(90.7) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: baronas de Baye (1853–1931) ir Lietuva

LL nr. 14 (1905-03-10/23), p. 182 yra Skrebeniaus (= Juozas Vailokaitis, 1880–1953) parengta publikacija „Prancuzas apie lietuvius“, kur pristatoma etnologo, archeologo ir keliautojo barono de Baye 1905-02-14 Paryžiaus geografų draugijos susirinkime skaityta paskaita apie jo kelionę po Lietuvą praėjusių metų liepos mėnesį (pabuvęs savaitę su viršum). Remdamasis Journal Officiel išspausdintu straipsniu, Vailokaitis persako, ką de Baye ten šnekėjęs:

Lietuviškai kalbančių ėsą 1,309,592 žmones. Ligi šiol lietuviai laikę save už lenkus, dabar, ačiu Vilniaus general-gubernatoriui kn. Sviatopolk-Mirski, jau pradėję atsibusti iš tautiškojo miego. Pasirodę vienas ar du lietuvišku laikraščiu. Lietuviai savo literatūros neturį. Visa jų rašliava—tai pasakos. Tos rašliavos vaisiais pamargina p. de Baye savo ataskaitą, paveikslan, įdeda pasaką apie tą, kaip Dievas gandrą sutvėrė, apie Dainių ir Skaisčiąją ir kitas.
Lietuvos žmonės ėsą geros širdies, mėgstą šokti [sic! ne dainuoti] ir aprašo kai kuriuos šokius. Paminėjo teippat tikrąją Lietuvos mergaičių žymę—meilę žolynų, ypatingai rutų. Priešais kiekvieną, net neturtėlių, grįtelę ėsąs žydinčių žolynų darželis, o mylimiausiuoju lietuvaičių žolynu ėsant ruta.
Lietuvos ukininkai išrodą turtingi, ėsą darbštųs ir nelabai girtuokliaują. Gyvena tankiausiai ne sodžiais, bet išsiskirstę į viensėdžius.
Paskui aprašo Lietuvos žymesnes vietas, kaip antai: Vilnių, Verkius, Trakus, Kauną, primindamas užsilikusius jose senovės palaikus.
Ant galo primena vieną žymų Lietuvos miškų gyventoją–stumbrą. […]
Užbaigdamas skaityti, baronas de Baey primena klausytojams, kaip daug visokių nelaimių lietuviai turėjo pakelti, o vienog užlaikė savo kalbą ir ypatingąsiąs savo budo žymes. Primena teippat apie prilankumą lietuvių del prancuzų.

Toliau Vailokaitis pakomentuoja, kame de Baey suklydęs („rašydamas apie tautišką lietuvių atgimimą, paduodamas lietuviškai kalbančių lietuvių skaitlių, minėdamas lietuvių rašliavą ir t.t.“), bet padėkoja už tai, kad „nors paviršutinai supažindino su lietuviais savo tautiečius“; o paskaita „klausytojams labai patikus ir nuolatos buvęs girdėti rankų plojimas“.

Ši paskaita tais pat 1905-ais buvo išleista kaip atskira brošiūra: En Lithuanie: Souvenirs d’une mission (Paris, Librairie Nilsson, 47 p., iliustr.). Lietuvos bibliotekose, kiek pavyko išsiaiškint, yra vienas egzempliorius – Klaipėdos universiteto bibliotekoj (Kazio Pemkaus dovana); yra ten ir dar viena barono de Baey knyga, sprendžiant iš pavadinimo, irgi susijusi su Lietuva: Compte rendu des travaux du neuvième Congrès russe d'archéologie, 1893: Précédé d'une étude historique sur la Lithuanie et Vilna (1894).
Tikrai smalsu būtų sužinot, ką ten baronas rašo kad ir apie Verkius ar Kauną. Arba kokius asmenvardžius.lt mini. Googlindamas „Baron Berthelot de Baye“ paspaudęs „Puslapiai iš Lietuvos“, perskaitai: „Jūsų užklausa neatitiko jokių dokumentų“. Nors tai ir nereiškia, kad kas nors nėra tuo domėjęsis.
Beje, jei gerai supratau, Kissinger Publishing šį raritetą šįmet perleido ir jį galima įsigyt už $16.95. Perleista, pasirodo, ir Konstancijos Skirmuntt/Skirmantaitės (1851–1934) 1901-ais prancūziškai išėjusi Lietuvos istorija.
Pasaulis pilnas įdomybių, jei jų ieškai (net būdamas bepinigis).
Foto iš vinoge.com (barono atvaizdas jaunesnio, nei tada, kai buvo Lietuvoj; tada jam buvo 52-eji; čia – kai lankės Gruzijoj?).