienas kitas išliko, gerai atsiliepia apie jo darbą. Išėjęs į pensiją, žmogus užsidarė savo bute, savo bibliotekoje, ir ilgai, tyliai seno. Kai jis mirė, pradėjo įvairūs mėgėjai pirkioti jo knygas. Kažkokia tolima giminaitė senutė, globojusi karšinčių, pardavinėjo jas pigiai „laidotuvių išlaidoms padengti“. Kartą kitą ir aš buvau ten apsilankęs. Paskui toji senutė mirė, bute apsigyveno svetimi žmonės. Senojo Isenflamm neliko nė pėdsako. Jis neturėjo šeimos, vaikų, kurie saugotų jo atminimą. Jis mąstė ir rašė, bet rašė knygų paraštėse, ant atsitiktinių lapelių. Pirkęs kelias knygas, radau labai išmintingų įrašų. Bet jo dvasinis pasaulis sudužo į skeveldras drauge su atsitiktiniams žmonėms išparduotomis knygomis. Joks biografas neatstatys to pasaulio visumos, nors ji galėjo būti be galo vertinga. Taip dingo žmogus. Jis padarė tai kaip mokytojas. Tačiau ir čia neturėjo tikrų dvasinių pasekėjų, kurie būtų neleidę jo knygoms, jo minčių palikimui žlugti. Niekas neatsiliepė jam mirus. Jį pamini kai kas kaip „gerą mokytoją“, bet nė vieno širdyje neliepsnoja ryškūs jo dvasios bruožai. Per kuklus buvo žmogus, per tylus. Neišryškino savęs niekam, šiuo ar kitu būdu. Gal nenorėjo savęs kitiems primesti. Bet kas kita būti fanatiku, o vėl kas kita, rodos, sau žmogumi, ryškiu savimi. Mokytojas turėtų savimi uždegti mokinius – tiek čia galimybių! Tiek problemų kiekviename žingsnyje! Stok, parodyk, kaip viskas nėra paprasta, ir tegul kankinasi, tegul bręsta. Sudaužyk dvasinį nepaslankumą, miesčionišką nuotaiką. Jei dvasia gyva, tegul tai pajunta visi aplinkui! Pagaliau užrašyk, pakelk savo mintis ir patyrimą. Tai visai nėra fanatizmas. Tegul užmiršta, bet būsi nors iš savo pusės padaręs ką galėjęs. O jeigu teigiamai paveiksi nors vieną žmogų, tavo bus ne veltui gyventa. Po kuklumo žiedu kartais slapstosi ištižimas. Tegu nors šitai primena senąjį Isenflamm. Aš jo nepažinau. Tik jo užmarštis mane sujaudino. Nuostabu: ir tokia tamsa, kaip užmarštis, štai veikia skatinančiai. (p. 117–118) 

Iš Leono Gineičio dienoraščio. „Teisingiausiai“ gyvenusio ir „išmintingiausiai“ mąsčiusio lietuvių literatūros istoriko.
Klausiau savęs: iš kur tas sindromas? – Iš įsitikinimo, kad tik mano gyvenimo būdas, kelias, principai ir vertybės yra „teisingi“?

(663) Visiškai tarp kitko: dėl juoko ir dėl knygos

2014-10-02

2014-10-14

Raviu/retinu biblioteką. Panašiausia: kaip morkas.
Žiūriu, dvi Antano Ramono (kurį visai neseniai buvau prisiminęs) rinktinės Vasario upės (2007) egzemplioriai lentynoj viens šalia kito.
Gal kas norit, gal kam reikia vienos?
Padovanosiu, bet:
tam/tai, kuris/kuri ims ir – istoriškai teisingai – baigs
1957-ais išėjusioj knygoj esantį ketureilį:

Gyveno pasaulyje
Geras poetas.
Pražudė poetą
– Kas? (Du žodžiai, šeši skiemenys, rimas būtinas)

Nenoriu mest tikrai gerų knygų konteinerin, nors ant jo užrašyta „Popierius“. – Pasitelkit vaizduotę! – Ačiū.

(662) Tarp kitko: 70-osioms Mačernio žūties metinėms

Spalio 7-ą buvo lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis (1921–1944). Metų žurnalo vyr. redaktoriaus Danieliaus Mušinsko prašomas parengiau pluoštą žurnalistės Aldonos Kudžmaitės (1923–1993) atsiminimų apie jos apsilankymus Šarnelėje sovietmečiu. Apie autorę ir jos atsiminimus tiek tepavyko sugaudyt žinių:

Gimusi Šeduvoje, Aldona Kudžmaitė 1950 metais baigė Antavilių namų ūkio technikumą, dirbo agronome Kavarske ir Baleliuose, o 1953-iais pradėjo ketvirtį amžiaus trukusią žurnalistės karjerą Valstiečių laikraštyje – pradžioje kaip korespondentė, vėliau buvo žemdirbystės skyriaus vedėja. Praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmety ėmė rašyti atsiminimus, kurių imtis vis skatinęs poetas Eugenijus Matuzevičius (1917–1994), žurnalistės abejones dėl rašymo prasmės ir būsimų tekstų vertės atremdamas: „Tu tik rašyk, o kas skaitys – negalvok!“
Vienas Aldonos Kudžmaitės atsiminimų mozaikos Ko nesurašiau į laikraštį tomelis atsidūrė prof. Vandos Zaborskaitės (1922–2010) archyve, kuris dabar saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne ir baigiamas tvarkyti. Mašinėle perrašytų atsiminimų tituliniame puslapyje nurodyta, kad tai esanti II dalis (vadinasi, tikrai buvo ir pirmoji, o sprendžiant iš Pabaigos žodžio, greičiausiai dar ir trečioji). Spėtina, kad būtent dėl čia esančių liudijimų apie Vytauto Mačernio šeimos likimą ji ir buvo padovanota prof. Zaborskaitei. 

Atsiminimai paskelbti ką tik išėjusiame 10-am nr. (p. 129–134). Numerio medžiaga tekstuose.lt atsiras ne staigiai, todėl pagalvojau: gal neprenumeruojantys ir neperkantys žurnalo kioskuose norėtų apie gyvenimą Šarnelėj sovietmečiu pasiskaityt spalį? — Prašom.

(661) Iš popieryno, xx: apie vieną Pakšto idėją

                                                    Pakštas? Aaaa, žinau! Ivaškevičiaus Madagaskarą mačiau.
                                                                                                              Iš nugirsto pokalbio

2013-ų pačioj pabaigoj [net] Seime vyko konferencija, skirta prof. Kazio Pakšto 120-osiom gimimo metinėm. Ją rengęs A.B. siūlė (el. laišku) ir man dalyvaut; ir gerai, kad nesusigundžiau. Taip, buvo laikas, kai domėjaus Pakštu ir jo idėjom, buvo. – Iš to domėjimosi laiko liko tekstas, kuris – pasirašytas vardu pavarde, ne slapyvardžiu, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1992-01-03, p. 5 (perskaičiau, lyg ir ne gėda).

prof. Kazio Pakšto šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1932-05-29, p. 2)

Prof. Kazys Pakštas ir antrosios tėvynės idėja

Šnekantis su senosios kartos inteligentais – ketvirto dešimtmečio gimnazistais – teko patirti, kad tuolaik prof. Kazys Pakštas visuomenės daugumai rodės esąs didis fantastas, o ne Lietuvos geografijos mokslo pradininkas, ir jo svarbiausia idėja esą buvusi perkelti visą Lietuvą kažkur Afrikon. Šiuolaik daugelio iš mūsų galvose net to (gerokai kryptelėjusio ar kreiptelėto) vaizdo nėra. Prakusdami kibom į skvernus palygint ramiems, akademiškiems „vertikaliesiems“ svarstytojams (Šalkauskiui, Maceinai, Vydūnui, dar vienam kitam), veik nekreipdami dėmesio į bene dinamiškiausio mąstymo ir veikimo pirmosios Lietuvos Respublikos žmogų, iš visų jėgų „purčiusį“ beužsnūstančią visuomenę ir ypač valdininkiją. Ir išties retas težinom, kad 1938 metais, režimui rengiant „Smetonos rinkimus iš Smetonos“, per XX amžiaus dienraštį buvo iškelta alternatyva – Juozo Brazaičio žodžiais tariant, „dinamikos, pažangos ir demokratijos simbolis“, vienas iškiliausių vadinamosios 1936-ųjų generacijos asmuo, – prof. Kazys Pakštas. Deja, vėl pasak Brazaičio, „cenzoriaus plunksna tam ir buvo, kad šitas simboliškas gestas visuomenės nepasiektų ir toliau liktume neplaningoje inercijoje, iniciatyvos ir minties užgniaužime – ligi pat katastrofos...“

Prof. Kazio Pakšto idėjų aruode antrosios tėvynės idėja ne pagrindinė, bet išties įdomi ir sukėlusi bene karščiausių ginčų. Daugiausia dėmesio profesorius skyrė istorinei tėvynei, metęs šūkį, kad privalu pasukti Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn, kad privalu gelbėtis nuo artėjančių katastrofų dinamiška kultūrine kūryba. Ir ko tik nesiūlyta! Ir Baltoskandijos idėja, ir Lietuvos sujūrinimo planas (deja, valdžiai labiau rūpėjo pliažas), sostinę perkeliant Klaipėdon, ir kultūrinė autonomija (kuriai priešinosi tik tautininkai), ir (jau po karo) Vidurio Europos pavergtųjų tautų konfederacija, ir – pagaliau – antrosios tėvynės vizija, ilgiausiai tvėrusi nenuilstamai ieškančios minties priebėga.
Antrosios tėvynės, atseit diasporos, turinčios plačią kultūrinę ir socialinę autonomiją, įkūrimu prof. Pakšto užsidegta apie 1924-us. Ši mintis buvo grindžiama Lietuvos geopolitinės ir socialinės padėties analize. Bene aiškiausiai ji išdėstyta garsiojoje Virbalio programoje 1928 metais:

Nėra Europoje antros tautos, kuri būtų tiek išstatyta ištautėjimo ir svetimos kultūros užgožėjimo pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkely. Dėl jokio uosto tiek nesivaržoma, kiek dėl Klaipėdos. Nė vienai tautai tiek nepavydima josios sostinės, kiek Lietuvai Vilniaus. Nė viena tauta nėra tokioj disproporcijoj su savo priešais ar konkurentais, kaip yra Lietuva, trijų didelių tautų apsupta. Nė viena Europos tauta neturi tiek nutautintų miestų, kaip mūsų šalis.
Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją – meno kūriniais, Suomiją – ežerais, tai Lietuvą reiktų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai.

Ir kitoje vietoj:

Ar mūsų nepriklausomybė ilgiems amžiams garantuota, ar ji tik kelių dešimtmečių meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje? Nesitikėdamas tikro atsakymo [...], noriu paskatinti mylimos tautos likimą spręsti, lyg mūsų politinės laisvės laikas būtų apribotas. Šitaip sprendžiant klausimą, atėjus nelaimių audrai, būsim jau gal pasiruošę imti savo likimą į savąsias rankas ir stosim į kovą nedrebėdami ir tikėdami ją tikrai laimėti! –

taip buvo kalbėta 1928 metų Vasario 16-ąją Virbalio muitinės salėje.
Antroji – socialinė – priežastis, skatinusi mąstyti apie diasporos būtinybę, – trečiame dešimtmety ypač padidėjusi emigracija, dažniausiai Pietų Amerikon, kur lietuviai atsidurdavo (nelabai perdedant) apverktinoj būklėj. – O jeigu juos planingai nukreipus vienon vieton? Pasak paties prof. Pakšto, „1924 m. susidomėjau Quebeco centrinėje daly esančiomis molinėmis dirvomis, bet jos paskiau jau buvo vietos prancūzų apgyventos. 1927 m. susidomėjau kolonizacinėmis galimybėmis São Paulo valstybėje, Brazilijoj, bet patyriau, kad lietuviai čia negaus kultūrinės autonomijos. 1930–1931 m. tyrinėjau Angolą Pietų Afrikoje, bet politinės sąlygos neatrodė palankios. Pietinė Rodezija atrodė tuomet geresnė, ypač politinių teisių atžvilgiu, bet jon jau skverbėsi gausūs britų kolonistai ir geresnes žemes greit išpirko.“
Tačiau prof. Pakšto perspėjimai ir ieškojimai valdžiai atrodė visai neverti dėmesio.
1935 metais, ruošiantis Pasaulio lietuvių kongresui, profesorius sukonkretino savo sumanymą tardamas, jog tai turėtų būti apie tūkstančio šeimų diaspora, „naujokynas“, „lietuvybės rezervas“. Ši mintis tapo dar aktualesnė, kai pradėjo komplikuotis Europos politinis gyvenimas, po truputį aiškėjo, jog karo vargu bau bus išvengta. Deja, be naudos prof. Pakštas varstė ministerijų ir net prezidentūros duris, siūlydamas išsiųsti keletą šimtų jaunų šviesių galvų užsienin, išvežti didžiuosius Lietuvos kultūros turtus ir valstybės auksą. Ta žmonių grupė turėjo, profesoriaus manymu, tapti branduoliu, neleisiančiu nutrūkti lietuvių kultūros raidai šalies okupacijos atveju. Deja, valdžia laikėsi fatalistiškai, o prezidentas Antanas Smetona tik tarstelėjęs: „Ech, tas Pakštas su savo planais tik paniką kelia.“ Ir, pasak Zenono Ivinskio, „Lietuva pasiliko okupacijai tobulai nepasiruošusi“.

۩ ۩ ۩
1947 metais, kada tūkstančiai lietuvių pabėgėlių glaudėsi DP stovyklose, prof. Pakštas per Aidų žurnalą vėl priminė savo idėją. (Beje, ji nebuvo svetima ir exprezidentui Kaziui Griniui, kurio 125-ąsias gimimo metines šiom dienom minim. 1945-ais jis iš Vokietijos buvo parašęs laišką prof. Pakštui klausdamas, ar tas jau nužiūrėjęs vietą lietuvių tremtinių diasporai, kad jie neprarastų kalbos ir kultūros.)

Demokratinėje ir laisvoje žemėje įsteigus tokį židinį, tektų tuoj steigti savą spaustuvę: jos tikslas būtų gelbėti lietuvišką žodį, žūstančią knygą. Reiktų steigti ten visos išeivijos biblioteką ir muziejų ir ten rinkti pasauly išbarstytus lietuvių kultūros likučius ir trupinėlius, –

vėl planavo profesorius. Deja, ir šįkart praktiškai nesulaukta atgarsio. O bene didžiausia kliūtis, stabdžiusi net bandymus „atsarginės tėvynės“ ieškoti, – lėšų stoka. Prieš tai, 1939–1946 metais, prof. Pakštas domėjosi Rytų Afrika (ypač Tanganika), Mingano teritorija Quebece, Peace River slėniu Albertėje, Naujųjų Hebridų salomis Pacifike ir Britų Gvijana Pietų Amerikoje. Galų gale buvo apsistota prie Britų Hondūro Centrinėje Amerikoje.
Lėšų surengti ekspediciją į „didžiųjų įdomybių šalį“ atsirado tik 1958-ais. Kaip klojosi ta kelionė, galima patirti iš profesoriaus laiškų, siųstų Draugo dienraščiui. Juose dar kartą atsiskleidė kitas Kazio Pakšto talentas – beletristo. Tuos laiškus skaitė, drįsčiau spėt, net didžiausi skeptikai. Dėl įdomumo.
Kaip pavyzdys, jog iš tiesų Britų Hondūre galima kompaktiškai įsikurti sudarant autonomišką židinį, buvo nurodomi vokiečiai menonitai. Be to, ir vietos valdžia nusiteikusi gan palankiai.
1959-ų pavasarį dauguma Amerikos lietuvių laikraščių išspausdino arba profesoriaus straipsnį „Atsarginės tėvynės reikalu“, arba pokalbius su juo. Tai buvo Dausuvos sąjūdžio pradžia. 1959-05-15 išėjo pirmasis Dausuvos biuletenio numeris. Rugpjūčio 26-ą Vašingtone susibūrė pirmasis Žaliosios diasporos, arba Dausuvos klubas, vėliau – Čikagoj, Detroite, Brukline, Baltimorėj, Pietų Amerikoj, dar šiur tur. (Tarp kita ko, kaip pastebi prof. Juozas Eretas, dauguma dausuviečių buvo aukštaičiai, kaip ir pats iniciatorius.) O spaudoj užvirė suputojo diskusijos. Kaip ir dera laisvoj visuomenėj, jeigu kas nors siūloma, tuoj atsiranda ir abejojančių. Kaip ir anksčiau, dauguma šitą planą laikė fantastikos srities dalyku (nors išties nevertėtų užmiršti prof. Pakšto ištaros, jog be fantazijos nieko negalima padaryti). Be to, tuolaik dauguma jau buvo prasikūrus, tad viską metus važiuoti į tropikų miškus (92% Britų Hondūro apaugę miškais) išties nebūtų buvę rimta (tai, beje, prof. Pakšto manymu, tik dar kartą paliudijo lietuvių dinamiškojo prado stoką). Ir dar – kad Britų Hondūras gali nebeilgai būti britų. Ir apskritai – tėvynė viena ir jokios antros negali būti.
Tiesa, į šį šurmulį atsiliepė net Literatūra ir menas. Cvirkišką „sąmojį“ apie „Smetonos kiemo gaidį“ pralenkdamas, savaitraštis kirto „dvidešimto amžiaus Mozei“, pasiryžusiam „išvesti tautiečius iš Vestfalijos barakų rojaus į Hondūro tropikų dausas“. O kad neliktų abejonių, apskelbė prof. Pakštą esant anglų šnipą, kuriam atlyginama „purvinais doleriais“ už tai, kad verbuojąs dipukus-emigrantus, be galo trokštančius grįžti tėvynėn prie Nemuno, o ne vykti į „atsarginę tėvynę“ tropikų gyvatynuose. Tataigi.
Paskui prasidėjo neaiškumai su Britų Hondūro valdžia. O ir pinigingų tautiečių, pasišovusių tenai vykti, nelabai rados. 1960 metų pradžioje vienas iš aktyviausių prof. Pakšto pagalbininkų okeonografas Povilas Almis Mažeika dar siūlė Bahamų salas išbandyti, tačiau entuziazmo banga buvo beatslūgstanti, susidomėjimas beišblėstąs.
Po kelių mėnesių, 1960-09-11 užgeso antrosios tėvynės idėjos tėvo – prof. Kazio Pakšto gyvybė.

۩ ۩ ۩
Kiek ten buvo tuščių fantazijų, kiek tos svajonės buvo pagrįstos realumo, dabar jau sunku spręsti. Tačiau tenka visiškai sutikti su šiais prof. Pakšto žodžiais:

Jeigu šie sumanymai ir nieko nepasiektų, liktų tik teorijoj, tai jų svarstymas, įsigilinimas į juos pateikia naujos rūšies intelektualinio sporto, tikrai naudingo aprimusiuose, sustingusiuose mūsų kultūros ir likiminių klausimų dirvonuose.

Šiuolaik iš prof. Kazio Pakšto idėjų aktualiausia, regis, posūkio jūros link būtinybė, valstybės jūrinės politikos formavimas. Juk iš tiesų – „ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti savais laivais“. Kitas dalykas – Baltoskandijos (kon)federacija. Trečias, ypač suaktualėjęs, kai pasiskaitai laikraščių ir pasiklausai parlamentarų, kultūrinės autonomijos idėja. Bet apie kiekvieną reiktų atskiros šnekos.

1991.XII.8

P.S. Antroji Lietuvos Respublika tokio idėjų generatoriaus, kokį turėjo pirmoji, deja, neturi. Pataisykit, jei klystu.

(660) Užparaštė, xcvii: apie modernistiškiausią [?] Basanavičiaus portretą

o galais! Dar kartą įsitikinau: —vg— nepajėgus iš taško A nukeliaut į tašką B tiesiausiu keliu; užkliūva (ar: užkliūna?).

Galvoj prisikaupė įrašų, kuriems būt galima uždėt užparaštės kepurę. Visai (bent man) patiko, kad tokio pobūdžio įrašai pradedami inicialu, t.y. paišytine didžiąja raide. – Pagalvojau: reikia dar tokių pasirinkt. Prisiminiau Vilniui vaduoti sąjungos leistą Mūsų Vilnių (prieš keletą metų rimtokai vartytą). Štai šita P – iš ten.
Padorumas reikalauja nurodyt, kas tų inicialų autorius.
Su Mūsų Vilnium, kiek pavyko atkapstyt, bendradarbiavo vienas dailininkas – Vilniuj dailės studijas baigęs, o paskui Kaunan persikėlęs Balys Macutkevičius. – 90 su viršum nuošimčių, kad tam žurnale publikuoti (o čia – republikuojami) inicialai – paišyti jo. Bet:
Macutkevičius paišė ne tik inicialus, ir portretus. – Nemažai jų išlikę, buvo rodomi 2005-ais Lietuvos dailės muziejuje eksponuotoj personalinėj parodoj „Modernisto portretas socrealizmo fone“, bet tos parodos eksponatų sąraše neradau [!] B.M. 1937-ais nutapyto Jono Basanavičiaus portreto.
Portretas buvo reprodukuotas dukart (kiek pavyko išsiaiškint):

• pirmąkart – Kosto Radziulio parengtoj brošiūroj Lietuvos Atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas su biografija (1937, p. 45; žr. kairėj),
• antrąkart – minėtam žurnale, 1937, nr. 4/5, p. 59.

O kur originalas? – Nesu matęs. Ėmiau ir paklausiau tos 2005-ais vykusios parodos vienos iš kuratorių – Giedrės Jankevičiūtės, gal ji ką nors apie kalbamojo J.B. portreto likimą žinanti. Atsakymo pabaiga:

[...] Trumpai tariant, portretas galėtų būti išlikęs, bet neturiu jokio supratimo, kur jo būtų galima ieškoti. Deja...

Vargu ar originalas išlikęs ir kur nors slepiamas; manau, neišliko.
Todėl ir pagalvojau: jei būsimiesiems dailininkams (ar kaip kitaip dabar reikia vadint?) yra dėstoma koloristika, kokio seminarinio darbo užduotis galėtų būt tokia:
(a) išstudijuokit Balio Macutkevičiaus spalvų dermes;
(b) pamėginkit nuspalvinti B.M. paišyto Basanavičiaus portreto juodai baltą reprodukciją.
Visai įdomu būtų pažiūrėt variantus.

(659) Pakeliui namo, vi: ar yra / kas tai galėtų būti „nepatogi“ literatūra?

Po Vido Morkūno apsakymų rinkinio Reportažas iš kiaušinio (2012) pristatymo Rašytojų klube [vientisas – epitetas, kuris iš principo netinka šitam rinkiniui; atskiras apsakymas = atskiras pasaulis, kuriame racijos ir vaizduotės santykis vis kitas etc.], laukdamas A-46 stotelėj, kuri turėtų vadintis Skalvijos, o vadinas Operos ir baleto teatro, pagalvojau: reiktų peržiūrėt šiųmečio festivalio „Nepatogus kinas“ programą; gal bus to, ką norėčiau pamatyti.

Rengėjai: „Nepaisant festivalio socialinės misijos ir nekomercinio pobūdžio, [etc.]“ – sintaksė, išduodanti esmę? 
Kiek suvokiu, festivalio misija – socialinė (ne estetinė), o „nekomercinis pobūdis“ – perkūnsargis ir sykiu jaukas; savaime suprantamas ir pateisinamas dalykas: reiks paskelbt apie žiūrovų skaičių? – ne per daug? – „nekomercinis“; kita vertus, dalį žiūrovų tikrai privilios akcentuojamas „nekomercinis pobūdis“.

O kas galėtų būt vadintina žodžių junginiu nepatogi literatūra?
Kurios žodžio nepatogus reikšmės šiuo atveju galėtų būt aktualizuojamos? — 1. blogai pritaikytas vartoti, naudoti, sunkus, nemalonus vartoti, naudotis? 2. negeras, netinkamas, nederamas? 3. negražus, nedailus, nepuikus? – Gal reiktų pasitelkt kitus žodžius? – Trikdantis? Verčiantis persvarstyt nuostatas?
Bet pirmiausia turi būt literatūra, o tada jau gali trikdyt, gali ne. Atžagareivis turėčiau jaustis esąs. Manau, mene estetinė dimensija esminė turi būti. Ne tematika. Socialiai angažuotas menas nėra joks savaiminis gėris, vertas daugiau dėmesio negu kitoks.
Ir apskritai: menas nei pagerino pasaulį, nei pagerins. Saviapgaulė kitaip manyti.

P.S. (2014-11-07) Čia galima pasižiūrėt, ko pripaišė Kęstutis K. Šiaulytis per Vido Morkūno knygos pristatymą.

(658) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxix

– Tai tie raudoni tikrai nieko nepadarys?
– Tikrai!
– Na tai viską skalbtina ir sukišiu. Ir bus, kaip bus.
– Kišk. Kas per paranoja...
– Tikrai?
– Koks skirtumas? Eik skalbt.

(657) Visiškai tarp kitko: apie spalvas

Norėtųs,

kad ruduo sietųsi štai su tokia spalva,

ypač – nutvieksta saulės;

o siejas

su rūkų pribaigtųjų
(lauke augintų)
pomidorų stiebų spalva –

tamsiai tamsiai pilka, vos ne juoda, dar ne juoda.

O jums?